PAŽINIMO PSICHOLOGIJAApie pažinimo psichologija galima pasiskaityti papildomai Mayers D.
Psichologija, 2000.
1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS
2.
Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lytaMūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia
mus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą,
skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki.
Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas
duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję su
raumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, ir
daug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo
cheminę sudėtį ir temperatūrą.
Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais
žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima
šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus,
kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir
judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo
pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų
ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių
aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai).
Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę
struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra
akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės
ląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis.
Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės
centrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti
daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusios
tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant
menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik
pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo
aparatu.
Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčia
į nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį,
kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvų
pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos
pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos –
450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę
kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H.
Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal
kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms
skirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis
šioms spalvoms.
Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie
atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir
žalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių
aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis
trūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdelių
aparato, todėl sutemus nemato).
Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų
dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų
žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus
skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz.,
violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių
dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę
dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai)
žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.
Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė
ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje
pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę
apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir
klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių
dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos
nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės
smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.
Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą,
intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo
jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo
aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o
tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą,
iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem
ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai
nurodo apie virpėjimo
šaltinio padėtį erdvėje.
Odos pojūčiai. Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui,
spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos
struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su
neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų
yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai
– nugaros srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų
paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą,
skystumą ir kt.
Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas,
arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas.
Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.
Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labai
susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja
į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip
arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius.
Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo
aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės
sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio.
Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios
į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje
išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių
srityje esančiais uodimo centrais.
Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios
vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio
svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių
dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur
yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo,
rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros,
lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos
skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.
2. DĖMESYS
Apie tai bus konspektuose.
3. ATMINTIS
Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmaiAtmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko
atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas
išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichiką
integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai
sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus
funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas
būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net
paprasčiausio pokalbio.
Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu
pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai
pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi
elektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukelia
cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu
kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja.
Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams dar
nepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse,
smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.
Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas,
atgaminimas. UžmiršimasĮsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties
proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne
viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami
mnemine veikla.
1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir
įvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas) – pastangų nereikalaujantis
informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir
dėmesio – kartojimo:
▪ mechaninis (pažodinis),
▪ prasminis/semantinis (minties įsiminimas).
Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kai
tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus
vienetus).
2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėse
ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą
atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad
atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas
atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis
antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir
kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.
3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę.
Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys:
*atpažinimas (įvykio
jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslus
įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kai
atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų
sistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais
patyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos
informacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos:
❖ Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota
informacija, negalėjimas atkurti).
❖ Informacija nėra reikšminga.
Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: *
visiškas ir * dalinis.
Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo
atsimename 100 ( informacijos. Vėliau atsimenamos medžiagos kiekis smarkiai
mažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi.
Užmiršimas priklauso nuo:1. Įsiminimo tvirtumo.
2. Užmiršimą skatinančių veiksnių:
a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo
mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame;
b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač
kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio
gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina
daugiau „apkrauta“, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be
to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė
interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna:
c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai
vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų
įpročių).
d. Situacijos.
e. Nuostatos pasikeitimo
f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo
problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties
saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų
atveju.
Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis
Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyje
tikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę:
1) jutiminė atmintis;
2) trumpalaikė atmintis;
3) ilgalaikė atmintis.1) Jutiminė (sensorinė) atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį