Perkūnas patrimpas ir pikuolis
5 (100%) 1 vote

Perkūnas patrimpas ir pikuolis

1121

Dievų trejybė

Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys – apačia, arba dangus – žemė – požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą – vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus – jaunystę, brandą ir senatvę.

Lietuviai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius. Visi jie buvo pavaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio (VI a.) vėliavos. Virš šių dievų galvų, nupieštų vėliavos pakraštyje, buvo runų raštu išrašytas tekstas, o vėliavos apačioje nupieštas žmogus su meškos galva, pagarbiai saugoma dvynių Ašvienių.

Teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas – vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. Rankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas barzdotas Pikuolis lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos skepeta. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos.

Baltai bijojo dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, dievai po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, turės puikią sveikatą, nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi, ir taip smarkiai bus mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. Bet tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Jų draugais neturintys niekuomet pasidaryti. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai turėjo padaryti jų giminės.

Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą) kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis – požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.

Perkūnas

Perkūnas (Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis) – senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas (latviškai perkons, prūsiškai percunis).

Tikruoju vardu – Perkūnu – vadinti bijota, ypač drausta vaikams. Jį galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus čia pat nepasirodytų.

Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų patriarchalinio panteono dievų, bet visgi neužėmė pagrindinės vietos, buvo ryški jo priklausomybė nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės dievo. Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne (debesyse esančiuose puikiuose rūmuose) ir pavedė valdyti orą. Perkūnas buvo jo valios vykdytojas, Dievo rykštė arba Dievo rikis (Diveriks).

Perkūnas turėjo žmoną Žemyną ir devynis sūnus. Kitur – pažinojo devynis Perkūnus – aštuonis vyrus, devintą moterį Perkūnę, seniausią griaustinio ir žaibų deivę, kurią patriarchato laikais pakeitė vyras Perkūnas.

Kai kur sakoma, kad Perkūnas neturi šeimos, nes dėl savo rūstumo nerado žmonos, neturi brolių nei seserų.

Dar kitur yra keturi broliai Perkūnai: rytų, vakarų, pietų, šiaurės.

Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas. Jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti vaisius. Nukritus pirmiesiems Perkūno kirvukams, kuriems buvo priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti deivę Motiną, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai.

Atėjus sausrai, Perkūnas užmuša vandenį uždarančias chitonines būtybes (sparnuotą gyvatę, sparnuotą slibiną), kurios pavogusios dievaičio griaustinio instrumentą, vėl jį atgauna, sugriaudžia, sparnuota gyvatė krinta negyva, pasipila lietus ir atgaivina išdžiūvusią žemę. Taigi Perkūnui buvo priskiriama ir žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais.

Perkūnas globojo žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Šis dievaitis buvo nekantrus, bet teisingas, o nusikaltusiems kaltės nedovanodavo. Tikėta, kad neteisingą žmogų jis nutrenkia. Perkūnas
Dievui padėdavo tvarkyti pasaulį. Dievas nurodydavo kur Perkūnui trenkti: „Nepykinkim Dievo! Jis atsiųs Perkūną, kuris nutrenks, namus sudegins“. Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, šventyklas, medžius. Jis galėjo pakeisti žemės reljefą, išrausti duobes, pripildyti jas vandens, paversti kūdromis, pelkėmis ir pan.

Perkūnui skirta diena buvo ketvirtadienis (kitur penktadienis). Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno (Perkūno) diena. Vilniuje šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei. Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.

Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės girdėdami Perkūno balsą, iš baimės puldavo ant žemės garsiai šaukdmi: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai, net belaisviai ir kalbamos maldos. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1075 žodžiai iš 2090 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.