Pirmasis baltų paminejimas tacito germanijoje
5 (100%) 1 vote

Pirmasis baltų paminejimas tacito germanijoje

Pirmas žinomas kūrinys, kur neabejotinai kalbama apie baltus (jie vadinami aisčiais – Aesti), yra P.K. Tacito „Knyga apie germanų kilmę, gyvenamąsias vietas, papročius ir tautas“. Ji parašyta apie 98 metus ir paprastai vadinama „Germanija“. Mums labai svarbus aisčių aprašymas čia yra trumpas. „Dešiniąjame savo krante Svebų jurą skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svedų, o kalba artimesnė britaniškąjai (…) Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“ (…) Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi.“. Informacija apie gintarą rodo, kad P K. Tacito aprašytieji aisčiai buvo prūsai, nes kaip tik jų pakrantėse randama daugiausiai gintaro ir kaip tik iš jų pajūrio į Romos imperiją ėjo gintaro kelias.Atskiras baltų gentis – galindus ir sūduvius pirmą kartą pamini graikų mokslininkas K. Ptolemėjas (_90 – _ 168) veikale „Geografija“, kurioje buvo apibendrintos senovės graikų geografijos žinios. Tai, kad netoliese nurodoma Vysla bei gotai (gitonai) rodo, jog K. Ptolemėjaus tuometinės žinios buvo pakankamai tikslios. K. Ptolemėjus mini ir kitas, kol kas nelabai aiškias gentis – boruskus, kareotus, sulonus. Dalis tyrinėtojų norėtų boruskus laikyti prūsais, kareotus – kuršiais, salus – sėliais. Kol kas sunku tai įrodyti ar paneigti. Vis tik lemiamas argumentas būtų tas, kad koreotai ir salai minimi greta: kuršiai ir sėliai vieni nuo kitu taip pat buvo netoli. Portingerio kelių lentelė irgi mini į Baltijos jūrą įtekančią Sėlių upę, kurią daugelis tyrinėtojų linkę laikyti Dauguva ir jos vardą sieti su sėliais.Kaip matyti į antikinio pasaulio akiratį pateko tik baltu etninio masyvo pietvakarinis pakraštys. Bet ši informacija liudija, kad jau nuo naujosios eros pradžios čia iš esmės nepasikeitę vėlesniuose šaltiniuose minima vakarų baltų genčių gyvenama teritorija. Baltijos pajūrio ir Vyslos paminėjimas rodo, kad ir P. K. Tacito, ir K. Ptolemėjaus pateiktos žinios atsirado dėl gintaro kelio, bet abi yra savarankiškos: P. K. Tacitas nežino sūduvių ir galindų, o K. Ptolemėjas – aisčių (prūsų).Nežiurint į tai, kad sistemingo vaizdo apie baltus antikinis pasaulis nesusidarė, o K. Ptolemėjaus žinia apskritai teliko epizodu, į P. K. Tacito „Germaniją“ būtina žvelgti labai atidžiai, neapsiribojant vien tik žinute apie aisčius, nes tai anaiptol nėra paprasto keliautojo patirtų įspūdžiu aprašymas. Dažnai sakoma, kad „Germanijos“ atsiradimo priežastimi tapo tai, kad provincijos vietininkas Ulpijus Trajanas buvo vainikuotas imperatoriumi. Visi nekantravo įsitikinti, kaip elgsis ir kaip valdys jaunasis valdovas. Tačiau Trajanas į Romą neskubėjo ir sukėlė dar didesnį tuo, kas verčia imperatorių tuose kraštuose užsibūti. Tenkindamas žingeidumą, P.K. Tacitas ir ėmėsi naujo kūrinio. Gal ir taip, tačiau bet kuriuo atveju tai nebuvo vienintelė ir svarbiausia priežastis. P.K. Tacito knygos sudaro vientisą ciklą, sujungtą vidine logika; kiekvienas siužetas nulemtas prieš tai einančio. Juose permąstoma ištisa kultūrinė-istorinė epocha, iš kurios gelmių ir atsiranda temos. Pasak Plinijaus Jaunesniojo, P.K. Tacito mąstymas išsiskyrė „pakylėtu rimtumu“. Tad vargu, ar Romos gyvenimo kasdienybes galėjo nulemti temos pasirinkimą. Tikrosios priežastys, vertusios imtis germaniškosios temos, turėjo būti kur kas rimtesnes. Viena iš jų ta, kad būdamas savo kilme susijęs su galu-germanu paribiu, P.K. Tacitas visą gyvenimą labai domėjosi vakariniu provincijų romanizavimu. Tame jis jautė tuometinio proceso esmę – Romos virsmą pasauline imperija. Kaip ir daugelis amžininkų, P.K. Tacitas mąstė dar iki jo susiformavusiomis kategorijomis. Viena tokių, kad pilietinė visuomenė yra vienintelis tikras, teisingas, garbingas, įprastas ir suprantamas pasaulis. Visa kita – priešiška, keista ir pikta begalybe – barbarai. Tokia samprata daug ką lėmė Romos kovose ir politikoje. Dar III a. prieš Kr.g., kai romėnų valdos peržengė Italijos ribas, iškilo klausimas: kaip suderinti nugalėtojų ir nugaletų santykius. Gerai žinomi du kraštutiniai požiuriai. Jie atsirado dar III a. prieš Kr.g. pabaigoje – II a. prieš Kr.g. pradžioje ir gyvavo iki imperijos pabaigos. Savotiškas dualizmas buvo tapęs norma, ką P.K. Tacitas labai taikliai apibūdino „Analuose“: „Mūsų valstybės įkurėjas Romulas pasižymėjo ta nepaprasta išmintimi, kad daugelyje genčių pradžioje matė priešus, o paskui piliečius“. Tyrinėtojai labai įvairiai aiškina, kokio tikslo siekė P.K. Tacitas, rašydamas „Germaniją“. Didžioji dalis pripažįsta, kad svarbiausią vietą čia užima lyginimas. Šiuo požiuriu „Germanija“ tęsia romėnų lyginimo su kitomis gentimis tradiciją. Tačiau germanams skiriama ypatinga vieta. Mat romėnai juos vertino kaip savotišką laukinės, necivilizuotos visuomenės etaloną. Tokiu būdu civilizacijos, kultūros etalonas yra Roma. Aisčiai taip pat barbarai. Be to, kad jie palyginami su barbarais germanais ir kitais ne germanais, visu pirma jie priešpastatomi Romai. Nuomone apie tai, kad P.K. Tacitas blogai pažinojo aprašomą tikrove turėtų būti atmesta. Taip, netikslumu yra, tačiau jei pamėgintume sugrupuoti, ko daugiau lygindami, pavyzdžiui, su
archeologijos duomenimis, tai pamatytume, kad tie nesutapimai nekelia abejonių autoriaus kompetencija. P.K. Tacitas gerai pažinojo germanu gyvenimą, o netikslumus turėtume vertinti kaip sąmoningą nukrypimą nuo tiesos vardan kontrasto, reikalingo kai kurioms romėnų gyvenimo negerovėms apnuoginti.Taigi ieškant žinių apie tuometines baltiškas gentis, būtina prieš akis turėti visą kūrinį. Analizuodami germanus, geriau suvoksime ir tuometinius baltus. Dabar daugelis tyrinėtojų neabejoja, kad to paties laikmečio, artimos gamtines aplinkos germanu ir baltu visuomeniniai santykiai ir kultūrinis lygis neturėjo labai skirtis. Kokias gi žinias apie germanu socialinį gyvenimą randame „Germanijoje“?P.K. Tacitui germanu visuomene yra patriarchaline. „Germanijoje“ nemaža vietos skirta moteriai, bet visur pabrežiama jos, kaip bendražyges ir motinos, vieta: „…Savo žaizdas nesa kariai motinoms ir žmonoms, o šios nebijo jų apžiurėti ir suskaičiuoti. Moterys, be to, kovojantiems nešioja maistą, drąsina juos. … Germanai mano, kad moterys turi savyje kažką švento ir pranašiško ir dėl to nemenkina jų patarimu ir vertina jų atsakymus. …Jie mano, kad ginklas – tai tvirčiausias ryšys, tai – šventos paslaptys, tai sutuoktuvių dienai. Kad moteris negalvotu, jog ji nedalyvauja didžiuose žygiuose karu nelaimėje, pati lemtinga jos moterystes pradžia įspėja, jog nuo šiol ji vyro bendražyge darbuose ir pavojuose, pasiryžusi kartu su juo iškęsti tą pati taikos ir karo metu. Visa tai jai primena pajungti jaučiai, pabalnotas arklys, jos įteikti ginklai. Taip reiks gyventi, taip ir mirti. Ji gauna tai, ką nepaliestą ir išsaugotą atiduos sūnums, ką vėl po kiek laiko gaus jos marčios, ir kas vėl bus grąžinama jos anūkams“.Vyras pas germanus – karalius, kunigaikštis, vadas, žynys, bendruomenes galva, karys, šeimos tėvas. Socialinio sugyvenimo pagrindas – pagoniškas tikėjimas („Dievams jie pašvenčia ir dievu vardais pavadina giraites ir alkas – tas nuošalias vietas, kurias išvysta vien maldos“), paprotine teise („Tad ten daugiau reiškia geri papročiai, negu kur nors kitur geri įstatymai“), tėvinė paveldėjimo linija („Tačiau įpėdiniais ir turto paveldėtojais tegali būti tik savi vaikai, tad nereikia jokio testamento. Jei vaiku nėra, tai artimiausias giminystes laipsnis paveldėjime – broliai, dėdės iš tėvo ir motinos puses“).P.K. Tacito aprašytieji germanai gyveno karinėje demokratijoje. Todėl didelis dėmesys čia skirtas karinei aristokratijai, laisviesiems gyventojams – kariams, o apie amatininkus, pirklius, žemdirbius ir gyvulininkus žinių mažai. „Germanijoje“ P.K. Tacitas penkis kartus pamini žynių instituciją. Jie germanu visuomenėje dievu tarnai, pranašautojai, paprotines teises ir visuomenines rimties sergėtojai. Penkis kartus minimi ir karaliai. P.K. Tacito apibudintas karalius – ribotos valdžios, renkamas, o ne paveldėjimo keliu tampantis, taigi, nominalus valdovas. Jis, matyt, tik „apjunge“ germanu pasauli romėnų grėsmės akivaizdoje. Kas tada tikrasis valdovas? P.K. Tacitas du kartus pamini kunigaikščius ir net 23 kartus – vadus. Gali pasirodyti, kad tai skirtingi veikėjai. Juo labiau, kad karaliams skirtoje citatoje sakoma, kad vadus renka narsius. Tad lyg ir nebūtina kilmingumo sąlyga. Daug ką čia paaiškina būdingą karinei demokratijai liaudies susirinkimo scena: „Antraeiles reikšmės įvykius aptaria vadai, o svarbesnius visi, tačiau taip, kad vadai iš anksto apsvarsto ir tuos klausimus, sprendimas priklauso liaudžiai. …Veikiai prabyla karalius, o po jo kunigaikščiai, priklausomai nuo amžiaus, kilmingumo, nuo karo garbes, nuo gražbylystės, veikiau pasikliaudami įtaiga, negu įsakymu galia.“. Dar aiškiau tampa, kai P.K. Tacitas aprašo palydą: „Tuose pačiuose susirinkimuose jie išsirenka kunigaikščius, kurie sprendžia bylas apylinkėse ir kaimuose. Kiekvienas vadas gauna po 100 palydovu, paprastu žmonių, drauge patarėju, sau paramą. … Tada čia pat susirinkime, kas nors iš vadu, tėvas ar giminaičiai įteikia jaunuoliui skydą ar ietį… Dėl aukštos jų pačių kilmes ar dideliu proseneliu nuopelnu dar visai jaunučius juos pripažįsta vertus būti vadais; jie prisideda prie kitu suaugesniųjų ir jau anksčiau pripažintų vertais, ir jiems negėda pasirodyti palydovu būrį.“. Taigi kunigaikštis – karo vadas yra genties galva.Nepalyginamai mažiau žinių randame apie ūkį, žemdirbius, amatininkus, prekeivius. Minima, kad „… besiverčiantieji prekyba žino aukso ir sidabro verte, o taip pat pažįsta ir išskiria iš kitu ir kai kurias musu monetas: krašto gilumoje gyvenantieji kur kas paprasčiau ir senoviškiau verčiasi mainu prekyba. Pinigus užmokesčiui germanai ima senus ir gerai žinomus: dviejų rusiu sidabrinius denarus. Sidabrą jie vertina labiau už auksą, visiškai ne dėl to, kad jis jiems patinka; perkantiems paprastas ir pigias prekes patogiau naudotis sidabrinėmis monetomis.“. Apie gyvulininkyste – „Gausu gyvuliu, bet dažniausiai smulkiu. …Jaučiai tai vienintelis didžiausias germanu turtas.“. Vergu aprašyme randame žinių apie ūkininkavimą: „Vergus, tarp kitko, jie panaudoja ne taip, kaip mes: nelaiko jų šeimoje ir neskirsto jiems pareigų. Kiekvienas vergas šeimininkauja savo namuose ir savo šeimoje. Šeimininkas jam, kaip kolonui, užkrauna tam tikrą duokle javais, gyvuliais bei
drabužiais, o šis klauso. Kitus ūkio darbus nudirba žmona ir vaikai.“. „Dirbamos žemės visa bendruomene atsirėžia pagal gyventoju skaičių, atsižvelgdama į asmens kilmingumą.“.P.K. Tacitas pabrėžia skirtingą, ne ir romėnams įprastą, gyvenimo budą – germanai, pasak jo, žemės dirbimą nelaike vertybe, tinkamu laisvam žmogui užsiėmimui: „Sunkiau juos įtikinti arti žemę ar metus laukti derliaus, negu iškviesti priesą į kovą ir užsitarnauti iš jų žaizdų. Be to, jiems atrodo, kad prakaitu uždirbti tai, ką galima įsigyti krauju, tinka tik ištižėliams ir tinginiams.“ Yra ir trumpas laidojimo papročių paaiškinimas: „Laidotuves – neištaigingos. Vienintelis svarbiausias dalykas, tai deginant garbingu vyru kūnus, panaudoti tam tikrą medi. I laužo liepsnas nemeta drabužių, nei kvepalų, o tik mirusiojo ginklus, o kartais ir jo žirgą. Kapą apdeda velėnomis. Jie nepripažįsta iškilių, meniskai padarytu antkapiu ir mano, kad jie per sunkus mirusiems.“.Ar galima tikėtis, kad kažkas panašaus butu buvę tuo metu ir aisčių žemėsę? Atsakant į si klausimą, buvo analizuojama Dauglaukio kapinyno (70-260 m. po Kr) medžiaga. Jis priklauso Nemuno žemupio plokštinių kapinynu kultūrai, esančiai turtingosios Sambijos pašonėje.Paaiškėjo, kad si bendruomene nebuvo vienalyte, nebuvo bendrojo produkto tolygaus paskirstymo, taigi ir turtines lygybes. Tai turtiškai diferencijuota ir patriarchališkai orientuota bendruomene. Apie tai byloja įkapių paskirties pasiskirstymo priesybe ir mirusiųjų erdvinio orientavimo priesybe. Reikmenys vyrauja visu grupių vyru kapuose. Todėl galima drąsiai teigti, kad vyras šioje bendruomenėje yra pirmaujantis šeimoje, ūkyje, karyboje. Tuo tarpu moterims į kapus dažniausiai dėjo papuošalus, o iš reikmenų tik retai pasitaiko ylos, adatos ar verpimo įrankių elementai. Taigi moteris šioje bendruomenėje buvo apribota namu rūpesčiai. Dauglaukio bendruomenėje išskirtos trys, ženkliai viena nuo kitos besiskiriančios, turtingumo grupes – „eiliniai“, „pasiturintieji“ ir „turtingieji“. Geriausiai aprūpintas „pasiturinčiųjų“ sluoksnio atstovas. Salia jo yra bene įvairiausių reikmenų paskirties įrankiai. „Turtingųjų“ sluoksniu yra bendruomenes diduomene – aristokratija, kunigaikščiai, karo vadai, moteriškoji diduomene. Vyrams būdingą ginklu ir „grynųjų“ papuošalų gausa bei savitu formų diržai. Moterys – didikes skiriasi ypatingais galvos dangalais, apyrankių gausa ir savitu formų žiedais. Išeiviai iš „pasiturinčiųjų“ galėjo būti kunigaikščiui artimi karines diduomenes atstovai, pirkliai ir amatininkai. „Eiliniai“, sudarantys gausiausią bendruomenes dali, buvo atskiros šeimos pagrindu ūkininkaujanti bendruomenes dalis, besiverčiantys žemdirbyste ir gyvulininkyste, o esant reikalui ir tampantys kariais.Dauglaukio bendruomene buvo karinga. Čia labai didelis ginklu santykis reikmenų grupėje, ir tai ją daro artima su prūsų ir germanu visuomene. Galima išskirti du įprastinius kariams skirtus komplektus: 1) vienas arba du ietigaliai, kirvis; 2) du ietigaliai, skydas, kovos peilis, kirvis. Palyginę tai su P.K. Tacito žiniomis matysime, kad tai įprastinė raitelio ginkluote Dauglaukyje visuomenėje dar papildyta kovos peiliais ir kirviais. Germanai, pasak P.K. Tacito, ypatingą reikšmę skiria skydui („Rūbais nesipuikuoja, užtat skydus išmargina kuo vingresniais rastais“…„Mesti skydą – didžiausia negarbe: tokiam nebegalima dalyvauti religinėse apeigose, nei tautos susirinkime, tad daugelis, išlikę gyvi iš karo pavoju, kilpa nesikratė gedos“.). Nedaug Daugelio kariu palaidota su skydais, tačiau šio laikotarpio Dauglaukio skydu kolekcija yra gausiausia Lietuvoje. Įdomu ir tai, kad jie randami tik „pasiturinčių“, o daugiausia „turtingųjų“ vyru kapuose. Skirtingai nuo „Germanijos“ žinių apie pėstininkus, Dauglaukio kapuose nėra strėlių antgaliu. Matyt nebuvo tokio papročio dėti strėles į kapus. Dauglaukio bendruomene, skirtingai negu germanai, mirusiųjų nedegino, bet lygiai kaip germanai nesirūpino „iškiliais paminklais“. Didžiąją pomirtinio pasaulio gyvenimui skirto turto dali sudarė ginklai. I pomirtini gyvenimą lydėjo su gausiais papuošalais, – pastarieji liudija amatininku brandą. Ypač pažymėtini kaklo vėriniai, antkakliai su kabučiais, sudėtingi krutinės papuošalai ir žinoma kepuraite iš 66 kapo. Niekas neabejoja, kad tokios kepuraites, kuriu radimvietes Europoje skaičiuojamos ant pirštų, buvo gentines diduomenes papuošalas. Beje, papuošalų gausa rodo vario, cinko ar alavo žaliavos stygiaus tuo metu nebuvo, o tai liudija buvus nuolatinius ryšius su žaliavos šaltiniais. Tiesą pasakius, prekybiniai šio laikotarpio ryšiai su Romos imperija yra bene geriausiai išgvildenti ir todėl nenuostabu, kad būtent šiuo požiuriu pažymimas socialiniu santykiu tarp baltu ir germanu bendrumas. Negana to, bendraujant su Roma ir germanais, galėjo būti perimtos kai kurios pasaulėžiūrinės nuostatos (sakoma, kad bent dali Romos monetų kapuose Lietuvoje reikėtų traktuoti kaip užmokestį už įėjimą į mirusiųjų pasauli). Pagaliau tikėtina, kad aisčiai, kuriu žemėsę vyko gintaro prekyba, žinojo ir naudojo pinigus. Taigi prekybiniai ryšiai buvo reguliarus, reguliarios ir ilgalaikes, karybos įgūdžius lavinančios buvo ir ekspedicijos. Todėl vargu ar jos galėjo apsieiti be stiprios kariaunos, taigi ir be profesionaliu kariu.Dauglaukio bendruomenes pavyzdžiu galima daryti išvadą, kad to laiko aisčių gentys, kaip ir germanai gyveno karines demokratijos sąlygomis, kuriai buvo būdingi liaudies susirinkimai, pagoniškas tikėjimas, paprotine teise, tėvinė paveldėjimo linija, renkami kunigaikščiai – genčių karo vadai, o bendruomenes pagrindine ląstele – atskiroji