TURINYS
ĮVADAS 2
VALSTYBĖ 3
PILIEČIAI 4
LUOMAI 4
TEISĖS 6
VALDYMAS 7
IŠVADOS 9
NAUDOTA LITERATŪRA 10
ĮVADAS
Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Jo tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino jį „Platonu“ dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną. Laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį.
Platono raštai, kiek žinoma, išliko visi. Vienas iš jų tai „Valstybė“ – didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras. Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstytas jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi : „Valstybėje“ – valstybės teorijai, joje pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai. Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. Beveik visi jie yra dialogai. Platono įtaka pasireiškė ne iš karto. Tačiau jo valanda išmušė gana greitai. Kiekvienas laikotarpis ir kiekviena srovė iš turtingo ir įvairialypio Platono palikimo savinosi vis kitus motyvus, ir kiekvienas tą palikimą interpretavo savaip. Bažnyčios santvarkoje buvo įgyvendinti pamatiniai Platono „Valstybės“ programos punktai.
Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių, paverčia jį nenuosekliu idealistu, o ir jo sukurtos utopijos yra savyje per daug idealistiškos ir prieštaringos, kas savaime iššauks vėlesnių autorių kritiką.
VALSTYBĖ
Kai Platonas gimė (427 m. pr. Kr.), Graikijoje jau ketvirtus metus tęsėsi Peloponeso karas; mirtini priešai Atėnai ir Sparta bei jų sąjungininkai kariavo dar ištisą ketvirtį amžiaus. Ypač Platono jaunystę ženklino politiniai sukrėtimai. Platonas pergyveno karo žygius, epidemijas, badą ir žiaurų „30 tironų“ viešpatavimą Atėnuose, šiam miestui 404 metais pralaimėjus prieš Spartą. Net tada, kai jo gimtuosiuose Atėnuose nugalėjo demokratija, šalyje ramybė neįsiviešpatavo. Kilęs iš senos aristokratų giminės, Platonas visur kur regėjo vien papročių, tradicijų ir senosios religijos pakrikimą.
Tačiau neramumai kilo dar prieš prasidedant karui. Graikijoje labai išaugo gyventojų skaičius, senosios gimininės formos sunyko. Apie 500 metus įvyko pirmoji „politinė revoliucija“ – gimė demokratija. Graikų miestai-valstybės Viduržemio jūros pakrantėse steigė kolonijas, suklestėjo prekyba ir laivininkystė; užmezgę ryšius su svetimomis kultūromis, graikai patys atsivėrė pasauliui ir pradėjo keistis.
Tuo laiku radosi ir modernioji filosofija. Magiškas tėvų tikėjimas daugiau nebebuvo perimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Filosofai, pavyzdžiui, Talis ir Anaksimandras, nusigręžę nuo tradicinių mitų, pradėjo racionaliai klausti, kokie yra tikrovės principai.
Savo politinius interesus su filosofine veikla Platonas susiejo remdamasis Heraklito sukauptu patyrimu. Ir Heraklitas, ir Platonas skausmingai reagavo į savo meto politinį nestabilumą bei neapibrėžtumą. „Valstybėje“ Platonas mėgino išspręsti Heraklito problemą – pateikti išsamų atsakymą, sukurti tobulos valstybės įvaizdį.
Šiame kūrinyje Platonas mąsto remdamasis savo paties atrastu kosminiu dėsniu. Tas dėsnis reiškia, kad „…bet kokia visuomenės permaina yra gedimas, puvimas ir išsigimimas“. Visi kiti daiktai pasmerkti žūčiai. Visa, kas atsirado, yra laikina ir turi žūti („Valstybė“, 546a). Todėl politinėje sferoje žūties galima išvengti tik sustabdžius politines bei socialines permainas. Taigi reikia sukurti tokią valstybę, kuri daugiau nebesikeistų ir todėl ateityje nežūtų, – tai būtų geriausia, tobula valstybė, „aukso amžiaus valstybė, kurioje nesama permainų. Tai valstybė su užšalusiu gyvenimo ritmu.
Platonui labai rūpėjo sukurti tokią valstybę: „Mūsų valstybė, jei tik ji yra gerai sukurta, turi būti tobula, …išmintinga, narsi, nuosaiki, teisinga“ (427e). Tam tikslui turėjo tarnauti jo kūrinys.
Platonas rado būdą, kaip pasiekti tvirto pažinimo kintančiame pasaulyje. Kalbant apie „Valstybę“, pasakytina štai kas: norėdami žinoti, kaip turi atrodyti ideali, geriausia valstybė, turime pažinti valstybės idėją. Juo toji valstybė artimesnė nekičiai idėjai, tuo ji pati stabilesnė ir mažiau kiti. Valstybės idėja yra „pats“ tikrasis „pradas“ (533c), ant kurio patikimai galima statyti valstybę.
„Valstybė atsiranda tada, kai kiekvienas iš mūsų jaučiasi negalįs pats vienas viskuo apsirūpinti“ (369b); Platono nuomone, valstybės prigimtis pagrįsta visuomenine žmogaus prigimtimi. Žmogus
socialus todėl, kad vienas pats yra netobulas ir jam reikalinga valstybė. Todėl visi, net ypatingi žmonės, yra priklausomi nuo valstybės ir tik valstybėje kaip žmonės gali tapti tobuli. Taip Platonas išveda tezę, kad valstybė absoliučiai viršija individą. Jis skiria žmones, turinčius prigimtines pirmumo teises ir esančius valdovais iš prigimties, bei likusius silpnuosius ir „netalentinguosius“. Jis nepripažįsta, kad „žmonijos“ kategorija aprėpia visų rasių, klasių ir tautų žmones. „Žmogiško“ nagrinėjimo verti geriausiu atveju tik „giminių vadai“.