Pinigai bankai monetarinė sistema
5 (100%) 1 vote

Pinigai bankai monetarinė sistema

TURINYS

Įvadas 3

1. Pinigų istorinė raida 4

1.1. Pinigai – tai prekės 4

1.2. Metalinių pinigų atsiradimas 4

1.3. Popieriniai pinigai 5

1.4. Banko pinigai 5

1.5. Netikri pinigai 6

2. Lietuvos pinigų istorija 6

3. Kaip atsirado euras 9

3.1. Euro banknotai 10

4. Bankų istorijos raida 11

5. Pagrindiniai Lietuvos bankų uždaviniai, funkcijos bei teisės 15

6. Monetarinė politika, jos įgyvendinimo principai ir priemonės 16

Išvados 18

Naudota literatūra 19

ĮVADAS

PINIGAI – visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkciją.

Valstybė apyvartoje naudoja kelias pinigų rūšis:

 Grynuosius pinigus arba valiutą (banknotai, monetos);

 Čekius;

 Komercinius vertybinius popierius;

 Indėlius (iki pareikalavimo);

 Terminuotuosius indėlius;

 Taupomuosius indėlius;

BANKAS – tai finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Taigi bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos:

 Saugoti indėlius ir lėšas;

 Juos teikti;

 Taip pat teikti daug kitų finansinių paslaugų;

Vienos bankų rūšys yra skirstomos pagal veiklos pobūdį ir funkcijas, o kitos pagal teisinę formą.

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami šie bankai:

 Centrinis emisijos bankai;

 Komercijos bankai;

 Investicijų bankai;

 Taupomieji bankai;

 Specialieji bankai;

 Užsienio prekybos bankai;

Pagal teisinę formą yra šios bankų rūšys:

 Akciniai bankai;

 Kooperacijos bankai;

 Municipaliniai ir komunaliniai bankai;

 Valstybiniai bankai;

 Mišrieji bankai;

 Tarpvalstybiniai bankai;

MONETARINĖ SISTEMA – tai mainai naudojant pinigus. Šioje ekonomikoje yra galimi labai sudėtingi bei daugiašaliai sandėriai tarp begalės dalyvių.

1. PINIGŲ ISTORINĖ RAIDA

Pinigų vystymosi istorija yra tautų vystymosi atspindys, kuri apima kelis etapus, pagal kuriuos yra išskiriamos pagrindinės pinigų rūšys:

I. Pinigai – tai prekės;

II. Metalinių pinigų atsiradimas;

III. Popieriniai pinigai;

IV. Banko pinigai;

V. Netikri pinigai arba indėliai;

1.1. PINIGAI – TAI PREKĖS.

Prekių mainuose viena svarbiausiu priemonių yra pinigai. Mūsų laikais prekės ir paslaugos mainomos į pinigus, o už juos gaunama kitų reikalingų prekių bei paslaugų.

Pinigai ta prasme, kaip mes juos suprantame šiandien, atsirado ne iš karto. Istorikai negali tiksliai nurodyti, kada tai buvo. Žiūrėdami į pinigus, kaip j tam tikrą ūkio evoliucijos padarini, tegalime teigti, jog jie, kaip ir kalba, papročiai atsirado gaivališkai, neišvengiamai visose tautose tam tikroje ūkio ekonominės raidos pakopoje, plėtojantis prekių mainams, o šie galėjo atsirasti tik jau esant privačiai nuosavybei

Amžiams bėgant, pinigai keitėsi ir kol jie įgijo monetų ir banknotų pavidalą, mainų priemonės vaidmenį atliko daug visokiu daiktu, nelygu kokios buvo tautos ekonominės gyvenimo sąlygos. Visur pastebima ta pati tendencija: pinigų vaidmenį atlikdavo dažniausiai vartojamos ir labiausiai tinkamos parduoti pagrindinio verslo prekės. Pavyzdžiui, gyvulių augintojams tokia prekė būdavo gyvuliai, medžiotojams – kailiai, žvejams – žuvys, žemdir¬biams – grūdai ir pan.

Apskritai pirmieji pinigai būdavo tokie, koks buvo tos tautos verslas: galvijai odos, ginklai, papuošalai, kviečiai, rugiai, ryžiai, arbata, tabakas ir kt. Reikia pažymėti, kad pirmykščiais laikais pinigais būdavo ne vienas kuris daiktas, o daugybė daiktų, kurių savitarpio vertės santykius paprastai nulemdavo vietiniai papročiai. Pavyzdžiui, senovės Vokietijoje 6 kiaulės buvo lygu vienam jaučiui, o suaugęs vergas – vienam arkliui. Kad gyvuliai buvo pinigai, patvirtina tai, jog daugelyje tautų žodžiai „pinigai“ ir „gyvuliai“ yra bendros kilmės: lotynų kalbos žodis „pecus“ reiškia gyvulį, o žodis „pecunia“ -pinigus’.

1.2. METALINIŲ PINIGŲ ATSIRADIMAS.

Tai buvo antrasis pinigų atsiradimo raidos etapas. Metaliniai pinigai iš pradžių buvo metalo gabalų, vielos, žiedų, miltelių pavidalo. Jie buvo nepatogūs, nes reikėjo nustatinėti svorį ir prabą. Netrukus buvo pradėta kalti ant tų pinigų ženklus, rodančius svorį ir prabą.

Taigi pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai. Manoma, kad jie pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, Babilonijos žemėse apie 2500 m. prieš Kristaus gimimą. Tuo laiku Mažosios Azijos ir Egipto gyventojai mainydavo auksą, sidabrą ir varį į prekes bei paslaugas. Pirmieji metaliniai pinigai neturėjo mums įprastos monetų formos, o buvo gabalų, juostų, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių pavidalu. Manoma, kad pirmąsias monetas pradėjo kaldinti Lydijos karalius Gigas, tariamai gyvenęs VII a. prieš Kristų (dabartinėje Turkijos teritorijoje). Pinigai buvo kaldinami iš vario bei jo lydinių. Pinigai galėjo atsirasti, įsigalėti ir įgauti savo tikrąją – monetos – formą tik valstybėje, esant jos nustatytai tvarkai. Monetos iš pradžių ūkio ekonomikoje buvo naudojamos kaip mainų tarpininkai. Vėliau, kai pinigų standartas tapo auksas, žmonės ėmė ieškoti tinkamesnių priemonių mainams vykdyti, vertei išsaugoti ir kainai nustatyti.

Moneta – tai nustatytos formos, svorio ir prabos
liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.

Monetos išradimas buvo labai svarbus ūkio vystymosi įvykis, tačiau monetų cirkuliacija turi savų trūkumų. Dėl šių priežasčių buvo išleisti metalo pakaitai – popieriniai pinigai.

1.3. POPIERINIAI PINIGAI

Popierinių pinigų prototipas – 100 m.pr.Kr. Kinijoje naudoti odiniai pinigų ženklai. Jie buvo daromi iš baltųjų elnių odos. Kai kailiai pasidarė nepatogūs apyvartai, nuo jų atpjautas gabalas (jį paženklinant valstybės ženklais) buvo teisės į patį kailį ženklas. Kad eiliniai kinai negalėtų patys pasigaminti tokių pinigų ženklų, jų laikymas privatiems asmenims buvo uždraustas, o baltieji elniai buvo suginti į vieną valstybės parką.

Popieriaus panaudojimo pinigų gamyboje pirmumas, kaip ir paties popieriaus gamybos išradimas, priklauso Kinijai. 650 m. pirmą kartą buvo išleisti popieriuje spausdinti pinigai. Vėliau juos perėmė Persija (1294 m.), Japonija (1337 m.). Europoje pirmą kartą popieriniai pinigai išleisti Nyderlanduose XVI a., o JAV – XVII amžiuje.

Popieriniai pinigai yra pinigai todėl, kad:

 Už juos visuomet galima įsigyti prekių;

 Valstybė juos deklaruoja kaip pinigus ir išsaugo jų retumą, t.y. paverčia

juos ekonomine, o ne paprasta preke, ribodama jų kiekį.

Valstybė popierinius pinigus pripažįsta įstatymine mokėjimo priemone, t.y. pinigais, privalomais mainuose ir grąžinant skolas. Mainų ir mokėjimo priemonės galią jiems suteikia valstybė.

Popieriniai pinigai turi turėti šias savybes:

 būti stabilūs, portatyvūs (lengvi, patogūs, nedideli);

 patvarūs (geros kokybės popierius);

 vienarūšiai (visi to paties nominalo pinigai turi būti vienodos vertės);

 turi būti dalūs, , deramai apsaugoti nuo klastojimo.

Jie išreiškia žymiai didesnę nominaliąją vertę, negu jų realioji vertė, todėl jie yra nevisaverčiai, simboliniai pinigai. Popieriniai pinigai iš esmės yra tik pinigų ženklai. Jie turi perkamąją galią todėl, kad valstybė savo autoritetu, įstatyminėmis priemonėmis juos deklaruoja pinigais, ir šalies piliečiai visuotinai tai pripažįsta.

Istoriškai svarbi popierinių pinigų rūšis – banknotai. Svarbiausias skirtumas tarp banknotų ir popierinių pinigų buvo tas, kad bankai banknotus buvo įsipareigoję kiekvienu momentu iškeisti į auksą. Todėl jie buvo lyg banko rūsiuose esančio aukso kvitai. Žmonės visuomet buvo tikri, kad banknotus galima iškeisti į auksą. Pirmieji banknotai buvo išleisti 1661 m. Stokholme, kiek vėliau – Prancūzijoje, Austrijoje-Vengrijoje. XIX ir XX a. banknotai paplinta visame pasaulyje. Žinoma, per šimtmečius keitėsi banknotų leidimo į apyvartą pagrindai, jų ryšys su auksu, kol jie iš aukso kvitų virto visų prekių bei paslaugų kvitais. Tai išlaisvino tauriuosius metalus nuo „piniginio darbo“ ir įgalino juos naudoti racionaliau: juvelyriniams, techniniams, medicinos poreikiams tenkinti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugelio šalių vyriausybės ėmė reikalauti, kad centriniai bankai spausdintų banknotus padidėjusioms vyriausybės išlaidoms padengti. Šie banknotai jau nebeturėjo jokio ryšio su prekėmis ar auksu, todėl po karo banknotai virto paprasčiausiais, nebekeičiamais į auksą popieriniais pinigais.

Popieriniai pinigai sąlygojo banko pinigų epochos atsiradimą.

1.4. BANKO PINIGAI.

Banko pinigai, t.y. negrynieji arba kreditiniai pinigai, – tai įvairių tipų indėliai bankuose, kuriems galima išrašyti čekius.

Indėlis arba depozitas – tai pinigai, patikėti finansiniam tarpininkavimui, atidarant čekinę, taupomąją arba kitą sąskaitą. Čekis – tai indėlio savininko išrašytas įsakymas bankui išduoti arba pervesti į tam tikrą sąskaitą tam tikrą pinigų sumą iš čekio pasirašiusio asmens einamosios sąskaitos.

Banko pinigai – indėliai turi nemaža privalumų, palyginti su popieriniais pinigais. Patogu siųsti paštu bei patikrinti išmokėtas sumas. Dabar jau prasideda elektroninių pinigų era, todėl vietoj čekių plačiai pradėtos naudoti kreditinės kortelės – plastikinės plokštelės su magnetine atmintimi.

Kreditinė kortelė – tai banko ar kitos prekybinės firmos vardinis piniginis dokumentas, liudijantis indėlio savininko asmenybę ir suteikiantis jam teisę įsigyti prekes bei paslaugas, nemokant grynais pinigais.

1.5. NETIKRI PINIGAI.

Netikri pinigai arba pusiau pinigai – tai taupomosios sąskaitos, terminuoti indėliai ir trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Kitaip jie dar vadinami pinigais plačiąja prasme. Jų likvidumo laipsnis yra mažesnis negu pinigų siaurąja prasme; pavyzdžiui, vertybiniai popieriai nėra tiesioginė cirkuliacijos priemonė, bet gali būti naudojami terminuoti indėliai ar taupomosios sąskaitos.

Terminuotas indėlis – tai indėlis, kurį savininkas gali pasiimti tik pasibaigus tam tikram terminui. Pažeidęs šią sąlygą, indėlininkas praranda visas palūkanas arba jų dalį. Terminuoti indėliai ne tokie likvidūs kaip taupomosios sąskaitos, bet jie taip pat gali būti panaudoti kaip gryni pinigai arba pasibaigus terminui pervesti į einamąją sąskaitą.

Šiuolaikinių pinigų vertingumą nulemia jų savybė būti mokėjimo priemone atsiskaitant už prekes ir paslaugas.

Išskiriami šie pagrindiniai šiuolaikinių popierinių pinigų bruožai:

 tai valstybės, komercinių
taupymo įstaigų skoliniai įsipareigojimai;

 skoliniai įsipareigojimai sėkmingai atlieka pinigų funkcijas tol, kol jų perkamoj i galia santykiniai pastovi;

 pinigų vertė nėra susieta su fiksuotu tauriųjų metalų kiekiu, ją sąlygoja prekių ir paslaugų kiekis, kurį už tuos pinigus galima nupirkti rinkoje;

 valstybė atsako už piniginio vieneto vertės stabilizavimą (tam tikslui ji kontroliuoja pinigų pasiūlą).

Tarp pinigų ir kainų lygio visuomet yra tam tikras sąryšis, t.y. pinigų vertė yra atvirkščiai proporcinga kainų lygiui. Pavyzdžiui, jeigu visų prekių bei paslaugų kainų lygis padvigubėja, tai pinigų vertė sumažėja du kartus, ir atvirkščiai. Vadinasi, pinigų kaina yra atvirkščiai proporcinga pinigų kiekiui. Jeigu vyriausybė išleidžia per daug grynų pinigų, tai kiekvieno piniginio vieneto vertė krenta. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijoje 14 000 markių Anglijos rinkoje buvo vertinamos 20 šilingų, o už tas pačias markes kaip popierių, svėrusį 29 svarus2, galima buvo gauti 50 šilingų.

XIX a. antroje pusėje pasaulyje buvo masiškai pereinama prie aukso standarto.

2. LIETUVOS PINIGŲ ISTORIJA

Pinigų atsiradimas Lietuvoje turi savo istoriją. Lietuviškų pinigu užuomazgų turime ieškoti gilioje senovėje, kai juos mūsų protėviams atstodavo gintaras, voverių ir kiaunių kailiai, medus, vaškas, įvairūs papuošalai. Tačiau, plėtojantis mainams ir užsienio prekybai, tokie pinigai negalėjo atlikti visų pinigų funkcijų, ir juos pakeitė sidabro lydiniai, svetimos monetos. Manoma, kad Lietuvoje savi pinigai pradėti vartoti jau XIII amžiuje. Tačiau šių dienų prasme tikri pinigai su tam tikrais herbais ir žymomis ėmė plisti tik Kęstučio ir Vytauto laikais.

Lietuviai, iki pradėjo gaminti savus pinigus, vartojo svetimas monetas. Įvairiais laikais buvo vartojamos labai įvairios monetos, nelygu kokie buvo politiniai bei prekybiniai anų laiku lietuviu santykiai su kitomis tautomis. Mūsų senovinius prekybinius santykius su graikais ir romėnais paliudija ir jų pinigai – varinės, sidabrinės ir auksinės monetos, randamos įvairių Lietuvos vietovių archeologinėse iškasenose. Jokių kitokių l, II ir III amžiaus monetų archeologinėse iškasenose nerasta. Ketvirtuoju amžiumi, kaip pažymi prof. V.Jurgutis, prasideda tamsus Lietuvos pinigų istorijos laikotarpis, kuris baigiasi aštuntajame amžiuje. Kokia buvo mūsų proseniu mainymo ir mokėjimo priemonė nuo IV iki IX a., sunku ką nors tikro pasakyti. Galimas daiktas, kad kaip

pinigai vartojami kapoti sidabro gabalai, kurie įsigalėję vėlesniais laikais virto mūsų metaline kapu sistema; gali būti, kad tais laikais pinigų funkcijas atlikdavo gausūs Lietuvoje ir pageidaujami Pietų bei Rytų kraštuose brangiųjų žvėrelių kailiai, todėl vėlesniais laikais susikūrė kailių grivinų6 sistema. Šią hipotezę lyg ir patvirtina IX ir X a. kilusi plati ir gyva mūsų prekyba su arabais. Už gaunamus žvėreliu kailius arabai mokėjo Rytų kraštų prabangos prekėmis, brangiaisiais metalais, ypač sidabro monetomis, kurios buvo kaltos įvairiuose Rytų kraštų miestuose. Arabu prekyba, davusi Lietuvai daug pinigų, ką geriausiai Įrodo archeologinėse iškasenose gausiai randamos arabų monetos, kaip staigiai atsirado, taip lygiai staigiai ir nutrūko. Istorikų nuomone, po 1012 metų nė vienas arabų pinigas nepateko prekybos keliais i Europą. Vėlesniųjų laikų arabų monetos buvo atgabentos j Lietuva jau Vytauto laikais atvykusių totorių. Tačiau dėl žmonių nepasitikėjimo arabu pinigai mūsų krašte greitai išnyko: vienos monetos dingo žemėje, kitos sutirpo auksakalio puode.

Arabų pramintais keliais netrukus į Lietuvą pradeda eiti ir Europos pirkliai, nes kaip rodo mūsų iškasenos, pasirodo vokiečiu, skandinavu ir Bizantijos pinigai. Vokiečiu ir skandinavu monetos rodo aktyvia Lietuvos prekybą su Vakaru Europa, o Bizantijos monetų radiniais vargu ar begalima Įrodyti mūsų tiesioginius prekybinius ryšius su Konstantinopoliu. Žinoma, nereikia manyti, kad Lietuva visuomet tiesiogiai prekiavo su visais tais kraštais ir miestais, kuriu monetų randama jos žemėse. Tokių monetų lietuviai galėjo gauti iš įvairių prekybos tarpininkų. Tai buvo ne tik skandinavai ir vokiečiai, bet ir žydai, rusai, lenkai.

Ne tik rusams ir lenkams tarpininkaujant, bet ir dėl tiesioginių karinių ir prekybiniu santykių su kryžiuočiais, pradedant XIII a., vis dažniau į Lietuvą patenka vokiečių pinigų. Nuo XII a. vidurio kryžiuočiai turėjo savas monetas, paženklintas kryžiumi, skydu su kryžiumi arba riteriu su skydu, tačiau tokiu pinigu mūsų archeologinėse iškasenose beveik nerandama. Galima manyti, kad lietuviai tais ar kitais sumetimais nerodė palankumo savo priešų kryžiuočių monetoms, nors militaristinis vienuolių ordinas gerai suprato ekonominę bei kultūrinę prekybos reikšme ir dėjo nemažai pastangų pinigų prekybai išplėtoti.

Didelis pagrindas yra manyti, kad tais laikais slavų pavyzdžiu ir lietuviams pinigais buvo žvėrių kailiai. Arabų prekyba kiekvienai kailių rūšiai suteikė palyginti pastovę vertę ir savotišką techninį vardą. Toks techninis kailių valiutos terminas buvo ir grivina. Grivinos Lietuvoje, kaip ir slavų kraštuose, buvo kailines ir metalines. Metalinės grivinos buvo ne tik žiedą, ar lazdelės, bet ir ant
ar virvutes suvarstytos monetos kurioms tokiu atveju buvo pritaisomos auselės.

Kurių žvėrių kailiai pas mus buvo laikomi pinigais ir kokio svorio buvo mūsų kailiu grivinos nieko tikro negalima pasakyti. Ar mūsų kailių griviną sudarydavo tam tikras kailiu svoris ar tam tikras kailių skaičius dar galutinai neaišku. Kad lietuviai vartojo kailiu grivinas ir jom?, mokėdavo duokles, mini ir žinomas XVI a. italų keliautojas ir istorikas Aleksandras Gvanjinis , keliavęs po Lietuvą ir davęs jos platų aprašymą, bei žemaičių vyskupijos kanauninkas Strijkovskis. Kad lietuviai turėjo kailių pinigus, patvirtina ir kai kurie ilgai išsilaikę lietuvių papročiai. Iš Lietuvos prekybos su rusais piniginės sistemos duomenų galima manyti, kad kailinių pinigų sistema pas mus labiausiai buvo įsigalėjusi XI, XII ir XIII amžiuje. Vėlesnį laiku piniginę kailių sistemą nustelbia vis labiau įsigalintys sidabro pinigai

Vėlesniais lakais šalia žodžio „kapa“ pradedama vartoti ir rusų rublį. Vytauto ir Jogailos rūmą, vedė sąskaitybą kapomis arba rubliais. Mūsų senovės kapos šių dienų prasme dar nebuvo monetos, tai buvo, kaip pažymi Vytauto aktas, tik sidabro gabalai. Senoj, mūsų grivina, kapa, pamažu įgijo savitą išvaizdą ir savo pastovų svorį. Kapos buvo kalamos, jei ne visai iš gryno sidabro, ta, bent iš tokio metalų lydinio, kuris ir dabar kasdieninėje žmonių kalboje vadinamas grynu sidabru, atseit turi 80 – 90 proc. gryno sidabro, todėl ir pačios kapos buvo laikomos gryno sidabro pinigais. Kapa savo forma, svoriu ir grynojo metalo kiekio pastovumu buvo stambus pinigas, todėl labai tiko stambesniąja prekybai, ypač tarptautinei.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2621 žodžiai iš 8454 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.