Pasaulio centriniai bankai jų vystymasis uždaviniai ir vaidmuo
5 (100%) 1 vote

Pasaulio centriniai bankai jų vystymasis uždaviniai ir vaidmuo

PASAULIO CENTRINIAI BANKAI

JŲ VYSTYMASIS, UŽDAVINIAI IR VAIDMUO

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………………2

I. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų Bankas………………………………………………………………..4

Federalinės rezervų sistemos istorija………………………………………………………………………………4

Ankstyvosios JAV bankininkystės sistemos sunkumai…………………………………………………..4

Federalinės rezervų sistemos sukūrimas…………………………………………………………………………5

Ankstyvosios federalinės rezervų sistemos struktūra……………………………………………………..6

Federalinės rezervų sistemos vaidmuo…………………………………………………………………………..6

Federalinės rezervų sistemos tikslai ir politika………………………………………………………………..7

Funkcijos………………………………………………………………………………………………………………………..8

Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai…………………………………………………………………………..9

Federalinės rezervų sistemos veiklos organizavimas……………………………………………………..11

Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba……………………………………………………………….11

Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos sistema………………..12

Federalinės rezervų sistemos galios paskirstymo įvertinimas…………………………………………12

Federalinės rezervų sistemos finansai…………………………………………………………………………….12

Federalinės rezervų sistemos bankai………………………………………………………………………………13

II. Vokietijos Federalinis Bankas…………………………………………………………………………………………..14

Vokietijos federalinio banko veikla, uždaviniai…………………………………………15

Banko organizacinė struktūra…………………………………………………………..15

Pinigų politikos priemonės……………………………………………………………………………………………..17

Refinansavimo politika…………………………………………………………………17

Diskonto politika…………………………………………………………………………………………………………….17

Lombardo politika…………………………………………………………………………………………………………..17

Atvirosios rinkos politika………………………………………………………………………………………………..18

Privalomųjų rezervų politika……………………………………………………………………………………………20

Indėlių politika………………………………………………………………………………………………………………..20

Valiutų rinkos politika……………………………………………………………………………………………………..21

Pinigų politika…………………………………………………………………………..21

III. Anglijos Bankas………………………………………………………………………………………………………………….22

Istorija. Vystymasis………………………………………………………………………………………………………….22

Centrinio banko vaidmuo………………………………………………………………………………………………..22

Funkcijos…………………………………………………………………………………………………………………………23

Banko pareigos………………………………………………………………………………………………………………..24

Banko struktūra ir uždaviniai…………………………………………………………………………………………..24

Bankų priežiūra…………………………………………………………………………………………………25 IV. Rusijos Federacijos Centrinis Bankas…………………………………………………..27

Istorija ir vystymasis…………………………………………………………………………………………………………27

Vaidmuo. Uždaviniai………………………………………………………………………………………………………..27

IŠVADA………………………………………………………………………………………………………………………………………29

ĮVADAS

Aprašydama centrinių bankų vystymąsi, veiklą bei uždavinius, kaip ir įprasta, norėčiau pradėti nuo istorijos, bakų kilmės remdamasi Visuotinė lietuvių enciklopedija. Centriniai bankai
išsirutuliojo dviem būdais – vienas iš būdų – lėtas evoliucijos procesas. Žodis “bankas” kilęs iš italų kalbos “banco”, kuris reiškė stalą, už kurio sėdėjo pinigų keitėjai. Bankinių operacijų užuomazgų jau buvo senovės Babilone, Egipte, Graikijoje, Romoje. Šventyklos, stambūs pirkliai, iš dalies ir valstybės žinybos priimdavo saugoti monetas, aukso ir sidabro lydinius, brangenybes, keisdavo monetas, persiųsdavo jas nurodytam adresatui, už dideles palūkanas teikdavo paskolas. Žlugus Romos imperijai bankinės operacijos Europoje beveik visai išnyko. Bažnyčios ir vienuoliai kelis šimtmečius buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Viduramžiais plėtojantis prekybai, ypač Italijoje, didėjo pinigų keitimo operacijų paklausa. Atsirado pinigų keitėjo profesija, iš kur XII – XIII a. atsirado bankininkai. Viduramžių pabaigoje istoriniuose šaltiniuose minimi pirmieji bankai Italijoje, Olandijoje ir kituose šalyse, buvo luominiai, skirti pirklių veiklai finansuoti. 1338 m. Florencijoje (Italija), Belgijoje. Bankų kūrimąsi skatino valstybės valdžia, savo aktais įsteigusi depozitų bankus Barselonoje 1401m., Casa di San Giorgia Genujoje 1407m., Banco della Piazza di Rialto Venecijoje1587m., Milano 1593m., Amsterdamo 1609m. Hamburgo 1619m., Niurnbergo 1621m., Stokholmo 1656m. o nuo 1668m. Švedijos bankas, Anglijos bankas 1694m., pastarasis turėjo teisę leisti banknotus, kuriuos buvo galima iškeisti į aukso monetas. Po 1929 – 1933 m. pasaulinės ekonominės krizės padidėjo valstybės kišimasis į bankų veiklą ir buvo suvalstybinti daugelio valstybių centriniai bankai.

Bankas – finansinė institucija, telkianti laikinai laisvas įmonių, įstaigų ir organizacijų lėšas bei namų ūkių santaupas, teikianti paskolas, atliekant piniginius atsiskaitymus, vykdanti pinigų ir vertybinių popierių emisiją, atliekanti su jais , užsienio valiuta bei auksu susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Pagal veiklos pobūdį ir atliekamas funkcijas, bankai skiriami į dvi pagrindines rūšis: centrinis bankas ir komercinis bankas. Šiame darbe aprašysiu įvairių pasaulio šalių centrinių bankų vystymąsi, vaidmenį bei uždavinius.

Pasaulyje veikia 60 įvairių pasaulio šalių centriniai bankai:

 Argentina – the Central Bank of Argentina

 Armėnija – Central Bank of the Republic of Armenia (CBRA)

 Australija – the Reserve Bank of Australia’s

 Austrija – Oesterreichischen Nationalbank

 Azerbaidžanas – the National Bank of Azerbaijan

 Bahreinas – Bahrain Monetary Agency

 Baltarusija – Национальный банк Республики Беларусь

 Belgija – the National Bank of Belgium’s

 Brazilija – the Banco Central do Brasil

 Čekija – Česká národní banka – Czech National Bank

 Danija – the National Bank of Denmark

 Egiptas – Central bank of Egypt

 Estija – Bank of Estonia

 Graikija – National Bank of Greece

 Gruzija – National Bank of Georgia

 Honkongas – The Hong Kong Monetary Authority

 Indija – The Reserve Bank of India

 Ispanija – The Banco de España

 Italija – La Banca d’Italia

 Izraelis – The Bank of Israel

 Jamaika – Bank of Jamaica

 Japonija – Bank of Japan

 JAV – The Federal Reserve, the central bank of the United States

 Jungtinė Karalystė – The Bank of England

 Jungtiniai arabų emiratai – Central Bank of the United Arab Emirates

 Kanada – the Bank of Canada’s

 Kazachstanas – Национальный Банк Казахстана

 Kinija – the People’s Bank of China

 Kirgizija – The National Bank of the Kyrgyz Republic

 Kuveitas – The Central Bank of Kuwait

 Latvija – Bank of Latvia

 Lenkija – Narodowy Bank Polski

 Liuksemburgas – Banque centrale du Luxembourg

 Lietuva – The Bank of Lithuania

 Makedonija – National Bank of the Republic of Macedonia

 Malaizija – The Central Bank of Malaysia

 Moldavija – The National Bank of Moldova

 Naujoji Zelandija – The Reserve Bank of New Zealand

 Nyderlandai – The Nederlandsche Bank

 Norvegija – Norges Bank

 PAR – South African Reserve Bank

 Portugalija – Banco de Portugal

 Prancūzija – Banque de France

 Rumunija – The National Bank of Romania

 Rusija – Банк России

 Saudo Arabija – Saudi Arabian Monetary Agency (SAMA)

 Singapūras – Monetary Authority of Singapore

 Slovakija – National Bank of Slovakia

 Slovėnija – Banka Slovenije – Bank of Slovenia

 Sudanas – The Central bank of Sudan

 Suomija – Suomen Pankki – Bank of Finland

 Švedija – Sveriges riksbank

 Šveicarija – Schweizerische Nationalbank

 Tailandas – The Bank of Thailand

 Tanzanija – Bank of Tanzania

 Tunisas – Banque Centrale De Tunisie

 Turkija – Central Bank of the Republic of Turkey

 Ukraina – National Bank of Ukraine

 Vokietija – Die Deutsche Bundesbank

 Zimbabvė – The Reserve Bank of Zimbabwe

Tačiau įvairių šalių bankų sistemos turi ir skirtumu. Išskirsiu keturis pasaulio šalių centrinius bankus.

JAV centinio banko funkcijas atlieka Federalinė rezervų sistema, vienijanti 12 regioninių federalinių rezervų bankų. Ši sistema kontroliuoja daugiau kaip 6000 komercinių bankų ir kredito

buveinių. Vokietijoje – finansų sistemai sukurti,

savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”). Didžiosios Britanijos banko sistemą sudaro Anglijos bankas ir daug skyrių turintys įvairių rūšių (universalieji, taupomieji, prekybos bankai, diskonto namai, žiro atsiskaitymų sistemos bankai – National Girobank) komerciniai bankai.

I. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų Bankas

Jungtinės Amerikos Valstijos – The Federal Reserve, the central bank of the United States. Daugumoje kitų išsivysčiusių šalių centriniai bankai buvo daug anksčiau, o JAV savo Federalinę rezervų sistemą įsteigė tik 1913 metais. Iki tol iždas vykdė kai kurias beveik centrinio banko funkcijas. Užuot įsteigus vieną centrinį banką, pagal aktą, kurį pasirašė prezinentas Vilsonas 1913m.gruodžio mėnesį, buvo įkurta dvylika federalinių rezervų bankų įvairiose šalies dalyse. Įkurtos Federalinės rezervų sistemos pirmutinis tikslas buvo surinkti bankų FRS narių rezervus. Iš surinktų rezervų buvo tikimasi teikti paskolas bankams, kuriems tų rezervų trūksta, kadangi tai buvo bendri bankų FRS narių rezervai, juos buvo galima mobilizuoti tada, kai labiausiai reikia. Bet didelės Federalinės rezervų sistemos kūrėjų viltys nepasiteisino ir ketvirtajame dešimtmetyje FRS aiškiai nepakankamai pasirūpino, kad patenkintų rezervų paklausą ir JAV patyrė skaudžiausias finansines krizes ir daugiausia bankų bankrotų per visą savo istoriją. Daugiausia ta patirtis nulėmė, kad dabartinė FRS gerokai skiriasi nuo tos, kurį buvo įkurta1913m. Ji buvo pakeista pagal du svarbius 1935 ir 1980metų įstatyms; pakeitė ją ir evoliucija – pamažu buvo pertvarkoma jos vidinis funkcionavimas, bet be dideliu pakeitimų išsaugotas statusas. Ir taip 1935 m. Bankininkystės aktu centralizuota Valdytojų tarybos valdžia, sumažinta Federalinių rezervų bankų galia, pasidarė mažiau priklausoma ir nuo prezidento, nes buvo panaikintas punktas, kad Iždo sektorių ir valiutos kontrolierių skiria Federalinių rezervų taryba, dabar pavadinta Valdytojų taryba, kurį susideda iš septynių prezidento skirtų narių.

Federalinės rezervų sistemos istorija.

JAV buvo viena iš paskutiniųjų didžiųjų Vakarų valstybių, suteikusių centriniam bankui išskirtines teises. Anglijos bankas (The Bank of England) buvo įkurtas 1694 m.; Prancūzijos bankas (Bank of France) bei centriniai Šveicarijos ir Italijos bankai buvo įkurti XVIII a. Dauguma didžiųjų industrinių valstybių anksti pripažino institucijos, kuri padėtų palaikyti pinigų ir kreditų kiekio augimo stabilumą, poreikį. Tačiau JAV pareigūnai abejojo dėl centrinio banko sukūrimo ir didesnių teisių nei kitiems bankams suteikimo, baimindamiesi, kad jis įgus didelę finansinę jėgą, apribos kreditų prieinamumą ekonomiškai besivystančiai tautai ir bus sunkiai kontroliuojamas. Tačiau ekonominės ir finansinės krizės XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje privertė Kongresą veikti.

Ankstyvosios JAV bankininkystės sistemos sunkumai.

Kad gerai suprastume, dėl ko buvo sukurta FRS, reikia išanalizuoti problemas, su kuriomis susidūrė JAV finansų sistema ankstyvaisiais periodais. Dauguma šių problemų atsirado prieš Pilietinį karą, kuomet bankininkystę reguliavo ir kontroliavo valstijos, o ne federalinė valdžia. Deja, neskaitant keleto išimčių, valstijos šį darbą atliko blogai. Valstijųįstatymų leidėjai suteikė išskirtines teises keletui bankų, taip sukurdami dirvą politiniam lobizmui ir spekuliavimu savo įtaka. Jei naujų bankų kūrėjai turėdavo reikiamus politinius ryšius, buvo galima savo bankui gauti išskirtines teises, nors ir turint menką bankininkystės patirtį ir minimalias investicijas.

Bankininkystė, paremta indėliais, tada nebuvo tokia populiari kaip šiandien. Dauguma žmonių santaupas laikydavo banknotų ir monetų pavidalu. Todėl bankai skolindavo pinigus paprasčiausiai spausdindami popierinius banknotus, kurie patekdavo į rinką ir joje cirkuliuodavo. Kadangi nebuvo reikiamos kontrolės teikdami paskolas bankai spausdindavo banknotus nepaisydami jų finansinės galios. Dažnai bankai, turintys privilegijas, išleisdavo didelius banknotų kiekius ir po to dingdavo. Kai kurie bankai žadėdavo supirkti popierinius banknotus, pakeisdami juos auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis ir įkurdavo “keitimo centrus” visuomenei beveik nepasiekiamose vietose, kur nors viduryje pelkių. Tenka pabrėžti dažnus tų varganą kapitalą turinčių ir liguistai valdomų institucijų žlugimo atvejus, kuomet nelaimingi indėlininkai patirdavo žymių nuostolių.

Atsižvelgdamas į šias problemas ir į tai, kad Pilietinis karas labai nualino finansų sistemą, 1863 m. Kongresas išleido Nacionalinį bankininkystės įstatymą. Šis įstatymas (vėliau pataisytas) įteisino atvirą federališkai licenzijuotų komercinių bankų kūrimąsi, o jiems kontroliuoti buvo sukurtas naujas JAV iždo padalinys – Valiutos kontrolė. Tai buvo JAV iždo departamento dalis.

Bet kuri verslo žmonių grupė galėjo organizuoti vadinamojo nacionalinio banko kūrimą, tačiau turėjo parodyti, kad naujasis bankas taps pelningu per tam tikrą laiko tarpą (paprastai per trejus metus), atitinka minimalius Valiutos kontrolės nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus ir nekelia pavojus kitų to regiono jau egzistuojančių bankų normaliai veiklai. Priėmus Nacionalinį
bankininkystės įstatymą privilegijos kuriant komercinius bankus buvo iš esmės perkeltos iš politinių spekuliacijų lygmens į aiškiai apibrėžtų taisyklių lygmenį. Tuo pačiu metu Kongresas bandė įtraukti atskirus tam tikrų valstijų bankus į nacionalinę bankininkystės sistemą, imdamas 10% mokestį tų bankų banknotams. Buvo manoma, kad dauguma bankininkų pasirinks liberalesnę valstijų bankų reguliavimo sistemą ir vengs būti įtraukti į nacionalinę bankininkystės sistemą, nebent kas nors priverstų juos tai padaryti. Kad padėtų finansuoti Pilietinį karą, Kongresas įgaliojo nacionalinius bankus leisti savo valiutą kaip cirkuliacijos priemonę. Tačiau tie banknotai turėjo būti padengti JAV vyriausybės popieriais. Pagal Nacionalinį bankininkystės įstatymą federaliniai licenzijuoti bankai galėjo leisti banknotus, kurių vertė galėjo sudaryti iki 90% vertybinių popierių apimties, kuriuos bankai padėdavo į Valiutos kontrolę. Buvo siekiama sukurti federalinei kontrolei pavaldžią pinigų masę ir finansuoti Pilietinį karą, sukuriant Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybinių popierių paklausą bankuose.

Dar svarbiau, Nacionalinis bankininkystės įstatymas sukūrė dvilypę bankininkystės sistemą, kur teisę kontroliuoti komercinius bankus turėjo ir federalinė, ir valstijų valdžia. Tačiau kai kur abiejų valdžių įgaliojimai sutapo, ir tai sukūrė konkurenciją tarp federalinių ir valstijų bankininkystės reguliavimo institucijų, kuri kartais neigiamai atsiliepdavo visuomenės interesams. Dar daugiau, vieno iš pagrindinių federalinės programos tikslų – sužlugdyti privilegijuotus valstijų bankus – pasiekta nebuvo. Valstijų bankai išgyveno tik dėl to, kad po pilietinio karo labai išaugo bankų depozitų populiarumas. Užuot leidę naujus banknotus, komerciniai bankai teikė paskolas paprasčiausiai sukurdami depozitą besiskolinančiojo vardu savo apskaitos knygose. Ši praktika naudojama iki šiandien. Tai privedė prie atskirų bankų banknotų išnykimo ir padarė neefektyvius federalinės valdžios mokesčius.

Nors valstijų bankų skaičius nuo 10,000 sumažėjo iki 500, valstijų bankai vėl atgijo XIX a. gale ir greitai kiekiu pralenkė nacionalinius. Kaip žinoma, šiandien valstijų bankų yra dvigubai daugiau nei nacionalinių, tačiau vidutiniškai federalinės institucijos gerokai didesnės ir jos priskiriamos prie stambiausių Jungtinių Valstijų finansų institucijų.

Federalinės rezervų sistemos sukūrimas.

Federalinės rezervų sistemos sukūrimą lėmė keletas labai aktualių to laiko problemų. Viena iš jų buvo ta, kad naujieji nacionaliniai bankai pasirodė esą neadekvačiai jautrūs didėjančiam pinigų poreikiui. Pinigų ir kreditų poreikis sparčiai augo dėl greitos sunkiosios pramonės plėtotės ir migracijos į Vakarus. Fermeriams ir ūkininkams naujų žemių apdorojimui reikėjo “elastingų” kreditų ir paskolų – atitinkančių jų poreikius ir palyginti žemomis kainomis. Kaip matysime toliau, FRS ėmėsi spręsti šią problemą išleisdama savo pinigų ir labiau kontroliuodama šalies grynųjų pinigų ir kreditų augimo procesą.

Kai depozitų ir čekių pasirašymo sistema tapo labai populiari, atsirado dar viena rimta problema. Čekių surinkimas ir atsiskaitymas už juos pasirodė lėtas ir brangus. Dauguma čekių buvo pervedami iš vienos sąskaitos į kitą toje pačioje vietoje. Todėl vietinių bankų tarnautojai kiekvieną dieną per atsiskaitymų namus apsikeisdavo čekiais. Atsiskaitymas už čekius, kurie buvo siunčiami toliau – už vietinio rajono ribų ir kurie eidavo per keletą bankų, kol pasiekdavo galutinį tikslą, buvo daug sudėtingesnis.

Prieš sukuriant FRS daug ypač smulkesnių bankų už čekių išpirkimą ar atsiskaitymą imdavo mokestį. Paprastai tai būdavo tam tikras procentas nuo nominaliosios čekio vertės. Bankai, imantys mokestį, buvo vadinami neparitetiniais (no – par) bankais, nes jie atsisakydavo atsiskaityti už čekį visa jo verte. Kad išvengtų čekių keitimų mokesčių, gaunamus nevietinius čekius bankininkai nukreipdavo per bankus, kurie priimdavo ir išgrynindavo juos be mokesčių. Dažnai tai reikšdavo,

kad čekiai keliauja per grupę bankų įvairiuose miestuose, taip gaišdami dienas ir savaites, kol čekiu būdavo išgryninami. Tokie išsiuntinėjimai buvo ne tik įkyrūs ir erzino, bet buvo ir kliūtis komerciniams sandoriams bei lėšų perkėlimams iš vienos vietos į kitą.

Be to, čekių išgryninimo mokesčiai labai didino biznio operacijų sąnaudas. Reikėjo naujos nacionalinių čekių atsiskaitymo sistemos, kuri nemažintų jų vertės keičiant ir užtikrintų greitą judėjimą tarp mokėtojo ir gavėjo. Kaip matysime vėliau, FRS taip pat buvo įpareigota aptarnauti čekius be mokesčių.

Trečia tų laikų ir finansų sistemos, ir bankininkystės sistemos problema buvo pasikartojančios likvidumo krizės. Tada, kaip ir dabar, pinigai ir bankų rezervai turėjo tendenciją telktis svarbiausiuose šalies finansų centruose, tokiuose kaip Niujorkas, Čikaga, Dalasas ir San Franciskas, kur paskolų poreikis buvo didžiausias. Bankų rezervai plaukė į didžiuosius miestus, kadangi mažesni ir nuošaliau esantys bankai įdėdavo savo rezervus į didesnius bankus, taip gaudami didesnį pelną. Tačiau kai kaimo vietovėse padidėdavo kreditų paklausa žemės ūkio reikmėms, vietiniai
buvo priversti panaudoti savo rezervus iš didžiųjų mietų bankų, o šie savo ruožtu turėjo pardavinėti vertybinius popierius ar pareikalavimo paskolas, kad sudarytų reikiamas lėšų apimtis. Kada smulkiųjų, šalies viduje esančių bankų rezervų paklausa tapdavo didesnė negu tikėtasi, didieji bankai imdavo pardavinėti savo portfelio vertybinius popierius. Jų kainos stambiuose finansų centruose krisdavo dėl masinės ir intensyvios jų pasiūlos. Paniškoms pardavinėjimų nuotaikoms pasiduodavo ir kiti investuotojai, keldami chaosą finansų rinkose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2485 žodžiai iš 8242 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.