Pažinimo psichologija1
5 (100%) 1 vote

Pažinimo psichologija1

1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS

Apie tai pagrinde bus konspektuose. O tai tik papildomai.

Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lyta

Mūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia mus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą, skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki. Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję su raumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, ir daug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo cheminę sudėtį ir temperatūrą.

Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus, kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai). Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės ląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis. Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės centrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusios tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo aparatu.

Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčia į nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį, kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvų pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos – 450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H. Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms skirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis šioms spalvoms.

Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir žalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis trūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdelių aparato, todėl sutemus nemato).

Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz., violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai) žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.

Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.

Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą, iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo šaltinio padėtį erdvėje.

Odos pojūčiai. Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui, spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai – nugaros
srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt.

Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas, arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.

Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labai susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius. Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio.

Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais.

Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.

2. DĖMESYS

Apie tai bus konspektuose.

3. ATMINTIS

Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmai

Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichiką integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net paprasčiausio pokalbio.

Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja. Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams dar nepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse, smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.

Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas,

atgaminimas. UžmiršimasĮsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami mnemine veikla.

1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir įvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas) – pastangų nereikalaujantis informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir dėmesio – kartojimo:

§ mechaninis (pažodinis),

§ prasminis/semantinis (minties įsiminimas).

Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kai tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus vienetus).

2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.

3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę. Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys: *atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslus įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kai atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų sistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais patyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos informacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos:

v Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota informacija, negalėjimas atkurti).

v Informacija nėra reikšminga.

Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: * visiškas ir * dalinis.

Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo atsimename 100 % informacijos. Vėliau atsimenamos
kiekis smarkiai mažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi.

Užmiršimas priklauso nuo:

1. Įsiminimo tvirtumo.

2. Užmiršimą skatinančių veiksnių:

a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame;

b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau „apkrauta“, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna:

c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų įpročių).

d. Situacijos.

e. Nuostatos pasikeitimo

f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju.

Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis

Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyje tikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę:

1) jutiminė atmintis;

2) trumpalaikė atmintis;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1732 žodžiai iš 5771 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.