Poilsio laikas
5 (100%) 1 vote

Poilsio laikas

1121

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Poilsio laikas 4

2. Poilsio laiko rūšys 5

3. Darbo ir poilsio laikas jauniems asmenims 9

IŠVADOS 11

Naudota literatūra: 12

ĮVADAS

Darbo laikas ir poilsio laikas yra viena kitai priešingos ir tuo pačiu susijusios kategorijos. Kuo trumpesnis darbo laikas, tuo daugiau laiko turi darbuotojai poilsiui ir atvirkščiai. Tinkama darbuotojų darbo ir poilsio laiko tarpusavio kaita leidžia jiems susigrąžinti fizines ir kūrybines jėgas, išsaugoti jų darbingumą, darbo našumą ir kokybę, apsaugoti darbuotojus nuo pervargimo ir kitų neigiamų faktorių.

Teisę į poilsį, kaip vieną pagrindinių žmogaus teisių, nustato daugelis teisės aktų, galiojančių Lietuvoje: tarptautinės deklaracijos ir konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucija. DK, kituose norminiuose, tarp jų ir lokaliniuose, teisės aktuose yra konkretizuojama konstitucinė teisė į poilsį.

Poilsio laikas yra vienas iš DT poinstitučių. Teisine prasme PL – ta astronominio laiko dalis, kuri lieka už DL ribų, t.y. Laikotarpis, kai darbuotojas neturi atlikti darbinių funkcijų, kai jo veiksmų nereguliuoja darbdavys.

1. Poilsio laikas

Poilsio laikas — tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas (DK 156 str.). Platesne prasme poilsio laikas yra kalendorinio laiko tarpas, kai darbuotojas neturi atlikti darbo funkcijų, jo veiksmų nereguliuoja darbdavys ir darbuotojas gali šį laiką panaudoti savo nuožiūra, susigrąžinti darbingumą. Galiojantys įstatymai numato šias poilsio laiko rūšis: 1) pertrauka pailsėti ir pavalgyti; 2) papildomas ir specialias pertraukas pailsėti darbo dienos (pamainos) laiku; 3) paros poilsį; 4) savaitės nepertraukiamąjį poilsį; 5) kasmetinį poilsio laiką (švenčių dienas, atostogas).

2. Poilsio laiko rūšys

Pertrauka pailsėti ir pavalgyti (pietų pertrauka) — tai dienos (pamainos) laikotarpiu darbuotojams pailsėti ir pavalgyti suteikiama ne ilgesnė kaip dviejų valandų ir ne trumpesnė kaip pusės valandos pertrauka, kurios metu darbuotojai turi teisę palikti darbo vietą ir pertrauką naudoti savo nuožiūra. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po 4 darbo valandų. Ši pertrauka neįskaitoma į darbo laiką.

Esant 6 dienų darbo savaitei, poilsio ir švenčių dienų išvakarėse gali būti dirbama be pertraukos pailsėti ir pavalgyti tik tada, jei tos darbo dienos trukmė neviršija 6 valandų.

Darbdavys privalo pasirūpinti, kad darbuotojams būtų sudarytos tinkamos sąlygos per pertrauką pailsėti ir pavalgyti. Darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafikuose turi būti nustatyta tokios pertraukos pradžia, pabaiga ir kitos sąlygos.

Papildomos ir specialios pertraukos — tai atsižvelgiant į darbo sąlygas, tam tikroms darbuotojų kategorijoms suteikiamos papildomos ar specialios pertraukos pailsėti, kurios įskaitomos į darbo laiką ir už jas mokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis.

Paros poilsis – tai kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė, kuri negali būti trumpesnė kaip 11 valandų iš eilės, neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojas dirba vienoje, ar keliose darbovietėse, pagal vieną ar daugiau darbo sutarčių. Draudžiama skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės.

Darbuotojams iki 16 metų paros poilsio laikas privalo būti ne trumpesnis kaip 14 valandų, o asmenims nuo 16 iki 18 metų- ne trumpesnis kaip 12 valandų ir apimti laiką nuo 22 valandos iki 6 valandos.

Savaitės nepertraukiamasis poilsis – laisvos nuo darbo (išeiginės) dienos per kalendorinę savaitę. Esant 5 darbo dienų savaitei, darbuotojams suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę, o esant 6 dienų darbo savaitei — viena poilsio diena.

Bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant 5 dienų darbo savaitei – šeštadienis ir sekmadienis. Ši taisyklė netaikoma įmonėms ir organizacijoms kai darbas susijąs su pamainomis, ilgalaikiu išvykimu į komandiruotes.

Esant suminei darbo laiko apskaitai, darbuotojams poilsio dienos suteikiamos pagal darbo (pamainų) grafikus (tvarkaraščius).

Kasmetinės švenčių dienos — tai Lietuvos Respublikos įstatymais paskelbtos dienos, susijusios su valstybės svarbiais įvykiais arba tradicinėmis datomis, kai įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama:

1) sausio 1-ąją-Naujųjųmetų dieną;

2) vasario 16-ąją— Lietuvos valstybės atkūrimo dieną;

3) kovo 11-ąją— Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną;

4) sekmadienį ir pirmadienį — krikščionių Velykų (pagal vakarietiškąją

tradiciją) dienomis;

5) gegužės l -ąją- Tarptautinę darbo dieną

6) pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną;

7) birželio 23d. – Joninės. (Rasos šventė).

8) liepos 6-ąją — Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną;

9) rugpjūčio 15-ąją – per Žolinę (Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną);

10) lapkričio 1-ąją — Visų Šventųjų dieną;

11) gruodžio 25-ąją ir 26-ąją— Kalėdų dienomis.

Skirti dirbti švenčių dienomis draudžiama, išskyrus tokius darbus, kurių sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų
(nepertraukiamai dirbančios įmonės, organizacijos), darbus, būtinus gyventojams aptarnauti taip pat neatidėliotinus remonto ir krovos darbus.

Skirti dirbti švenčių dienomis nėščias moteris, neseniai pagimdžiusias moteris ir krūtimi maitinančias moteris, darbuotojus, auginančius vaiką iki 3 metų, bei darbuotojus, vienus auginančius vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų, asmenims iki 18 metų galima tik jų sutikimu.

Atostogos – paprastai asocijuojasi su poilsiu, laisvu laiku ir sudaro svarbiausią ir didžiausią nepertraukiamo poilsio laiko dalį. Jų paskirtis gana įvairi, tačiau visi dirbantieji pagal darbo sutartį arba narystės pagrindais nesvarbu kokia darbovietė, jos organizacinė teisinė forma ir nuosavybės rūšis, turi konstitucinę teisę į atostogas, kurių metu paprastai išsaugoma darbo vieta ir darbo užmokestis.

Atostogų rūšis, minimalią trukmę, suteikimo ir apmokėjimo už jas tvarką bei sąlygas nustato DK.

DK pagal teisinį režimą, teisinio reguliavimo ypatumus atostogas skirsto į kasmetines ir tikslines, kurios savo ruožtu klasifikuojamos įvairiais pagrindais.

Kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Ankščiau nurodytos švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos (DK 165 str.).

Kasmetinės atostogos yra minimaliosios, pailgintos ir papildomos. Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė – 28 kalendorinės dienos.

Darbuotojams iki 18 metų, darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų, invalidams, kitiems įstatymų nustatytiems asmenims suteikiamos 35 kalendorinių dienų atostogos.

Dirbantiems ne visą darbo laiką kasmetinės atostogos nėra trumpinamos.

Pailgintos iki 58 kalendorinių dienų atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat, kurių darbo sąlygos yra specifinės.

Darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai nustatė Vyriausybė 1992 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 354 (Žin., 1992, Nr. 20-603). Tai mokymo įstaigų, mokslo ir studijų, institutų darbuotojai, dirbantys pedagoginį darbą (56 kalendorinės dienos); medicinos ir farmacijos personalas, vykdantis sveikatos priežiūrą ar farmacinę veiklą (nuo 35 iki 42 kalendorinių dienų), civilinės aviacijos skraidymo ir skrydžių valdymo personalas ir jūrų laivininkystės bei žvejybos laivų darbuotojai (nuo 48 iki 58 kalendorinių dienų) ir kt.

Kasmetinės papildomos atostogos gali būti suteikiamos: darbuotojams už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų; už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje; už ypatingą darbų pobūdį. Kasmetinės atostogos suteikiamos būtinai tais pačiais metais.

Už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje, bet ne vėliau kaip iki darbo metų pabaigos. Kasmetinės atostogos už antruosius ir paskesnius darbo metus suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal atostogų suteikimo eilę (grafiką), kurios sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje.

Nesuėjus šešiems nepertraukiamojo darbo mėnesiams, darbuotojo prašymu kasmetinės atostogos suteikiamos: moterims prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų; kitais įstatymų arba kolektyvinių sutarčių nustatytais atvejais.

Darbuotojo pageidavimu kasmetinės atostogos gali būti suteiktos dalimis. Kad atostogos nebūtų skaidomos į smulkias dalis, kas trukdytų darbuotojui pailsėti, viena iš atostogų dalių pagal tarptautinių dokumentų rekomendacijas negali būti trumpesnė kaip 14 dienų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1269 žodžiai iš 2480 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.