Pažinimo psichologija1
5 (100%) 1 vote

Pažinimo psichologija1

1121314151

1. JUTIMAS IR SUVOKIMAS

Apie tai pagrinde bus konspektuose. O tai tik papildomai.

Pagrindiniai jutimai: rega, klausa, uoslė, skonis, lyta

Mūsų akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda yra organai, kurie jungia mus su išoriniu pasauliu per mums pažystamus pojūčius regą, klausą, kvapą, skonį ir lytą. Bet žmogus turi daugiau pojūčių negu šie pagrindiniai penki. Pati oda turi receptorius bent penkiems pojūčiams, o vidinės ausies organas duoda mums pusiausvyros pojūtį. Be to, sensorinės sistemos, susiję su raumenimis ir sąnariais sukuria kūno pozos ir judėjimo įsisąmoninimą, ir daug kitų vidinių receptorių duoda informaciją smegenims apie mūsų kraujo cheminę sudėtį ir temperatūrą.

Rega yra turtingiausias iš žmogaus pojūčių. Regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80% visos informacijos apie tikrovę. Mūsų akys priima šviesą iš aplinkos objektų ir perveda šią šviesą į neutralius impulsus, kurie teikia informaciją apie formą, spalvą, gylį, paviršiaus kokybę ir judėjimą smegenims. Šviesa yra pagrindinis stimulas regai. Regėjimo pojūčiams dirgiklis yra elektromagnetinės bangos nuo 39 iki 760 milimikronų ilgumo. Trumpesni ir ilgesni bangavimai regėjimo pojūčių be specialių aparatų nesukelia (infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai). Regėjimo receptorius yra akys, turinčios labai sudėtingą anatominę struktūrą. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Joje išsidėsčiusios dviejų rūšių šviesai jautrios nervinės ląstelės, kurios pagal savo formą vadinamos lazdelėmis ir kolbelėmis. Tinklainėje yra apie 7 mln. kolbelių, jos išsidėsčiusios tinklainės centrinėje dalyje ir yra dieninis regėjimo aparatas, padedantis skirti daiktų spalvas ir formas. Lazdelių yra apie 130 mln., jos išsidėsčiusios tinklainės pakraščiuose, ir yra jautresnės šviesai ir padeda matyti esant menkesniems elektromagnetiniams dirginimams, bet lazdelės padeda matyti tik pilkos ir juodos spalvų atspalvius. Dėl to jos vadinamos naktinio regėjimo aparatu.

Elektromagnetinių bangavimų dirginimus lazdelės ir kolbelės paverčia į nervinį impulsą, kurie perduodami į galvos smegenų žievės pakaušio sritį, kur yra regėjimo centrai. Ten susidaro regėjimo pojūčiai. Skirtingų spalvų pojūčiai priklauso nuo elektromagnetinių bangų skirtumų. Raudonos spalvos pojūčius sukelia 700 milimikronų, geltonos – 580, žalios – 530, mėlynos – 450, violetinės – 400 milimikronų ilgumo bangos. Žmogus junta daugybę kiekvienos spektro spalvos atspalvių. Aiškindamas šį reiškinį, vokietis H. Helmholcas paskelbė trijų komponentų spalvinio regėjimo teoriją, pagal kurią teigiama, kad akyje yra aparatų, skirtų trims pagrindinėms spalvoms skirti – raudonai, mėlynai ir geltonai. Atspalviai atsiranda maišantis šioms spalvoms.

Žinomi spalvų neskyrimo, arba daltonizmo, reiškiniai, kurie atsiranda dėl kolbelių aparato defektų. Dažniausiai neskiriama raudona ir žalia spalvos. Šis sutrikimas būdingas 0,5% moterų ir 4% vyrų. Lazdelių aparato trūkumai pasireiškia prastesniu regėjimu sutemus ir naktį. Šis trūkumas dar vadinamas vištakumu (vištos ir balandžiai neturi lazdelių aparato, todėl sutemus nemato).

Klausa. Pagrindinis stimulas klausai yra garsas, garso bangų dažnumas ir intensyvumas. Klausa ko gero mažiausiai ištyrinėta iš visų žmogaus pojūčių. Vis dar neaišku, kaip mūsų smegenys sugeba atskirti mažus skirtumus tarp tonų, arba kaip žmogus gali pasakyti skirtumą pvz., violončelės ir fleitos, grojančių tą pačią natą. Girdėjimo pojūčių dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20 000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni negu 16 (infragarsai) ir dažnesni nei 20 000 (ultragarsai) žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčių nesukelia.

Girdėjimo pojūčių receptorių sudaro išorinė ir vidinė ausis. Išorinė ausis priima oro virpesius ir juos nukreipia į vidinę ausį. Vidinėje ausyje pagrindinis klausos organas yra sraigė, kurios vidinėse sienelėse išsidėstę apie 20 000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių. H. Helmholcas iškėlė ir klausos rezonansinę teoriją, kurioje teigiama, kad atitinkančios virpesių dažnumą skaidulos rezonuoja, t. y., pačios ima virpėti. Per klausos nervines ląsteles jos perduoda nervinius impulsus į smegenų žievės smilkinių sritį, kur yra klausos centrai ir susidaro garsų pojūčiai.

Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios sklinda garsai. Garsų aukštumo jutimas priklauso nuo virpesių dažnumo – juo dažnesni virpesiai, tuo aukštesni garsai. Intensyvumas priklauso nuo virpėjimų amplitudės, o tembras – nuo papildomų virpesių, kurie supa pagrindinį bangavimą. Vietą, iš kurios sklinda garsas, padeda nustatyti tai, kad žmogus girdi dviem ausim – ne tuo pačiu metu pasiekdami ausis, virpesiai nurodo apie virpėjimo šaltinio padėtį erdvėje.

Odos pojūčiai. Oda turi receptorius penkiems pojūčiams: lietimui, spaudimui, šilumai, šalčiui ir skausmui. Šie receptoriai yra skirtingos struktūros ir išsidėstę skirtinguose odos sluoksniuose. Visi jie susiję su neuronais, kurie perneša informaciją smegenims. Daugiausiai lietimo taškų yra rankų, pirštų ir delnų, o ypač liežuvio ir lūpų paviršiuje, mažiausiai – nugaros
srityje. Lietimo pojūčiai suteikia žinių apie liečiamų daiktų paviršiaus savybes – lygumą, šiurkštumą, lipnumą, švelnumą, kietumą, skystumą ir kt.

Skausmo pojūčius sukelia arba specifinių skausmo taškų dirginimas, arba labai intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti.

Cheminiai pojūčiai: uoslė ir skonis. Uoslė ir skonis yra labai susiję pojūčiai. Abu savo prigimtimi yra cheminiai – tai yra, abu reaguoja į cheminę stimulo sudėtį. Kadangi abiejų šių pojūčių receptoriai yra taip arti vienas kito, tai mes dažnai sumaišome šiuos du skirtingus pojūčius. Pvz., pasakodami apie maisto skonį, mes dažnai įjungiame ir jo kvapo aprašymą. Ypatingai tas ryšys pajuntamas, kai mes netenkame uoslės sugebėjimų, pvz., susergame sloga, tada visas maistas yra panašaus skonio.

Uodimo pojūčių dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelės, patenkančios į nosies ertmę. Uodimo receptorių sudaro nosies gleivinės plėvelėje išsidėsčiusios uodimo ląstelės, sujungtos su smegenų žievės smilkinių srityje esančiais uodimo centrais.

Skonio pojūčių dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio receptorius sudaro skonio svogūnėliai, išsidėstę liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Šių receptorių dirginimas sukelia nervinius impulsus, kurie patenka į smilkinių sritį, kur yra skonio jutimo centrai. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Prie jų dar prisijungia uodimo, temperatūros, lietimo pojūčiai, ir taip susidaro daugybės skonių jutimai. Nemažai įtakos skonio jutimams turi aplinka, pvz., stalo serviravimas.

2. DĖMESYS

Apie tai bus konspektuose.

3. ATMINTIS

Atminties apibūdinimas. Atminties mechanizmai

Atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti ir po kiek laiko atgaminti jutimų dėka gautą informaciją, kitaip tariant, tai ilgas išlaikymas to, kas išmokta. Atmintis – viena svarbiausių žmogaus psichiką integruojančių funkcijų, padedanti funkcionuoti psichikai kaip suderintai sistemai. Atmintis padeda kaupti naujas žinias. Ji lemia normalų žmogaus funkcionavimą. Bet koks išmokimas remiasi atmintimi. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką trunkančių epizodų rinkinį. Negalėtume suregzti net paprasčiausio pokalbio.

Dabar atminties mechanizmas aiškinamas remiantis biologiniu pagrindu: manoma, kad ilgalaikės atminties mechanizmas yra cheminiai pasikeitimai neuronų ribonukleinėse rūgštyse. Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais neuronuose, o kai šie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus, tada medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Pamažu kuriami ryšiai tarp neuronų, ir kartojant informaciją šie ryšiai stiprėja. Ryšių susidarymui svarbu yra neuromediatorių veikimas. Fiziologams dar nepavyko išsiaiškinti, kur yra atminties buveinė – ar visose smegenyse, smegenų žievėje ar kurioje nors jos dalyje.

Atminties procesai: įsiminimas, saugojimas,

atgaminimas. UžmiršimasĮsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas sudaro atminties proceso visumą. Atgaminti negali to, kas neįsiminta ir neišlaikyta, bet ne viską ką įsimename, išlaikome ir atsimename. Atminties procesai vadinami mnemine veikla.

1. Įsiminimas (užkodavimas, suteikiant gautai informacijai formą ir įvedimas į atmintį.) Nevalingas (automatiškas) – pastangų nereikalaujantis informacijos apdorojimas, valingas – sąmoningas, reikalaujantis pastangų ir dėmesio – kartojimo:

§ mechaninis (pažodinis),

§ prasminis/semantinis (minties įsiminimas).

Sutvarkymas: informacijos vienetai (dalys) – lengviau įsimename, kai tvarkome informaciją mums patiems prasmingu būdu (siedami į prasmingus vienetus).

2. Laikymas atmintyje – tai informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse, saugojimas. Žmogus laikymo atmintyje neįsisąmonina, apie laikymą atmintyje arba apie užmiršimą galima spręsti tik iš atsiminimo. Manoma, kad atmintyje išlaikoma ne viskas ir nevienodu lygiu. Medžiagos išlaikymas atmintyje nėra mechaniškas jos buvimas atmintyje kaip nesikeičiantis antspaudas. Dėl žmogaus veiklos, naujų įsiminimų, išgyvenimų, interesų ir kt. vyksta nuolatinė atmintyje esančios medžiagos rekonstrukcija.

3. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties į sąmonę. Manoma, kad informacijos suradimas remiasi asociacijomis. 3 rūšys: *atpažinimas (įvykio atpažinimas jam pasikartojus), *atgaminimas (tikslus įvykio ar jų sekos atsiminimas jam nesikartojant), *atkūrimas (kai atsimenant užmirštus faktus reikia juos atstatyti ir įjungti į visą faktų sistemą) Silpniau įsiminta medžiaga rekonstruojama, papildant ankstesniais patyrimo faktais, samprotavimais. (pvz.: studentas per egzaminą).Užmiršimas – atminties procesas, dėl kurio suvoktos ir užkoduotos informacijos negalime prisiminti. Užmiršimo priežastys dvejopos:

v Nes neišlaikom, t.y. kažkurioje grandyje “nutekėjimas” (neužkoduota informacija, negalėjimas atkurti).

v Informacija nėra reikšminga.

Žmogus laiko atmintyje daugiau, nei atsimena. Užmiršimas gali būti: * visiškas ir * dalinis.

Užmiršimo eigą atspindi Ebbinhauzo užmiršimo kreivė. Tuoj po įsiminimo atsimename 100 % informacijos. Vėliau atsimenamos
kiekis smarkiai mažėja (apie 4 val.), o paskui stabilizuojasi.

Užmiršimas priklauso nuo:

1. Įsiminimo tvirtumo.

2. Užmiršimą skatinančių veiksnių:

a. Laikomos informacijos panaudojimo praktinėje veikloje: kuo mažiau naudojame, tuo greičiau užmirštame;

b. Interferencija – informacijos persidengimas, susimaišymas, ypač kai naudojamasi ta pačia užuomina (pvz. draugo, persikėlusio gyventi į kitą vietą, telefono numeris). Kuo tam tikra užuomina daugiau „apkrauta“, tuo sunkiau, ja naudojantis, atsiminti. Be to, kuo silpnesni ryšiai tarp informacijos ir didesnė interferencija – tuo sunkiau atsiminti. Būna:

c. Atpratimo: savaiminio(kartojimo stoka) ir aktyvaus (dažniausiai vaikams naudojama atpratinti nuo baimės objektų ar neigiamų įpročių).

d. Situacijos.

e. Nuostatos pasikeitimo

f. Kai kada užmiršimas būna iš tiesų dėl informacijos laikymo problemų. Tai yra, informacija išnyksta, jos nebėra atminties saugykloje. Tai dažniausiai atsitinka įvairių smegenų pažeidimų atveju.

Jutiminė, trumpalaikė, ilgalaikė atmintis

Moksliniai tyrimai leido nustatyti, kad atminties reiškinyje tikslinga išskirti struktūras pagal informacijos laikymo trukmę:

1) jutiminė atmintis;

2) trumpalaikė atmintis;

3) ilgalaikė atmintis.

1) Jutiminė (sensorinė) atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame), dirgiklio išlikimas sekundės dalis. Sensorinė atmintis veikia 1 – 2 sek. stimului paveikus receptorius, juose sukeliama gan tiksli informacijos kopija (sensorinis registras). Sensorinės atminties informaciją žmogus toliau analizuoja – įkoduoja, t.y suteikia tam tikrą formą, vyksta suvokimo procesai, kai jau galima atsakyti į klausimą “kas tai yra ?”. Dalis informacijos dingsta, i kita dalis pasiekia sąmonę, ir suvokta informacija ateina jau į trumpalaikę atmintį.

2) Trumpalaikė – aktyvioji, dinamiška trunka 15 – 20 sek., bet ji irgi apima visas tas tris stadijas. Trumpalaikėje atmintyje galima užfiksuoti 7+-2 objektus.

Ų Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi „fotografinę“ atmintį. Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta.

Ų Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Tai susiję su “čia ir dabar” – aktualu momentu. Visada susijusi su sąmone ir dėmesiu, kaip nukreiptumu į objektą ir aktyvumu. Atminties ribas apsprendžia mūsų sąmonės ribotumas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali trumpalaikės atminties apimties formulė – 7 ± 2. Tai atrado jau 1885 metais H.Ebbinghaus (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Tačiau trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai nuo 30s. iki 1 min. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas, nereikšmingas, nėra kartojamas.

Ų Atsiminimas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų sprendime, suvokiant kalbą. Realiai trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys nuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos skirstymas prasmingais gabalais. Tai daroma su ilgalaikės atminties pagalba.

3) Ilgalaikė – pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Į ilgalaikę ateina visa sąmoninga informacija iš trumpalaikės atminties, kuri yra reikalinga. Ji pakliūna tiek valingai, tiek nevalingai, kuomet yra emociškai reikšminga. Informacija į ilgalaikę atmintį patenka labiau įprasmintu, semantiniu pavidalu, išlaikoma reikšmė kuriant asociatyvinius ryšius. Ilgalaikėje atmintyje saugomos žinios, kurias žmogus naudoja savo gyvenime. Žinios gali būti eksplicitinės (aiškios) ir implicitinės (vidinės, sunkiai verbalizuojamos). Informacija laikoma sudarant kategorijas, sąvokas, kuriant ryšius tarp jų. Ilgalaikė atmintis kinta dėl naujos patirties.

Ų Įsimenami dalykai visuomet „įeina“ per trumpalaikę atmintį. Čia jis pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Tai patvirtina ir tyrimai: pateikiama 40 žodžių. Prašoma juos atsiminti laisvai, bet kokia tvarka. Geriausiai atsimenami paskutiniai žodžiai (kurie dar buvo trumpalaikėje atmintyje) ir pirmieji žodžiai, kuriuos buvo lengva kartoti. Vėliau kartojimas sunkėjo, nes trumpalaikės atminties apimtis užsipildė.

Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje yra nei vizualinis, nei akustinis, o prasminis. Į ilgalaikę atmintį medžiaga pereina dėka pakartojimų, kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į asociacinių ryšių sistemą. Kai reikia prisiminti kokią nors neprasmingą informaciją, papildomai pridedami *prasmingi ryšiai (AIO – Alio). Taip pat labai svarbus yra *patikslinimas, *išvystymas (pvz. prasmės, bendros minties pastraipoje radimas; priežasties – pasekmės susiejimas). Teksto įsiminimą lengvina ir *papildomų klausimų nagrinėjimas.

Ų Laikymas. Apimtis neribota. Trukmė nuo 1 val. iki viso gyvenimo. Tiriant žmones, kuriems pažeistos smegenys, buvo pastebėta, kad dėl
amnezijos nesugeba sąmoningai prisiminti, bet išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Ilgalaikė atmintis veikia ryšių pagrindu – t.y., medžiaga įsimenama ir atgaminama ne pavieniais elementais, o siejant įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais ir susidarant sudėtingas ryšių sistemas tarp atmintyje saugomos medžiagos elementų. Ryšiai tarp įsimintos medžiagos elementų vadinami asociacijomis. Asociaciniai ryšiai dažniausiai susidaro po pakartojimų, nors gali susidaryti po vienkartinio pakartojimo, kai įspūdžiai labai stiprūs. Asociacijos ir jų sistemos ne tik padeda saugoti informaciją atmintyje, bet ir padeda ją surasti bei greitai atgaminti.

Ų Atsiminimas: daugelis užmiršimo atvejų – ne todėl, kad prarandama informacija, o todėl, kad nerandama priėjimo prie tos informacijos. Taigi, ne laikymo atmintyje problemos, o atsiminimo problemos. Atmintis – ir atpažinimas ir greitesnis informacijos išmokimas iš naujo.

Atmintį galime įsivaizduoti, kaip informacijos laikymą asociacijų tinklo/schemų pavidalu. Norėdami ką nors prisiminti, turime atpažinti vieną iš gijų, vedančių link tinklo. Šis procesas vadinamas prisiminimu. Taigi, informacija ilgalaikėje atmintyje – struktūruota ir tai padeda žmogui tiek atgaminti/prisiminti, tiek suvokti, priimti naują informaciją, pasiremiant jau turimais struktūravimo būdais ir priskiriant naują informaciją.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atminties praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena. Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų egzistavimą. Pvz. *kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. * Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano vyras).

Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. 1/ Medžiagos dalinimas prasminiais gabalais, 2/ asmeninės prasmės suteikimas – vaizduotės pasitelkimas (asociacijos), 3/ medžiagos nagrinėjimas, 4/ aktyvus kartojimas, 5/ tikslinimas, 6/ konteksto reikšmė (tos pačios aplinkybės), 7/ medžiagos organizavimas, 8/ praktikavimasis (atsiminimo), 9/ interferencijos mažinimas (prieš pat užmiegant, nesimokyti panašių dalykų greta) PQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau, testas).

Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš šių skirtumų gali būti panaikinami.

4. MĄSTYMAS

Mąstymo turinys ir operacijos

Mąstymas – aktyvus turimų žinių transformavimas/pertvarkymas į naujas žinias, siekiant užsibrėžto tikslui. Mąstymas yra sudėtinga vidinė veikla, kurią naudodamas žmogus atlieka mintines operacijas su simboliais ir ženklais, pertvarko turimas žinias ir taip suranda kažką naujo, esmingo ir reikšmingo. Mąstymas apima problemų sprendimus, apibendrinimus, išvadų darymą, filosofavimą ir kt. Kognityvinės psichologijos specialistai daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese. Mąstymo turinys yra tiek pat įvairus, kaip ir pati tikrovė. Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis: tai sąvokos, teiginiai, klausimai ir samprotavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga. Sąvokos – objektų, įvykių ar idėjų, turinčių panašių savybių, kategorijos. Jos gali būti konkrečios ir abstrakčios. Teiginys – tai mintis, kuri ką nors teigia ar neigia. Juos sudaro dvi ir daugiau sąvokų. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. Samprotavimas yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2961 žodžiai iš 5771 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.