Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotę lėmė ne tik to meto visuomenės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. Čia reikia prisiminti XXa. Lietuvių kultūros bei meno prieštaravimus – tam tikrą atsilikimą nuo bendrųjų Europos meno raidos procesų ir kartu išryškėjusias paspartintas meno plėtotės tendencijas.
Nei XX a. pradžioje, nei trečiajame dešimtmetyje nebuvo aiškesnės teorinės realizmo dailės programos. Dailininkai-realistai gal ir nejautė, kad reikėtų teoriškai aiškiau apibrėžti savo kūrybos estetinius principus (juo labiau, kad ir jų kūryba, ir pažiūros į meną nepasižymėjo nuoseklumu). Realistinė dailė plėtojosi savaime, kaip natūraliai diktavo dailininkų polinkiai ir jų kūrybos metodas.
Trečiojo dešimtmečio lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIXa. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitoje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje.
Naujoji realizmo fazė įsigalėjo tuo metu, kai jau buvo pasibaigę arba tebegyvavo svarbūs XIXa. pabaigos – XX a. pradžios meno sąjūdžiai, iškėlę daug naujų idėjų ir atnešę žymių kūrybinių atradimų, – impresionizmas, postimpresionizmas, neoromantizmas, modernas, ekspresionizmas ir kt. Dailininkai sąmoningai ar nesąmoningai dėjosi į atmintį daugelį idėjų bei siekimų, paimtų iš minėtųjų naujų meno srovių ir tendencijų.Taip jų kūryboje neišvengiamai atsirado kitokių ypatybių ir bruožų.
Trečiojo dešimtmečio lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ar istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.
Realistinėje tapyboje daugiausia kultivuotų žanrų (peizažo ir portreto) meninės ypatybės, juose išreikštas tikrovės modelis irgi gerokai skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai. Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti; tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą. Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės.
Dailininkų-realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija (kylanti iš dekoratyvinių postimpresionizmo bei moderno dailės bruožų) – siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų (šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsesnių) pusiausvyros. Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį: santūrų ir patriarchališką. Kita vertus, joje yra ir tam tikrų “akademistinės mokyklos” atgarsių: retesni spontaniški emocijų protrūkiai, aiškiau jaučiama tiksli, racionali kūrinio formos organizacija. Pirmajai realistinės tapybos srovei (plenerinei) ryškiausiai atstovavo P.Kalpoko ir K.Sklėriaus kūryba.
Mano pasirinkto kūrinio autorius Petras Kalpokas yra vienas svariausių Lietuvos realizmo atstovų.
Jis sugrįžo į Lietuvą iš Italijos (į ją buvo patekęs Pirmojo pasaulinio karo metu) 1921 m. Tais pat metais J.Vienožinskis pakvietė jį mokytojauti Piešimo kursuose, o nuo 1922 m rudens, kai buvo įsteigta Meno mokykla, iki gyvenimo pabaigos P.Kalpokas dėstė joje tapybą ir jos technologiją. Po ilgų, vargingų klajonių dailininkas grįžo į gimtąjį kraštą, tarsi į ramų uostą; čia jis rado mielą darbą, bendraminčių draugų, pakenčiamas gyvenimo sąlygas, galėjo daugiau jėgų ir laiko skirti kūrybai.