Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai sukaupti nacionalinėje sąskaitų sistemoje. Nacionalinių sąskaitų sistema ir jos pilnas pavadinimas – Nacionalinio produkto ir pajamų sistema (System of National Product and Incom Accounts) buvo, grupės JAV mokslinkų, sukurta 20-ųjų metų pabaigoje. Jiems vadovavo Nobelio premijos laureatas Saimonas Kuznec (Simon Kuznets). Pirmieji bandymai apskaičiuoti šalies nacionalinius rodiklius buvo dar pirmojo pasaulinio karo metu, kada norėta apskaičiuoti šalies ir priešininkų galimybes kariauti. Nacionalinė sąskaitų sistema tai statistinių makroekonominių rodiklių visuma, kuri apibūdina bendrąjį produktą ir bendrąsias pajamas, įgalinančias įvertinti nacionalinės ekonomikos būklę. Nacionalinė sąskaitų sistema apima keturis pagrindinius gamybos rodiklius (bendrąjį nacionalinį produktą BNP, bendrąjį vidaus produktą BVP, grynąjį nacionalinį produktą GrNP ir grynąjį vidaus produktą GrVP) ir tris bendrųjų pajamų rodiklius ( nacionalines pajamas NP, asmenines pajamas AP ir disponuojamas asmenines pajamas DAP)..
Bendras vidaus produktas (BVP) – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus laiko šalyje, bendroji rinkos vertė. Panagrinėkime, kiekvieną apibrėžimo žodį.
Bendroji vertė – tai visuminis makroekonominis rodiklis, apibūdinantis bendrąją gamybos apimtį.
Rinkos – į bendrąjį vidaus produktą įskaičiuojami tiktai oficialios rinkos sandoriai, tai yra tie, kuriuos galima apibūdinti oficialaus, užregistruoto pirkimo – pardavimo sandorio būdu. Todėl į BVP neįskaičiuojama:
· Darbas sau – (žmogus sau stato namą, mezga megztinį, remontuoja butą, taiso savo televizorių arba automobilį, kirpėjas darantis sau šukuoseną).
· Neapmokestinamas darbas – draugiška pagalba kaimynui pataisant tvorą, draugui remontuojant butą, pažįstamą pavežant iki geležinkelio stoties.
· Šešėlinės ekonomikos prekės – neįskaičiuojamos neapmokestinamos prekės, nors jos yra rinkos prekės, tačiau neapmokestinamos mokesčių inspekcijoje. Šešėlinei ekonomikai priskiriama ne tik nelegalių prekių ir paslaugų rinka (narkotikų verslas, prostitucija, pogrindiniai lošimo namai ir t.t.), bet ir pilnai teisėta ūkinė veikla, kurių pelnas arba pajamos dėl įvairių priežasčių neapmokestinama. Įvertinant šešėlinę ekonomiką, naudojami netiesioginiai statistiniai rodikliai (pav. elektros energijos panaudojimas, pinigų masė, panaudojama virš oficialių sandorių aptarnavimui reikalingo pinigų poreikio ir kt.)
Vertė – BVP apskaičiuojamas pinigine išraiška, kadangi sudėtinga sudėti obuolius ir kailinius, automobilius ir t.t. Pinigai vartojami visų prekių ir paslaugų įvertinimui ir leidžia palyginti ir išmatuoti visų prekių ir paslaugų, gaminamų šalyje, vertę.
Baigtinių – visa šalies gamyba skirstoma į tarpinę ir baigtinę. Baigtinė gamyba – tai prekės ir paslaugos, kurios yra tiesiog vartojamos ir nepanaudojamos kitų prekių ir paslaugų gamyboje. Tarpinės prekės ir paslaugos – tai produktai, kurie yra panaudojami kitų prekių ir paslaugų gamyboje. Tarpinės prekės ir paslaugos – tai žaliavos, medžiagos, pusfabrikačiai ir t.t. Tačiau, tos pačios prekės, priklausomai nuo jų panaudojimo, gali būti ir baigtiniais ir tarpiniais produktais. Pav. mėsa, nupirkta namų šeimininkės kotletų kepimui, yra baigtinė prekė, kadangi naudojama tiesioginiam vartojimui. Mėsa, kurią nupirko restoranas „Bernelių užeiga“ – tarpinė prekė, nes ji bus panaudojama cepelinų virimui, kuriuos ir parduos restoranas baigtiniam vartojimui. Į bendrąjį vidaus produktą įskaičiuojamos tiktai baigtinės prekės, kadangi siekiama išvengti tą pačią prekę įskaičiuoti du kartus. Apskaičiuojant baigtinės prekės vertę apskaičiuojama pridėtinė vertė. Panagrinėkime pavyzdį. Tarkime, kad fermeris užaugino grūdus ir pardavė juos malūnui už 5 Lt. Šis juos sumalė ir gautus miltus pardavė kepėjui už 8 Lt. Kepėjas iš šių miltų iškepė duoną ir pardavė duonos pardavėjui už 17 Lt, o šis pardavė pirkėjui už 25 Lt. Grūdai malūnininkui, miltai kepėjui, duona duonos pardavėjui yra tarpinis produktas, nes naudojamas kitos prekės gamybai, o duona, kurią pardavėjas pardavė pirkėjui yra baigtinė prekė, nes pirkėjas ją suvartoja – suvalgo.
Grūdai 5 Lt 0 5 Lt
Miltai 8 Lt 5 Lt 3 Lt
Tešla 17 Lt 8 Lt 9 lt
Duona 25 Lt 17 Lt 8 Lt
VISO 55 Lt 30 Lt 25 Lt
Pirmajame stulpelyje apskaičiuota visų pardavimų suma (visų ekonominių agentų bendrosios pajamos), kurios yra lygios 55 Lt (bendrosios pajamos). Antrajame stulpelyje – tarpinių produktų vertė (30 Lt), o trečiajame – pridėtinės vertės suma (25 Lt). Tokiu būdu, pridėtinė vertė rodo grynąjį kiekvieno gamintojo grynąjį indėlį ir bendrąją gamybos apimtį. Pridėtinės vertės suma yra lygi baigtinės gamybos vertei, tai yra tai kainai, kurią sumokėjo pirkėjas. Todėl siekiant išvengti pakartotinio skaičiavimo, įvertinama tiktai pridėtinė vertė, kuri yra lygi baigtinio produkto kainai. Pridėtinė vertė – tai skirtumas, tarp bendrųjų pardavimo pajamų ir tarpinių prekių vertės ( tai žaliavų ir medžiagų, kuriuos kiekvienas verslas perka iš kitų verslų, vertė). Mūsų pavyzdyje: 55 – 30 = 25 Lt. Visos verslo išlaidos darbo užmokesčiui, nusidėvėjimui (amortizacijai), kapitalo
rentai ir kt., taip pat ir pelnas įskaičiuojamas į pridėtinę vertę.
Prekės ir paslaugos. Visa tai, kas nėra prekės ir paslaugos neįskaičiuojamos į BVP. Tie mokėjimai, kurie daromi neperkant prekes ir paslaugas neįskaičiuojami vį BVP. Prie tokių mokėjimų priskiriami transferiniai mokėjimai ir negamybiniai (finansiniai) mokėjimai. Transferiniai mokėjimai – skirstomi į privačius ir valstybinius ir yra lyg tai dovana. Privatiems transferiniams mokėjimams priskiriami išmokos, kurias tėvai skiria vaikams, dovanos, ir t.t. Valstybiniams transferiniams mokėjimams priskiriami valstybiniai mokėjimai namų ūkiams pensijų, pašalpų pavidalu ir verslams subsidijų pavidalu. Transferai neįskaičiuojami į bendrąjį vidaus produktą nes