Per zodi – i pasauli
“Zodis – ne paukstis, isskrido – nesugausi”. Tai lietuviu liaudies ismintis. O ar mes susimastome kas yra zodis?
Kiekvienas zmogus kuria vis kitoki savo gyvenima, kuriame labai svarbu vaidmeni vaidina kalba. Kalba – tai isminties, issilavinimo, zmogaus vidinio pasaulio, jo supratimo atspindys, pagrindine bendravimo priemone. Koks butu tuscias ir beprasmis, neidomus ir menkas pasaulis be kalbos, o kalba be zodzio. Ja mes isreiskiame savo mintis, jausmus, svajones, bet kartu ir neapykanta, liudesi.
Kadangi visi esame skirtingi, taigi ir kiekvieno is musu kalba yra kitokia, joje, daugiau ar maziau, naudojami svetimu kalbu zodziai, ivairus posakiai. Labai apmaudu, jog pastaruoju metu svedimzodziavimas labai paplites, o ypac jaunimo tarpe. Juk auganti karta svarbi puoselejant ir grazinant ne tik gimtaja kalba, bet ir paprocius, kultura. Isnykus pastariesiems veiksniams kalba taip pat isnyks, kadangi ji netures pagrindo gyvuoti.
Kalbai susidaryti neuztenka vieneriu ar poros metu. Tai ilgas ir sunkus uzdavinys. Jai formuojantis iskyla daugybe kliuciu, taciau jei tauta tvirta ir vieninga – ji butinai pasieks uzsibresta tiksla.
Mes, lietuviai, galime didziuotis atkakliu proteviu ryztu kuriant, o veliau issaugant ir turtinant gimtaja kalba. Argi dabar nors vienas is musu isdristu slapta mokyti savo vaikus kalbeti, skaityti ar rasyti lietuviskai, kaip kad kadaise moke motinos, noredamos issaugoti kalba, arba rizikuojant savo gyvybe, per didelius ziemos speigus ir rudens darganas, slapta gabenti knygas, kaip kad gabeno knygnesiai, paciais baisiausiais kalbai – spaudos draudimo metais?