KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
LITERATŪROS KATEDRA
Lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijų programos IV kurso studentė
Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas
Bakalauro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
doc. Aleksandras Žalys
Klaipėda, 2004
ĮVADAS
Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir meno
palikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno – literatūros palikimas, nes
vadovaujantis iš socialistinės dogmatikos reikia dar kartą peržvelgti
lietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei iš
naujo peržvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.
Lietuvių literatūrinis palikimas – kiek daugiau nei šimto metų
pasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūros
tyrinėtojams ši pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypač
aktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimo
problema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla
buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį
kitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninis
įtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis. Į XX a. pradžios
civilizacijos permainas jutriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėję
domėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetines
koncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste.
Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Ji
atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti
šiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į
modernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę
Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas,
simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su
tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse,
skaitydami.
Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai
nenutraukdama ryšių su tradicija. Svarbiausieji skirtumai buvo du:
rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys
asmenybei, jos atskirimui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir
prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau
priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus teksto
žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai,
tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik
pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto
struktūra, stiliumi. Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus
individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save
pasisakytų, save paliudytų, todėl padidėjo dėmesys asmeniškoms laiško,
dienoraščio, autobiografijos formoms, pasirodė pirmieji lietuvių romanai
(pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), įvairėjo
apysaka (pradininkė yra Šatrijos Ragana ir jos apysaka „Viktutė”). Tokiu
būdu ir lietuvių literatūroje įtvirtinama kūrinio žanro samprata. Žanras
yra vienas svarbiausių literatūros mokslo terminų ir dabar, bet literatūros
raidoje tradicinių literatūros rūšių ir žanrų sampratos kito, formavosi
nauji žanrai (ši tendencija tebėra aktuali). Mokslinio kūrinių
klasifikavimo į žanrus reikalavo ir dabar reikalauja literatūrinė praktika,
nes žanras visada yra susijęs su vienos ar kitos literatūros rūšies bei
žanro kontekstu. Žanro pažinimas padeda suprasti, interpretuoti ir tam
tikru aspektu net vertinti meninį tekstą.
Siekdama geriau pažinti XX a. lietuvių literatūrą, ir aš ėmiausi
bene ryškiausio trečiojo – penktojo amžiaus dešimtmečio lietuvių prozininko
– Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinės stilistinės analizės. Šis
romanas buvo išleistas 1935m., kai Lietuvoje ne vienas rašytojas, kaip
teigia šaltiniai, sielojosi dėl visuomenės sumaterialėjimo,
sumiesčionėjimo, piktinosi valdžia, šykštinčia lėšų kultūros reikalams.
Todėl bedvasio kosmopolitizmo, kūrybos suvienodėjimo atsvarą to meto
lietuvių rašytojai matė patriarchalinės kaimo kultūros tradicijose.
Valstietijoje tautos būdo ir tautinės valstybės šaknų ieškojo Vaižgantas,
kaimo kultūroje įtvirtintas moralines ir estetines vertybes tautinės
kultūros pamatu laikė V. Krėvė. Dvasinę liaudies
kultūrą poetizavo
“folkloriniai” P. Cvirkos ir K. Borutos romanai. Suaktualinusi kultūrinį
praeities paveldą, kaimiškoji lietuvių proza įliejo žmogaus buvimą į tautos
būtį, atvėrė jam pastovumo ir amžinųjų vertybių perspektyvą. Analogišką
reikšmę turėjo tautosakinė tradicija, kūrybiškai transformuota B. Sruogos,
J. Baltrušaičio, A. Miškinio, S. Nėries poezijoje. Būtent tada atsirado ir
socialinio protesto literatūra, kuri buvo atsvara romantiniam poetizavimui.
Žinoma literatūros kritikė E. Bukelienė tvirtina: Ketvirtasis dešimtmetis
lietuvių literatūroje reikšmingas kaip stambiosios prozos kiekybinio ir
kokybinio suklestėjimo metas. Tuometinis romanų srautas prilygsta
šiuolaikiniam, nors pirmo ryškumo žvaigždžių nebuvo daug. Dešimtmečio
pradžioje išėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”, viduryje – P.
Cvirkos romanai, pabaigą vainikuoja V. Krėvės apysaka „Raganius”, J.
Paukštelio „Kaimynai”. (Bukelienė, Elena, 1988, 247).
Lietuvių romano raidos istorija prasidėjo tik 1905 m., kai pasirodė
pirmasis lietuviškas romanas – V. Pietario „Algimantas”. (Išsamesnė romano
žanro ir lietuvių romano raida aptariama 1 skyriuje). Tad pirmąjį V.
Pietario romaną ir P. Cvirkos „Žemę maitintoją” skiria tik trisdešimties
metų laikotarpis. Per tuos trisdešimtį metų romanas Lietuvoje jau buvo
vyraujantis žanras, palyginti anksti diferencijavęsis į daugelį tipų:
• socialinį-buitinį (P. Cvirkos „Žemė maitintoja” (1935); L. Dovydėno
„Broliai Domeikos” (1936); J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas”
(1937); I. Simonaitytės „Vilius Karalius” (1939);
• psichologinį (V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” (1932-1933); A.
Vaičiulaičio „Valentina” (1936);
• istorinį (A. Vienuolio „Kryžkelės” (1932);
• romaną kroniką (I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas” (1935);
• satyrinį (P. Cvirkos „Frank Kruk” (1936);
• mokslinį-fantastinį (I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsinaujina”
(1934);
Vadinasi, remdamasis pasaulinės literatūros patirtimi, sparčia kitų
žanrų kaita, lietuvių romanas greitai brendo kaip epikos žanras, ir
ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau buvo vyraujantis. Tad ir P. Cvirkos
romaną „Žemė maitintoja” lydi kaip kometa plačiausia ir ilgiausia
socialinių buitinių romanų „uodega”, bet jis drąsiai gali varžytis su
visais į vieną žanrinį, stilistinį, tematinį srautą patekusiais stambiais
nacionalinės prozos kūriniais. Net jeigu taip ir nebūtų, net jeigu P.
Cvirkos romanai, suvaidinę savo vaidmenį, jau būtų pasitraukę į istorinės
atminties rezervą, prie jų turėtume grįžti kaip prie pirmtakų, kaip prie
ištakų, kaip prie šaknų. Manau, kad šiomis dienomis P. Cvirkos romanai
turėtų sulaukti naujo literatūros kritikų dėmesio, kad būtų išvaduoti iš
tarybinio laikotarpio literatūrologų idėjinių gniaužtų. Kaip pavyzdį
pateiksiu K. Korsako žodžius apie P. Cvirkos romaną: Lietuvių beletristikos
raidoje „Žemė maitintoja” taip pat buvo esminis žingsnis į priekį, nes kai
kuriais savo turinio ir formos momentais šis P. Cvirkos romanas jau žymėjo
perėjimą iš kritinio į socialistinį realizmą, iš apskritai pažangiosios – į
tarybinę literatūrą. (Korsakas, Kostas, 1983, 668). Dabar, kai nagrinėdami
literatūros kūrinį galime žvelgti į jį kaip į žodžio meno objektą, o ne
tarybinės visuomenės politinių pažiūrų šaltinį, įdomu pabandyti rasti šio
romano vietą lietuvių literatūros kontekste, raidoje bei pažvelgti į romaną
nepolitiniu aspektu.
Apie P. Cvirką yra sukaupta namažai kritinių darbų. Petras Bražėnas –
vienas iš ryškių kritikų, kuris monografijoje „Petras Cvirka”, išleistoje
1998 m. Vilniuje, pabandė kiek galima plačiau aprėpti visą rašytojo
gyvenimą ir kūrybą, naujai įvertinti kitų kritikų, rašytojų prisiminimus ir
pateikė įvairesnių mąstymų apie šį autorių. P. Bražėnas teigia: Bene
didžiausia moralinė literatūros istorikų skola rašytojui yra tai, kad
Petras Cvirka, kaip vienas ryškiausių Nepriklausomybės metais brendusių,
didžiąją ir geriausiąją savo kūrybos dalį paskelbusiųjų ir pelnyto
pripažinimo bei įvertinimo sulaukusiųjų kūrėjų, penkiems okupacijos
dešimtmečiams buvo neteisėtai išplėštas iš natūralaus literatūros istorijos
konteksto, nominuotas kaip „socialistinio realizmo pradininkas”, „tarybinės
lietuvių literatūros klasikas”, taip diskredituojant ir devalvuojant
lietuvių literatūros klasiko vardą, kuris jam teisėtai priklauso be visų
tarybinių epitetų. (Bražėnas, Petras, 1998, 5-6).
Akivaizdu, jog tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros kritikų
darbuose P. Cvirkos kūryba vertinama itin ideologizuotai, tad savo darbo
temą laikau aktualia. Nors P. Cvirka nėra bent kol kas populiarus naujosios
kartos literatūrologų darbuose, be to, P. Cvirkos kūryba nebenagrinėjama
vidurinėse mokyklose, tačiau manau, kad
kūriniai – kalbėjimo
apie žmogų įvairovė – nuolat teikia naujų galimybių savo gyvenamuoju laiku
mąstyti ir kalbėti apie žmogų įvairiais požiūriais: filosofiniu, etiniu,
psichologiniu, estetiniu ir kt. Taigi pasirinkto darbo tikslas – atskleisti
Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinį stilistinį savitumą
chronologiniu, istoriniu, probleminiu, kalbos raiškos aspektu, aptarti
žanro specifiką bendrame lietuvių romano raidos kontekste, analizuoti
kūrinį kaip žodžio meno objektą.
Darbo uždavinai:
1. Aptarti literatūros rūšių ir žanrų teorinius – istorinius aspektus,
etapus bei romano žanrą.
2. Atskleisti lietuvių romano raidos etapus bei P. Cvirkos romanų vietą
juose.
3. Apibūdinti P. Cvirkos meninės individualybės savitumą.
4. Išanalizuoti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanro bei stiliaus
ypatybes.
5. Parodyti, jog iš reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų, plačiau
minėtinas romanas yra „Žemė maitintoja”.
Studijuojant teorinę medžiagą, remtasi šiais darbais: P. Bražėno
„Romano šiokiadieniai ir šventės”, monografija „Petras Cvirka”, A. Kalėdos
„Romano struktūros matmenys”, G. Lazdyno „Romano teorijos pradmenys” bei
„Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje”, V. Zaborskaitės „Literatūros
mokslo įvadas”, J. Žėkaitės „Lietuvių romanas”, V. Kubiliaus „Žanrų kaita
ir sintezė” ir kitais leidiniais, nurodytais literatūros sąraše. Knygoje
„P. Cvirka – mūsų amžininkas” teigiama: P. Cvirka – didžiausio kritikos
dėmesio susilaukęs lietuvių rašytojas. Jo kūrybai skirta 400 kritikos
straipsnių, recenzijų ir anotacijų, keletas studijų, brošiūrų. Jo kūrybą
nagrinėja kelios kandidato disertacijos. (P. Cvirka – mūsų amžininkas,
1979, 140).
Tad rinktis yra iš ko. Įdomu buvo skaityti, lyginti straipsnius
„Pergalėje”, „Nemune”, „Tarybinėje mokykloje”, tačiau dėl ideologinio
tendencingumo daugelio šių straipsnių teiginių darbe neminėsiu, pabandysiu
žvelgti į tiriamąjį objektą ieškodama meninės specifikos. Analizuojant
kūrinį pravertė šie metodai: analitinis, siekiant atskleisti P. Cvirkos
kūrybos meninę vertę be ideologinės sampratos; lyginamosios analizės
metodas, aptariant pasaulinės ir lietuvių literatūros rūšių skirstymą į
žanrus; interpretacinis, siekiant savitai įvertinti P. Cvirkos romano „Žemė
maitintoja” meninį įtaigumą.
Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaująs, sudėtingas, tačiau
kartu ir patrauklus darbas, teikiantis įdomių ir kaskart naujų
intelektualinių, estetinių potyrių. Tad ne veltui šis žanras taip vilioja
ne tik literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus.
Darbo struktūra atitinka bakalauro darbui keliamiems reikalavimams: įvadas,
skyriai: 1. „Literatūros rūšie ir žanro samprata”; 2. „Petro Cvirkos
kūrybos apžvalga”; 3. „Romano “Žemė maitintoja” meninio pasaulio struktūros
elementai”; 4. „Stilistinis romano savitumas”. Kiekviename skyriuje
aptariamos į poskyrius suskirstytos problemos (žr. turinį). Darbo pabaigoje
pateikiamos išvados, literatūros sąrašas, keli priedai. Darbo apimtis,
keturiasdešimt septyni kompiuteriu spausdintų lapų.
1. LITERATŪROS RŪŠIES IR ŽANRO SAMPRATA
Grožinė kūryba pasaulinės raidos pradžioje daugiausia buvo
eiliuotinė: epinės poemos (graikų „Iliada”, „Odisėja”), dainos, eiliuotos
tragedijos ir komedijos. Pati eiliuota forma grožinę literatūrą skyrė nuo
visų kitų raštijos rūšių (pamokslų, istorinių kronikų, filosofijos
traktatų, memuarų ir pan.). Vėlesniais laikais (iki IX a.) poezija buvo
vadinama visa grožinė kūryba: ir prozinė, ir eiliuotinė. Vėliau poezijos
terminas susiaurėja – taikomas tik eiliuotai kūrybai, o prozine kalba
rašomai literatūrai taikomas epo ar epikos terminas. Literatūros rūšių
skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas
vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, toks kūrinys yra
lyrika. Tie kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai
perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra drama.
Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama
sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį – iliuziją. Žmones, įvykius,
aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai.
Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.
Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,
konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo
asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pavaizduoto
pasaulio yra mažesnė. Tik šių laikų romane kartais pasakotojas yra
pagrindinis veikėjas, t.y. romano pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu.
Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė
psichologinė analizė, dialogas,
monologas, vidinis monologas, tiesioginė
menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjeras,
panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo
iliuziją net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos
istorijos. Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi, ir ji priklauso nuo
kūrinio žanro.
Jau antikoje literatūros rūšys pagal vienus ar kitus požymius buvo
pradėtos skirstyti į smulkesnius darinius, kuriuos įprasta vadinti žanrais.
Šis skirstymas išliko ir vėlesniais laikais: epas skirstomas į poemas,
romanus, noveles, apysakas ir kt.; lyrika – į balades, elegijas, odes,
sonetus, eilėraščius ir kt.; drama – į tragedijas, komedijas, dramas,
tragikomedijas ir kt. Žanras yra ne tik smulkesnis, bet kartu ir
paslankesnis bei permainingesnis literatūros klasifikavimo vienetas.
Naujųjų laikų literatūroje dažnai pasitaiko, kad rašytojas nesilaiko
tradicinio žanro reikalavimų, t.y. pasakoja apie tam žanrui nebūdingus
dalykus arba juos pasakoja ne visai įprastu būdu, tuomet tenka kalbėti apie
žanrinių formų pasikeitimus.
Nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų priklauso ir
veikėjų skaičius kūrinyje. Pagal apimtį mažiesiems epo kūriniams priklauso
anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas,
miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis, o jų siužeto pagrindas – vienas
įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas. Vidutiniesiems pagal apimtį
priskiriami apysaka, poema, tokių kūrinių siužeto pagrindas – įvykių
grandinė arba keletas epizodų. Didieji pagal apimtį yra herojinis epas,
romanas, epopėja, o jų siužetas – tai ilgi tautos, žmonijos istorijos
laikotarpiai, veikėjai čia skirstomi į pagrindinius, šalutinius,
apizodinius.
Literatūros žanrai – tai pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo
būdai, aprėpiantys skirtingas to pasaulio sritis ar skirtingai į jį
žvelgiantys. Žanrą formuoja tema, kalbėjimo ar vaizdavimo būdas. Kiekvienas
žanras pagrįstas savitu medžiagos atrinkimu ir išdėstymu. Išgirdęs
pirmuosius kalbančiojo žodžius arba pradėjęs ką nors skaityti, žmogus bando
atspėti kalbos ar parašyto teksto žanrą, t.y. bando numatyti, apie ką bus
kalbama, kalbėjimo būdą, nuotaiką, kalbos trukmę ir pan. Žanras turi būti
atpažintas, nes tik tokiu atveju tekstą galima išsamiau suprasti.
Rašytojas žanrą renkasi pagal objektyvius faktorius: kūrinio temą,
fabulą, vaizdinę medžiagą, sumanytų idėjų ir jausmų pobūdį. Lietuvių
literatūroje ligi šiol išliko gana aiški žanrų padala. Ją įteisino du
argumentai. Pirmasis yra klasicistinis: kūrinio tema diktuoja žanro
pasirinkimą. Antrasis yra psichologinis: rašytojas renkasi žanrą pagal savo
psichologinę sandarą – yra gryniausių lyrikų ir yra apsigimusių epikų,
todėl negalima laužyti savo prigimties ir balso skalės. Tad kiekvienas
literatūros kūrinys yra savitas, visi jo elementai yra susijungę į
nepakartojamą, konkrečią, individualią visumą. Tų elementų darna,
raiškumas, adekvatiškumas turinio atžvilgiu – būtina meniškumo sąlyga.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių rašytojams rūpėjo
įvaldyti kuo platesnį žanrų repertuarą: klasikinio tipo komediją sukūrė
Keturakis, poemą – Maironis, romano pradininkas, kaip minėta, buvo V.
Pietaris, parodijų ėmėsi J. Mačys-Kėkštas. A. Jakštas žurnale „Draugija”
paskelbė žanro taisyklių nekintamumą esminiu vertės kriterijumi.
Literatūros klasifikacija į stabilius žanrus, rašytojų specializavimasis
vieno žanro ribose ilgam nulėmė lietuvių literatūros kompozicijos tipų ir
formų statiškumą. Valstietiškasis gyvenimo būdas, sakytinio pasakojimo
tradicija vertė modifikuoti europietiškas žanro konvencijas – apsakymas
įgijo apybraižos elementų (Žemaitės „Rudens vakaras”), drama – prozos ir
stilizuoto folkloro intarpą (V. Krėvės „Šarūnas”). Ypač aktyviai ieškojo
naujų žanro formų pirmųjų romanų kūrėjai.
1. Romano žanro istoriniai matmenys
Romanas – tai epinės literatūros žanras, pasakojamasis didelės
apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys. Tai nuolatos
kintantis žanras. Romanas suklestėjo XIX amžiuje, jo iškilimas siejamas su
buržuazinės visuomenės įsivyravimu, asmenybei pradėjus išsiskirti iš
bendruomenės. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus,
ir autoriaus individualybei. Iš kitų literatūros žanrų romanas išsiskiria
individualaus likimo ir privataus gyvenimo vaizdavimu. Romano herojus –