Panevėžys
Referatas
Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų.
Apskrities centras Panevėžys – augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai.
Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms.
Panevėžys – gausus žalumos, tvarkingas miestas, kuriame gyvena apie 119 tūkst. gyventojų, arba 3,4 proc. visų šalies gyventojų. Tai bene lietuviškiausias miestas: 96 proc. sudaro lietuvių tautybės žmonės, 4 – kitataučiai (rusai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai, žydai).
Panevėžys – Baltijos miestų sąjungos narys, turintis 7 miestus partnerius – Liūneną (Vokietija), Kalmarą (Švedija), Husą (Olandija), Liubliną (Lenkija), Koldingą (Danija), Mytiščius (Rusija), Kaliningradą (Rusija),- ir kartu vykdantis verslo plėtros, ekologijos, kultūros ir kitų sričių projektus.Panevėžio miesto istorija prasideda nuo 1503 metų rugsėjo 7 d., kada didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvenį upių pamini Panevėžio miesto vardą.
Per penkis šimtmečius miestas išaugo į gana didelį pramonės, kultūros centrą.
Panevėžys – pramonės miestas. Įmonėse vidutiniškai dirba apie 14 tūkstančių žmonių. 100 pramonės įmonių pagaminta produkcija sudaro per 70 procentų viso miesto bendrojo vidaus produkto vertės. Panevėžyje dominuoja smulkusis ir vidutinis verslas, sėkmingai veikia didelės bendrovės: AB „Ekranas“, AB “Panevėžio cukrus“, AB “Panevėžio energija“, AB „Kalnapilio – Tauro grupė“, AB “Linas“ ir kitos. Net 30 miesto bendrovių (2001 m. duomenimis) pateko į didžiausių Lietuvos bendrovių sąrašą. Kasmet daugėja tiesioginių užsienio investicijų į miesto įmones. Panevėžyje veikia vienintelis šalyje Norvegijos industrijos parkas. Miesto Savivaldybė sudaro palankias sąlygas ir pradedančiajam verslą, ir stambiam investuotojui. Panevėžyje bus įkurtas vienas iš keturių Lietuvoje logistikos centrų.
Panevėžys – kultūros, švietimo ir meno židinys. Mieste daug muziejų, galerijų, kultūros centrų, teatrų, bibliotekų, puikių profesionalaus ir mėgėjiško meno kolektyvų. Čia dirba ir kuria daug įžymių poetų, muzikantų, aktorių, dailininkų, skulptorių, kultūros darbuotojų. Miestas ypač garsėja J.Miltinio dramos teatru. Propaguojamas tautinis menas, populiarūs kalvystės ir medžio tautodailės darbai. Vyksta tarptautiniai kultūros ir meno renginiai.
Panevėžį galima vadinti ir sportininkų miestu, išugdžiusiu nemažai šalyje ir pasaulyje garsių sportininkų. Pasaulio, Europos čempionų vardus iškovojo dviračių sporto, bokso, lengvosios atletikos, plaukimo, kikbokso, karatė, triatlono ir kt. sporto šakų atstovai. Mieste rengiama daug sporto renginių, vyksta tarptautinės varžybos, aktyvus kasdienis sporto judėjimas, propaguojami sveikos gyvensenos principai. Panevėžys šalies mastu pasižymi kaip gana daug sportininkų paruošęs olimpinėms žaidynėms – tai panevėžiečių trenerių profesionalumo įrodymas.
Gyventojai
[taisyti]
Tautinė sudėtis
• Lietuvių – 96%
• Rusų – 2,6%
• Ukrainiečių – 0,4%
• Baltarusių – 0,2%
• Lenkų – 0,2%
• Žydų – 0,02%
• Kitų – 0,28%
Istorija
Remiantis istorijos duomenimis, negalima sakyti, kad Panevėžys, palyginti su kitais miestais, būtų senas ir didelę reikšmę kraštui turėjęs miestas. Jo svarba kilo pamažu. Neabejotinai pirmasis rašytinis šaltinis apie Panevėžį yra 1503m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro dovanojimo raštas Ramygalos bažnyčios klebonui. Tai davė pradžią senamiesčiui.
Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai.Luomų atžvilgiu Panevėžyje miestiečių buvo 7286, valstiečių – 4019, bajorų – 1210, dvasininkų – 36, pirklių – 239, užsienio valstybių valdinių – 40, kitokių – 138.
daugiausia Panevėžio gyventojų (6545) kalbėjo gimtąja žydu kalba, lenkų kalba – 2539, rusų, ukrainiečių, baltarusų -1782, lietuvių – 1573, vokiešių – 216, totorių – 129, latvių – 44, kitomis kalbomis – 140, Neaišku, į kurį skaičių įeina karaimai.
pateiktieji 1897 m. gyventojų surašymo duomeny yra tartum viso laikotarpio nuo baudžiavos iki Pirmojo pasaulinio karo, vidurkis. Daugiau surašymų nebuvo, o statistika buvo sudaroma pagal natūralų gyventojų prieaugį( pridedant mirimų bei gimimų skirtumą) ir atsižvelgiant į tam tikrą gyventojų migraciją. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Panevėžyje gyveno apie 14000 žmonių. Miesto gyventojų daugėjimui bei paties miesto augimui lemiamą reikšmę turėjo ekonomikos plėtotė.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Panevėžyje tebevyravo amatai. Jais vertėsi apie 1000
panevėžiečių ( meistrų, darbininkų ir mokinių). Amatininkai telkėsi cechus ( krikščionių ir žydų), kurie rinkosi seniūnus. Miesto amatininkai ( staliai, batsiuviai, siuvėjai, šikšniai, dažytojai, karietų dirbėjai ir kiti) rinko amatų vadovus.
Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo ėmė augti pramonė. Kartu daugėjo ir darbininkų. Pramonės plitimui daug padėjo geležinkeliai, kurie Lietuvos ūkį susiejo su Rusijos imperijos imperijos pramonės centrais ir užsienio rinka. Būdingas Lietuvos pramonės, kartu ir Panevėžio, raidos bruožas buvo smulkių įmonių su keletu ar keliolika darbininkų plitimas.
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gamyklų buvo dar daugiau ir pajųgesnių. Antai didžiausias Montvilo mielių ir spirito fabrikas 1914 m. naudojosi garo katilais bei dviem garo mašinomis, jame dirbo 88 darbininkai.
Prekyba Panevėžyje nuo seno vyko turgaus aikštėje, kur atveždavo savo gaminius apylinkių gyventojai.Smulkūs miesto prekybininkai turgaus aikštėje prekiavo būdelėse, prekes pasidėję ant stalo ir ant žemės. Prekiaujama buvo ir parduotuvėse, kur dirbo ir samdomi pardavėjai.Panevėžyje vyko arklių ir kitų gyvūlių turgūs. Norėdama juos išplėsti, miesto dūma nebuvo įvedusi jokių mokesčių už parduodamus gyvulius.
Be to, 1882 m. miesto dūma, be trijų arklių mugių, leido po kiekvienos mugės šešis ketvirtadienius turgaus dienomis prekiauti arkliais, kaip buvo daroma kituose miesteliuose.
Miestui augant, didėjo gyventojų poreikiai. 1894 m. dūma leido M. Rosakui trijų aukštų mūriniame name prie Aptiekos gatvės įrengti viešbutų ir pavadinti jį Centraliniu, nes mieste buvo tik keli nedideli viešbutukai.