Partizanų kovos yra unikalus reiškinys naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Savo apimtimi ir trukme, kovojusių ir zuvusiųjų skaičiumi partizanų kovos gerokai skyrėsi nuo kovų dėl nepriklausomybės. Savo poveikiu tautos samonei partizanų kovos nustelbia net Antrajį pasaulinį kara. O tie du karai buvo kiti bene reikšmingiausi šio šimtmečio įvykiai Lietuvos istorijoje. Net ir platesniu, ne vien tik Lietuvos mastu šios kovos kelia nuostaba, jei ne dėl kitų priezasčių, tai dėl to, kad šitokia nelygi kova ir jau pavergtos tautos, ir dar tokiomis nepalankiomis salygomis, taip ilgai truko.
Lietuvos partizanų kovos vyko apie aštuonerius metus, nuo 1945 iki 1952 pabaigos. Tai ilgas,labai ilgas ir skausmingas laikotarpis.
Pagrindinės priezastus lėmusios lietuvių nuterima stoti partizanus buvo: (1) ankstesnės sovietinės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdzia neįmanoma sugyventi tiems, kurie siekė savo tautai neprklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sazinės laisvės; (2) vokiečių okupacijos metais visame krašte išsiplėtęs pasipriešinimo sajudis skatino panašia veikla tęsti prieš komunistus; (3) Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išrryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindzio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pazadus sugrazinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims; (4) dėl raudonosos armijos ir sovietinio saugumo siautėjimoatsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo; (5) daugelis vyr pasitraukė į miška, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Vienos tų priezasčių buvo svarbesnės vieniems, kitos kitiems, tačiau visos jos skatino trauktis į miškus masiškai ir virsti partizanais
Partizanų kovos nebuvo vienalytis reiškinys. Nors galutinis partizanų tikslas formaliai nekito, jų taktika, veikimo budai, net šalutiniai siekiai keisdavosi pagal laiko ir salygų reikalavimus. Pasikeitimai buvo įvairus. Vieni labaiu priklausė nuo metų laiko, o kitiatspindėdavo gilesnes permainas partizanų veikime. Bene kiekviena ziema partizanų veikimas atslugdavo, išskyrus prieš rinkimus, kai jie uzsiimdavo priešrinkimine veikla ir kitaip stengėsi suzlugdyti rinkimus. Pavasarį jie darydavosi aktyvesni, iš bunkerių ir kitų slėptuvių persikeldavo gyventi stovyklose miške. Veikla ypačsustiprėdavo spalio ir lapkričio mėnesiais, kaibuvo rengiamasi ziemai ir dazniau vykdavo karo lauko teismai.
Ne visi pakeitimai buvo sezoniniai. Vyko ir ilgalaikės permainos, partizanams stengiantis prisitaikytis prie kintančių salygų. Savaime aišku, šie pasikeitimai nevyko tuo pačiu laiku visose partizanų apygardose, iš dalies dėl to, kad partizanų karinis pajėgumas ir jų ryšiaisu vadovaujančiaisorganias nebuvo tie patys, iš dalies ėl to, kad valdzios kontpriemonės taip pat skyrėsi. Vis dėlto, kad partizanų pasipriešinima galima suskirstyti i tris pagrindinius tarpsnius, atsizvelgians iį kasdieninės partizanų veiklos pobudį. Butų galima vartoti ir kitus klasifikavimo kriterijus, pavyzdziui, kiek pasiekta sukuriant vieninga vadovybę. Tačiau svarbu nepaišyti skirtingų kriterijų, ypačjei kriterijai taikomi skirtingiems partizanų sluoksniams. Susivienijimu rupinosi rinktinių ir apygardų vadai, ir nors ilgainiui susivienijimas paveikė ir mazesnių daliniųveikima, eilinis partizanas mazai zinojo apie savo vadų planus, kurie neturėjodidesnio vaidmens jo kasdieninėje veikloje.
Partizanų pasipriešinimas perėjo tris tarpsnius: pirmasis, trukęs maziau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale.
Įvairiais atzvilgiais pirmasis laiotarpis buvo sudėtingiausias , kupinas piešingybių, gana nepastovus. Bene visose Lietuvos dalyse stichiškai stengėsi kovos buriai, tačiau Lietuvos laisves armija (LLA), tebeveikė ir mėgino suvienyti pasipriešinima. Vieni partizanai pirmosiomis antrosios okupacijos dienomis išėjo į miška, kiti, tarp jų nemaza busimų vadų, mėgino gyventi legaliai, nors daznai tokioje vietoje, kur buvo nepazįstami. Poveikį turėjo ir karo pabaiga. Tada kai kurie partizanų buriai, pasinaudoję valdzios amnestija, legalizavosi. Kitiems karo galas buvo paskata stoto į partizanus. Šis laikotarpis yra ypatingas ir tuo, kad šiuo metu buvo susitelkę itin dideli kovotojų buriai, kartais net daugiau uz penki šimtus vyrų, kurie įsitvirtindavo kuriame nors miške, drasiai zygiuodami per kaimus, nebijodavo susirėmimų net su didesniais kariuomenes daliniais. Partizanai daznai uzpuldinedavo ir uzimdavo miestelius, įspėdavo ar snaikindavo vietos komunistus. Kovai su partizanais iš Sovietų Sajungos buvo atsiųsta nemaza NKVD divizijų, buvo plačiai vartojami kariuomenės daliniai ir garnizonai. Paaiškėjus, kad artimiausiu laiku Vakarati ultimatyviai nereikalaus, kad Sovietų sajunga pasitrauktų iš uzimtų teritorijų rytų Europoje ir kad šitoks drasus ir atviras stojimas į kova su gausesniu priešu labai brangiai kainuoja kovotojų gyvybėms, 1946 m. pavasarį partizanų vadai nutarė pakeisti savo taktika ir vengti nereikalingų mušių.