Partinių sistemų klasifikacija
5 (100%) 1 vote

Partinių sistemų klasifikacija

1121

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Rinkimų sistema 4

2. Partijos samprata 5

3. Partinės sistemos 9

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Besivystant žmogui visuomeneje nuolat sudetingėja socialiniai rysiai, keiciasi tarptautine sitaucija, vadinasi, keiciasi zmogus. Atsiranda objektyvi butinybe visuomenei adaptuotis naujoje situacijoje ir uztikrinti visuomenes stabiluma. Sia misija atlieka politine sistema. 1950 m. Cikagos mokyklos politologai ( Istonas, Almondas, Doicas) sukure politinių sistemų modelius. Visi atstovai teige, kad politine sistema yra ne valdzios, ne politiniu institutu žaismas ir funkcionavimas, o yra ekonomines visuomenes visuma organizuoja pagal ekonominius desnius, o politine sistema tai racionali sistema. Jie teige, kad politine sistema yra tiksline, ji kuriama tikslineje vadavaujantis tam tikromis idejomis, ziniomis, teorijomis ir veikia ne pagal ekonomines visuomenes funkcionavimo desnius. Politinis gyvenimas ir politinės sistemos organizavimas tai stichiniai ir netvarkomi procesai, o politine sistemos tikslas – valdzios palaikymas visuomeneje. Cikagos plitologai pasiule politinę sistemą nagrineti kaip atskira savarankiska visuomenes visuma. Jie pirma karta pareiske, kad politika turi sistemini charakteri. Partine sistema – salyje veikianciu partiju saranga. Partijos ir partine sistema – savo prigimtimi skirtingi tyrimo objektai, nes partijos yra strukturos, o partines sistemos – ju sarangos, veikiancios atskirose salyse pagal atitinkamus saveikų modelius.

Darbo tikslas: apibūdinti partines sistemas.

Darbo uždaviniai:

1. aptarti rinkimų sistemą;

2. pateikti partijos sampratą;

3. aprašyti partinių sistemų klasifikavimą;

Darbo metodai: Interneto puslapių ir literatūros analizė.

1. Rinkimų sistema

Rinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) valdžios organus laikomi vienu svarbiausiu režimo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose visose šalyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripažinimas ir visuotinės paramos išraiška, todėl net autoritariniai režimai teikia rinkimams labai svarbią reikšme. Demokratinių režimų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios išreiškimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose – taip pat ir vykdomosios valdžios (vyriausybės) ir valstybės vadovą (mišriose respublikose daugiau apsiribojama pastarąja prezidento funkcija). Šalia parlamentų ir prezidento federacinėse valstybėse dar renkamos provincijų (valstijų, žemių, kantonų) legislatyvos, daugumoje šalių taip pat administracinių teritorinių vienetų bei minėtų savivaldybės, kai kuriose valstybėse taip pat tam tikros pareigūnų kategorijos (teisėjai, prisiekusieji, šerifai ir pan.).

Autoritarinių režimų sąlygomis rinkimai dažnai yra tik formalumas: rinkėjai neturi pasirinkimo, privalėdami balsuoti tik už valdančiosios partijos pasiūlytus kandidatus, nėra jokios balsų skaičiavimo kontrolės. Rinkimus galima laikyti laisvais ir demokratiškais, jeigu paisoma žemiau išvardintų pagrindinių principų:

1) Visuotinė rinkiminė teisė: visi suaugę piliečiai nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, rasinių ir etninių ypatybių ir politinių įsitikinimų turi teisę balsuoti ir būti išrinktais. Šiai sąlygai neprieštarauja ta aplinkybė, kad rinkėjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi būti tam tikro amžiaus, būti šalies piliečiais, būti psichiškai sveiki, daugelyje šalių taip pat reikalaujama, kad jie turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą. Šie minimalūs reikalavimai yra naujas reiškinys, nes visuotinės rinkiminės teisės įsigalėjimas buvo ilgas procesas. Daug amžių rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštesnieji luomai, beveik visur buvo griežtas turto cenzas.

2) Lygi rinkiminė teisė: visų rinkėjų balsai turi vienodą vertę.

3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo viešo reiškia, kad rinkėjo sprendimas balsuojant yra

paslaptis ir nėra jokių būdų išsiaiškinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkėjas.

4) Tiesioginiai rinkimai: rinkėjai tiesiogiai balsuoja už individualius kandidatus į atstovaujamąjį organą arba asmenis, įrašytus į partijų kandidatų sąrašus.

5) Konkurencija dėl rinkėjų balsų ir, atitinkamai, balsuojančiųjų galimybė išreikšti savo preferenciją vienam iš kandidatų.

Rinkimai, ypač demokratinėse sistemose, atlieka keletą labai veiksmingų funkcijų:

1) jie yra vienas svarbiausių politinės sistemos ir režimo legitimacijos instrumentų, nes dalyvaudami rinkimuose, piliečiai patvirtina savo lojalumą sistemai ir režimui. Autoritariniai režimai dėl šios priežasties siekia užtikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Rinkimų boikoto atvejų kritiškose situacijose būna demokratinės valstybės: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijos valstijose (Pandžabe, Asame);

2) rinkimai yra vienas iš svarbiausių liaudies suvereniteto išraiškos formų, nes (a) tik šiuo būdu legaliai yra suformuojama valstybinė valdžia ir (b) visais kitais atvejais daugumas piliečių aktyviai nedalyvauja politikoje ir neišreiškia savo valios;

3) rinkimai yra politinių partijų gyvybingumo patikrinimas: visiškas pralaimėjimas reiškia, kad partija faktiškai netenka
galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dėl valdžios ir sprendimų priėmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinę veiklą arba yra reformuojama (keičia savo programą, pavadinimą, strategiją ir taktiką).

2. Partijos samprata

Žodis partija yra lotyniškos kilmės ir reiškia didesnės visumos dalis. Jis reiškė politinių sąjungininkų grupę, išsiskyrusią iš didesnės visumos – senato arba valdančiojo sluoksnio – ir išliekančia visumos dalimi. Taigi šio žodžio atsiradimas ir vartojimas rodė, kad visuomenėje išsiskiria tarpusavyje konkuruojančios politikų grupės. (3).

Partija – politinė organizacija, jungianti socialinio sluoksnio ar atitinkamo politinių įsitikinimų narius ir siekianti politinės valdžios, kuri savo programa bei veikla reiškianti to sluoksnio ar politinių įsitikinimų interesus ir idealus. (2)

Supaprastinus galima teigti, kad politinė partija yra tam tikros ideologijos žmonių grupė, siekianti paimti valdžią valstybėje.

Žinomas vokiečių filosofas ir sociologas M. Vėberis skiria tris politinių partijų vystymosi etapus: pirmajį – aristokratų koterijas, anrtąjį – politinius klubus ir trečiąjį – šiuolaikines masines partijas.

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars – “dalis”, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas:

1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;

2) specifinio tipo organizacija;

3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, išreiškianti jos bendrus interesus;

4) politinio konflikto apraiška ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.

Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos arba asmeninių privilegijų. Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir išsamiau formuluoja Shively “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje”.

Politinio pobūdžio grupės atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amžiaus šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdžio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija” (faction), “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli partijų tipai:

1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Šis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse šalyse po eilinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija išryškėja ir Lietuvoje (LDDP ir iš kitos pusės – konservatorių ir krikščionių demokratų aljansas).

2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.

3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryškiausias pavyzdys – Rusijos Federacijos komunistų partija); tai iš vienos pusės gali sustiprinti partijos įtaką parlamente, tačiau kartu beveik neišvengiamai iškyla konfliktai tarp jos parlamentinės frakcijos, kuri turi laviruoti valdžios koridoriuose, sudarinėti sandėrius ir tenkintis kompromisais, ir partinės organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programinių ir strateginių tikslų išdavyste.

Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.

Etninės – integracinės – šis pasidalijimas būdingas multietninėms šalims, kur dalis partijų išreiškia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1450 žodžiai iš 4743 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.