Pažinimo psichologija
Šiandien teigiama, kad psichologija, kaip mokslas, turi gilią praeitį, bet trumpa istoriją. Ji
pradėjo formuotis 5a. pr.Kr. senovės Graikijos filosofų darbuose. Pats žodis psichologija kilo iš
dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi psichologija lietuviškai
reiškia ,,sielos mokslas“ , o išsamiau: psichologija yra mokslas apie psichikos reiškinius, jų
dėsnius ir mechanizmus. Psichologija – tai mokslas apie mane. Pirmoji prielaida, atsirasti
psichologijai buvo filosofija, kuri bandė spręsti žmogaus problemas, antroji prielaida – gamtos
mokslai, sukaupę daug žinių apie žmogaus organizmą, trečioji – gyvenimiška psichologija, t.y.
liaudies išmintis ir jos sukauptas patyrimas.
Šiuolaikinė psichologija apima labai įvairias žmonių psichinio gyvenimo sritis. Pagal tai, kokiu
aspektu yra tiriamas psichologijos objektas, yra skiriamos įvairios psichologijos šakos. Tai
fundamentaliosios arba pamatinės šakos ir taikomosios šakos. Fundamentaliosios
psichologijos šakos: bendroji psichologija, socialinė, raidos psichologija, zoopsichologija,
medicininė psichologija, patopsichologija. Taikomosios psiclogijos šakos: darbo ir inžinerinė
psichologija,pedagoginė, šeimos, kūrybos, sporto, organizacinė psichologija.
Bendroji psichologija – sistemina visas psichologijos disciplinas. Ji tiria sveiko suaugusio
žmogaus psichikos funkcionavimą, įvairius psichikos procesus (jutimą, suvokimą, dėmesį,
atmintį, mąstymą ir kit.), apibūdina pagrindines psichoogijos sąvokas, pagrindžia bendrus
psichologijos metodus. Ji yra visos psichologijos pamatas. Tačiau bendrosios psichologijos raida
priklauso ir nuo kitų psichologijos šakų. Dalis psichikos reiškinių mums žinomi iš praktinės
patirties. Bendraudami su žmonėmis, jau nuo ankstyvo amžiaus mes pastebime, kad jie, be
fizinių savybių (veido bruožų, kūno konstitucijos, išorinių judesių ir kt.), dar turi atminties,
emocijų, mąstymo ir daug kitų vidinio gyvenimo reiškinių, kurių mes negalime nei pamatyti,
nei išgirsti, nei pajusti kitais jutimais, bet iš įvairių pasireiškimų žinome, kad jie būdingi ne tik
kitiems žmonėms, bet ir mums patiems.
Pažinimo procesai – tai įvairių psichinių procesų sistema, kuri dalyvauja pažinime ir kur
atskirais atvejais tai vieni, tai kiti procesai tampa dominuojančiais. Pažinimo procesai įgalina
individą orientuotis aplinkoje, susidaryti aplinkos vaizdą, pažinti ir suprasti save kaip individą.
Kiekvienas žmogus yra ribojams visuomenėje egzistuojančio pažinimo. Jis pažįsta tai, ką
visuomenė yra sukūrusi. Žmogaus pažinimas galimas tam tikrų psichinių procesų dėka.
Sąmonė
Sąmonė – psichikos dalis, apimanti įvairias mentalines būsenas, mintis, emocijas, suvokimą ir
prisiminimus. Sąmonė yra intencionali, tai yra nukreipta į išorinį bei iš dalies ir į subjekto į
vidinį pasaulį (savimonė). Sąmonė yra sugebėjimas suvokti realybę. Protas yra sąmonės įrankis.
Originalią ir labai vaisingą sąmonės koncepciją sukūrė K.Marksas. Jis nuosekliai taiko
socialinę poziciją tiek būties, tiek ir sąmonės problemoms: sąmonė jo nuomone, yra
,,visuomeninis“ produktas, kuris apibūdinamas kaip aukštai organizuotos materijos (smegenų)
savybė atvaizduoti objektyvią tikrovę. Pasak Zigmundo Froido, žmogaus psichika susideda iš
nesamoningumo ir sąmonės. Žmogaus sąmonė fiksuoja viską, kas supa mus: informaciją įgytą
bendraujant su kitais asmenimis, skaitant, mokantis, tyrinėjant. Sąmonei reikia priskirti ir
atmintį. Netikėti gyvenimo sukrėtimai, ligos ar senatvė gali paveikti ir mūsų sąmonę.
Pastebėjome, kad po smegenų sukrėtimo ne visi asmenys prisimena savo praeitį. Tie žmonės
teigia, kad gyvena visai kitą gyvenimą.
Pasąmonė
Pasąmonė yra psichinių procesų, kurie subjektyviai nekontroliuojami. psichologijoje
pasąmonė yra sąmonės priešingybė, ne visada tiesiogiai suvokiama, tačiau veikianti sąmoningą
elgesį.
Pasąmonės charakteristikomis galima paaiškinti, kodėl žmogus savo veikloje vadovaujasi
motyvais, kurie jam pačiam nėra „pasiekiami“ sąmoningai bei nusakyti kitus asmenybės veiklos
ypatumus.
Zigmundas Froidas, psichoanalizės pradininkas, išskyrė tris sąmonės kategorijas:
1.Sąmonė – sistema, susidedanti iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru
momentu.
2.Priešsąmonė susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai
grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai (pavyzdžiui, pažįstamo, sutikto gatvėje, vardas).
3.Pasąmonė – tai primityvių instinktų, emocijų, socialiai neprimtinų idėjų, siekių,
trauminių atsiminimų, suvoktų dalykų „talpykla“, kurie per sąmonę pateko ir įsitvirtino
joje. Pasąmonės turinys nebūtinai vien tik neigiamas. Pasąmonei nėra svarbi logika,
laikas, erdvė, racionalūs dalykai. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose, nes
pasąmonės kalba yra vaizdas. Nepaisant valios pastangų, vaizdiniai negali iškilti
sąmoningai.
Vėliau šį modelį Froidas pakeitė kita teorija apie Id, Ego ir Superego. Šiame modelyje pasąmonė
praktiškai atitinka Id, nors ir Ego
bei Superego sritys gali būti nesąmoningomis.
Miegas ir sapnai
Miegas yra tiesiogiai susijęs su biologiniais ritmais, kurie būdingi beveik visoms gyvoms
būtybėms. Mūsų organizmo funkcinį aktyvumą, besikeičiantį per 24 valandų ciklą, reguliuoja
„vidinis laikrodis“. Kasdien periodiškai keičiasi medžiagų apykaitos intensyvumas, kraujotaka,
pulso dažnis ir arterinis kraujospūdis, kvėpavimas, kūno temperatūra.Miegas yra savotiškai
besikeičianti, bet nenutrūkstanti smegenų veiklos gyvybinė fazė. Moksliniai tyrimai rodo, kad
miegant centrinė nervų sistema funkcionuoja.Mes tai patys jaučiame pagal sapnus, kai kam net
prisisapnuoja praeities įvykiai arba kaip reikia spręsti jiems aktualias problemas. Kai kurie
žmonės gali atsibusti užprogramuotu laiku arba sureaguoti į vos girdimą signalą (žadintuvo,
skambučio ir kt). Miegant kontaktas su aplinkiniu pasauliu būna ribotas ir kintantis -ryto
valandomis ryšys su aplinkiniu pasauliu paprastai palaikomas lengviau.Miegodami mes dažnai
sapnuojame. Sapnas tai – smegenų būvis atspindintis specifinį elgesį, mąstymą… Visi turi miego
ritmą. Sapnavimas tai – save reguliuojanti sistema. Pavargusi, nepailsėjusi nervų sistema
rodo…..kitokią, iškreiptą tikrovę sapne.Žinoma, kad budinti smegenų veikla absoliučiai skiriasi
nuo smegenų veiklos, kuri ilsisi. Be to smegenų veikla periodiškai keičiasi užduodama miego
fazes, kurios eina tiksliai paeiliui ir vietomis nesikeičia. Sapno metu smegenys ne tik perdirba
gautą sąmoningą informaciją, bet ir suderina ją su jau esama, ir tai gali vykti tik miegant ir
sapnuojant.
Meditacija
Meditacija – viena iš dvasinio susitelkimo (koncentracijos) technikų, maldos forma,
procesas.
Meditacijos tikslas – susikaupimas, rimtis, dvasinis atbudimas arba nušvitimas, dvasinė
sveikata, pakitusios sąmonės būsenos, transas. Vienų teigimu koncentracija atsiranda ne
sąmoningai, o kaip susitelkimo, įsigilinimo į ką nors pasekmė. Pagal kitus pasiekiama
vadinamoji „relaksacinio dėmesingumo“ būsena, kurios metu, žvelgiant iš neurobiologijos
mokslo pozicijos, pakinta smegenų biosrovių dažnis. Bendriausia prasme, meditacijoje
persikeliama į dvasinio savitapatumo būsenas, kuriose sumažėja suvokiančiojo subjekto ir
suvokimo objektų reikšmė, o iškyla absoliučios būties pajauta.
Meditacija – tai praktika, kurios metu protas pastoviai stebimas. Mintys sutelkiamos į vieną
objektą, taip nuraminant protą. Sustabdžius minčių bangavimą, suvokiama tikroji savastis,
pasiekiami viduje glūdintys išminties ir ramybės klodai. Dabartiniu metu jau nebėra abejonių,
kad didžioji dalis fiziologinių funkcijų priklauso nuo mūsų psichologinės būsenos. Pas vienus
žmones ši įtaka didesnė, pas kitus mažesnė…
Hipnozė
Hipnozė – senas reiškinys. Manoma, kad ją naudojo dar senovės šumerai 4000 m. pr. Kr. ,
tačiau tikroji hipnozės prigimtis, kaip ji veikia, iki galo neišaiškinta dar ir po šiai dienai. Kas yra
hipnozė? Tai tikroviška, normali, lengva būsena, kuriai charakteringa: intensyvi koncentracija
(išorinių dirgiklių nebejutimas), raumenų atpalaidavimas bei aukštas įtaigos laipsnis. Hipnozė
yra gimininga miegui būsena, tarpinė grandis tarp miego ir būdėjimo. Labiau nei miegant
padidėja atsipalaidavimas, imlumas įtaigai. Užhipnotizuoti žmonės nepraranda valios ir bet