Piesiniu terapijos taikymas psochologiniame konsultavime
5 (100%) 1 vote

Piesiniu terapijos taikymas psochologiniame konsultavime

1121314151617181

Turinys

ĮVADAS…………………………………………………….…………………………………………………….3

1. Dailės terapija………………………..………………………………………………………………………………5

1.1 Dailės terapijos istorija. …………………………………………………….…………………..5

1.2 Dailės terapijos samprata………………………………………………………………………5

1.3. Dailės terapijos praktinis taikymas………………………………………………………..9

2. Piešinys ……………….……………………………….……………………………………………………….15

2.1. Piešinys vaiko gyvenime……………………………………………………………………………..15

2.2. Piešinio pokyčiai įvairiuose raidos etapuose……………………………………………………..16

3. Rizikos grupės vaikai…………………………………………………………………………………..18

3.1. Rizikos grupės vaikų samprata………………………………………………………………………………..18

3.2. Pagrindiniai rizikos grupės vaikų bruožai………………………………………………………………..19

3.3. Dailės terapija rizikos grupės vaikams……………………………………………………………………..20

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………..24

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………25

Įvadas

Temos aktualumas. Dailė yra kultūros dalis ir socialinių visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožų atspindys. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save, savo pasąmonę. Todėl dailė gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti ir atkurti. Tiek ankstesniais, tiek dabartiniais laikais dailė vertinama kaip svarbi priemonė asmenybei ugdyti, vidinei harmonijai siekti. Tieks stebėdamas dailės kūrinį, tiek kurdamas žmogus išreiškia malonius ir nemalonius išgyvenimus, kurie daro įtaką jausmams, emocijoms. Stiprios emocijos lemia didesnių išgyvenimų įsisąmoninimą, visapusiškesnį savęs pažinimą (Kučinskienė, 2006).

Sunkiomis, progresuojančiomis, gyvenimo būdą koreguojančiomis, fiziškai ir dvasiškai žalojančiomis ligomis sergantys asmenys neretai užsisklendžia savyje, vengia rodyti kitiems savo jausmus, neigiamas emocijas, išgyvenimus slepia sielos gelmėse. Tokiu būdu gali padėti meno terapija. Yra nustatyta, kad meno terapija veikia ne tik dvasinę žmogaus būseną. Ji gerina regos ir judesio koordinaciją, atkuria ir vysto sutrikusią motoriką.

Šiandienos situacija Lietuvoje rodo, kad daugėja atstumtų, uždarų, „nematomų“ vaikų, tampančia socialine problema. Šiems vaikams yra skiriama labai mažai dėmesio. Tai lemia šių vaikų savybės, nes atstumti ir norintys šešėlyje likti vaikai yra ramūs, stengiasi nekreipti į save dėmesio, nori visiems „įtikti“. Todėl jie lieka nepastebėti ir gyvena vieni su savo skausmu.

Vaikų Teisių Apsaugos Tarnybos duomenimis, kasmet daugėja asocialių šeimų ir joje gyvenančių vaikų skaičius (LR Statistikos departamento 2000 metų duomenys). Todėl yra svarbu padėti, šiose šeimose gyvenantiems vaikams. Jie turi labai daug psichologinių problemų, o saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Taigi, norint padėti rizikos grupės vaikams, reikia jiems sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai atsivertų ir išsikalbėtų. Socialiai uždariems vaikams atsiverti yra rekomenduojama dailės (piešinio) terapija.

Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami, tobulinami. Skirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik ne vienodus tikslus, bet ir skirtingą – didesnį ar mažesnį-psichoterapinį poveikį. Viena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės terapija.

Dailės terapijos metu yra sukuriama saugi atmosfera, padedanti į veikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus.

Darbo tikslas – supažindinti su dailės terapija, jos pritaikymu psichologiniame konsultavime ir pagalba rizikos grupės vaikams – socialiniai uždariems vaikams.

Darbo uždaviniai:

1. Supažindinti su dailės terapija.

2. Supažindinti su piešinio reikšme vaiko gyvenime.

3. Pateikti dailės terapijos metodo (psichologiniame konsultavime) poveikį rizikos vaikams (socialiniai uždariems vaikams).

4. Parengti išvadas.

Darbo metodai:

• Mokslinės literatūros analizė;

Atlikus mokslinės literatūros analizę, siekiama apibrėžti, dailės terapijos poveikis vaikų psichologiniame konsultavime.

1. Dailės terapija

1.1. Dailės terapijos
istorija

Dailės terapija – viena naujausių specialybių – reikšminga ir sociologiniu aspektu. Lanksčiai reaguodami į dinamiškai besikeičiančias XX amžiaus pabaigos socialines ekonomines, politines ir kultūrines sąlygas, dailės terapeutai sugebėjo sukurti labai diferencijuotą paslaugų sistemą, skirtą skirtingoms klientų grupėms ir gyventojų kategorijoms. Dailės terapeutai humanistines vertybes. Suvokdami savo atsakomybę už žmonių sveikatą, jie gerbia kiekvieną asmenį, vertina jo gyvenimo būdo ypatumus, kultūrinę patirtį, kad ir kokia neįprasta ji atrodytų (Leliūgienė, 2002).

Pasak autorės, bandant suvokti dailės terapijos proceso esmę, pastebėta analogija tarp ankstyvos vaikų kūrybos ir pirmykščių kultūros meno. Ieškoma pirmapradžio, natūralaus vizualinės raiškos poreikio paaiškinimo. Kūrybinėje saviraiškoje užčiuopiama dailės terapijos šerdis – savęs ir aplinkos pažinimas kuriant. Dailės terapijos užsiėmimų tikslas nėra ugdyti meninius įgūdžius ar kurti estetiškai vertingą vaizdą.

Pirmieji kūdikio brėžiai popieriuje – tai jo kūno judesių ir mąstymo vienovės rezultatas. Vėliau vaiko piešinys atspindi jo ir artimiausios aplinkos pažinimo kaitą. Vaikai yra menininkai iš prigimties. Vaizdinė ekspresija yra vaikų komunikacijos būdas. Dažnai vaikams vaizdinė kalba pieštuku, teptuku ar spalvotu rašikliu yra lengvesnė už verbalinę komunikaciją (Brazauskaitė, 2004).

Istorinės dailės terapijos ištakos susiję su XIX a. pab. – XX a. pr. įvykusiu meninės savimonės ir meno sampratos perversmu. Modernistai deklaravo išgyvenimo ir jo išraiškos prioritetą. Tolstama nuo regimos tikrovės vaizdavimo, svarbesnės tampa grynos išraiškos priemonės, savarankiška jų galia. 1886, 1887, 1913 metais pasirodo pirmosios vaikų kūrybos studijos, kuriose siekiama atrasti ir pagrįsti piešimo proceso priežastis (Leliūgienė, 2002).

1.2. Dailės terapijos samprata

Dailės terapijos sąvoka mokslinėje terminologijoje atsirado pirmiausia angliškai kalbančiose šalyse ir reiškia gydymą, kuris remiasi meninės kūrybos praktika. Bet meno terapija ne visuomet yra susijusi su gydymu griežtai medicinos prasme. Ji taikoma dirbant gydomąjį reabilitacinį, pedagoginį ir socialinį darbą. Yra daug pavyzdžių, kai dailės terapija naudojama psichologiniame konsultavime, kaip psichinio harmonizavimo priemonė asmenybei ugdyti, kaip socialinių konfliktų sprendimo būdas ir pan. (Kučinskienė, 2006).

Pasak Polukordienės (2003), dailės terapija – gydymo metodas, besiremiantis menine kūryba – pastaruoju metu kelia vis didesnį pasaulio susidomėjimą. Menas yra viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių raiškos formų. Vaizduojamoji dailė, rašymas ir kitos meno priemonės labai tinka išreikšti save. Saviraišką psichologai traktuoja kaip viena svarbiausių mūsų žmoniškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaidų. Asmenų turinčių psichologinių problemų, saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Psichologinių problemų kankinamas žmogus dažnai nesugeba realiai matyti savęs ir kitų, pajusti savo galimybių, nemoka išreikšti savo norų, užmegzti artimų santykių su kitais. Visa tai dažnai „saugo“ psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių pasekmė – aukšta siena, skirianti žmogų nuo kitų. Tai sukelia gyvybiško žmogaus konfliktą su aplinkiniais, gimdo slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir supratingų santykių.

Dailės terapija – tai psichoterapijos forma, kur klientai ir pacientai skatinami reikšti savo jausmus ir vidinius konfliktus padedami dailės (Psichologijos žodynas, 1993).

Dailės terapija apibūdinama kaip būdas padėti klientams reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant ar taikant kitas dailės technikas. Dailės kaip terapijos taikymas rodo, kad kūrybinis procesas gali būti efektyvus būdas išspęsti asmeninius emocinius konfliktus, tai būdas geriau save pažinti ir asmenybei bręsti (Kučinskienė, 2006).

Pasak Lebedevos (2003), dailės terapija unikali, mat padeda žmogui ne vien žodžiais išreikšti ir sąmonę ir pasąmonę, jos esmę sudaro veiklos, kurios metu kas nors kuriama, poveikis. Čia svarbiausia – procesas ir žmogus, o dailė naudojama kaip nežodinio bendravimo priemonė, kaip būdas išsakyti padrikus, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip norėtume elgtis ir jaustis, ir to, kaip elgiamės, norėdami įtikti kitiems žmonėms. Ji padeda išdrįsti pasirodyti pasauliui tokiems, kokie esame ištiktųjų. Dailės terapijos procesas leidžia bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, gali atkurti nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Tai gali padėti saugiai vaizdas išreikšti tai, kas žmogų baugina. Dailės terapijoje svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota bei kaip apie tai, kas pavaizduota, yra kalbama.

Dailės terapijos metodikos grindžiamos prielaida, kad vidinis “aš“ atspindimas vizualinėmis formomis nuo to momento, kai tik žmogus pradeda
tapyti, piešti ar lipdyti (Dapkutė, 2003). Dailės terapija – tai gydymas vizualiniu menu. Kiekvienas žmogus gali išreikšti savo vidinius konfliktus regima forma ir tada jie pasidaro aiškesni jam pačiam. Piešiant ne tik atskleidžiamas neįsisąmonintas konfliktas, pats piešimo procesas skatina saviraišką, savęs įtvirtinimą, kreipia ieškoti savo vietos gyvenime (Kučinskienė, 2006).

Sukurti dailės terapijos darbai gali būti interpretuojami priklausomai nuo psichologo orientacijos, tačiau svarbu perprasti individualią kliento simboliką, kuri ilgainiui gali kisti. Pavyzdžiui, laikrodis gali turėti įvairių prasmių: vaikui – tai laikas eiti į mokyklą, jaunuoliui – tai karjera, senam žmogui – simbolizuoti gyvenimo pabaigą (Kučinskienė, 2006).

Žmonės, ateinantys į dailės terapijos seansus, neprivalo turėti profesionalių dailės įgūdžių. Psichologas nevertina kliento sukurtų vaizdinių meniniu arba diagnostiniu požiūriu. Jo tikslas – suteikti galimybę žmogui keistis ir tobulėti saugioje aplinkoje naudojant dailės priemones. Todėl dailės terapija gali būti naudinga žmonėms, kuriems sunku reikšti savo mintis ir jausmus žodžiais.

Kučinskienė (2006) nurodo pagrindinius dailės terapijos principus:

1. Laisvumas t.y. laisvas temų ir vaizdavimo būdų pasirinkimas, psichologas nenurodo „ receptų“;

2. Spontaniškumas – klientas turi būti toks, koks jis yra, laisvas nuo savikontrolės, refleksijos.

Autorė nurodo dailės terapijos tikslus:

1. Atkurti adekvačią „ aš“ funkciją;

2. Padėti vaizdiniais – simboliais įsisąmoninti ir interpretuoti savo išgyvenimus;

3. Plėtoti kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, paslankumą.

Santykis tarp terapeuto ir kliento yra labai svarbus, tačiau dailės terapija skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių, mat čia akcentuojamas ryšys ne tik tarp psichologo ir kliento, bet tarp terapeuto, kliento ir sukurto vaizdinio. Atsiranda trečias psichoterapinės erdvės dėmuo – piešinys ( Kučinskienė, 2006).

Pasak autorės, tradicinėmis psichoterapijos formomis „psichoterapinė erdvė“ apima kliento ir psichologo tarpusavio santykių dinamiką bei žodinį ir nežodinį bendravimą. Taikant dailės terapiją šioje erdvėje atsiranda dar vienas svarbus ir reikšmingas elementas – kliento meninė produkcija. Čia „psichoterapinė erdvė“ – tai ypatinga aplinka, kurioje egzistuoja santykiai tarp psichoterapeuto ir kliento bei judviejų santykis su menine produkcija.

Pasak Leliūgienės (2002), dailės terapijos užsiėmimo metu sukuriama saugi atmosfera, padedanti įveikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus meninės metaforos, simbolio, vaizdinių forma.

Dailės terapija būtų veiksminga, iš pradžių turi būti sukurta klientui palanki aplinka, kurioje jis galėtų reikšti jausmus ir mintis. Dažnai žmogus negali rasti žodžių savo emocinei būsenai nusakyti, o piešdamas, t.y. kurdamas kokius nors vaizdinius, jis gali savo jausmams suteikti formą. Tai gali būti veiksminga traumos atveju, žmonėms su protine negalia ar sergantiems autizmu. Psichikos ligoniai dažnai sunkiai bendrauja. Kalbėdami apie skaudžius įvykius, sukrėtusius jų gyvenimus, jie dar kartą patiria išgąstį, baimę, nerimą. Kai kurie net bijo prisiminti, kas įvyko. Nemokėdami dalyti rūpesčiais, psichikos ligoniai dar kartą klimpsta į dar didesnę neviltį. Visi šie išgyvenimai nustumiami į pasąmonę. Todėl labai svarbus išreikšti jausmus sau priimtinu būdu. Piešiant daug lengviau išsakyti tai, kas slegia, nei tą pačią informaciją perteikti žodžiais.

Dailės terapija gali būti veiksminga tiems, kurie svaiginasi. Alkoholis ir narkotikai dažnai vartojami norint užblokuoti jausmus. Dailės terapija nukreipta į jausmus, todėl ji gali būti veiksminga ir gydant narkomanus bei alkoholikus. Psichologai naudojasi dailės terapija ir su narkomanų bei alkoholikų vaikais (Kučinskienė, 2006).

Dalley (2004), Leliūgienės (2002) teigimu, meno terapija yra gimusi kaip psichoterapijos metodas. Iš pradžių ji buvo susijusi su psichoanalize. S. Freudo teiginys, kad giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais, taikliai atspindėjo vieną pagrindinių dailės terapijos nuostatų. Dailės terapija pagrįsta projekcija – įvairiomis priemonėmis sukurti vaizdiniai atspindi pasąmoninius procesus, tarp jų baimes bei vidinius konfliktus.

C. G. Jungas teigia, kad meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus gyvenimu. Šie simboliai nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai apskritai sunkiai apibūdinami ir paaiškinami, nes yra labai individualūs, susiję su asmeniniu patyrimu, giliai paslėptais ir nesuvoktais žmogaus poreikiais, norais ir jausmais.

Dalley (2004) išskiria specifinius dailės terapijos bruožus ir būdus, kurie gali prisidėti prie psichoterapijos proceso.

1. Dailės terapijos metu sukurti darbai gali būti pateikti konkrečia forma, ir juos visi gali pamatyti. Svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota, bei kaip apie tai, kas pavaizduota, kalbama. Iš piešinio sužinome apie kliento psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją
metu jam svarbius žmones. Paveikslų seka dažnai gali vaizdžiai atskleisti ilgainiui konkrečius požiūrius bei santykius.

2. Paveikslai kuriami konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei. Be kliento žinios arba leidimo rodyti paveikslus kitiems žmonėms. Jam priklauso teisę spręsti, ar juos išsaugoti, ar sunaikinti. Galimybė sunaikinti dailės terapijos metu sukurtą kūrinį, taigi ir pamiršti jį, yra labai svarbi ypatybė, mat kartais paveikslo sunaikinimas ir tai, kaip jis sunaikinamas, terapijoje esti teigiamas dalykas.

3. Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvo praeityje. Klientas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią situaciją. Veiksminga yra piešiant pasiūlyti kalbėti. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą.

4. Tai gali padėti klientui saugiais vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina, pavyzdžiui, būti uždaroje patalpoje. Jis gali kalbėti, tarsiu būtų patekęs į tokią situaciją ir išreikšti savo emocijas. Galima paraginti pacientą sugalvoti naują dar labiau jaudinančią scenų variantų. Šitaip jis gali daugiau sužinoti apie jam baimę keliančius dalykus ir , atkartojęs juo piešinyje, nebe taip jų bijoti.

klientas bent jau vaizduotėje gali leisti sau malonumą atlikti nepriimtinus arba draudžiamus veiksmus, pavyzdžiui, apsikabinti su tuo, kuris yra nepasiekiamas. Tai gali būti slapti arba nuslopinti bei išstumti motyvai, kurie, iš dalies išreikšti, galėtų būti asmenybės geriau asimiliuojami.

5. Niekuo nerizikuojant galima popieriuje būti neprotingiems ir neslėpti psichotiškumo. Visiškai priimtina piešti visiškas nesąmones, būti kvailiems, juokingiems, suvaikėti, plepėti nesuvokiamus paistalus, teplioti visiškai chaotiškas terliones ir atpalaiduoti savo vaizduotę. Taip išliedamas per dailės priemones žmogus gali išlikti sveikas.

6. Beveik visą, kas išreiškiamą per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai.

7. Piešiniai gali kelti užuominų ne apie tai, kas buvo arba yra, bet apie tai, kas galėtų būti, pavyzdžiui, gręsianti nelaimė.

1.3. Dailės terapijos praktinis taikymas

Kočiūnas (1999) teigia, kad dailės terapijos kryptys remiasi atitinkamais psichologijos ir psichoterapijos modeliais. Krypties pobūdį lemia teorija, kuria remiasi psichologas bei tai, su kokia klientų grupe jis dirba. Egzistuoja skirtingos dailės terapijos metodikos dirbant su asmenimis, kurie turi emocinių, psichikos, elgesio, fizinių ir pažintinių sutrikimų. Dailės terapijos raidoje galima išskirti keletą svarbiausių krypčių: psichoanalitinė, humanistinė, geštalt, adaptacinė, pažintinė, elgesio.

Trumpai susipažinkime su šiomis terapijos kryptimis (pagal Leliūgienę, 2002):

Psichoanalitinė. Šios krypties atstovai teigia, kad piešinys gali išreikšti ne tik aktualius, emocinius išgyvenimus, bet ir priminti traumas, išgyventas vaikystėje. Tai, kas dabar iškyla iš praeities, yra ne tik prabėgusios vaikystės atšvaitai, mintys, emociniai įspūdžiai, bet ir mūsų aktualių išgyvenimų dalis. Piešiniu klientas komentuoja kylančius įvaizdžius ir formas, padeda psichologui suprati paslaptingą linijos, spalvos ir formos konfigūraciją. Netgi tada, kai pateikiamas universalus simbolis, psichologas yra linkęs susilaikyti nuo sprendimų tol, kol autoriai neinterpretuoja žodžiu. Psichologai stengiasi neinterpretuoti simbolių, o padeda dalyviams patiems suvokti jų prasmę, per meninę kūrybą sukuria pasitikėjimo atmosferą, skatina laisvas asociacijas. Čia yra svarbus pats procesas ir psichiniai kūrėjo gyvenimo ypatumai, kuriuos leidžia atskleisti galutinis kūrybos produktas. Reikia leisti klientui spontaniškai reikšti vidinius išgyvenimus ir nesijaudinti dėl kūrinių meninio lygio. Laisvas piešimas skatina rodyti daugiau asmeninės iniciatyvos.

Piešiniai turi latentinį ir vaizdinį simbolinį turinį, kuris dažnai atspindi pasąmonės procesus. Psichologo pagalba latentinis turinys gali būti tikslingai ieškomas ir atpažįstamas. Tai leidžia suprasti ir kartais susitaikyti su praeities potyriais, žmonėmis iš praeities, su savo buvusiu ir dabartiniu „aš“.

Humanistinė. Ši dailės terapija naudojama tiek skatinti asmenybės raidą, tiek skleisti kūrybinius gebėjimus. Dirbama individualiai ir grupėmis. Jos tikslas – pasiekti tokį savęs suvokimo lygį, kuris patenkintų psichologą ir klientą.

Geštalterapija. Jos tikslas – padėti žmonėms įgyti asmenybės vientisumą. Ji remiais daugiausia emociniais išgyvenimais. Vadovas yra daugiau skatintojas. Jis skatina klientus išgyventi dabartį ir visiškai išreikšti tai, ką jie jaučia. Svarbu, kaip klientai patys vertina savo kūrinius šios pakraipos grupės pereina keltą stadijų. Ankstyvojoje skatinamas asmenybės tapatumo radimo procesas piešiant ir lipdant. Dalyviams pateikiamos paprastos ir nesukeliančios nerimo užduotys. Čia darbas būna individualus. Baigęs darbą, žmogus mėgina išsakyti savo jausmus. Tai suteikia galimybę pasireikšti užblokuotoms emocijoms. Vėlesnėje stadijoje grupės dalyviai gauna užduotį išsirinkti po partnerį, kurį norėtų geriau pažinti.
Poros naudoja meninę kūrybą. Kitas tarpasmeninių santykių aiškinimosi būdas – lipdymas. Paslėptus konfliktus atskleidžia portretų piešimas. Šia terapija žmonės mokomi padėti sau, vertinti save kaip turinčius kūrybinių galių. Kūrybos procesui spartinti yra naudojama muzika, kvėpavimo pratimai.

Pasak Kočiūno (1999), skirtingi požiūriai papildo supratimą apie tai, kaip menas gali sumažinti skausmą ir baimes; profesionalai gali kūryba skatinti vaiko raidą bei harmonizuoti psichofizinę būseną. Tapymo procesas tampa terapiniu, kai padeda atskleisti piešinio autoriaus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybės vystimosi etapus, pozityvaus keitimosi potencijas, leidžia suvokti jas pačiam piešinio autoriui ir padeda jam keistis asmenybiškai pozityvia linkme.

Dauguma dailės terapijos krypčių, labai daug dėmesio skyrusių grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės saviraiškos procesą, piešimo metu kylančių pojūčių ir jausmų aptarimui, remiasi humanistinės psichoterapijos mokyklos pažiūromis (Leliūgienę, 2002).

Dalley (2004) teigia, kad dailės terapijos specialistas pirmiausia turi nuspręsti, koks bus terapijos pobūdis: ar ji bus direktyvi ar nedirektyvi. Užsiėmimų rezultatas yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies tai lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tada kai žmogus padeda lieti dažus ant popieriaus.

Pasak autorės, laisvą piešimą galima apibūdinti kaip nedirektyvų metodą, labiausiai tinkantį dirbant su tokiais vaikais, kurie vengia ir nenori tiesioginio verbalinio kontakto. Vaikai, kurie yra emociškai pažeisti ir dažnai patiria atstūmimą, yra panašūs į tuos vaikus, kurie nuo kūdikystės nepatyrė motiniško artumo. Jų raida yra pažeista, labai išvystyti gynybos mechanizmai, būdingi ribinei asmenybei, jie jaučia nuolatinį, nenugalimą nerimą. Atstumtiems vaikams sunku simboliškai mąstyti, o tai rodo, kad jų mąstymas sulėtėjęs, bet tai ugdoma piešiant.

Šiandien dailės terapijos metodai ar darbo aspektai yra taikomi ugdymo įstaigose, prevencinėse programose, šiais metodais vis dažniau naudojasi ugdytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kt. (Brazauskaitė, 2004).

Ugdytojas, socialinis darbuotojas, psichologas:

1. Padės vaikui išgyventi jam rūpimas būsenas ir geriau suvokti jas:

a) sukurdamas saugią, nevaržančią aplinką meninei vaiko saviraiškai;

b) sudarydamas sąlygas spontaniškai vaikui kūrybingai reikštis;

c) laikydamasis nedirektyvios pozicijos;

d) aptardamas vaiko kūrinėlį.

2. Atvers naujas ugdymo bei ugdymo galimybes:

a) tikėdamas, kad bet koks vaikas, nors ir labai neįgalus, turi saviraiškos ir kūrybos poreikį pagal asmenines galimybes;

b) suvokdamas, kad priemonės saviraiškai – nebūtinai specialūs, bet kasdieniniai daiktai; saviraiškos vieta – nebūtinai klasė, grupė, bet ir kiemas ar kita netikėta erdvė, padedanti išreikšti saviraiškos idėją.

3. Padės kuo tiksliau išreikšti vaiko keliamas idėjas, siekdamas, kad aplinka ir priemonės būtų kuo geriau pritaikytos jo poreikiams.

4. Sugebės tiksliau formuoti užduotis ir individualiąsias mokymo programas tiek normalios raidos vaikams, tiek specialiųjų poreikių turintiems:

a) susipažinęs (-usi) su normalios vaiko piešinio raidos dėsningumais,

b) susipažinęs (-usi) su amžiaus tarpsnių elgesio bei pažinimo motyvais.

Kūrybinis procesas gali būti taikomas stiprinant silpnąsias vaiko puses:

• Kūrybiniame procese spontaniškai galima reikšti ir įsisąmoninti negatyvius išgyvenimus bei jausmus.

• Kūrybiniame procese neįgalus vaikas gali jaustis lygiaverčiu, nes stiprinama savivoka bei mažinama įtampa, atsiradusi dėl jo neįgalumo.

• Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes.

• Kūrybiniame procese galima modifikuoti nepageidaujamą, elgesį.

• Kūrybinis procesas gali daryti įtaką raidai esant jos sulėtėjimui.

Pasak Dalley (2004), dailės terapijos specialistai dirba savo kabinetuose, studijose arba ligoninėse, kur priklauso iš įvairių specialistų suburtai komandai. Jie gali dirbti individualiai arba su grupėmis, taikydami įvairius dailės terapijos metodus. Darbo sąlygos esti labai įvairios, nelygu darbo vieta, teorinės pažiūros, terapijos tikslai, žmonės, kuriems taikoma dailės terapija, darbo sąlygos, personalo bendradarbiavimas ir pan.

Pasak autorės, dailės terapijos užsiėmimai yra padalyti į dvi pakopas. Pirmoji apima tapymą arba kitokią kūrybinę veiklą, kurios metu ligoniai pradeda mąstyti, gilintis į save ir užsisklendžia, ir dėl to jaučiamas atskirumas ir susvetimėjimas. Paskui vyksta diskusijos, kurių metu daugiausia kalbama apie patį dailės darbo atlikimo procesą, ką pacientai tuo metu jaučia, kaip darbas atspindi jų išgyvenimus ir kaip iš viso vaizdų kūrimo procesas yra susijęs su konkretaus individo situacija. Taip dirbantis dailės terapijos specialistas pirmiausia turi nuspręsti, koks bus terapijos pobūdis. Kai kurie dailės terapijos specialistai dirba neduodami jokių nurodymų. Pasirinkti temą paliekama pačiam ligoniui, skatinant jį reikštis laisvai, nesivaržyti, kad ir ką rinktųsi. Tai tarsi per dailę išreiškiamų „laisvųjų asociacijų“ būdas.

Dailės terapijos, dirbant su grupėmis, formos gali būti įvairios, bet visuomet, pasitelkus dailės
kaip akcentą, pasiekiama ryški ir veiksminga grupės dinamika. Projekcinėse dailės grupėse temos siūlomos siekiant sukurti bendrą struktūrą, kuriai kiekvienas grupės narys priskiria savo asmeninę reikšmę. Bendra tema skatina analizuoti ir save, ir grupę. Grupės yra savarankiškos, jeigu daugelis narių pripažįsta vienas kito indėlį. Grupės procesas yra labai veiksmingas, nes kiekvienas jos narys daugiau ar mažiau prie jo prisideda. Kartais juntamas regresas ir slopinimas, kai suaugę žmonės, susidūrę su galimybe piešti, susieja tai su vaikyste ir dažniausiai su nesėkmėmis dailės pamokose.

Geriau specializuota dailės terapijos forma yra darbas su šeima. Dailė yra pasitelkiama kaip bendravimo priemonė, teikianti nepaprastą galimybę stebėti, kaip šeima funkcionuoja ne tokioje formalioje situacijoje, kai mažiau priklauso nuo įsigalėjusių kontrolės mechanizmų bei elgesio šablonų. Žmogaus piešiniai parodo, kaip jis supranta šeimą – grupę žmonių, kuriuos sieja ne bendri simptomai arba prastas prisitaikymas, bet kurie tiesiog gyvena kartu kaip vienetas jau daug metų, – ir kaip tas žmogus suvokia savo vietą joje.

Dirbdami ir su pavieniais žmonėmis, ir su grupe, dailės terapijos specialistai yra ir šio proceso dalyviai, ir stebėtojai. Dirbdamas kartu ir aptardamas užsiėmimų metu sukurtus darbus, terapeutas turi padėti žmogui juos suprasti. Tai nėra tiesioginė analizė ar interpretacija, bet bendri asmens ir terapeuto siūlymai, kaip reikėtų aiškinti, ką reiškia pavaizduoti dalykai. Dailės formos vientisumas ir konkretumas yra aiškiai regimas terapeuto veiklos laukas, kuriame išryškėja tam tikri akivaizdūs pradiniai interpretacijos taškai. Tačiau interpretuoti reikėtų atsargiai, nes, nepaisant akivaizdžių tokio apčiuopiamo objekto pranašumų, meno formos yra kalbėjimas labai skirtingais lygmenimis, o tai paprastai padidina riziką suklysti arba klaidingai suprasti. Pavyzdžiui, juodą dėmę piešinio kampe galima klaidingai palaikyti blogio simboliu, nors ji galėjo atsirasti užtiškus dažų arba dėl menko įgudimo. Net ir labai patyrę dailės terapijos specialistai negali būti iki galo tikri, kad interpretuoja teisingai, jeigu pats klientas aktyviai į tai neįsitraukia ir nebendradarbiauja. Kadangi piešinys yra savitas, būdingas „dailininkui“, tai tik šis ir gali geriausiai perprasti jo reikšmę. Terapeutas dėl to turi pirma paprašyti kliento pamėginti paaiškinti piešinio turinį ir reikšmę, kuri paskui toliau analizuojama bendraujant su terapeutu ir galbūt jam interpretuojant (Dalley, 2004).

Dailės terapijos specialisto meistriškumas ir jo pastangų efektyvumas priklauso ne vien nuo gebėjimo įsiterpti ir padėti interpretuoti piešinį ar kitokį kūrinį. Labai svarbu ir terapeuto pasirinktos medžiagos. Tinkamų priemonių, iš kurių terapeutas gali rinktis ir kurios turi ypatingų terapinių savybių, yra daug: tai gali būti dažai, molis, smėlis, pieštukai, koliažas. Šių medžiagų įvairiapusiškumas teikia begalę galimybių, o pasirinkimą lemia tai, kas yra klientas, kokią terapijos stadiją pavyko pasiekti ir kokius pagrindinius sunkumus reikia padėti įveikti. Taigi viskas turi būti iš anksto kruopščiai suplanuota ir apgalvota (Gural, 2003).

Užsiėmimo rezultatas yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies jį lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tai toji akimirka, kai terapeutui paaiškinus žmogus pradeda lieti dažus ant popieriaus. Terapiniu požiūriu tai nepaprastai svarbu, nes kiekvienas ženklas yra nepakartojamas, asmeniškas atsidavimas tuščiam popieriaus lapui.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4371 žodžiai iš 8681 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.