Pirčių kilmė ir istorija
Viso pasaulio tautos naudojasi pirtimis nuo neatmenamų laikų. Manoma, kad garo pirčių idėją mūsų protėviams „pašnibždėjo” pro stogo plyšį ant įkaitusio namų židinio krentantys lietaus lašai, arba paprasčiausiai ant židinio šliūkštelėtas vanduo.
1. Pirčių kilmė
Archeologai aptinka įvairių pastatų, skirtų kūno priežiūrai. Jų išorės formų įvairovę lėmė tiek klimato sąlygos, tiek statybinės medžiagos, tiek papročiai ir gyvenimo būdas. Įvairių tautų pirtys skyrėsi ne tik savo konstrukcija, bet ir vandens procedūromis, šilumos panaudojimu, prausimosi tradicijomis. Tačiau jų paskirtis buvo ta pati – pirtys buvo naudojamos ne tik nusiprausti: ilgainiui buvo suvokta, kad karšto vandens procedūros padeda gydyti negalavimus – dingsta nuovargis, pagerėja nuotaika, t.y. nuo seniausių laikų žmonės naudojosi garo pirtimis skirtingomis formomis ir skirtingoms funkcijoms:
• Religinėms ceremonijoms;
• Ligų gydymui ir profilaktikai;
• Kūno prausimui, higienos tikslais;
• Atsipalaidavimui;
• Socialiniais tikslais.
Garo pirtys daugiausia buvo naudojamos šaltesnio klimato juostose, kur šaltasis laikotarpis trunka bent keletą mėnesių per metus. Taigi daugiausia garo pirtis įvairiausiomis formomis naudojo miškingų Europos teritorijų, Šiaurės Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos gyventojai.
Europoje viešosios pirtys buvo paplitę nuo pat romėnų laikų, tačiau XV-XVI a. daugumą jų buvo liepta uždaryti dėl plintančių įvairių ligų. Tik tokiose tolimesnėse teritorijose kaip šiaurės Rusija, Baltijos šalys, Suomija maudimosi pirtyse tradicija išliko nepakitusi iki šių dienų.
Senovės Rytų, Egipto, Babilono, Graikijos ir Romos literatūros kūriniai suteikia nemažai informacijos apie to meto pirtis. Teigiama, kad pirtys pradėtos naudoti susikūrus bendruomeninei santvarkai. Senovinės pirties liekanų rasta kasinėjant Kretos pilių ir šventyklų griuvėsius.
Senovėje įvairios tautos prausdavosi natūraliuose vandens telkiniuose, baseinuose, voniose, dušuose ar garinėse karštame sausame arba drėgname ore. Vandens procedūros buvo naudojamos Rytų liaudies medicinoje, ypač senovės Indijoje. Jos taip pat buvo mėgstamos slavų gentyse.
Vandens procedūras puikiai išmanė senovės Egipto žyniai, prausdavęsi net 4 kartus per parą. Egipto faraonai naudojosi akmenyje išskaptuotomis voniomis – gulintį įkaitintoje vonioje faraoną perliedavo vėsiu ir karštu kvapniųjų žolelių antpilu. Po tokios procedūros būdavo atliekamas masažas. Pirtys buvo prieinamos ne tik valdovams ir žyniams, bet ir paprastiems egiptiečiams.
Manoma, kad garinė pirtis buvo žinoma dar akmens amžiuje – maždaug prieš 6000 metų. Tačiau tyrinėtojai nesutaria, kur ji atsirado – Rytuose ar finougrų tautose. Be to, garines pirtis – žemines su kupolais – statėsi actekai ir kiti Amerikos indėnai.
Taigi negalima teigti, kad pirtis yra kurios nors vienos tautos išradimas, nes įvairios tautos pirtimi naudojosi nuo senovės, o ir jų pirties procedūros gana panašios. Ilgą laiką pirties branduolys buvo akmenų krūva. Pertis susiruošę žmonės įkaitindavo akmenis, o aplink įrengdavo laikiną pastogę.Žeminė pirtis Lauko pirtis
2. Pirtys antikinėje Graikijoje ir Romoje
Kaip ir daugumą kitų kultūros elementų, romėnai vandens procedūrų patirtį perėmė iš Graikijos. Tuo tarpu į Graikiją nemaža dalis pirties idėjų atvežta iš Egipto – kas yra dušas, kokia turi būti pirtis, kaip šildyti akmenines pirties grindis ir pan.
Pirčių kultūra vystėsi antikinės Graikijos klestėjimo laikotarpiu. Graikų aistrą maudynėms mini ir antikos rašytojas Homeras „Iliadoje”. Ypač populiarios pirtys buvo Spartoje – pirtyse buvo maudomasi ne tik po sunkaus fizinio darbo, bet ir prieš intelektualias diskusijas. Iš čia kilęs ir karšto oro pirties pavadinimas – lakonikas – nuo Spartos sostinės Lakonikos. Tokia garinė – tai apvali patalpa, kurios stogas buvo smailėjantis iki kūgio formos. Pačiame viršuje būdavo atvira ertmė, kuri grandinių pagalba būdavo uždengiama bronziniu dangčiu.
Senovės Graikijoje pirties valdovu buvo laikomas Dzeuso sūnus galiūnas Heraklis. Graikai tikėjo, jog pasinėrus į karštą vandenį ar mėgaujantis karštu garu gali įgyti mitologinių dievybių galių ir jėgų.
Pirčių populiarumą Antikos laikais liudija didžiuliai architektūros paminklai – pirtys-termos, vienu metu sutalpindavusios iki kelių tūkstančių žmonių. Užrašai ant senovės Romos termų skelbė: „Pirtis, meilė ir džiaugsmas – iki senatvės kartu”.
Vėlyvosios Romos Imperijos laikais termos buvo tikri rūmai: marmuru išklotos salės, galerijos, erdvios patalpos sportiniams žaidimams, poilsio kambariai, užkandinės, paveikslų ir skulptūrų parodų salės, sodai ir fontanai. Žinoma, pirtis statydavo įvairių visuomenės socialinių sluoksnių žmonėms – nuo prabangių, užimančių iki 30 ha plotą, iki niūrių ir nešvarių, skirtų varguomenei.
Romos imperatoriai statydavo vis didesnes ir ištaigingesnes pirtis, kad aplenktų savo pirmtakus. I a. po Kristaus Romoje priskaičiuojama apie 150 pirčių kompleksų. Žinomos Karakalos pirtys (apie 217 m.) užėmė virš 12 ha plotą, jose vienu metu galėjo lankytis apie 2500 žmonių. Imperatorius Diokletianas (apie 305 m.) pastatė dar
didesnes, virš 3200 žmonių talpinančias pirtis, jose veikė apie 3000 vonių ir 3 baseinai. Patys imperatoriai, be abejo, turėjo atskiras pirtis, ir, teigiama, maudydavosi iki 8 kartų per dieną.
Romėnų pirties baseinas Caldarium (karšta pirtis)
Vėsaus vandens baseinas Romėnų pirties šildymo sistema
Viduramžių Europos pirtys
Žlugus Romos imperijai, Europoje trumpam nunyko maudymosi tradicijos. Krikščionių Bažnyčia, siekdama sunaikinti visus pagoniškosios Romos likučius, daugumoje termų įkūrė bažnyčias. Vis dėlto, pirtys nebuvo visiškai užmirštos.
XII-XIII a. Europoje išplinta turkiško hamamo idėja, parvežta kryžiaus žygiuose dalyvavusių riterių.
Viduramžiais pirčių kultūra išplito ir į kitus Europos kraštus – šiaurinę Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, Angliją, Skandinaviją. XIII-XVI a. pirtys ir maudymosi pirtyse kultūra klestėjo. Tuo metu kiekviename didesniame mieste galima buvo rasti viešąją pirtį.
XIII a. buvo uždraustas vyrų ir moterų maudymasis kartu, paskiriant atskiras dienas vyrų ir moterų maudynėms. Tačiau ir toliau nesiliovė lėbavimai bei kovos viešosiose pirtyse, nepaisant įspėjimų, kad būtent pirtyse plinta įvairios epidemijos ir venerinės ligos.
Įdomu, kad jau viduramžiais vietos valdžios atstovų reikalavimu, norintieji pastatyti viešąją pirtį, privalėdavo išsipirkti licenciją. Miestuose tokiomis teisėmis buvo prekiaujama, jas galima buvo ir išsinuomoti, o taip pat – paveldėti. Aukštuomenės atstovai ir turtingi miestiečiai dovanodavo pirties teises mokykloms, ligoninėms ar vienuolynams, kad šie galėtų užsiimti pelningu pirties verslu.
Nuo VI a. vienuolynų valdomos viešosios pirtys buvo statomos karštųjų srovių ar kitų šaltinių, kurių vanduo buvo laikomas gydomuoju, kaimynystėje. Katalikų bažnyčioje, vargšo nuprausimas buvo laikomas didele dorybe.
Bažnyčia aktyviai skatino maudymosi pirtyse idėją iki pat XIV a. – švaros palaikymo tikslu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau plėtėsi pirtyse teikiamų paslaugų spektras. Po kiek laiko visuomenė ėmė neigiamai žiūrėti į pirtis, tai nulėmė viduramžiškos pirties kultūros sunykimą. Bažnyčios požiūris į pirtis taip pat tapo neigiamas, kadangi pirtys virto labiau pasilinksminimo vietomis, pasižymėjo epidemijų ir ligų plitimu. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad 1920 m. miestuose jau beveik niekur nebuvo galima rasti pirties, nebent atokesniuose kaimeliuose, Alpių slėniuose, o taip pat Baltijos šalyse, Suomijoje ir šiaurės Rusijoje.
Suomiška pirtis
Dažnas iš mūsų, paklaustas, kas yra sauna, net nemirktelėdamas atsakys, kad tai – sauso oro pirtis, ir netgi su džiaugsmu pridurs žinąs, kad joje temperatūra siekia 100-110 laipsnių C. Vis dėlto, nedaugelis yra girdėję, kokią sauną naudojo suomių protėviai, o jei dar pridursime, kad ji niekuo nesiskyrė nuo rusiška garine vadinamos, kažin ar iškart patikės.
Sauna – vienas iš Suomijos simbolių
Suomių dėka saunos išplito pasaulyje su prekiniu ženklu „pagaminta Suomijoje”. Tai bene sėkmingiausiai eksportuojama prekė. Suomijoje netgi yra įrengtas saunų muziejus, užimantis beveik 10 ha plotą, o seniausias jo eksponatas – suomiška pirtis, statyta 1764 m.