Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, padidėjo ne tik privačios
nuosavybės vaidmuo reguliuojant įvairius turtinius santykius, bet ir
kokybiškai pakito pačių turtinių santykių esmė. Ir ūkio subjektams, ir
fiziniams asmenims neretai kyla turto naudojimo problemų: vieni nesugeba
efektyviai naudoti turimo turto (pvz., dėl lėšų stygiaus negali einamojo
remonto, gauti iš turto ekonominės naudos ar pan.), kiti neturi reikiamo
turto (pvz., dažnai įmonės savo veikloje būna priverstos naudotis svetimu
turtu: patalpomis, automobiliais, organizacine technika ir pan.). Šalys,
skatinamos šių ir įvairių kitų motyvų, sudaro sutartis dėl naudojimosi
turtu. Viena iš tokių sutarčių – panaudos sutartis.
Panaudos sutartimi viena šalis perduoda turtą laikinai neatlygintinai
naudotis kitai šaliai, o ši įsipareigoja turtą grąžinti. Pagal Civilinio
kodekso nuostatas panaudos sutarties šalys vadinamos panaudos davėju
(šalis, sutarties pagrindu kitai šaliai perduodanti laikinai neatlygintinai
naudotis tam tikru turtu, – sutarties objektu) bei panaudos gavėju (šalis,
laikinam naudojimuisi priimanti tam tikrą turtą bei įsipareigojanti jį
grąžinti panaudos davėjui). Daikto perdavimas – vienas iš būtinų sutarties
sudarymo elementų. Laikomasi nuostatos, jog iki faktiško daikto (turto)
perdavimo sutartis nelaikoma sudaryta (nors šalys pasirašo sutarties
lakštą), nes neleistina iš savininko priverstinai reikalauti, kad šis kitam
asmeniui suteiktų daiktą neatlygintinai naudotis. Taigi, nors šalys ir
pasirašo sutartį, jog turtas bus perduotas panaudos gavėjui, panaudos
davėjas iki turto perdavimo momento gali persigalvoti ir turto nepateikti.
CK įtvirtina panaudos gavėjui svarbią sąlygą: jei turtas, perduotas
panaudos gavėjui, esantis panaudos sutarties objektu, iš panaudos gavėjo
nuosavybės pereina kito asmens nuosavybėn, sutartis lieka galioti naujam
savininkui. Tai reiškia, kad naujasis turto savininkas neturi teisės
vienašališkai (jei nėra panaudos gavėjo kaltės) nutraukti panaudos
sutarties galiojimo vien todėl, kad sutartis buvo sudaryta ankstesniojo
savininko.
Kadangi panaudos sutartis daug kuo panaši į nuomos sutartį,
nenuostabu, kad praktikoje jos abi dažnai painiojamos. Abiem atvejais viena
sutarties šalis suteikia kitai šaliai teisę laikinai naudotis kokiu nors
turtu. Tačiau esminis šių sutarčių skirtumas – nuomos sutartyje būtina
numatyti atlyginimą (nuompinigius) už naudojimąsi svetimu turtu, o panaudos
sutartyje atlyginimo negali būti.
Kaip ir kiekvieną ūkinę-komercinę sutartį, panaudos sutartį
rekomenduojama sudaryti raštu (tokiu atveju aiškiau suformuluojamos
sutarties šalių teisės, įsipareigojimai, o tai padeda išvengti nereikalingų
ginčų dėl šalių pareigų nevykdymo), nors, išskyrus Civiliniame kodekse
nustatytus ir toliau išvardytus atvejus, ją leidžiama sudaryti ir žodžiu.
Panaudos sutartis privalo būti sudaryta raštu tuomet, kai sutartis sudaroma
ilgesniam nei vienerių metų terminui (CK 298 str.).
Sutarties šalims įsidėmėtina, kad, jei sutarties objektas yra
nekilnojamasis turtas (daiktai, susiję su žeme ir kurie negali būti
perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės
nesumažinus jų vertės, pvz., žemė, miškai, vandens telkiniai, pastatai ir
pan.) ir jei sutartis sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui,
sutartis įstatymų nustatyta tvarka turi būti įregistruota atitinkamoje
valstybinėje įstaigoje.
Panaudos sutartis gali būti sudaroma apibrėžtam terminui, iki
pareikalavimo ar nenurodant termino. Jei panaudos sutartis sudaryta
nenurodant termino, laikoma, jog ji neterminuota. Tokiu atveju kiekviena
šalis turi teisę bet kada atsisakyti sutarties, apie tai antrąją šalį
įspėjusi prieš vieną mėnesį, o kai sutarties dalykas yra pastatai,
gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, – prieš tris mėnesius. Jei
sutartis sudaryta konkrečiam terminui ir, jam pasibaigus, panaudos gavėjas
toliau naudojasi turtu, o panaudos davėjas tam neprieštarauja, sutartis
laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui (neterminuotai). Sutarties šalys,
norėdamos išvengti sutarties registravimo atitinkamoje įstaigoje, sutartį
gali sudaryti neterminuotą. Tokiu atveju LR teisės aktai nenustato
prievolės tokios sutarties registruoti, nors faktiškai galioti ji gali
labai ilgai.
Kalbant apie panaudos sutarties sudarymą, paminėtinos svarbios
sutarties šalių teisės ir pareigos. Bendra panaudos gavėjo pareiga –
remiantis panaudos sutartimi, gautu turtu naudotis tik pagal paskirtį
(pvz., lengvuoju automobiliu pradėjus vežioti sunkius krovinius, galima
kalbėti apie panaudos gavėjo įsipareigojimų nevykdymą) bei sutarties
sąlygas. Be to, panaudos gavėjas privalo panaudos pagrindu gautą turtą
laikyti tvarkingą, savo sąskaita daryti einamąjį remontą (einamuoju remontu
laikomi darbai, kuriais siekiama atkurti dėl natūralaus turto
nusidėvėjimo
sumažėjusią jo vertę) ir padengti turto išlaikymo išlaidas. Dar viena
panaudos gavėjo pareiga: pasibaigus panaudos sutarčiai, jis privalo
panaudos davėjui grąžinti turtą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgdamas
į natūralų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Tais atvejais, kai
panaudos gavėjas pablogina gautą turtą, privalo panaudos davėjui atlyginti
padarytus nuostolius (išimtis numatyta tik tuomet, jei panaudos gavėjas
įrodo, kad turtas pablogėjo ne dėl jo kaltės). Tačiau tuomet, kai panaudos