VILNIAUS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS FAKULTETAS
TEORINĖS EKONOMIKOS KATEDRA
Pinigų pasiūlos kontrolės priemonės ir jų efektyvumas
Ekonomikos teorijos kursinis darbas
Vilnius, 1999
Turinys
1. Įvadas 3
2. Pagrindinės pinigų politikos priemonės 4
1. Kam reikalinga pinigų pasiūlos kontrolė 4
2. Federalinis rezervas 5
3. Rezervų sistemos veiksmai 6
4. Pagrindinės pinigų pasiūlos kontrolės priemonės 8
1. Rezervų reglamentavimas 8
2. Operacijos atvirojoje rinkoje 9
3. Diskonto norma 10
5. Kitos priemonės: įkalbinėjimas, viešumas ir informacija 11
3. Pinigų politikos priemonių privalumai ir trūkumai 12
1. Atvirosios rinkos operacijų privalumai 12
2. Diskonto norma 13
3. Rezervų reglamentavimo efektyvumas 14
4. Pinigų masės destabilizavimas 15
5. Pinigai ir skolos dydis 1999m. JAV 16
6. Lietuvos banko pinigų politika 17
Išvados 18
Priedai 20
Literatūros sąrašas 24
Įvadas
Šiame darbe bus kalbama apie pinigų pasiūlos kontrolę, priemones, jų
efektyvumą. Pinigų rinkoje negali būti kiek tik nori, negalima palikti jų
be priežiūros, nekontroliuoti jų kiekio rinkoje. Pinigai yra tai, kas
susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys turi būti darnus, taigi
pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas ir jų sukurtą prekių
rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus dydis, todėl ir pinigų
pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali kisti pinigų pirkimo
galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Mažėjant pinigų kiekiui, siaurėja
visuminė paklausa. Vyriausybė, reguliuodama pinigų kiekį, gali veikti
visuminę paklausą.
Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-
tai valstybės reikalas. Tam yra įsteigta Federalinė rezervų sistema. Ji
kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama suderinti, sureguliuoti vis
besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas neleidžia įsakų, verčiančių
firmas ar asmenis didinti arba mažinti visuminę paklausą. Paprasčiausiai-
jis tam tikromis priemonėmis, kurias ir aptarsime toliau, skatina žmones
keisti savo išlaidas.
Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.
Svarstant pinigų pasiūlą, turima galvoje ne tik valstybinius ar privačius
pinigus, bet ir abstrakčią sumą, kurią rinka laiko pinigais (pirkimai į
skolą). Svarbus faktas ir tas, kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje
prekių ir paslaugų mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų
pačių pinigų apyvarta.
Ši tema yra viena svarbesnių makroekonomikos teorijos dalių. Apie
pinigų pasiūlos kontrolę rašoma visuose makroekonomikos vadovėliuose.
Šiame darbe bus analizuojami pinigų pasiūlos kontrolės būdai, bus
kalbama apie jų privalumus, jų naudojimą. Bus kalbama apie Federalinį
rezervą. Trumpai apžvelgiamas pinigų pasiūlos reguliavimas Lietuvoje po
nepriklausomybės atkūrimo.
Ši tema visada buvo aktuali šiais laikais, kai tik susikūrė Centrinė
bankų sistema, kai valstybė pradėjo reguliuoti šalies piniginius procesus.
Daugybė šalies ekonomistų, finansininkų prognozuoja esamą ir būsimą pinigų
paklausą, daro sprendimus. Taigi nuo jų priklauso ir mūsų visų ekonominė
gerovė.
Pagrindinės pinigų politikos priemonės
Šiame skyriuje aptarsime pagrindinius pinigų pasiūlos kontrolės
modelius, aptarsime jų veikimo principus ir efektyvumą. Bet iš pradžių apie
tai, kas yra pinigų pasiūlos kontrolė ir kam ji reikalinga.
1 Kam reikalinga pinigų pasiūlos kontrolė
Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.
Visą pinigų kiekį rinkoje reguliuoja ir prižiūri Centrinis bankas. Jis
vienintelis turi tokią galią. Tai, žinoma, yra didelė atsakomybė- jei
Centrinis bankas išleis per daug pinigų, kils infliacija; jei sukurs per
mažai- prasidės nuosmukis. Pinigų rinkoje negali būti kiek tik nori. Visą
laiką turi būti ryšys tarp pinigų pasiūlos ir rinkos prekių pasiūlos, tai
yra pinigai neturi nutraukti saitų su realiomis tautos pajamomis- turi būti
pusiausvyra ekonomikoje. Negalima palikti jų be priežiūros, nekontroliuoti
jų kiekio rinkoje. Visas pinigų pasiūlos problemos branduolys yra reikalas
pinigus padaryti rinkos tarnais, bet ne rinkos viešpačiais (2, 369).
Kiekvienas žymesnis ir pastovesnis pinigų pasiūlos svyravimas, kuris verčia
svyruoti ir pinigų vertę, turi sukelti didesnį visuomenės susidomėjimą.
Pinigai yra tai, kas susieja prekes, pirkėją bei pardavėją. Tas ryšys
turi būti darnus, taigi pinigų pasiūla turi atitikti realias tautos pajamas
ir jų sukurtą prekių rinkos kiekį. Realios tautos pajamos nėra pastovus
dydis, todėl ir pinigų pasiūla negali būti visuomet vienoda, antraip gali
kisti pinigų pirkimo galia, atsirasti prekių kainų svyravimai. Svarbus
faktas ir tas,
kaip dažnai pinigai tarpininkauja rinkoje prekių ir paslaugų
mainams. Naujų pinigų pasiūlą atstoja ir pagreitinta tų pačių pinigų
apyvarta.
Pati pinigų pasiūlos kontolė nėra privataus ūkio ar asmens reikalas-
tai valstybės reikalas. Ji kontroliuoja visą pinigų pasiūlą, siekdama
suderinti, sureguliuoti vis besikeičiančią ekonomiką. Pats Centrinis bankas
neleidžia įsakų, verčiančių firmas ar asmenis didinti arba mažinti visuminę
paklausą. Paprasčiausiai- jis tam tikromis priemonėmis, kurias ir aptarsime
toliau, skatina žmones keisti savo išlaidas.
2 Federalinis rezervas
Kai 1913 m. buvo išleistas Federalinio rezervo įstatymas, pati
Centrinio banko idėja sukėlė audringas diskusijas. Tie, kurie nepritarė
jai, baiminosi, kad Centrinio banko sukūrimas leis sukoncentruoti
monetarinę valdžią vienose rankose, o tai sukels rimtas politines pasekmes.
Centrinio banko ypatybės yra šios:
-Tai nėra grynai komercinė įstaiga. Pagrindinis tikslas yra ne pelnas.
Jis tiesiogiai pavaldus vyriausybei ir vykdo nacionalinę pinigų politiką.
-Centrinis bankas turi monopolinę pinigų emisijos teisę (tik jis gali
leisti banknotus).
-Centrinis bankas neaptarnauja piliečių ar firmų, jo klientai yra
komerciniai bankai ir vyriausybė.
Siekiant išskaidyti Federelinio rezervo galią, Federalinis rezervas
buvo padalytas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų Bostone, Niujorke
ir kituose miestuose. Šie 12 bankų atlieka didelę dalį kasdieninių
Federalinio rezervo operacijų- čekinį kliringą ir naujų pinigų leidimą (ant
kiekvieno dolerio banknoto yra antspaudas to Federalinio rezervo banko,
kuris jį išleido). 1 priede pavaizduota JAV Federalinio rezervo sistema.
Jungtinės Amerikos Valstijos suskirstytos į 12 Federalinio rezervo
regionų (apygardų), kiekviename iš jų yra Federalinio rezervo bankas.
(Aliaska ir Havajai priklauso regionui, kurį aptarnauja San Francisko
Federalinio rezervo bankas.)
Federalinio rezervo įstatymas buvo daug kartų peržiūrimas.
Federalinio rezervo tikslas- visiškas užimtumas ir kainų stabilumas. Tačiau
Federalinis rezervas tiesiogiai nekontroliuoja užimtumo ar kainų lygio. Jis
reguliuoja monetarinės politikos svertus, ir ypač operacijas atviroje
rinkoje. Federalinis rezervas veikia užimtumą ir kainas, darydamas poveikį
pinigų kiekiui bei palūkanų normoms. Ruošdamas savo politiką Federalinis
atvirosios rinkos komitetas turi nuspręsti: ar jis turi nurodyti Niujorko
Federalinio rezervo prekybos namams, kokios turėtų būti palūkanų normos, ar
jis, norėdamas padidinti pinigų kiekį, turėtų nurodinėti kiekvienu
konkrečiu atveju. Federalinio rezervo kritikai priekaištauja, kad jis
daugiausia dėmesio skiria palūkanų normoms ir dėl to jo veiksmai kartais
destabilizuoja ekonomiką. Federalinio rezervo organizacija pavaizduota 2
priede.
3 Rezervų sistemos veiksmai
Iš kur rezervai atsiranda. Kiekviena indelių įstaiga gali gauti
rezervų, nukonkuruodama juos iš kitos įstaigos, sakysime, parduodama savo
idėlių sertifikatus tos kitos įstaigos klientams. Bet, žinoma, visos
įstaigos kartu šitaip kartu gauti naujų rezervų negali. Rezervai gali
atsirasti tik iš kur nors iš išorės, tai yra iš: Federalinės rezervų
sistemos, iždo, šalies gyventojų, užsieniečių.
Pagrindinis būas, kuriuo FRS keičia rezervus, yra atvirosios rinkos
operacijos- FRS parduoda vertybinius popierius bankams arba visuomenei arba
perka iš jų. Tarkime, kad FRS perka vertybinius popierius tiesiai iš banko.
Ji moka už pirkinį, kredituodama to banko rezervų sąskaita, ir banko
rezervai automatiškai padidėja. To banko ir FRS X sąskaitos atrodys taip:
Bankas
|Aktyvai |Pasyvai |
|rezervai FRS | |
|+ | |
|turimi vertybiniai | |
|popieriai – | |
Federalinis rezervų bankas
|Aktyvai |Pasyvai |
|turimi vertybiniai |indėliai |
|popieriai + |+ |
Dabar tarkime, kad FRS pirko vertybinių popierių ne iš banko, bet iš
Y bendrovės. Y bendrovė gauna čekį, kurį deponuoja savo banke, o bankas
atlieka čekio kliringą, nusiųsdamas jį į FRS kredituoti. Banko X sąskaita
bus tokia:
Bankas
|Aktyvai |Pasyvai |
|rezervai FRS |indėliai |
|+ |+ |
Abiem atvejais banko rezervų sąskaita padidėja. Vienintelis skirtumas
yra tas, kad antruoju atveju indėliai iki pareikalavimo padidėja
automatiškai, o pirmuoju atveju, kai FRS perka vertybinius popierius iš
banko, indėliai padidėja tik tuo atveju, kai bankas panaudoja savo rezervus
paskolai suteikti arba nusipirkti kitų vertybinių popierių.
FRS, žinoma, pati kontroliuoja savo atvirosios rinkos operacijas. Ji
gali daryti įtaką ir bankų
iš FRS, keisdama diskonto normą bei
didindama spaudimą tiems bankams, kurie iš jo skolinasi. Dėl to kartais
gali susidaryti įspudis, kad FRS be vargo tvarko rezervus. Rezervus gali
keisti ir rinkos veiksniai. Todėl FRS, norėdama kontroliuoti rezervų
mastus, turi numatyti tų kitų veiksnių poveikį rezervų dydžiui ir, jei
reikia, kompensuoti tą poveikį atvirosios rinkos operacijomis.
4 Pagrindinės pinigų pasiūlos kontrolės priemonės
1 Rezervų reglamentavimas
Rezervas yra tam tikra dalis banke laikomų lėšų. Visa šiuolaikinė
bankininkystė pagrįsta dalinio rezervo principu. Tai reiškia, kad banke
laikoma tik dalis jame deponuotų lėšų. Bankų rezervas yra įstatymu
reguliuojamas dydis. Privalomas banko rezervas apriboja bankų galimybes
kurti pinigų pasiūlą, daro ją reguliuojama (1, 101). Bet koks rezervų
dalies padidinimas tuoj pat sukels grandininę čekinių depozitų sumų
mažėjimo reakciją. Pinigų pasiūlos mažėjimas sąlygos visuminės paklausos