Pažinimo problema racionalistų ir empiristų pažinimo samprata
5 (100%) 1 vote

Pažinimo problema racionalistų ir empiristų pažinimo samprata

1. V. Sezemano pažinimo samprata.

Visa tai, ką individas paveldi iš tėvų ir protėvių, jam įgimta ir šiuo atžvilgiu nepereina nuo jo individualinio patyrimo (pvz., erdvės, laiko, priežastingumo idėjos). Tokiu būdu evoliucinis požiūris leidžia sutaikyti empirizmo ir nativizmo, aposteoriorizmo ir apriorizmo priešingumus. Senovės filosofijoj Aristotelis pirmas iškėlė patyrimo reikšmę pažinimui. Patyrimas leidžia pažinti atskirus konkrečius daiktus, bet kartu eina ir priemone įsigyti induktyviniu būdu ir bendrų žinių. Taip pat stoikai epikūriečiai pripažįsta patyrimo reikšmę. Pastarieji supranta jį grynai sensualistiškai. Scholastinė filosofija, kuri buvo linkusi į racionalizmą, nesidomėjo patyrimo problema. Tiktai wilhelmas Ockhamas ir R. Baconas pripažino svarbų vaidmenį pažinime. Naujųjų laikų empirizmo kūrėjas buvo F. Baconas, bet tiktai Locke‘as padėjo empirizmo pažinimo teorijai pagrindus. Prancūzijoje žymiausi empirizmo atstovai buvo Condillacas ir d‘Alembert‘as. Kanto kriticizmas bando suderinti empirizmą su racionalizmu. Empirizmui artimas yra A. Comte‘o pozityvizmas. Mūsų laikais įtakingiausios empirizmo formos yra pozityvizmas, pragmatizmas, ekonomizmas, pagaliau ir R. Avenarijaus sukurtas empiriokriticizmas, kuris stengiasi pagrįsti filosofiją grynuoju patyrimu, atskirtu nuo visų metafizinių prielaidų bei prietarų. Pagrindinė metafizinė prielaida, nuo kurios mokslinė filosofija turinti atsisakyti, esą skirtumas tarp psichinių ir fizinių reiškinių, tarp subjekto ir objekto, tarp sąmonės ir būties. Pažinimas tesibaigiąs teigimais (Aussage), liečiančiais faktus ir jų savitarpio santykius. Patys faktai nesą nei fiziniai, nei psichiniai; skirtumas tarp fizinės ir psichinės būties kyląs iš neteisėtos metafizinės faktų interpretacijos, vadinamosios introjekcijos. Empirizmo priešena yra racionalizmas.

2. A. Azenbacher pažinimo samprata.

Remdamiesi juslumo ir dvasinio racionalumo skirtumu, galime nušviesti dvi viena kitai priešingas filosofines pozicijas: empirizmas suabsoliutina juslumo, racionalizmas – racionalumo aspektą. Empiristinių ir racionalistinių pozicijų būta visose filosofijos istorijos epochose. Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki Kanto, t.y. XVII ir XVIII amžiuje. Naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą. Šis posūkis galėjo įvykti dvejopu būdu: kaip posūkis į subjektą, kaip juslią būtybe (empirizmas), arba kaip posūkis į subjektą, kaip protingą būtybę (racionalumas). Net geografiškai galima pastebėti šį susiskirstymą, kuris su išlygomis galioja ir šiandieną: empirizmas plito visų pirma anglosaksų kraštuose, racionalizmas – Europos kontinente.

Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo Th. Hobbes (1588 – 1679), J. Locke (1632 – 1704), G. Berkeley (1685 – 1753) ir D. Hume (1711 – 1776). Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai – R. Descartes (1596 – 1650), B. Spinoza (1632 – 1677), G. W. Leibniz (1646 – 1716) ir Ch. Wolff (1679 – 1754).

Empirizmas

Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis į juslinį patyrimą. Kartu mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaip vienintelį galimą pažinimą. Kaip ir racionalizmas, empirizmas žavisi naujųjų laikų gamtos mokslų pažanga. Bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį, empirinį, sintetinį aspektą, tuo tarpu racionalistą pirmiausia žavi jų loginis matematinis aspektas.

Klasikinis empirizmas turėjo lemiamą įtaką tiek klasikiniam pozityvizmui, tiek ir noepozityvizmui bei daugeliui analitinės filosofijos atstovų.

Racionalizmas

Racionalizmas posūkį į subjektą supranta kaip posūkį i protą ir kartu kaip juslumo nuvertinimą. Mums jau yra pažįstama sisteminė abejonė ir toji radikali juslinio patyrimo kritika, kuri Descartes‘ą veda prie pamatinių, neabejotinų pažinimo sąlygų pačiame subjekte. Šios pamatinės sąlygos, nuo kurių visas pažinimas priklauso, yra idėjos arba proto principai.

3. E. Nekrašo pažinimo samprata

Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik Renasanso epochoje. XV – XVI a. Renesanso mąstytojus viduramžių scholastinė filosofija, tyrinėjanti antijutiminius būties pradus, menkai tedomino ir jie pradėjo žiūrėti į ją iš aukšto. Pats terminas „scholastinis“ tuo metu įgijo neigiamą atspalvį: scholastiniais imta vadinti bet kokius tuščius, formalius išvedžiojimus. Šioje epochoje didėjo menininkų, kuriems būdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medžiaga, reikšmė – jie tapo svarbiausiomis to meto kultūros figūromis. Plėtojantis eksperimentavimo praktika, racionalizmui, filosofijoje kyla ir vis labiau stiprėja ilgai buvęs šešėlyje konkurentas – empirizmas.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 675 žodžiai iš 1244 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.