Įvadas
Tik apie mažytę grupelę žmonių galėtume pasakyti, kad jie turi viską, ko norėtų. Dauguma žmonių turi apsieiti be kai kurių daiktų, kuriuos turėti jie labai norėtų: jiems tenka paaukoti kai kuriuos savo norus. Vadinasi, žmonės turi preferencijų skalę — tarsi sąrašą, kuriame prekės ir paslaugos yra surašytos jų preferencijos (jų pasirinkimo, tinkamumo, prioriteto tam vartotojui) tvarka. Gyvybiniai arba būtiniausi vartojimo reikmenys — maistas, drabužiai, būstas, medicinos pagalba — yra tos skalės viršuje ir apskritai mūsų būtiniausių prekių poreikiai niekam negali būti paaukoti; aplinkybėms susiklosčius, mes pasiruošę už tuos gyvybinius dalykus atiduoti visą savo uždarbį. Žemiau tų gyvybiškai svarbių prekių preferencijų skalėje bus daiktai, kurių mums reikia sau komfortui padidinti ir gyvenimo lygiui pakelti, pavyzdžiui, televizoriai, automobiliai, draudimo polisai. Žemiausiai toje skalėje yra ne pirmo būtinumo prekės, pavyzdžiui, šokoladas, kino lankymas, be kurių prireikus nesunkiai išsiverstume.
Kai kuriose visuomenėse arba esant tam tikroms aplinkybėms žmogaus darbo užmokestis gali būti išmokamas natūra, bet apskritai šiuolaikinėse šalyse dauguma iš mūsų gauname pinigus. Todėl kai norime turėti daiktų, kurie patenkins mūsų poreikius, mainais už juos siūlome dalį uždirbtų pinigų. Šis pinigų siūlymas už mūsų poreikių patenkinimą vadinamas paklausa. Vadinasi, paklausą galime apibrėžti kaip troškimą arba poreikį, egzistuojantį drauge su pasiruošimu ir galėjimu užmokėti už tai, ko norime.
Apibendrintai nusakant, kuo kuri nors prekė mums naudingesnė, tuo daugiau pinigų mes pasiruošę mokėti už ją. O kadangi (veikiant mažėjančio naudingumo dėsniui) paskesnis kurios nors prekės vienetas turi mums mažesnį naudingumą negu ankstesni, tai paprastai mes linkę mokėti vis mažiau už kiekvieną papildomą prekės vienetą.
1. Paklausa ir pasiūla
1.1. Prekių ir paslaugų paklausa. Paklausos kitimo veiksniai
Paklausa, pasiūla ir rinkos kainos – dažniausiai vartojamos ekonominės kategorijos rinkos ekonomikoje. Jos išreiškia vartotojo ir gamintojo sąveiką rinkoje.
Svarbios minėtos sąlygos, t.y. ir noras, ir galimybės prekę ar paslaugą įsigyti. Jei vartotojas neturi pinigų, tai jo noras dar nėra paklausa. Kitaip tariant, paklausa turi būti moki, t.y. pirkėjas turi turėti reikiamą pinigų sumą tai prekei ar paslaugai įsigyti. Antra vertus, vien tik pinigų turėjimas taip pat nėra paklausa, jei pinigų savininkas nenori prekės pirkti. Todėl mokiai paklausai būtinos dvi sąlygos: 1) noras ir 2) galimybė prekę ar paslaugą įsigyti.
1 pav. Paklausos kreivė.
Šaltinis: [1; 253]
Ryšys tarp kainos kitimo ir perkamo prekių ar paslaugų kiekio yra pastovus ir nuolat pasikartojantis. Todėl šis ryšys traktuojamas kaip paklausos dėsnis. Pagal šį dėsnį, prekių paklausos kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme.
Krentant kainoms ir visoms kitoms sąlygoms nekintant, paklausa didėja dėl dviejų priežasčių:
1) sumažėjus kainai, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie gali tą prekę įsigyti (toks noras jau buvo, bet neužteko pinigų);
2) kainų sumažėjimas gali paskatinti tą patį pirkėją įsigyti daugiau tos prekės vienetų.
Kaina yra pagrindinis prekių ir paslaugų paklausos kitimo veiksnys, bet anaiptol ne vienintelis. Prekių ir paslaugų paklausos apimtis sąlygoja ir kiti veiksniai.
1. Ekonominiai veiksniai. Jiems priskiriamas gyventojų pajamų lygis, vartojamų prekių ir paslaugų pasiūla, prekių ir paslaugų gamybos lygis ir struktūra, apsirūpinimas ilgalaikio vartojimo reikmenimis ir kt.
2. Socialiniai veiksniai – tai socialinė visuomenės struktūra, visuomenės narių pasiskirstymas pagal profesiją, išsilavinimą, papročius ir pan.
3. Demografiniai veiksniai: gyventojų skaičius, jų sudėtis pagal amžių, lytį, šeimos dydis ir sudėtis, gyventojų migracija ir t.t.
4. Gamtiniai ir klimatiniai veiksniai: temperatūra, drėgmė, reljefas, augmenija ir kt.
5. Psichologiniai veiksniai: žmogaus charakteris, temperamentas, interesai, polinkiai, pomėgiai ir kitos asmeninės savybės.
Konkrečių prekių ir paslaugų paklausos kiekį bei kainas sąlygoja šie veiksniai:
1) vartotojų pajamos ir jų paskirstymas,
2) kitų prekių kainos,
3) vartotojų skonis ir mados,
4) gyventojų skaičius,
5) vartotojų optimizmas ar pesimizmas ir kt.
1. Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas. Padidėjus pajamoms sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms (paprastai blogesnės kokybės) prekėms ir padidėja brangesnių ir geresnės kokybės prekių poreikis. Pajamoms mažėjant, viskas vyksta atvirkščiai – padidėja pigesnių ir blogesnės kokybės prekių paklausa, o brangesnių, bet kokybiškesnių prekių paklausa sumažėja.
2. Kitų prekių kainos. Kitų prekių kainų poveikis paklausai priklauso nuo to, ar tos prekės yra substitutai, t.y. viena kitą pakeičiančios, ar komplektinės, t.y. vartojamos kartu. Jei vienos iš prekių substitutų kaina išauga (pvz., kavos), o kitos nekinta (pvz., arbatos), tai pirmosios paklausa sumažės, o antrosios padidės, ir atvirkščiai. Jei vienos iš komplektinių prekių (pvz., automobilis ir benzinas) kaina padidės, tai jos paklausa sumažės. Kartu sumažės ir kitos
komplektinės prekės, šiuo atveju – benzino, paklausa. Antra vertus, jei dėl kokių nors priežasčių atpigs automobiliai, tai padidės jų paklausa, o kartu ir benzino poreikis, t.y. benzino paklausa išaugs [5; 342].
3. Vartotojų skonis ir mados. Tam tikros prekės ar paslaugos paklausa tiesiogiai priklauso ir nuo pirkėjų skonio bei vyraujančios mados. Madingų prekių paklausa paprastai yra didesnė nei serijinės gamybos tiekiamų prekių paklausa.
4. Gyventojų skaičius. Jei visos kitos sąlygos nekinta, tai tam tikros prekės ar paslaugos pasiūlos kiekis tiesiogiai priklauso nuo gyventojų skaičiaus: gyventojų skaičiui didėjant – auga, o mažėjant – mažėja.
5. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas. Vartotojų optimistinis ar pesimistinis požiūris į galimus kainų pasikeitimus taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojas laukia kainų augimo, tai stengsis atsargai įsigyti kuo daugiau prekių – šiuo atveju paklausa išaugs. Jei pirkėjas mano, kad prekės nepabrangusios, o galbūt ir atpigusios, neskubės krautis atsargų ir šiuo atveju paklausa arba išliks nepakitusi, arba sąlyginai sumažės.
1.2. Paklausa ir gyvenimo lygis
Vartotojiška paklausa išreiškia poreikius atsižvelgiant į gyventojų perkamąjį pajėgumą. Esant atitinkamai reikmenų pasiūlai, paklausą realizuojama, t.y. vartotojai išleidžia didesnes pinigines pajamas savo poreikiams tenkinti. Paklausai neatitinkant pasiūlos, susidaro atidėtoji paklausa. Tai rodo, kad gyventojai nori įsigyti tam tikrų reikmenų, bet negali to padaryti, nes arba nepradėta jų (naujų produktų, modelių) masinė gamyba, arba jie yra per brangūs (iš dalies kaip tik dėl to, kad negaminami masiškai).
Nepatenkinta paklausa gali atsirasti ir tada, kai ji moki, bet viršija pasiūlą, arba neatitinka jos struktūriškai; ji gali būti atidėta kuriam laikui, jei įgytini reikmenys yra per brangūs (palyginti su vartotojo biudžeto galimybėmis arba su laukiamu vartojamųjų verčių naudingu efektu).
2 pav. Elastinga paklausa.
Šaltinis: [4; 343].
Kylant gyventojų pajamų lygiui, geros kokybės reikmenų paklausa didėja, o mažaverčių reikmenų — mažėja (šių reikmenų paklausos elastingumas, didėjant pajamoms, yra neigiamas). Didėjant pajamoms, mažai elastinga yra masiškai vartojamų reikmenų (pavyzdžiui, kasdieninių maisto produktų, laikrodžių ir skalbimo mašinų) paklausa. Labai elastinga yra naujus poreikius tenkinančių gėrybių paklausa: daugelio jų (pavyzdžiui, dailės ir antikvarinių dalykų, brangiųjų metalų dirbinių ir pan.) vartojimas kartu rodo, kad kyla gyventojų materialinė gerovė ir kultūra. Didėjant vienų ilgai vartojamų reikmenų paklausai, dėl pakeičiamumo efekto kitų naujų reikmenų vartojimas gali mažėti. Vienų poreikių elastingumui turi įtakos kitų poreikių tenkinimas net nekintant kainoms bei bendrosioms pajamoms.
Poreikių kompleksas formuoja gyventojų vartojimo stereotipą. Tai — visuma vartojamų materialinių ir nematerialinių gėrybių bei paslaugų, tenkinančių visuomenės narių poreikius esamomis gamybos technologinėmis sąlygomis ir turimomis išteklių atsargomis. Vartojimo stereotipas yra konkrečiam istoriniam laikotarpiui būdingas tam tikrų socialinių grupių (sluoksnių) vartojimo standartas, nusistovėjęs ilgalaikės praktinės patirties rezultatas. Jis apibendrintai atspindi vartotojų nuostatas ir prioritetus, teikiamus įvairiems poreikių tenkinimo būdams ir vartojimo reikmenims ar paslaugoms nagrinėjamu laikotarpiu.
Gyvenimo būdas arba gyvensena, — tai žmogaus gyvybinės veiklos (elgsenos) formų visuma, išreiškianti visuomenės klasių, grupių, individų egzistavimo sąlygas ir apimanti poreikių tenkinimą darbo, laisvalaikio ir buities sferose konkrečiomis istorinėmis sąlygomis. Gyvenimo būdas formuojasi veikiamas socialinių ekonominių santykių, viso konkrečios visuomenės anstato ir atspindi nagrinėjamam subjektui (klasei, grupei ar individui) būdingą pasaulėžiūrą. Jį nusako ir konkrečios vartojimo reikmenų bei paslaugų visumos naudojimas, ir bendravimo, keičiantis veiklos rezultatais, bei poilsio formos.
Gerovė, arba gyvenimo lygis, — visų poreikių tenkinimo laipsnis, individų (jų grupių, visuomenės klasių) aprūpintumas jiems gyventi, veikti ir vystytis reikalingomis sąlygomis. Žmonių gerovė yra svarbi visuomeninės reprodukcijos ir poreikių sistemos vystymo bei gyvenimo būdo tobulinimo sąlyga. Apie gerovės kilimą sprendžiama sugretinant objektyviai būtiną ir pasiektą poreikių tenkinimo lygius. Gerovė kyla poreikius tenkinant vis pilniau ir tolygiau. Objektyvus gerovės kriterijus yra visapusiškas kiekvieno asmens išsivystymas.
Tenkinti išsivysčiusius poreikius yra sudėtingiau negu mažiau išsivysčiusius; šie lengviau prisotinami, nes paprastai jie atitinka žemesnį gerovės lygį ir yra mažiau diferencijuoti negu įvairių intelektualinių sferų darbuotojų poreikiai.