Turinys
1. Jutiminiai pažinimo procesai.
1. Pojūčių sistema
3. Suvokimas
3. Suvokimo individualūs skirtumai
7. Atmintis
10. Mąstymas
10. Pagrindinės mąstymo operacijos
11. Vaizduotė
11. Išvados
12. Naudota literatūra
✓ Jutiminiai pažinimo procesai. Pojūčių sistema.
Jutimo apibrėžimas:
Jutimu palaikomas paprasčiausias gyvo organizmo ryšys su išorine
aplinka ir jo paties vidiniais būviais. Jaudinimas, prasidėjęs
receptoriuose, pasiekia smegenis bei kitus nervų sistemos darinius ir
virsta psichiniu procesu.
Pažinimo procesas kaip psichikos reiškinių rūšis.
Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogus
gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save.
Sensorinis ir loginis pažinimas.
Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų bei
reiškinių savybių (spalvų, garsų ir kt.) tų daiktų bei reiškinių kaip
visumos (medžio, žmogaus ir kt.) pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniai
veikia jutimo organus.
Loginis pažinimas vyksta jutimais gautą informaciją pertvarkant
(skaidant, jungiant, lyginant ir t.t.). Tai aukštesnė pažinimo pakopa,
kuria nustatomi tikrovės jutimams neprieinami objektai (atomo sandara,
dangaus kūnų judėjimo tvarka, žmogaus psichikos reiškinių dėsningumai ir
t.t.)
✓ Pojūčių sistema:
□ samprata:
Pojūčiai – daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai
mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos
tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.
□ pojūčių susidarymo mechanizmas:
Pojūčių susidarymo anatominis – fiziologinis mechanizmas
yra labai sudėtingas. Pagrindiniai jo skyriai: a)RECEPTORIAI – tai
periferinis nervo galas, skirtas priimti padirginimus. b)PERDAVIMO SKYRIUS,
kurį sudaro receptorių su smegenų centru jungiamieji įcentriniai
(aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Jie perduoda
jaudinimo energiją į centrinę nervų sistemos dalį ir iš jos į periferiją.
c)CENTRAS SMEGENYSE, atliekantis jaudinimo impulsų įvertinimo operacijas,
kurio dėka ir atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kt. pojūčiai.
□ pojūčių rūšys:
Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą yra
a)kontaktiniai – skonio, lietimo, skausmo ir kt. pojūčiai, b)distanciniai –
regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt. pojūčiai. Pagal receptorių
išdėstymą: 1)išoriniai, kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje ar
netoli jo (eksteroreceptoriai) – regėjimo, girdėjimo irk kt. 2)vidiniais
laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje (interoreceptoriai) –
alkio, troškulio.
REGA – užima dominuojančią padėtį žmogaus jutimų sistemoje. Regėjimo
receptorius yra akys. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia
receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Galima sakyti, kad regos pojūčiai
yra spalvų pojūčiai. Transdukcija – procesas, kai jutimo sistema dirgiklio
energiją paverčia nerviniais pranešimais. Akis gauna šviesos energiją ir
paverčia ją elektrocheminiais nervų sistemos procesais. Žmonės linkę matyti
– raudoną, geltoną, žalią, mėlyną, violetinę spalvas. Lygiagretusis
apdorojimas – smegenys apdoroja atskirus dėmenis iš karto (spalvą, gylį,
judėjimą…). Aklasis regėjimas – gebėjimas reaguoti į kažką sąmoningai
nesuvokiamo. Haringo oponentinių procesų teorija – yra du papildomi spalvų,
regos procesai: vienas atsakingas už raudonos ir žalios, kitas – geltonos
ir mėlynos spalvų suvokimą.
KLAUSA – girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai. Girdėjimo
pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinės paskirtis yra
oro virpesių priėmimas ir jų nukreipimas į vidinę ausį. Girdėjimo pojūčiai
teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš
kurios garsai sklinda. Garso aukštis priklauso nuo garso bangų ilgio ir
dažnio.
LYTA – tai toks odos ir judėjimo pojūčių derinys, gaunamas apčiuopiant
įvairius daiktus. Lietimo taškai yra nevienodai pasiskirstę odos
paviršiuje. Lietimo pojūčiai, jungdamiesi su judėjimo pojūčiais, leidžia
pažinti daiktų formas ir atstumus tarp jų specifiniais apčiuopimo
judesiais. Yra spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo jutimai.
SKONIO pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje,
seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,
rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Skonis yra cheminis jutimas. Jutimo sąvoka –
tai dėsnis, kai vienas pojūtis gali veikti kitą.
UODIMO pojūčio dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios
į nosies ertmę. Tai – cheminis pojūtis. Gali sukelti prisiminimus ir
jausmus.
KINESTEZIJA (judėjimo pojūčiai) – jų receptoriai yra raumenyse,
sausgyslėse ir sąnarių raiščiuose. Jie dirginami judinant kūno dalis,
nugalint fizinį
pasipriešinimą, keičiant kūno padėtį erdvėje. Nuolatinis
kinestezinių jutimų palydovas – pusiausvyros pojūtis.
Esant kokiems nors atskirų organų sutrikimams, atsiranda neigiamų
emocinių būsenų.
□ Bendrieji pojūčių dėsningumai:
Sugebėjimas pajusti dirginimus yra vadinamas jautrumu: a)absoliutiniu
jautrumu laikomas sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, b)skyrimo
jautrumas – sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus.
Sensibilizacija (įjautrinimas) – jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas
dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių
jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių
įtakos (pvz.: kvapas sumažina regėjimo jautrumą). Sinestezija – pasirešikia
tuo, kad vienos rūšies pojūčiai gali sukelti ne tos pačios rūšies pojūčių
(garsai gali sukelti spalvas, temperatūras, skonio ir kitus pojūčius).
□ Jutimo slenksčiai, adaptacija
Jutimas (procesas) – tai ilgiau ar trumpiau trunkąs procesas, objekto
atskiros savybės vaizdo (pojūčio) formavimas.
Jutimas – pojūtis (rezultatas) – tai yra daiktų ar reiškinių savybių
bei organizmo vidinių būvių tiesiogiai veikiančių jutimo organus atspindys
– vaizdas.
Jautrumas – tai jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikros jėgos
(intensyvumo) dirgiklį ir jo kitimus.
Absoliutinio jautrumo slenkstis – (absoliutus žemutinis pojūčio
slenkstis) yra minimalus dirginimo dydis, sukeliantis vos pastebimą pojūtį
(šviesa, garsas, kvapas, skonis).
Skyrimo slenkstis yra minimalus dirginimų pasikeitimas, kuris sukelia
vos pastebimą pojūčių pasikeitimą.
Dirgikliai, kurių dydis yra žemiau slenksčio, pojūčio nesukelia. Tokią
nervų sistemą veikiantys, bet pojūčio nesukeliantys dirgikliai vadinami
ikislenkstiniais.
Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo.
Stipri adaptacija pastebima regėjimo, uodimo, lietimo ir temperatūros
pojūčiuose. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose
(pvz.: šaltas vanduo po kiek laiko tampa puikiu). Adaptacijos rezultatas
yra pačių pojūčių susilpnėjimas ar sustiprėjimas.
✓ Suvokimas.
Suvokimo apibrėžimas:
Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant
jutimo organus, vadinamas suvokimu:
a) bendrasis apibūdinimas – suvokimas – yra daiktų ir reiškinių,
veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimas yra procesas,
suvokinys – rezultatas. Suvokimai priskiriami jutiminiam pažinimui.
Reikšmingą suvokimo dalį sudaro vadinamieji percepciniai judesiai (akių
judesiai, suvokiant regimus daiktus ir kita).
b) jutimo ir suvokimo skirtumas
Receptoriuose įvairių poveikių energija paverčiama nerviniu impulsu,
kuris toliau keliauja į smegenis ir virsta psichiniu procesu – jutimu.
Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui, nes visuminiai daiktų bei
reiškinių vaizdai gaunami tiesiogiai jutimo organais ir jiems
priklausančiomis įcentrinių nervų ir atitinkamų smegenų centrų sistemomis
(pvz.: juntame atskirus muzikinius tonus su jų aukštumo ir slinkties
santykiais, gaunamas melodijos suvokimas).
c) pagrindiniai suvokimų ypatumai (pastabumas, adaptacija)
Suvokimai yra įsisąmoninti jutiminiai vaizdai.
Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus
laiko tarpus atspindėjimą. Jutimo organai nepadeda suvokti nei labai lėto,
nei labai greito judėjimo. Priklausomai nuo asmenybės suvokimų
saviorganizacijos lygio yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto
(valingo) suvokimo rūšys. Iš anksto numatytas, planingas suvokimas
vadinamas stebėjimu.
Gebėjimas daugiau ir greičiau surasti ieškomų objektų yra vadinamas
pastabumu.
b) suvokimo rūšys (formos, gylio, laiko, erdvės).
Suvokimai į rūšis skirstomi pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami,
pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimų
saviorganizacijos lygius.
Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas.
Laiko trukmės suvokimui turi reikšmės susidomėjimas darbu, interesai.
Žmogus erdvės santykius pradeda suvokti ėmęs žiūrėti, girdėti, lytėti,
judėti. Erdvė nėra koks nors atskiras objektas, tačiau visi daiktai ir
reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą, apimtį ir atstumą tarp jų.
Šiems suvokimams svarbią reikšmę turi binokuliarinis. (abiem akim)
regėjimas.
Formų ir atstumų suvokimui reikšminga yra lytėjimo ir judėjimo
patirtis.
e) suvokimo iliuzijos
Neteisingi, iškreipti suvokimai yra vadinami iliuzijomis. Jos kyla dėl
fizinių, fiziologinių ir psichinių priežasčių. Dėl fiziologinių priežasčių
atsiranda kontrasto, vertikalių linijų pervertinimo, lyginant su
horizontaliomis ir kitomis iliuzijos.
✓ Suvokimo individualūs skirtumai.
Pirmiausia daiktus atskiriame visybišai. Kelio stulpai atrodo
nevienodi. Mes suvokiame objektų padėtį. Vienaip suvokia kūdykis ir
matom ir suvokiam labai priklauso nuo vidinės būsenos ir
motyvacijos. Pamačius tą patį daiktą, kiekvienas gali padaryti savo išvadą.
Kuo daugiau pamatome, perskaitome, tuo mūsų suvokimas gilesnis ir suteikia
daugiau informacijos. Didelį vaidmenį vaidina adaptacija. Prie staigios
šviesos priprantama adaptacijos dėka.
Jau beveik 10 metų kai Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę. žmonės
įvairiai suvokia savo padėtį ekonominiame valstybės gyvenime. Vieni yra
iniciatyvūs, iekšo būdų užsidirbti pinigų, kuria savo verslą. Kiti galvoja,
kad darbą turi duoti valdžia. Dar kiti nori leisti apyvarton savo talentus
ir jėgas, bet bijo. „žmonėms, užaugusiems pilkosios minios laikotarpiu ir