Pirmieji eksperimentai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, naudojantis oro balionais, buvo atlikti TSRS ir JAV XX a. trečiajame dešimtmetyje. XX a. 4 – 5 dešimtmečiais ieškota galimybių sudaryti reikiamas sąlygas gyvūnų gyvybei hermetiškose kamerose arba specialiuose skafandruose, skrendant raketomis iki 500 km aukščio. Buvo tiriamas pirminio kosminio spinduliavimo poveikis, kuriamos priemonės ir metodai, užtikrinantys saugų skridimą ir nusileidimą iš didelio aukščio. Gauti duomenys parodė, kad aukštos organizacijos gyvūnai gali pakelti raketinio skridimo režimą, būdami nesvarumo būsenoje iki 20 min. Tolesnis biologinių tyrimų kosmose etapas šeštajame dešimtmetyje buvo ilgalaikis šunų skridimas dirbtiniais žemės palydovais. Septintojo dešimtmečio pradžioje sukurti pirmieji grįžtantys į Žemę erdvėlaiviai. Eksperimentuota su maždaug 60 organizmų rūšių.
Šunų siuntimas į kosmosą gal ir gerokai išplėtė žmonijos žinių ratą, bet šunims tai turėjo būti baisus išgyvenimas, niekuo nesiskiriantis nuo bet kurio kito laboratorinio eksperimento. Iš pradžių, dar prieš į dausas iššaunant garsiąją Laiką, tarybiniai mokslininkai į daugiapakopes raketas pasodino šunis, specialiai aprengtus skafandrais ir paleido juos į didelį aukštį. Jie buvo įkurdinti hermetiškai uždarytose raketų galvutėse. Skrendant automatiniai matavimo prietaisai registravo šunų pulsą ir kvėpavimą.
Hermetinėje kabinoje esantys gyvūnai pakildavo į 100 km aukštį, didžiausias skriejimo greitis siekdavo 4212 km/h, o perkrova viršydavo 6 vienetų. Tų skridimų metu nesvarumas trukdavo 5 minutes. Atliekant antrąją bandymų seriją, gyvūnus aukštyn pasiųsdavo su specialiais skafandrais ir, raketai leidžiantis, jie būdavo katapultuojami. Šie bandymai daryti su 20 šunų, žemiau šiek tiek išsamiau aprašiau vieną jų. 6 iš tų šunelių skrido po 2 kartus. Trečioje bandymų serijoje gyvūnus pakeldavo labai aukštai ir nesvarumą jiems tekdavo ištverti ilgiau (9 – 10 min.).
Į klausimus, kaip organizmai pakelia kosminius spindulius ir didžiulius greičius, kaip juos veikia laisvo kritimo tuščioje erdvėje ir normalaus judėjimo žemės paviršiuje kaita, atsakyti padėjo šunų mėtymas iš pačių dausų. Špicų veislės Albina ir mišrūnas Pimperlingas buvo iššauti į 40 km aukštį (neapsaugotam žmogui, jei ką, pavojinga riba prasideda nuo 5 km, kadangi per mažas deguonies slėgis, atsiranda visokios Kesono ligos, o nuo 15 km – anoksija, kada deguonis nebegali prasiskverbti pro alveolių sieneles, nuo 30 km veikia UV spinduliai. Aišku, šunys buvo apsaugoti specialiais skafandrais, kitaip mokslininkai būtų galėję tirti tik jų lavonus) ir ten išmesti iš raketos pradiniu 700m/s greičiu. Į žemę jie nusileido parašiutais. Albinos parašiutas išsiskleidė praėjus 3 sekundėms po išmetimo, apie valandą ji galėjo grožėtis įspūdinga panorama, veikiama visų viršutinių atmosferos sluoksnių veiksnių. Pimperlingo laimė truko trumpiau – parašiutas išsiskleidė likus 3 km iki žemės. Nenugaišo nė vienas bandomasis, nė vienam neliko jokių šoko pasekmių – sakyčiau, gyvūnėlių buvo itin geležiniai nervai. Jiems vėl atsidūrus ant žemės, kraujo spaudimas, kvėpavimas, širdies veikla buvo beveik normalūs. Tikėkimės, šuneliai gyveno ilgai ir laimingai…
Jau pirmieji bandymai parodė, kad nesvarumo sąlygomis šunys sutrinka, nesupranta, kur viršus, kur apačia (kadangi tokiu atveju vestibiulinis aparatas kaip ir „atsijungia“, vienintelis būdas orientuotis erdvėje, ir tas gan „formalus“ – rega), sunerimsta, o paskiau nusiramina. Norint ištirti, ką gyvūnai jaučia netekę sunkio ir praradę pusiausvyrą, buvo pažeista šuns vidinė ausis (jau minėtas vestibiulinis aparatas). Tada orientacijos organų ėmėsi akys, ir gyvūnai prisitaikė prie skridimo sąlygų.
Stebint gyvūnus pirmųjų trumpalaikių skrydžių metu ir ilgą laiką grįžus į Žemę, fiziologinių funkcijų kokių nors rimtų sutrikimų nenustatyta. Jie gyveno ir veisėsi. Tačiau vien to, kad jie išliko, buvo maža. Mokslininkus domino detalės ir smulkmenos. Reikėjo išmokti stebėti „keleivių“ būklę skrendant, tai, kaip jie ištveria starto momentą, perkrovas, vibraciją ir triukšmą, riboto didumo patalpos uždarumą…
Gyvūnų būsenai tirti buvo sukurta aparatūra, registruojanti kraujo spaudimą, kvėpavimą, pulsą, širdies biosroves, elgesį, kabinos oro temperatūrą bei slėgį, pagreitį ir pan. Jau pirmaisiais bandymais buvo užfiksuota, kad aktyviuoju raketos skriejimo laikotarpiu ir jai leidžiantis daugumos gyvūnų pulsas padažnėja iki 220 – 270 tvinksnių per minutę. Tokiu dažnumu nesvarumo sąlygomis širdis susitraukinėja 2 – 3 minutes, o paskiau jos plakimas sulėtėja. Nesvarumo periodui baigiantis, pulso dažnumas paprastai būna minimalus. Daugumos gyvūnų maksimalus arterinis spaudimas aktyviuoju skriejimo laikotarpiu pakyla 45-75mm Hg, o minimalus dažniausiai 20-40 mm Hg padidėdavo.