Pirmasis sraigtasparnis vs-300
5 (100%) 1 vote

Pirmasis sraigtasparnis vs-300

Igorio košmaras

Pirmasis sraigtasparnis VS-300







Igoris Sikorskis sraigtasparnių projektavimu ir statyba susidomėjo pirmame XX amžiaus dešimtmetyje. Savo pirmąjį sraigtasparnį pastatė 1909 metais. Su 18 kV „Anzani“ varikliu jis negalėjo pakilti nuo žemės. Antrasis sraigtasparnis pastatytas 1910 metais – jis vos galėjo pakilti pats. Suprasdamas, kad jam neužtenka žinių iškilusių problemų sprendimui konstruktorius grįžo prie lėktuvų. 1939 metais jis tapo kompanijos „Vought-Sikorsky“ techniniu direktoriumi. Tada jis pradėjo naujo sraigtasparnio statybą. Pradžioje projektas nesisekė. Po eilės bandymų jis sukūrė bandomąjį pavyzdį „Sikorsky VS-300“. Sraigtasparnio VS-300 kūrimas parsidėjo nuo stendinių bandymų. Buvo naudojami du stendai: viename bandomi nešantieji sraigtai, kitame – valdymo sistemos. Pirmasis – tai vežimėlis su pastatytu jame varikliu, kuris suko nešantįjį sraigtą. Antrasis stendas – pakabintas piloto krėslas, sujungtas su trimis vairavimo sraigtais, kurie imitavo sraigtasparnio judesius. Sėdėdamas šiame krėsle Igoris Sikorskis ir kiti tyrinėtojai įgijo pilotavimo įgūdžius. Darbas vyko lėtai. Tik 1939 metų kovo mėnesį, kai Sikorskis pasiekė įtikinančius rezultatus, koncerno valdyba leido ruošti brėžinius. Sraigtasparnio statyba prasidėjo liepos mėnesį. Brėžinių kiekis buvo minimalus – valdymo sistema ir įvorė. Kitų dalių ir detalių gamyba buvo vykdoma tiesiog vietoje pagal žodinius nurodymus. Dėl galimų pakeitimų suprastinimo ir detalių pakeitimo eksperimentinio sraigtasparnio konstrukcija buvo labai paprasta. 1939 metų pabaigoje „Vout-Sikorsky“ VS-300 (S-46) statyba buvo baigta. Numeris 300 atspindėjo „Čans Vout“ firmoje priimtą triženklę projektų numeraciją. Jis taip pat reiškė trečią Sikorskio sraigtasparnį, įskaitant du „rusiškus“. VS-300 išvaizda buvo primityvi. Fermų fiuzeliažas nebuvo dengtas. Lakūnas sėdėjo prieš variklį, atvirame mažame krėsle. Pradžioje buvo naudojamas nedidelis 65 a.g. „Lycoming“ variklis. Trimentis trijų guolių sraigtas buvo sukamas kaištinių diržų pagalba. Galinis vienos mentės sraigtas buvo įrengtas ant ilgo balkio iš lakštinio plieno. Keturi laisvai besisukiojantys važiuoklės ratai buvo išdėstyti rombu. Pirmojo nešančio sraigto bandymo metu aparatas patyrė stiprų drebėjimą. Tai atsitiko dėl mašinos konstrukcijos virpesių dažnio sutapimo su nešančiuoju sraigtu. Teko skubiai tobulinti sraigtasparnio karkasą. Nuo to laiko konstrukcijos dinaminio standumo užtikrinimo problema pastoviai lydėjo Sikorskį. 1939 metų rugsėjo 14 dieną Igoris Sikorskis pakėlė VS-300 nuo žemės. Jau vėliau, 1943 metais, kai VS-300 buvo ruošiamas muziejui, Sikorskį paklausė, ką jis jautė pirmą kartą kildamas sraigtasparniu – pasitenkinimą ar nusivylimą. Konstruktoriaus atsakymas buvo paprastas – ir tai, ir tai. Žinoma, jis tikėjosi, kad sraigtasparnis pakils ir bus jam paklusnus, tačiau kaip ir turi būti – ne visos viltys išsipildo. Sraigtasparnis buvo sunkiai valdomas ir labai vibravo. Su jam būdingu jumoru Sikorskis pridūrė, kad jis pats drebėjo taip, kad jam rodėsi, jog žmonės vietoje sraigtasparnio mato išplaukusią dėmę. Perkrautai mašinai trūko variklio galios. Vos tik šoktelėjusi, po 2-3 sekundžių dribo ant žemės.



Pirmieji pakilimai prisirišus pagimdė pirmuosius konstrukcijos pakeitimus. Padidinus važiuoklės bazę pagerėjo pastovumas ant žemės, ant uodegos balkio buvo pritvirtinta aerodinaminė plokštuma, kuri nuėmė krūvį nuo vairuojančio sraigto. Kiek vėliau padidino važiuoklės provėžą, o nosyje pritvirtino balkį su centruojančiu kroviniu. Pagal programą sraigtasparnis pakildavo vienai – dviem minutėms. Tačiau turėjo daug trūkumų, kuriems pašalinti prireikė šiek tiek laiko. Iš esmės buvo sukurta nauja modifikacija – ji buvo geriau valdoma ir 1940 metų gegužės mėnesį Igoris Sikorskis pakilo į orą, šįkart jo niekas nelaikė už virvių. Vėliau pabandė judėti. Iš pradžių bijodami apsiversti kaip ir 1939 metų gruodžio mėnesį mechanikai apsidrausdami laikė sraigtasparnį virvėmis. Dar vėliau, įgavus patirtį, ryžtosi laisvai skristi. Sėkmė buvo tokia įspūdinga, kad Sikorskis pasiūlė armijai patobulintą VS-300 projektą – dvivietį sraigtasparnį VS-316. Jame buvo numatytas valdymas trimis vairavimo sraigtais. Tačiau 1940 metų liepos mėnesį kariuomenė pasirinko „Platt“ ir „Le Page“ išilginės schemos sraigtasparnį XR-1 (X – eksperimentinis, R-rotary – sraigtasparnis, 1 – pirmasis karinis kontraktas). Nepaisant to, kad valdžia neparėmė projekto, amerikiečių karo lakūnai nuo to laiko ėmė domėtis Sikorskio darbais. Papulkininkis F.Gregory tapo jo šalininku. Tam pasitarnavo pirmoji vieša VS-300 demonstracija 1940 metų gegužės mėnesį Bridgeport`e. Tada Sikorskis trumpai papasakojo sraigtasparnių statybos istoriją, supažindino su veikimu ir vėliau parodė, kaip jis skraido. Susirinkusiems tai paliko gilų įspūdį. Sraigtasparnis judėjo į viršų, į apačią, į šonus ir atgal, pakibdavo ore, sukosi vietoje. Tiesa, jis neskrido pirmyn. Į „United Aircraft“ prezidento klausimą, kodėl jis mato tik viršun, į šonus bei atgal skraidantį sraigtasparnį, Sikorskis atsakė: „Misteri
Wilson, tai viena iš mažiau reikšmingų ir neišspręstų inžinerinių problemų“. Aišku, jis suprato visą „nereikšmingumo“ gylį. Vėliau Sikorskis su jumoru prisiminė: „Sraigtasparnis taip nenorėjo skristi pirmyn, kad mes manėme, jog reikės pasukti piloto krėslą ir leisti skristi jam uodega į priekį“. Vieša demonstracija baigėsi istoriniu įvykiu. Igoriui Sikorskiui buvo iškilmingai įteikta Sraigtasparnio piloto licenzija Nr. 1. Suprantama, kad tokios rūšies pažymėjimų tada dar nebuvo, todėl JAV Nacionalinės aeronautikos asociacijos valdininkams teko kruopščiai ištrinti iš sertifikato žodį „aeroplane“ ir pakeisti jį nauju „helicopter“. Didysis konstruktorius savo apdovanojimų kolekciją papildė dar vienu savo prioritetų įrodymu, ir eilinį kartą tapo „pirmuoju“. 1940 metų liepos mėnesį 65 a.g. „Lycoming“ buvo pakeistas 90 a.g. „Franklin“. Kaip ir anksčiau sraigtasparnis užtikrintai judėjo į šonus ir atgal, tačiau skrendant į priekį, kaip sakė Sikorskis, buvo nepažabotas. Netrukus išaiškėjo šio trūkumo priežastis. Nukreipiantieji sraigtai pakliūdavo į indukcinį nešančiojo sraigto srautą ir skrendanti 30-40 km/h greičiu mašina pasidarydavo nepastovi ir nevaldoma. Pakėlę nukreipiamuosius sraigtus ir pašalinę juos iš nešančiojo sraigto poveikio zonos pagerino sraigtasparnio charakteristikas skrendant į priekį. Dabar jis galėjo išvystyti didesnį greitį, o 1940 metų rugpjūčio 9 dieną nuskrido 250 metrų. Sikorskiui padedant, pirmasis iš lakūnų sraigtasparnį įvaldė F.Gregory. Jam ne iš karto pavyko pagauti skrydžio kryptį valdymo svirtimi, – aparatas kaskart mėgino siūbuoti. Po kiekvieno bandymo Gregory šluostėsi prakaitą nuo kaktos. Sikorskis ramino jį sakydamas, kad žodis „helicopter“ yra kilęs ne nuo „heli“ – sraigtas, o nuo „heel“ – svirti, krypti į šoną. Todėl nereikia nusiminti – aparatas tik pateisina savo pavadinimą. Nepaisant to, kai lakūnai sugebėjo „pažaboti mustangą“ ir gana greitai įsisavino oro rodeo. Gregory susidomėjimas Sikorskio sraigtasparniu nebuvo vien smalsumas. Oro korpuso vadovybė pavedė jam atrinkti sraigtasparnių projektus kariuomenei. Netrukus Sikorskis gavo pinigus VS-316 kūrimui. Tai buvo dvivietis treniruočių aparatas, kuris galėjo būti panaudotas artilerijos koregavimui ir žvalgybai, taip pat ryšiams.

Šiuo metu Jūs matote 49% šio straipsnio.
Matomi 1121 žodžiai iš 2285 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.