Pinigų pasiūlos reguliavimo priemonės
5 (100%) 1 vote

Pinigų pasiūlos reguliavimo priemonės

PINIGŲ PASIŪLOS REGULIAVIMO PRIEMONĖS

Ekonomikos teorijos kursinis darbas

ĮVADAS 3

1 CENTRINIS BANKAS – PINIGŲ SRAUTO VALDYTOJAS 4

1.1 CENTRINIŲ BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS 4

1.2 CENTRINIŲ BANKŲ TIKSLAI IR FUNKCIJOS 5

1.3 PINIGŲ MASĖS SĄVOKA 7

2 PAGRINDINĖS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖS 11

2.1 ATVIROS RINKOS OPERACIJOS 12

2.2 DISKONTO NORMA 14

2.3 BŪTINOJO REZERVO NORMA 17

2.4 KITOS PINIGŲ KIEKIO REGULIAVIMO PRIEMONĖS 19

3 MONETARINĖS POLITIKOS PROBLEMOS IR ALTERNATYVOS 21

3.1 INFLIACIJA 21

3.2 CENTRINIO BANKO ALTERNATYVOS 22

IŠVADOS 25

ĮVADAS

Pinigų srautai, jų dydis labai svarbūs šalies makroekonominiame lygmenyje.Todėl ši tema visuomet aktuali, o požiūris yra gana tradicinis.Viena iš svarbių priemonių valdyti visuminę paklausą yra fiskalinė politika, o kita- monetarinė, apie pastarąją ir bus kalbama šiame darbe.Monetarinė politika orientuota į pinigų kiekio, cirkuliuojančio mūsų ekonomikoje, reguliavimą. Jeigu pinigų kiekis didėja, tai žmonės didina savo išlaidas, ko pasekoje didėja visuminė paklausa. Vyriausybė, reguliuodama pinigų kiekį, gali įtakoti visuminę paklausą, kas labai svarbu bendram ūkio vystymuisi. Beveik visose šiuolaikinėse valstybėse pinigų kiekio reguliavimo funkciją perėmė centriniai bankai, o kai kur -Valiutų taryba.

Pinigai, tai ne tik ekonominio stabilizavimo priemonė.Pinigų judėjimo srautų sutrikimai susiję su kai kuriais dideliais ekonomikos nuosmukio laikotarpiais. Galima paminėti Vokietiją po I-ojo Pasaulinio karo, kai ūkis pergyveno hiperinfliaciją ir piniginis vienetas nuvertėdavo kasdien. Taip pat klasikiniu pavyzdžiu tapo Jungtinių Amerikos Valstijų 1929-1933 metų Didžioji depresija. Pasak ekonomisto, Nobelio premijos laureato Miltono Friedmano ‘’Didžioji depresija Jungtinėse Valstijose toli gražu nėra privačios verslo sistemos vidinio nestabilumo įrodymas, ji yra veikiau amžinas liudijimas, kiek žalos gali padaryti kelių žmonių klaidos, jei tiems žmonėms suteikiama galia manipuliuoti šalies monetarine sistema. ‘’

Pirmoje darbo dalyje bus iš arčiau pažvelgta į centrinių valstybės bankų sistemą , jo tikslus, nes būtent centrinis bankas ir vykdo aktyvią pinigų pasiūlos reguliavimo rinkoje politiką.Šią galimybę jis gauna, būdamas vienintelis valstybės pinigų leidėjai.

Antroje dalyje bus išnagrinėtos svarbiausios priemonės, kurių dėka centrinis bankas gali įtakoti pinigų masę ir srautus. Tuo tarpu didžiausią monetaristinės politikos problemą – infliaciją ir, ir centrinių bamkų alternatyvą apžvelgsime trečiąjame kdarbo skyriuje.

Pinigų politika yra bene svarbiausioji makroekonomikos dalis. Ji užsibrėžia sau tam tikrus tikslus, kurie yra siekiami: aukštas užimtumo lygis, ekonomikos augimas, kainų ir palūkanų normos stabilumas … Šie tikslai siekiami skirtingomis reguliavimo priemonėmis, tiesioginėmis ir nstiesioginėmis, kurios ir bus aptartos šiame darbe. Kadangi netiesioginai metodai naudojami kur kas dažniau, o jų poveikis yra efektyvesnis, tai jiems bus skirta daugiau dėmesio. Bet būtina pabrėžti, kad centrinis bankas, kaip pinigų politikos planuotojas ir vykdytojas negali tiesiogiai įtakoti kai kurių tikslų : pavyzdžiui aukšto užimtumo lygio ar ilgalaikio ekonomikos augimo.

1 CENTRINIS BANKAS – PINIGŲ SRAUTO VALDYTOJAS

‘’Pinigai yra per daug rimtas dalykas, kad juos būtų galima patikėti centrinio banko valdininkams.’’

Milton Friedman

1.1 CENTRINIŲ BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS

Nuo pinigų ir pirmųjų bankinikystės veiklos principų atradimo ši sfera labai išsivystė. Pirmieji bankų prototipai gimė III tūkstantmetyje prieš mūsų erą Babilone. Tuo metu indėlius priiminėjo grūdais, ginklais , brangiaisiais metalais…Indėlių priėmimas davė pradžią ir paskoloms, kurios buvo apmokamos palūkanomis. Norėdami išvengti piniginių prekių nešiojimo, pervežimo ir kitokių nepatogumų, žmonės pamažu išrado ir pradėjo naudoti tokias bankines operacijas, kaip žiro ir vekselių atsiskaitymai.

Centrinius bankus turi dauguma šalių. Jų veiklos sfera, teisės, santykis su vyriausybe atskirose šalyse kiek skiriasi, tačiau visi jie vaidina svarbiausią vaidmenį, vykdant kiekvienos šalies pinigų politiką, nuo kurios priklauso pinigų bei kreditų prieinamumas ir kaina.Daugelis centrinių bankų vykdo finansinių rinkų, bankų ir kitų institucijų priežiūrą. Glaustai centrinių bankų funkcijas galima apibūdinti kaip nacionalinės valiutos vertės palaikymas, finansinės sistemos stabilumo užtikrinimas.

Centrinio banko klientus galima suskirstyti į tris svarbiausias grupes :

1. Komerciniai bankai.

2.Kitų šalių centriniai bankai ( tokia situacija yra Didžiosios Britanijos centriniame banke ).

3. Vyriausybė

Didžioji dalis centrinių bankų priklauso valstybei. Suprantama, kad bankas, kurio kapitalas priklauso valstybei, tuo pačiu pats priklauso valstybei. Tačiau tai nereiškia, kad visas banke esantis turtas priklauso valstybei. Banke esantis ir jo balanse atvaizduotas turtas gali priklausyti tiek bankui, tiek įvairioms valstybės ir finansų institucijoms. Toks bankui nepriklausantis turtas yra įsipareigojimų pusėje esantys pinigai apyvartoje, komercinių bankų indėliai, vyriausybės indėliai, tarptautinių institucijų
paskolos ir t.t. Būtent turto ir įsipareigojimų skirtumas parodo banko kapitalą.

Taigi kapitalas (o tuo pačiu ir valstybės nuosavybė) yra tuo didesnis, kuo didesnis yra skirtumas tarp turto ir įsipareigojimų. Kita vertus, kapitalas yra tuo mažesnis, kuo mažesnis yra šis skirtumas. Tuo atveju, kai skirtumas pasidarys neigiamas, bankas vis dar priklausys valstybei, tik ši privalės dengti susidariusį nuostolį.

Kainos rinkoje priklauso nuo daugybės veiksnių, kurių nei centrinis bankas, nei joks kitas subjektas negali kontroliuoti (pavyzdžiui, naftos kainų pakilimas įtakoja daugybės produktų kainų augimą). Vienintelis kainų dinamikos veiksnys, priklausantis nuo centrinio banko, yra jo leidžiamų pinigų kokybė. Užtikrindamas pinigų stabilumą, bankas eliminuoja pagrindinį neigiamą kainų kaitos veiksnį ir palieka kainas, priklausančias nuo daugybės rinkos veiksnių.

1.2 CENTRINIŲ BANKŲ TIKSLAI IR FUNKCIJOS

‘’Svarbiausia šalies centrinio banko veiklos sritis – pinigų politika, kuri yra centrinio banko pagrįstos akcijos, keičiant pinigų pasiūlą šalyje, siekiant užtikrinti sparčią ekonomikos plėtrą, aukštą užimtumo lygį esant minimaliems infliacijos tempams.’’ [6, psl.32].

Centrinis bankas negali vykdyti diskretinės monetarinės politikos ir jo sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius.Tipinio centrinio banko veikla nėra ribojama nei griežtomis taisyklėmis, nei pelno ir nuostolių principu. Taigi centrinis bankas yra monetarinė valdžia, turinti diskretinę monopolinę teisę kontroliuoti komercinių bankų rezervus, dažniausiai ir monopolinę teisę leisti banknotus ir monetas.Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. Bet šios centrinio banko funkcijos yra antrinės, lyginant su piniginio pagrindo palaikymu( ‘’pinigų pagrindas – banknotai ir monetos, esantys cirkuliacijoje, plius turimas jų kiekis bankinėje sistemoje’’ [ 8, p.234]).

Pats svarbiausias centrinio banko tikslas- užtikrinti nacionalinės valiutos vertę šalies viduje ir santykiuose su kitomis valiutomis.Pinigų politika siekia sudaryti sąlygas neinfliaciniam ekonomikos augimui, o pagrindinis svertas daugelyje išsivysčiusių šalių – palūkanų norma. Dažniausiai pinigų politikos nustatymas yra centrinio banko ir Finansų ministerijos reikalas.

Šalies centrinis bankas yra vienintelis popierinių pinigų leidėjas.Svarbiausi centrinio banko efektyvaus darbo tikslai yra :nacionalinės valiutos stabilumo ir vertės palaikymas, finansų sistemos stabilumo užtikrinimas, finansų sistemos efektyvumo didinimas [ 1.psl.17].

Daugelyje šalių nacionalinės valiutos vertės palaikymas yra pagrindinis ar net vienintelis tikslas. Jis siekiamas teikiant vyriausybei patarimus pinigų politikos klausimais, vykdant sutartą pinigų politiką per operacijas rinkose. Finansų sistemos efektyvumas pasiekiamas stebint ir prižiūrint įvairių ekonomikos bei finansų sektorių būklę, centriniam bankui betarpiškai bendradarbiaujant su kitomis priežiūrą vykdančiomis institucijomis, organizuojant mokėjimus bei atsiskaitymus.

Svarbi centrinio banko funkcija yra vyriausybės finansavimas. Kai kuriose šalyse centriniai bankai ir steigiami būtent tuo tikslu. Būdamas vyriausybės bankininku, centrinis bankas prisiima atsakomybę už pinigų pasiūlos adekvatiškumą ir vyriausybės biudžeto deficito finansavimą.Centrinis bankas atsako ir už vyriausybės pinigų politikos įgyvendinimą. Jis kontroliuoja pinigų bazę per atviros rinkos operacijas, vyriausybės vertybinių popierių pirkimą ir pardavimą. Centrinis bankas gali didinti ar mažinti pinigų multiplikatorių (‘’pinigų multiplikatorius – parodo pinigų masės M1 pokytį, pinigų pagrindui pasikeitus vienu vienetu.’’[ 8,p234]) , kaitaliodamas komercinių bankų privalomųjų atsargų dydį, reikalaudamas specialių indėlių ar nustatydamas tokią aukštą diskonto normą kraštutiniu atveju teikiamoms paslaugoms, kad komerciniams bankams patiems būtų naudingiau laikyti didesnes atsargas.

Centrinis bankas atsako ir už vyriausybės skolos tvarkymą, išleisdamas naujas obligacijas pakeisti senoms obligacijoms.Leidžiamų obligacijų kiekį reikia tiksliai suderinti su pinigų paklausa. Ši rinka reguliuojama keičiant už obligacijas mokamų palūkanų dydį.Tokiu būdu pasiekiama pinigų rinkos pusiausvyra.

Du pagrindiniai kriterijai charakterizuoja centrinį banką. Pirma, centrinis bankas turi būti politiškai nepriklausomas, tai yra sprendimai neturi priklausyti nuo vyriausybės pritarimo ar nepritarimo.

Antra, centriniai bankai privalo turėti galimybę vykdyti monetarinę politiką, kuriai vyriausybė nesutrukdytų. Pavyzdžiui, daugelyje šalių vyriausybė turi sąskaitas savo nacionaliniuose bankuose, kur gali ženkliai perviršyti savo kreditą banke bet kuriuo laiku- tuo pačiu padidindama pinigų pasiūlą. Centriniai bankai taip pat gali būti priversti pirkti vyriausybės išleidžiamas obligacijas, kurios neperkamos visuomenėje. Tokiomis aplinkybėmis, suspausta monetarinė politika gali paskatinti biudžeto deficito padidėjimą. Yra priemonių, kuriomis vyriausybė gali kontroliuoti monetarinę politiką. Pavyzdžiui, istorinė Britanijos vyriausybė kontroliavo
ir kokybiškai centrinių bankų paskolų išdavimus.

Centrinis bankas gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.

Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas. Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.

Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema “iš vidaus” mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė.

Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir panašiai. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos “persotinimu” ir didele infliacija.

Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tam tikslui būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.

1.3 PINIGŲ MASĖS SĄVOKA

Kaip jau minėta, centrinio banko sprendimai priimami nebūtinai atsižvelgiant į ekonominę naudą ir nuostolius. Tipinio centrinio banko veikla nėra griežtai reglamentuota pelno ir nuostolių principu. Tipinis centrinis bankas kontroliuoja komercinius bankus, yra jiems paskutinysis skolintojas, duoda ekonominius patarimus vyriausybei ir padeda valdyti mokėjimų sistemą. Bet šios centrinio banko funkcijos yra antrinės, lyginant su piniginio pagrindo palaikymu.

Pinigų masę centrinis bankas gali reguliuoti dviem būdais : reguliuodamas pinigų kainą ( palūkanų normą ar valiutos kursą ) arba jų kiekį ( pinigų bazę ar teikiamų paskolų kiekius ).

Toliau supaprastintai parodyta schema įvykių, kai centrinis bankas nusprendžia padidinti pinigų pagrindą. Čia laikoma, kad pinigų masė priklauso tik nuo pinigų pagrindo ‘’ceteris paribus’’. Daroma prielaida, kad centrinis bankas paliko plaukiojantį valiutos kursą, kuris labiau negu bet kuris kitas kursas leidžia diskretiškai kontroliuoti pinigų pagrindą. Kadangi tipinio centrinio banko nustatomas valiutų kursas gali keistis, nuolatiniai nustatomo kurso nuvertinimai sudaro beveik tokias pat palankias sąlygas ilgalaikei diskretinei politikai nominalaus pinigų pagrindo didinimo srityje, kaip ir plaukiojantis valiutos kursas.

Schema : supaprastintas pinigų masės didėjimo modelis centrinio banko sistemoje, kai valiutos kursas plaukiojantis.

pusiausvyra pvz 2 Lt=1 DM

centrinis bankas netikėtai nusprendžia padidinti piniginį pagrindą

( tarkime,skolindamas vyriausybei )

didėja komercinių bankų rezervai

didėja komercinių bankų paskolos

litas nuvertėja 2,1Lt=1 DM nauja pusiausvyra [2 psl. 29 ]

Tarkime, kad kainos labai greitai prisitaiko prie prie naujos padėties ir vienintelis tokių centrinio banko veiksmų rezultatas yra valiutos nuvertėjimas užsienio šalių valiutos atžvilgiu. Bet daug realesnė padėtis, kad kai kurios nominalios kainos bus nejautrios, tai yra neskubės prisitaikyti prie valiutos kurso, ir centrinio banko veiksmai padarys didelę įtaką ekonomikai. Nuvertėjus valiutos kursui, nematerialių prekių kainos, lyginant su materialių prekių kainomis, gali sumažėti, tai sąlygos laikiną eksporto padidėjimą, nes reikės tam tikro laiko, kol atsakydami į valiutos nuvertėjimą, padidės nominalūs atlyginimai ir kainos bus mažesnės negu anksčiau.

Jei nominalus valiutos kursas yra ne plaukiojantis, o nustatomas, tai centriniam bankui padidinus pinigų masę, vietinės valiutos kursas taptų dirbtinai aukštas, o tai sąlygotų eksporto sumažėjimą.

Pinigų masė apyvartoje turi lemiamą vaidmenį, kai norima nustatyti nacionalines pajamas ir kainų lygį. Todėl vyriausybei svarbu žinoti pinigų masę, esančią apyvartoje.Kadangi pinigus apibūdiname pirmiausia kaip mainų priemonę, todėl visi sandėriai, apmokėti popieriniais ir metaliniais pinigais, turi būti įtraukiami į pinigų masės apskaičiavimą. Tačiau didelę mokėjimų dalį sudaro ir mokėjimai pagal čekinius indėlius.

Daugelis žmonių mano, kad čekinis kliringas- tai tik patogus atsiskaitymo būdas, tačiau čekinės sistemos sąvoka yra gana sudėtinga.Pirmiausiai, čekiniai indėliai kai kuriose šalyse gerokai viršyja grynųjų pinigų masę ir praktinio pinigų judėjimo nevyksta, tik keičiasi indėlių dydžiai bankuose. ‘’Čekinis kliringas – centarlizuota atsiskaitymų
negrynaisiais pinigais tarp komercinių bankų sistema, pagrįsta savitarpio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų užskaitymu, kurią vykdo centrinis bankas’’ [ 8, p.241].

‘’Pinigų masę (siaurąja prasme, paprastai žymimą M1) sudaro visi metaliniai bei popierinai pinigai, esantys apyvartoje, taip pat laikomų komerciniuose bankuose čekinių sąskaitų balansai.’’ [ 2 psl.88].

‘’ Pinigų masę ( plačiąja prasme, paprastai žymima M2 ) sudaro visi esantys apyvartoje metaliniai bei popieriniai pinigai, visi čekiniai bei neterminuoti taupomieji indėliai visų tipų bankuose.’’[ 2, psl 88].

Kadangi įvairiais argumentais galima pratęsti skirtingus pinigų masės apskaičiavimo principus, mes laikysime, kad tik M 1 yra ‘’pinigai ‘’.Bet galima padaryti išvadą, kad agreguotos paklausos nustatymo atveju pinigams gali būti prilyginti kai kurie kiti likvidiniai aktyvai (trumpalaikės valstybinės obligacijos, taupomųjų knygelių sąskaitos ir panašiai ).

Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingus pinigų masės aspektus. Monetaristai ir keinsistai teigia, kad ją sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos ( pasiūlos pusės ) atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės,o centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę :

MxV=PxQ

(M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys svarbiausios monetarinės politikos priemonės:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2430 žodžiai iš 7987 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.