Petro cvirkos romano žemė maitintoja žanrinis stilistinis savitumas
5 (100%) 1 vote

Petro cvirkos romano žemė maitintoja žanrinis stilistinis savitumas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITERATŪROS KATEDRA

Lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijų programos IV kurso studentė

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinis stilistinis savitumas

Bakalauro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

doc. Aleksandras Žalys

Klaipėda, 2004


ĮVADAS

Kiekviena save gerbianti tauta privalo rūpintis kultūros ir meno

palikimu. Ypač mūsų dėmesio laukia žodžio meno – literatūros palikimas, nes

vadovaujantis iš socialistinės dogmatikos reikia dar kartą peržvelgti

lietuvių literatūros raidą, įvertinti lietuvių rašytojų indėlį į ją bei iš

naujo peržvelgti į rašytojų kūrinius, tinkamai atskleisti jų meniškumą.

Lietuvių literatūrinis palikimas – kiek daugiau nei šimto metų

pasiaukojančiai dirbusių talentingų žmonių kūriniai, tad literatūros

tyrinėtojams ši pareiga iš tiesų turėtų būti viena svarbiausių. Ypač

aktuali yra Nepriklausomos Lietuvos metais sukurtos literatūros vertinimo

problema. Dar XX a. pradžioje lietuvių menininkų suvokta estetinė veikla

buvo kaip moralinė pareiga meninės kūrybos pavidalais perduoti grožį

kitiems. Vaduojantis iš meną varžančio utilitarizmo, grožis ir meninis

įtaigumas tapo stipriomis kūrybos paskatomis. Į XX a. pradžios

civilizacijos permainas jutriai reagavo literatūros kūrėjai, pradėję

domėtis pasaulinės klasikos kūriniais. Jie propagavo naujas estetines

koncepcijas, pradėjo suvokti save Europos tautų literatūrų kontekste.

Būtent nuo XX a. pradžios prasideda lietuvių modernioji literatūra. Ji

atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti

šiuolaikinė, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į

modernumą XX a. pirmosios pusės lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę

Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas,

simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su

tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse,

skaitydami.

Lietuvių modernioji proza iš XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai

nenutraukdama ryšių su tradicija. Svarbiausieji skirtumai buvo du:

rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys

asmenybei, jos atskirimui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir

prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau

priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus teksto

žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai,

tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik

pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto

struktūra, stiliumi. Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus

individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save

pasisakytų, save paliudytų, todėl padidėjo dėmesys asmeniškoms laiško,

dienoraščio, autobiografijos formoms, pasirodė pirmieji lietuvių romanai

(pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), įvairėjo

apysaka (pradininkė yra Šatrijos Ragana ir jos apysaka „Viktutė”). Tokiu

būdu ir lietuvių literatūroje įtvirtinama kūrinio žanro samprata. Žanras

yra vienas svarbiausių literatūros mokslo terminų ir dabar, bet literatūros

raidoje tradicinių literatūros rūšių ir žanrų sampratos kito, formavosi

nauji žanrai (ši tendencija tebėra aktuali). Mokslinio kūrinių

klasifikavimo į žanrus reikalavo ir dabar reikalauja literatūrinė praktika,

nes žanras visada yra susijęs su vienos ar kitos literatūros rūšies bei

žanro kontekstu. Žanro pažinimas padeda suprasti, interpretuoti ir tam

tikru aspektu net vertinti meninį tekstą.

Siekdama geriau pažinti XX a. lietuvių literatūrą, ir aš ėmiausi

bene ryškiausio trečiojo – penktojo amžiaus dešimtmečio lietuvių prozininko

– Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinės stilistinės analizės. Šis

romanas buvo išleistas 1935m., kai Lietuvoje ne vienas rašytojas, kaip

teigia šaltiniai, sielojosi dėl visuomenės sumaterialėjimo,

sumiesčionėjimo, piktinosi valdžia, šykštinčia lėšų kultūros reikalams.

Todėl bedvasio kosmopolitizmo, kūrybos suvienodėjimo atsvarą to meto

lietuvių rašytojai matė patriarchalinės kaimo kultūros tradicijose.

Valstietijoje tautos būdo ir tautinės valstybės šaknų ieškojo Vaižgantas,

kaimo kultūroje įtvirtintas moralines ir estetines vertybes tautinės

kultūros pamatu laikė V. Krėvė. Dvasinę liaudies
kultūrą poetizavo

“folkloriniai” P. Cvirkos ir K. Borutos romanai. Suaktualinusi kultūrinį

praeities paveldą, kaimiškoji lietuvių proza įliejo žmogaus buvimą į tautos

būtį, atvėrė jam pastovumo ir amžinųjų vertybių perspektyvą. Analogišką

reikšmę turėjo tautosakinė tradicija, kūrybiškai transformuota B. Sruogos,

J. Baltrušaičio, A. Miškinio, S. Nėries poezijoje. Būtent tada atsirado ir

socialinio protesto literatūra, kuri buvo atsvara romantiniam poetizavimui.

Žinoma literatūros kritikė E. Bukelienė tvirtina: Ketvirtasis dešimtmetis

lietuvių literatūroje reikšmingas kaip stambiosios prozos kiekybinio ir

kokybinio suklestėjimo metas. Tuometinis romanų srautas prilygsta

šiuolaikiniam, nors pirmo ryškumo žvaigždžių nebuvo daug. Dešimtmečio

pradžioje išėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly”, viduryje – P.

Cvirkos romanai, pabaigą vainikuoja V. Krėvės apysaka „Raganius”, J.

Paukštelio „Kaimynai”. (Bukelienė, Elena, 1988, 247).

Lietuvių romano raidos istorija prasidėjo tik 1905 m., kai pasirodė

pirmasis lietuviškas romanas – V. Pietario „Algimantas”. (Išsamesnė romano

žanro ir lietuvių romano raida aptariama 1 skyriuje). Tad pirmąjį V.

Pietario romaną ir P. Cvirkos „Žemę maitintoją” skiria tik trisdešimties

metų laikotarpis. Per tuos trisdešimtį metų romanas Lietuvoje jau buvo

vyraujantis žanras, palyginti anksti diferencijavęsis į daugelį tipų:

• socialinį-buitinį (P. Cvirkos „Žemė maitintoja” (1935); L. Dovydėno

„Broliai Domeikos” (1936); J. Marcinkevičiaus „Benjaminas Kordušas”

(1937); I. Simonaitytės „Vilius Karalius” (1939);

• psichologinį (V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” (1932-1933); A.

Vaičiulaičio „Valentina” (1936);

• istorinį (A. Vienuolio „Kryžkelės” (1932);

• romaną kroniką (I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas” (1935);

• satyrinį (P. Cvirkos „Frank Kruk” (1936);

• mokslinį-fantastinį (I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsinaujina”

(1934);

Vadinasi, remdamasis pasaulinės literatūros patirtimi, sparčia kitų

žanrų kaita, lietuvių romanas greitai brendo kaip epikos žanras, ir

ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau buvo vyraujantis. Tad ir P. Cvirkos

romaną „Žemė maitintoja” lydi kaip kometa plačiausia ir ilgiausia

socialinių buitinių romanų „uodega”, bet jis drąsiai gali varžytis su

visais į vieną žanrinį, stilistinį, tematinį srautą patekusiais stambiais

nacionalinės prozos kūriniais. Net jeigu taip ir nebūtų, net jeigu P.

Cvirkos romanai, suvaidinę savo vaidmenį, jau būtų pasitraukę į istorinės

atminties rezervą, prie jų turėtume grįžti kaip prie pirmtakų, kaip prie

ištakų, kaip prie šaknų. Manau, kad šiomis dienomis P. Cvirkos romanai

turėtų sulaukti naujo literatūros kritikų dėmesio, kad būtų išvaduoti iš

tarybinio laikotarpio literatūrologų idėjinių gniaužtų. Kaip pavyzdį

pateiksiu K. Korsako žodžius apie P. Cvirkos romaną: Lietuvių beletristikos

raidoje „Žemė maitintoja” taip pat buvo esminis žingsnis į priekį, nes kai

kuriais savo turinio ir formos momentais šis P. Cvirkos romanas jau žymėjo

perėjimą iš kritinio į socialistinį realizmą, iš apskritai pažangiosios – į

tarybinę literatūrą. (Korsakas, Kostas, 1983, 668). Dabar, kai nagrinėdami

literatūros kūrinį galime žvelgti į jį kaip į žodžio meno objektą, o ne

tarybinės visuomenės politinių pažiūrų šaltinį, įdomu pabandyti rasti šio

romano vietą lietuvių literatūros kontekste, raidoje bei pažvelgti į romaną

nepolitiniu aspektu.

Apie P. Cvirką yra sukaupta namažai kritinių darbų. Petras Bražėnas –

vienas iš ryškių kritikų, kuris monografijoje „Petras Cvirka”, išleistoje

1998 m. Vilniuje, pabandė kiek galima plačiau aprėpti visą rašytojo

gyvenimą ir kūrybą, naujai įvertinti kitų kritikų, rašytojų prisiminimus ir

pateikė įvairesnių mąstymų apie šį autorių. P. Bražėnas teigia: Bene

didžiausia moralinė literatūros istorikų skola rašytojui yra tai, kad

Petras Cvirka, kaip vienas ryškiausių Nepriklausomybės metais brendusių,

didžiąją ir geriausiąją savo kūrybos dalį paskelbusiųjų ir pelnyto

pripažinimo bei įvertinimo sulaukusiųjų kūrėjų, penkiems okupacijos

dešimtmečiams buvo neteisėtai išplėštas iš natūralaus literatūros istorijos

konteksto, nominuotas kaip „socialistinio realizmo pradininkas”, „tarybinės

lietuvių literatūros klasikas”, taip diskredituojant ir devalvuojant

lietuvių literatūros klasiko vardą, kuris jam teisėtai priklauso be visų

tarybinių epitetų. (Bražėnas, Petras, 1998, 5-6).

Akivaizdu, jog tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros kritikų

darbuose P. Cvirkos kūryba vertinama itin ideologizuotai, tad savo darbo

temą laikau aktualia. Nors P. Cvirka nėra bent kol kas populiarus naujosios

kartos literatūrologų darbuose, be to, P. Cvirkos kūryba nebenagrinėjama

vidurinėse mokyklose, tačiau manau, kad
kūriniai – kalbėjimo

apie žmogų įvairovė – nuolat teikia naujų galimybių savo gyvenamuoju laiku

mąstyti ir kalbėti apie žmogų įvairiais požiūriais: filosofiniu, etiniu,

psichologiniu, estetiniu ir kt. Taigi pasirinkto darbo tikslas – atskleisti

Petro Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanrinį stilistinį savitumą

chronologiniu, istoriniu, probleminiu, kalbos raiškos aspektu, aptarti

žanro specifiką bendrame lietuvių romano raidos kontekste, analizuoti

kūrinį kaip žodžio meno objektą.

Darbo uždavinai:

1. Aptarti literatūros rūšių ir žanrų teorinius – istorinius aspektus,

etapus bei romano žanrą.

2. Atskleisti lietuvių romano raidos etapus bei P. Cvirkos romanų vietą

juose.

3. Apibūdinti P. Cvirkos meninės individualybės savitumą.

4. Išanalizuoti P. Cvirkos romano „Žemė maitintoja” žanro bei stiliaus

ypatybes.

5. Parodyti, jog iš reikšmingiausių lietuvių literatūros romanų, plačiau

minėtinas romanas yra „Žemė maitintoja”.

Studijuojant teorinę medžiagą, remtasi šiais darbais: P. Bražėno

„Romano šiokiadieniai ir šventės”, monografija „Petras Cvirka”, A. Kalėdos

„Romano struktūros matmenys”, G. Lazdyno „Romano teorijos pradmenys” bei

„Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje”, V. Zaborskaitės „Literatūros

mokslo įvadas”, J. Žėkaitės „Lietuvių romanas”, V. Kubiliaus „Žanrų kaita

ir sintezė” ir kitais leidiniais, nurodytais literatūros sąraše. Knygoje

„P. Cvirka – mūsų amžininkas” teigiama: P. Cvirka – didžiausio kritikos

dėmesio susilaukęs lietuvių rašytojas. Jo kūrybai skirta 400 kritikos

straipsnių, recenzijų ir anotacijų, keletas studijų, brošiūrų. Jo kūrybą

nagrinėja kelios kandidato disertacijos. (P. Cvirka – mūsų amžininkas,

1979, 140).

Tad rinktis yra iš ko. Įdomu buvo skaityti, lyginti straipsnius

„Pergalėje”, „Nemune”, „Tarybinėje mokykloje”, tačiau dėl ideologinio

tendencingumo daugelio šių straipsnių teiginių darbe neminėsiu, pabandysiu

žvelgti į tiriamąjį objektą ieškodama meninės specifikos. Analizuojant

kūrinį pravertė šie metodai: analitinis, siekiant atskleisti P. Cvirkos

kūrybos meninę vertę be ideologinės sampratos; lyginamosios analizės

metodas, aptariant pasaulinės ir lietuvių literatūros rūšių skirstymą į

žanrus; interpretacinis, siekiant savitai įvertinti P. Cvirkos romano „Žemė

maitintoja” meninį įtaigumą.

Romano tyrinėjimai yra daug laiko reikalaująs, sudėtingas, tačiau

kartu ir patrauklus darbas, teikiantis įdomių ir kaskart naujų

intelektualinių, estetinių potyrių. Tad ne veltui šis žanras taip vilioja

ne tik literatūrologus, bet ir kitų humanitarinių mokslų šakų atstovus.

Darbo struktūra atitinka bakalauro darbui keliamiems reikalavimams: įvadas,

skyriai: 1. „Literatūros rūšie ir žanro samprata”; 2. „Petro Cvirkos

kūrybos apžvalga”; 3. „Romano “Žemė maitintoja” meninio pasaulio struktūros

elementai”; 4. „Stilistinis romano savitumas”. Kiekviename skyriuje

aptariamos į poskyrius suskirstytos problemos (žr. turinį). Darbo pabaigoje

pateikiamos išvados, literatūros sąrašas, keli priedai. Darbo apimtis,

keturiasdešimt septyni kompiuteriu spausdintų lapų.

1. LITERATŪROS RŪŠIES IR ŽANRO SAMPRATA

Grožinė kūryba pasaulinės raidos pradžioje daugiausia buvo

eiliuotinė: epinės poemos (graikų „Iliada”, „Odisėja”), dainos, eiliuotos

tragedijos ir komedijos. Pati eiliuota forma grožinę literatūrą skyrė nuo

visų kitų raštijos rūšių (pamokslų, istorinių kronikų, filosofijos

traktatų, memuarų ir pan.). Vėlesniais laikais (iki IX a.) poezija buvo

vadinama visa grožinė kūryba: ir prozinė, ir eiliuotinė. Vėliau poezijos

terminas susiaurėja – taikomas tik eiliuotai kūrybai, o prozine kalba

rašomai literatūrai taikomas epo ar epikos terminas. Literatūros rūšių

skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas

vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, toks kūrinys yra

lyrika. Tie kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai

perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra drama.

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama

sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį – iliuziją. Žmones, įvykius,

aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai.

Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.

Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,

konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo

asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pavaizduoto

pasaulio yra mažesnė. Tik šių laikų romane kartais pasakotojas yra

pagrindinis veikėjas, t.y. romano pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu.

Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė

psichologinė analizė, dialogas,
monologas, vidinis monologas, tiesioginė

menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjeras,

panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo

iliuziją net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos

istorijos. Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi, ir ji priklauso nuo

kūrinio žanro.

Jau antikoje literatūros rūšys pagal vienus ar kitus požymius buvo

pradėtos skirstyti į smulkesnius darinius, kuriuos įprasta vadinti žanrais.

Šis skirstymas išliko ir vėlesniais laikais: epas skirstomas į poemas,

romanus, noveles, apysakas ir kt.; lyrika – į balades, elegijas, odes,

sonetus, eilėraščius ir kt.; drama – į tragedijas, komedijas, dramas,

tragikomedijas ir kt. Žanras yra ne tik smulkesnis, bet kartu ir

paslankesnis bei permainingesnis literatūros klasifikavimo vienetas.

Naujųjų laikų literatūroje dažnai pasitaiko, kad rašytojas nesilaiko

tradicinio žanro reikalavimų, t.y. pasakoja apie tam žanrui nebūdingus

dalykus arba juos pasakoja ne visai įprastu būdu, tuomet tenka kalbėti apie

žanrinių formų pasikeitimus.

Nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų priklauso ir

veikėjų skaičius kūrinyje. Pagal apimtį mažiesiems epo kūriniams priklauso

anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas,

miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis, o jų siužeto pagrindas – vienas

įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas. Vidutiniesiems pagal apimtį

priskiriami apysaka, poema, tokių kūrinių siužeto pagrindas – įvykių

grandinė arba keletas epizodų. Didieji pagal apimtį yra herojinis epas,

romanas, epopėja, o jų siužetas – tai ilgi tautos, žmonijos istorijos

laikotarpiai, veikėjai čia skirstomi į pagrindinius, šalutinius,

apizodinius.

Literatūros žanrai – tai pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo

būdai, aprėpiantys skirtingas to pasaulio sritis ar skirtingai į jį

žvelgiantys. Žanrą formuoja tema, kalbėjimo ar vaizdavimo būdas. Kiekvienas

žanras pagrįstas savitu medžiagos atrinkimu ir išdėstymu. Išgirdęs

pirmuosius kalbančiojo žodžius arba pradėjęs ką nors skaityti, žmogus bando

atspėti kalbos ar parašyto teksto žanrą, t.y. bando numatyti, apie ką bus

kalbama, kalbėjimo būdą, nuotaiką, kalbos trukmę ir pan. Žanras turi būti

atpažintas, nes tik tokiu atveju tekstą galima išsamiau suprasti.

Rašytojas žanrą renkasi pagal objektyvius faktorius: kūrinio temą,

fabulą, vaizdinę medžiagą, sumanytų idėjų ir jausmų pobūdį. Lietuvių

literatūroje ligi šiol išliko gana aiški žanrų padala. Ją įteisino du

argumentai. Pirmasis yra klasicistinis: kūrinio tema diktuoja žanro

pasirinkimą. Antrasis yra psichologinis: rašytojas renkasi žanrą pagal savo

psichologinę sandarą – yra gryniausių lyrikų ir yra apsigimusių epikų,

todėl negalima laužyti savo prigimties ir balso skalės. Tad kiekvienas

literatūros kūrinys yra savitas, visi jo elementai yra susijungę į

nepakartojamą, konkrečią, individualią visumą. Tų elementų darna,

raiškumas, adekvatiškumas turinio atžvilgiu – būtina meniškumo sąlyga.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvių rašytojams rūpėjo

įvaldyti kuo platesnį žanrų repertuarą: klasikinio tipo komediją sukūrė

Keturakis, poemą – Maironis, romano pradininkas, kaip minėta, buvo V.

Pietaris, parodijų ėmėsi J. Mačys-Kėkštas. A. Jakštas žurnale „Draugija”

paskelbė žanro taisyklių nekintamumą esminiu vertės kriterijumi.

Literatūros klasifikacija į stabilius žanrus, rašytojų specializavimasis

vieno žanro ribose ilgam nulėmė lietuvių literatūros kompozicijos tipų ir

formų statiškumą. Valstietiškasis gyvenimo būdas, sakytinio pasakojimo

tradicija vertė modifikuoti europietiškas žanro konvencijas – apsakymas

įgijo apybraižos elementų (Žemaitės „Rudens vakaras”), drama – prozos ir

stilizuoto folkloro intarpą (V. Krėvės „Šarūnas”). Ypač aktyviai ieškojo

naujų žanro formų pirmųjų romanų kūrėjai.

1. Romano žanro istoriniai matmenys

Romanas – tai epinės literatūros žanras, pasakojamasis didelės

apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys. Tai nuolatos

kintantis žanras. Romanas suklestėjo XIX amžiuje, jo iškilimas siejamas su

buržuazinės visuomenės įsivyravimu, asmenybei pradėjus išsiskirti iš

bendruomenės. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir herojaus,

ir autoriaus individualybei. Iš kitų literatūros žanrų romanas išsiskiria

individualaus likimo ir privataus gyvenimo vaizdavimu. Romano herojus –

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2698 žodžiai iš 8993 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.