Pokario europos integracijos projektai
5 (100%) 1 vote

Pokario europos integracijos projektai

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS

DOVILĖS GRAŽELYTĖS

POKARIO EUROPOS INTEGRACIJOS PROJEKTAI

REFERATAS

DARBĄ VERTINS

A. Cesiulis

Klaipėda, 2004m.

ĮVADAS

Europos integracijos užuomazgos siekia prieškario laikus, Paneuropos judėjimą ir pirmuosius bandymus svarstyti Europos valstybių federacijos idėją Tautų Lygoje. Po Antrojo pasaulinio karo svarbų vaidmenį suvaidino Europos Tarybos įsteigimas. Tačiau realiai Europos integracijai pamatus padėjo Europos bendrijų įsteigimas šeštame dešimtmetyje, kuomet prasidėjo palaipsnis evoliucinis procesas, atvedęs į dabartinę penkiolikos valstybių narių Europos Sąjungą. Kitaip tariant, Europos bendrijų steigimo sutartys padėjo teisinius pamatus visam Europos integracijos procesui, todėl joms yra skiriamas ypatingas dėmesys.Tai kertinė Europos integracijos atrama, be kurios neįmanoma suprasti tolimesnės Europos integracijos raidos bei jos ateities.

Istorijos eigoje terminas “Europa” neturėjo griežto apibrėžimo; jis kėlė įvairius sentimentus ir asociacijas. Europa yra sudėtingas darinys, turėjęs tiek ją jungiančių, tiek skiriančių elementų.Europos šalių bendrumą pirmiausia lėmė graikų-romėnų civilizacijos ir Vakarų krikščionybė, o vėliau humanizmas ir Renesansas, suteikdami jos gyventojams tam tikrų kultūrinių ryšių. Kitą vertus, skirtingai nuo senovės Kinijos ar Otomanų imperijų, Europa niekada nebuvo centralizuotas valstybinis darinys. Nesant centralizuotos valdžios, Europoje tradiciškai gyvavo suverenios valstybės, kurias skyrė kalbos ir religijos, o vėliau skirtingas tautinis identitetas.

Esant palyginus dideliam savarankiškų valstybių skaičiui, Europos istorijoje neišvengiamai kildavo karai. Jeigu iki Napoleono laikų karai buvo “riboti” ir įtraukdavo daugiausia profesionalią kariuomenę, tai tobulėjant karo technikai ir karams įgaunant visuotinį pobūdį, skirtumas tarp kombatantų ir civilių gyventojų iš esmės pranyko.Kiekvienas karas tapdavo vis didesne katastrofa, reikalaujančia didėjančių ekonominių ir gyventojų aukų. Pavyzdžiui, Europos gyventojas, gimęs 1900m. ir išgyvenęs iki 1955m., statistiškai karuose yra praleidęs penktadalį savo gyvenimo. Tokios stiprėjančios Europos konfliktų tendencijos kėlė nerimą ir vertė susimąstyti, kad Europos valstybėms gyvybiškai būtina nauja tvarka.

Šis susirūpinimas buvo stiprus ir visuotinis, ir dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui politikai ir mąstytojai ėmė dėstyti savo ateities Europos vizijas. Dar 1942m. tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis, tarsi nujausdamas artėjantį Šaltąjį karą, apeliavo į bendrąsias Europos vertybes ir priešpastatė jas “rusiškam barbarizmui’, gresiančiam Europos valstybių kultūrai ir nepriklausomybei. Čerčilis buvo įsitikinęs, kad Europos valstybės gali imtis bendrų žingsnių ir reikšti savo bendrą valią per bendrą instituciją, kokia vėliau tapo Europos Taryba. Jau tada Čerčilis rašė apie galimybę sukurti “savotiškas Jungtines Europos valstijas, kuriose labai sumažės ribos tarp valstybių , ir tarp jų bus galima laisvai keliauti”. Pasibaigus karui, Vinstonas Čerčilis išplėtojo savo “Jungtinių Europos valstijų” viziją garsiojoje Ciuricho kalboje, pasakytoje 1946m. rugsėjo 19d. Čerčilis kalbėjo apie sąjungą, kurios ašimi būtų Vokietija ir Prancūzija – pagrindinės ankstesnių Europos konfliktų dalyvės – ir į kurią įsijungtų kitos Europos valstybės. Nors pastebėtina, kad Čerčilis būsimoje sąjungoje tuo metu nematė vietos Didžiajai Britanijai, kuriai skyrė ypatingą vaidmenį dėl vadovavimo Britų Sandraugai ir dėl ypatingos partnerystės su JAV.

Kitas aktyvus karo metų Europos integracijos šalininkai buvo prancūzų verslininkas Žanas Monė (Jean Monnet), organizavęs tiekimą Sąjungininkų kariuomenei. Gresiant Prancūzijos pralaimėjimui, Monė įtikinėjo Čerčilį dėl būtinybės suvienyti Prancūziją ir Didžiąją Britaniją į vieną valstybę, kad būtų galima atsispirti Vokietijos agresijai. Po karo Monė tapo Prancūzijos Nacionalinio planavimo instituto vadovu ir, panaudodamas savo organizacinę bei derybinę patirtį, tapo vienu žymiausiu Europos integracijos ideologu ir aktyvistu.

.PADĖTIS EUROPOJE

PO ANTROJO PASAULINIO KARO

Karo nuniokotoje Europoje vyravęs netikrumo jausmas ir rūpestis dėl ateities vertė ieškoti naujų esminių sprendimų. Praūžęs Antrasis pasaulinis karas atnešė Europai didžiulių nuostolių ir pareikalavo milžiniškų žmonių aukų. Slogią pokario atmosferą lėmė ne vien skurdas, griuvėsiai bei praeities traumos, bet ir netikrumas dėl ateities, mat nebuvo jokios garantijos, kad anksčiau ar vėliau Europoje vėl neįsiliepsnos karas. Įtampa dar labiau didino išaugusi Sovietų Sąjungos galia ir šaltojo karo nuojauta. Esant tokiai padėčiai tapo aišku, kad Europos ateitis turi būti kokybiškai tvarkoma naujais pagrindais, kurie užtikrintų ir ekonominį klestėjimą. Tokiu keliu buvo pasirinkta integracija.

Pagrindinė Europos integracijos dilema buvo pasirinkimas tarp savotiškos Europos federalinės valstybės ar savarankiškų valstybių konfederacijos. Šios dvi tendencijos lėmė ir dviejų
pagrindinių Europos integracijos “filosofinių” nuostatų – federalizmo ir tarpvyriausybiškumo susiformavimą. Federalizmo šalininkai pasisakė už itin glaudžią integraciją, kai valstybės didelę savo suvereniteto dalį deleguoja bendroms viršvalstybinėms institucijoms ir įsipareigoja paklusti jų sprendimams. Pokario sąlygomis šis požiūris buvo idealistinis ir utopinis – mat Europos valstybės dar nebuvo pribrendusios atsisakyti savo suvereniteto. Šis požiūris susilaukė daugiau šalininkų Vokietijoje, kuriai buvo gyvybiškai svarbu dalyvauti naujoje Europoje, kad nusikratytų nacizmo palikimo naštos, o taip pat mažosiose Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge, turėjusiuose išbandytas integracijos tradicijas, pirmiausia Beneliukso muitų sąjunga.

Priešinga federalizmo vizijai buvo tarpvyriausybiškumo “filosofija”, kurios šalininkai manė, kad kol kas neatėjo laikas savanoriškai apriboti valstybių suverenitetą.Visi susitarimai dėl Europos tvarkos turėjo būti pasiekti suverenioms valstybėms atstovaujančių vyriausybių derybų keliu ir įtvirtinti tarptautinėse sutartyse.Šis požiūris buvo itin stiprus Didžiojoje Britanijoje, kur buvo juntamas tradicinis stiprus nacionalinio iškirtinumo jausmas, iš dalies dėl Britų Imperijos tradicijų, ir priešiškumas bet kokiems suverenitetą varžantiems įsipareigojimams. Kitas aštrus tarpvyriausybiškumo propaguotas ir federalizmo priešininkas buvo Prancūzijos Prezidentas Šarlis de Golis, pasisakęs už “Tėvynių Europą” ir klausimų sprendimą daugiašalių derybų keliu.

Pirmasis integracijos žingsnis kiek nuvylė federalizmo šalininkus. 1948m. gegužės mėnesį Hagoje susirinkę Europos Kongresas turėjo stiprių federalistinių aspiracijų ir pasisakė už Europos parlamento sukūrimą. Tačiau Europos valstybės, ypač Didžioji Britanija, nebuvo pasiruošusios nė kiek atsisakyti savo suverenių teisių. Todėl 1949m. buvo sukurta kompromisinė tarpvyriausybinė organizacija – Europos Taryba, nors iš pradžių Hagos kongresas ragino kurti ekonominę ir politinę valstybių sąjungą.

Kaip žinia, Europos Sąjunga iš tikrųjų buvo sukurta , bet kilo ji ne iš Europos Tarybos ir federalistinių projektų, bet iš poreikio kuo greičiau išspręsti svarbiausią problemą, užkirsti kelią Europos valstybių konfliktams ateityje ir taip užtikrinti ilgalaikę taiką Europoje.

ROBERTO ŠUMANO PLANAS

IR

PARYŽIAUS SUTARTIS

Viena konkrečių problemų, kurias reikėjo vienaip ar kitaip spręsti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo Vokietijos klausimas. Dėl jo iškilo nesutarimų ne tik tarp Sovietų ir Vakarų, bet ir pačių Vakarų stovykloje. Vis labiau įsisiūbuojant Šaltajam karui, JAV ir Didžioji Britanija matė būtinybę kuo greičiau atkurti Vokietijos ekonominę ir karinę galią bei įtraukti ją į bendrą Vakarų gynybinę ir ekonominę sistemą. Tuo tarpu Prancūzija tam kategoriškai prieštaravo, nes Vokietijos ekonominės ir karinės galios atkūrimas jai reiškė senos grėsmės atkūrimą. Bet išeitis iš susidariusios situacijos buvo rasta. Ją pasiūlė patys prancūzai.1950m. gegužės 9d. buvo paskelbtas Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano planas suvienyti Vokietijos ir Prancūzijos anglių ir plieno pramonę ir perduoti jos valdymą nė vienai iš vyriausybių nepavaldžiai viršvalstybinei institucijai. Kadangi anglių ir plieno pramonė buvo esminis to meto karinės galios resursas, tai faktas, kad valstybės atsisako savo nacionalinės kontrolės šiuose sektoriuose ir perduoda ją viršvalstybinei institucijai, karinį konfliktą tarp tų valstybių daro neįmanomų. Paties Roberto Šumano žodžiais tariant, jo planas siekė ‘padaryti karą ne tik sunkiai įsivaizduojamą, bet ir materialiai neįmano”. Roberto Šumano planas , kuris buvo pagrįstas jau minėto integracijos šalininko Monė idėjomis, padėjo konceptualius pamatus Europos anglių ir plieno bendrijai, įkurtai po metų.

Europos anglių ir plieno bendrijos sutartis buvo pasirašyta 1951m. balandžio 18d. Paryžiuje. Jos valstybėmis steigėjomis tapo ne tik Prancūzija ir Vokietija, bet dar keturios valstybės: Italija, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas. Paryžiaus sutartimi minėtos valstybės iš tikrųjų atsisakė suverenių teisių kontroliuoti savo plieno ir anglių pramones, perdavė jų priežiūra viršvalstybinei institucijai, kuri tvarkė šių dviejų pramonės sektorių gamybą, investicijas, socialines bei darbo sąlygas ir didele dalimi kainas.

Taigi nors Europos valstybės nei psichologiškai, nei politiškai nebuvo pasirengusios iš karto ir labai plačiu mastu atsisakyti didelės savo suvereniteto dalies ir praleisti jį viršvalstybinėms institucijoms, Europos anglių ir plieno bendrijos įsteigimas rodė, kad vis dėlto integracija yra įmanoma ir gali sėkmingai vystytis atskiruose ekonomikos sektoriuose. Tai leido manyti, kad sėkmingai vykstanti integracija ilgainiui turėtų “persilieti” ir į kitus sektorius. Praktiškai taip ir įvyko. Po šešerių metų buvo įsteigtos dar dvi ekonominės integracijos bendrijos.

ROMOS SUTARTIS

Sėkmingai įgyvendinus anglies ir plieno bendrijos idėjas, jos valstybių steigėjų užsienio reikalų ministrai, susitikę 1955m. Mesinoje, nutarė pradėti derybas dėl tolesnės ekonominės integracijos. Mesinoje buvo pripažinta būtinybė
koordinuoti transporto ir energetikos vystymą, ypač branduolinės energijos srityje, o taip pat įkurti bendrąją rinką be muitų ir kiekybinių apribojimų. Derybos baigėsi sėkmingai, ir 1957m. kovo 25d. buvo pasirašytos Romos sutartys, įsteigusios Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energetikos bendriją, paprastai vadinamą Euratomo vardu.

Euratomo sutartis iš tikrųjų buvo pakankamai svarbi. Ji skatino šešių šalių narių branduolinės pramonės vystymą, įpareigojo nares naudoti branduolinę reakciją tiktai taikiems tikslams, taip pat užtikrino aprūpinimą branduolinėmis žaliavomis. Pasaulinis lyderis branduolinėje srityje buvo JAV, todėl Europos valstybės buvo suinteresuotos gauti iš JAV branduolines žaliavas ir technologinę patirtį. Nors JAV administracija abejojo, kad branduolinių technologijų perdavimas Europai gali sumažinti jos nacionalinį saugumą, tačiau stipri ir integruota Vakarų Europa Šaltojo karo laikais JAV buvo tiek svarbi, kad ši diplomatiniais kanalais leido Europos sostinėms suprasti, jog ji branduolinius klausimus kuruojančiai “tiktai integruotai bendrija” yra pasirengusi suteikti “didesnius resursus” nei atskiroms +valstybėms.

Kuriant Euratomą pagrindinis prieštaravimas buvo branduolinių technologijų panaudojimas gynybos tikslams. Iš šešių bendrijos kūrėjų penkios šalys pasisakė už branduolinių technologijų panaudojimą taikiems tikslams.Tam griežtai pasipriešino Prancūzija- tiek dėl karinių priežasčių, tiek dėl menkos tikimybės, kad Prancūzijos Nacionalinė asamblėja sutiks ratifikuoti tokią suverenitetą varžančią sutartį. Galop buvo pasiektas kompromisas – sutartyje užfiksuotas reikalavimas, kad nė viena valstybė narė nevykdys branduolinių sprogdinimų iki 1961m. sausio 1d.; maždaug tiek laiko reikia Prancūzijos karinei programai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1795 žodžiai iš 5882 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.