Pažinimo psichologija
5 (100%) 1 vote

Pažinimo psichologija

1121314151

PAŽINIMO PSICHOLOGIJAApie pažinimo psichologija galima pasiskaityti papildomai Mayers D.

Psichologija, 2000.

1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS

2.

Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lytaMūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia

mus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą,

skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki.

Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas

duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję su

raumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, ir

daug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo

cheminę sudėtį ir temperatūrą.

Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais

žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima

šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus,

kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir

judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo

pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų

ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių

aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai).

Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę

struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra

akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės

ląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis.

Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės

centrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti

daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusios

tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant

menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik

pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo

aparatu.

Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčia

į nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį,

kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvų

pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos

pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos –

450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę

kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H.

Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal

kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms

skirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis

šioms spalvoms.

Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie

atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir

žalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių

aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis

trūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdelių

aparato, todėl sutemus nemato).

Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų

dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų

žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus

skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz.,

violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių

dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę

dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai)

žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.

Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė

ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje

pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę

apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir

klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių

dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos

nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės

smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.

Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą,

intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo

jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo

aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o

tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą,

iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem

ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai
nurodo apie virpėjimo

šaltinio padėtį erdvėje.

Odos pojūčiai. Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui,

spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos

struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su

neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų

yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai

– nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų

paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą,

skystumą ir kt.

Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas,

arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas.

Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.

Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labai

susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja

į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip

arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius.

Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo

aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės

sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio.

Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios

į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje

išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių

srityje esančiais uodimo centrais.

Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios

vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio

svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių

dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur

yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,

rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros,

lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos

skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.

2. DĖMESYS

Apie tai bus konspektuose.

3. ATMINTIS

Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmaiAtmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko

atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas

išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichiką

integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai

sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus

funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas

būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net

paprasčiausio pokalbio.

Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu

pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai

pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi

elektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukelia

cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu

kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja.

Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams dar

nepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse,

smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.

Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas,

atgaminimas. UžmiršimasĮsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties

proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne

viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami

mnemine veikla.

1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir

įvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas) – pastangų nereikalaujantis

informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir

dėmesio – kartojimo:

▪ mechaninis (pažodinis),

▪ prasminis/semantinis (minties įsiminimas).

Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kai

tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus

vienetus).

2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėse

ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą

atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad

atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas

atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis

antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir

kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.

3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę.

Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys:

*atpažinimas (įvykio
jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslus

įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kai

atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų

sistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais

patyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos

informacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos:

❖ Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota

informacija, negalėjimas atkurti).

❖ Informacija nėra reikšminga.

Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: *

visiškas ir * dalinis.

Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo

atsimename 100 ( informacijos. Vėliau atsimenamos medžiagos kiekis smarkiai

mažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi.

Užmiršimas priklauso nuo:1. Įsiminimo tvirtumo.

2. Užmiršimą skatinančių veiksnių:

a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo

mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame;

b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač

kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio

gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina

daugiau „apkrauta“, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be

to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė

interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna:

c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai

vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų

įpročių).

d. Situacijos.

e. Nuostatos pasikeitimo

f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo

problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties

saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų

atveju.

Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis

Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyje

tikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę:

1) jutiminė atmintis;

2) trumpalaikė atmintis;

3) ilgalaikė atmintis.1) Jutiminė (sensorinė) atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį

pojūtį (kol jį suvokiame), dirgiklio išlikimas sekundės dalis.

Sensorinė atmintis veikia 1 – 2 sek. stimului paveikus receptorius,

juose sukeliama gan tiksli informacijos kopija (sensorinis registras).

Sensorinės atminties informaciją žmogus toliau analizuoja – įkoduoja,

t.y suteikia tam tikrą formą, vyksta suvokimo procesai, kai jau galima

atsakyti į klausimą “kas tai yra ?”. Dalis informacijos dingsta, i

kita dalis pasiekia sąmonę, ir suvokta informacija ateina jau į

trumpalaikę atmintį.

2) Trumpalaikė – aktyvioji, dinamiška trunka 15 – 20 sek., bet ji irgi

apima visas tas tris stadijas. Trumpalaikėje atmintyje galima

užfiksuoti 7+-2 objektus.

➢ Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai

kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi „fotografinę“ atmintį. Vaizdas

fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą

minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta.

➢ Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Tai susiję su “čia ir

dabar” – aktualu momentu. Visada susijusi su sąmone ir dėmesiu, kaip

nukreiptumu į objektą ir aktyvumu. Atminties ribas apsprendžia mūsų

sąmonės ribotumas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu

galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali

trumpalaikės atminties apimties formulė – 7 ( 2. Tai atrado jau 1885

metais H.Ebbinghaus (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau

trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai nuo 30s.

iki 1 min. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais

faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas, nereikšmingas,

nėra kartojamas.

➢ Atsiminimas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau

trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi

matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas,

paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų

sprendime, suvokiant kalbą. Realiai trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys

nuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos

skirstymas prasmingais gabalais. Tai daroma su ilgalaikės atminties

pagalba.

3) Ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Į

ilgalaikę ateina visa sąmoninga informacija iš trumpalaikės atminties,

kuri yra reikalinga. Ji pakliūna tiek valingai, tiek nevalingai,

kuomet yra emociškai reikšminga. Informacija į ilgalaikę atmintį

patenka labiau įprasmintu, semantiniu pavidalu, išlaikoma reikšmė

kuriant asociatyvinius ryšius. Ilgalaikėje atmintyje saugomos žinios,

kurias žmogus naudoja savo gyvenime. Žinios gali būti eksplicitinės

(aiškios) ir implicitinės (vidinės, sunkiai verbalizuojamos).

Informacija laikoma sudarant kategorijas, sąvokas, kuriant ryšius tarp

jų. Ilgalaikė atmintis kinta dėl naujos patirties.

➢ Įsimenami dalykai visuomet „įeina“ per trumpalaikę atmintį. Čia jis

pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina

ir tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet

kokia tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar

buvo trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva

kartoti. Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis

užsipildė.

Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje yra nei vizualinis, nei akustinis, o

prasminis. Į ilgalaikę atmintį medžiaga pereina dėka pakartojimų,

kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į

asociacinių ryšių sistemą. Kai reikia prisiminti kokią nors

neprasmingą informaciją, papildomai pridedami *prasmingi ryšiai (AIO –

Alio). Taip pat labai svarbus yra *patikslinimas, *išvystymas (pvz.

prasmės, bendros minties pastraipoje radimas; priežasties – pasekmės

susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir *papildomų klausimų

nagrinėjimas.

➢ Laikymas. Apimtis neribota. Trukmė nuo 1 val. iki viso gyvenimo.

Tiriant žmones, kuriems pažeistos smegenys, buvo pastebėta, kad dėl

amnezijos nesugeba sąmoningai prisiminti, bet išlieka nepažeistas

nesąmoningas gebėjimas mokytis. Ilgalaikė atmintis veikia ryšių

pagrindu – t.y., medžiaga įsimenama ir atgaminama ne pavieniais

elementais, o siejant įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais ir

susidarant sudėtingas ryšių sistemas tarp atmintyje saugomos medžiagos

elementų. Ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų vadinami

asociacijomis. Asociaciniai ryšiai dažniausiai susidaro po

pakartojimų, nors gali susidaryti po vienkartinio pakartojimo, kai

įspūdžiai labai stiprūs. Asociacijos ir jų sistemos ne tik padeda

saugoti informaciją atmintyje, bet ir padeda ją surasti bei greitai

atgaminti.

➢ Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama

informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos.

Taigi, ne laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos.

Atmintis – ir atpažinimas ir greitesnis informacijos išmokimas iš

naujo.

Atmintį galime įsivaizduoti, kaip informacijos laikymą asociacijų

tinklo/schemų pavidalu. Norėdami ką nors prisiminti, turime atpažinti vieną

iš gijų, vedančių link tinklo. Šis procesas vadinamas prisiminimu. Taigi,

informacija ilgalaikėje atmintyje – struktūruota ir tai padeda žmogui tiek

atgaminti/prisiminti, tiek suvokti, priimti naują informaciją, pasiremiant

jau turimais struktūravimo būdais ir priskiriant naują informaciją.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atminties

praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią

atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena.

Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų

nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų

egzistavimą. Pvz. *kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų,

bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai

įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. *

Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai.

Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena

asmeninių faktų (kas yra mano vyras).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie

įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. 1/ Medžiagos dalinimas prasminiais

gabalais, 2/ asmeninės prasmės suteikimas – vaizduotės pasitelkimas

(asociacijos), 3/ medžiagos nagrinėjimas, 4/ aktyvus kartojimas, 5/

tikslinimas, 6/ konteksto reikšmė (tos pačios aplinkybės), 7/ medžiagos

organizavimas, 8/ praktikavimasis (atsiminimo), 9/ interferencijos

mažinimas (prieš pat užmiegant, nesimokyti panašių dalykų greta) PQRST

metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau,

testas).

Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia,

kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai

tarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjų

atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl

sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti

panaikinami.

4. MĄSTYMAS

Mąstymo turinys ir operacijosMąstymas – aktyvus turimų žinių transformavimas/pertvarkymas į

naujas žinias, siekiant užsibrėžto tikslui. Mąstymas
yra sudėtinga vidinė

veikla, kurią naudodamas žmogus atlieka mintines operacijas su simboliais

ir ženklais, pertvarko turimas žinias ir taip suranda kažką naujo, esmingo

ir reikšmingo. Mąstymas apima problemų sprendimus, apibendrinimus, išvadų

darymą, filosofavimą ir kt. Kognityvinės psichologijos specialistai

daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius

veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį

intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir

reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese.

Mąstymo turinys yra tiek pat įvairus, kaip ir pati tikrovė. Tačiau koks

bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis

formomis: tai sąvokos, teiginiai, klausimai ir samprotavimai. Mąstymo forma

yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga. Sąvokos –

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2901 žodžiai iš 5786 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.