Politinė atmosfera lirtuvoje
5 (100%) 1 vote

Politinė atmosfera lirtuvoje

Politinė atmosfera Lietuvoje

Vienas rytų išminčius melsdamasis visuomet prašydavo, kad dievybė jo pagailėtų ir nelemtų gyventi įdomioje epochoje. Kadangi retas iš mūsų galėtų pasigirti esąs išmintingas, dievybė mūsų nepagailėjo – mums buvo lemta gyventi labai įdomiai.

Ekonominė krizė, nestabili politika, vyriausybės krizė, nepasitikėjimas, korupcija, lobizmas – tokie terminai tapo patys populiariausi Lietuvos žiniasklaidos žodyne. Iš televizoriaus ekrano į mus kiekvieną dieną žvelgia politikai ar politologai, kurie nuolat aiškina vieno ar kito politinio žingsnio motyvus ir galimus padarinius. Dar daugiau tariamai naudingos informacijos mes galime rasti periodinėje spaudoje – nė vienas bent kiek svarbesnis įvykis nelieka pamirštas ir neįvertintas. Kiekviena politinė aktualija mums peršama tarsi pats svarbiausias dalykas, kuris gali lemti mūsų valstybės ateitį.

Bet ką tai galėtų reikšti eiliniam žmogui, kurio pats didžiausias rūpestis pavalgyti ar bent jau stengtis dirbti ir uždirbti, kad jo šeima būtų pavalgiusi. Greičiausiai nieko – nedaug yra tokių, kuriems lieka laiko pagalvoti apie tai, kas vyksta už jo privataus gyvenimo ribų. Dar daugiau, nerasdami kitos išeities, žmonės pamažu užsidaro savo susikurtame pasaulėlyje – bent čia jie gali jaustis saugiai, tiksliau – manyti, kad yra saugūs. Tariamas saugumas jiems garantuoja teisę ir galimybę atsiriboti, ar bent jau apsisaugoti, nuo valstybinio mąsto reikalų, kuriems jokios tiesioginės įtakos eilinis žmogus realiai net ir negali turėti.

“Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį, tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys. Jos užduotis galbūt dar sunkesnė – neleisti, kad šis pasaulis suirtų. Paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika, negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien gali viską sunaikinti, bet jau nebesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko, kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnu, ši karta, remdamasi vien neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim.” Skaitydami tokius žodžius turėtume susimąstyti, nes šiuo metu jie lygiai taip pat aktualūs ir prasmingi, kaip prieš keturis dešimtmečius, kai juos ištarė A. Kamiu. Tuometinė situacija buvo gana sudėtinga, nes Europa buvo nualinta antrojo pasaulinio karo – reikėjo atkurti daugelio valstybių politines ir ekonomines sistemas. Dabar Lietuvos politikai lyg ir turi atitinkamų sistemų vizijas, tačiau neatsiranda nė vieno, kuris tokias vizijas galėtų tinkamai realizuoti.

Sunku įvardinti bent vieną, kiek nors svarbesnę, tokio nesugebėjimo priežastį, bet, patyrinėjus dabartinių Lietuvos politikų veiklą, peršasi praktiškai pagrindžiamas ir visiškai įtikinantis atsakymas – nekompetencija ir praktikos stoka. Profesionaliam politologui toks pareiškimas gali atrodyti labai primityvus ir neetiškas. Tačiau, žvelgiant eilinio piliečio akimis, peršasi išvada, kad būtent dabar Lietuvoje prasidėjo ne tik politinė ar ekonominė, bet ir asmenybių krizė. O tokios išvados reikalingumas tampa neabejotinas tik tada, kai nubraukiama visa valstybės struktūrinė sąranga su jos institucijomis ir daugiau ar mažiau reikšmingomis pozicijomis, kurioms priskiriamos atitinkamoms sritims koordinuoti reikalingos funkcijos. Toks veiksmas reikalingas, kad tam tikrą valstybinį postą užimantis asmuo negalėtų būti vertinamas žvelgiant per jo užimamų pareigų ir atliekamų darbų prizmę.

Tenka pastebėti, kad šiuo metu Lietuvoje ne pozicijos tarnauja žmogui, bet atvirkščiai – konkrečios pareigos, kaip branduolys, reikalauja judintojo – žmogaus, kuris suteiktų šiam energiją ir kryptingumą. Vadinasi, tik atsikračius visų šių, iškreipiančių kiekvieno vertinimo esmę, priedų, prieš mus liks personalija, kurią kritikuoti ar teisti bus daug paprasčiau. Žmogus, o ne jo užimamos pareigos turėtų būti ypatingai akcentuojamas dalykas. Juk per paskutinius kelis metus mes galėjome sekti nuolatinę, tam tikras pareigas užimančių, žmonių kaitą. Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Finansų ministras ir t.t. tėra pareigos, kurios sietinos su konkrečiomis jas užimančių žmonių funkcijomis, tačiau, reikia pripažinti, kad jų pobūdis ir reikšmingumas visai nekinta keičiantis žmonėms, kurie šias pareigas užima.

Taigi, asmenys, bet ne jų užimamos pareigos turėtų būti vertinamos kritiškai. Nors tai ir nėra esminė dabartinės Lietuvos politinės ir ekonominės krizės priežastis, tačiau reikia pripažinti, kad būtent tai yra pagrindas, kuriuo remdamiesi galėtume daryti atitinkamas išvadas ir ieškoti įtikinamesnių krizės priežasčių.

Laisvas žmogus !

Laisvė mąstyti, laisvė kalbėti ir laisvė veikti – svarbiausi demokratijos bruožai. Tačiau tokiomis laisvėmis šiais laikais operuojama ne kaip pagalbinėmis priemonėmis, bet kaip įrankiais savo tikslams realizuoti. Pati demokratija iš esmės yra ne kas kita, kaip įgyvendintas tautos suverenitetas. Kada XVII-XVIII amžiuje Anglijoje ir Prancūzijoje buvo nuverstos absoliutinės monarchijos, o monarcho suverenitetas pripažintas tautos nuosavybe, tada ir pradėjo kurtis pirmosios demokratinės valstybės. Šiandien demokratija yra laikoma universalia
vertybe, kurią įgyvendinti siekia praktiškai visos pasaulio tautos. Kiekvienos valstybės vyriausybė stengiasi bent jau vaizduoti, kad yra demokratiniu būdu sudaryta. O demokratija pamažu tampa priemonė, kuria puikiai naudojasi visi politikai, atitinkamuose rinkimuose gavę mandatą tvarkyti tam tikrus valstybės reikalus ir atstovauti rinkėjų interesus. Tačiau visos Lietuvoje šiuo metu esančios ir kokią nors galią turinčios institucijos yra vienaip ar kitaip susiję su politine-partine veikla.

Mūsų valstybėje šiuo metu įsitvirtinusi daugiapartinė sistema, tad pasistengę galėtume suskaičiuoti daugiau nei 30 politinių partijų, kurios, remdamosis sau priimtina ideologija, stengiasi realizuoti savo mintis. Kiekvienas pilietis būdamas laisvas ir turėdamas politinių ambicijų ar bent jau manydamas, kad vienaip ar kitaip gali įtakoti Lietuvoje vykstančius procesus, gali priklausyti bet kokiai politinei partijai. Narystė partijoje gali reikšti pirmąjį žingsnį į platesnius politinius vandenis, nes kiekvienoje politinėje partijoje galima kilti karjeros laiptais. Sėkmės formulė čia yra labai paprasta: ji priklauso nuo to, kiek bendraminčių ar įtakingų žmonių tave supa, kiek partijos vykdoma politika yra priimtina liaudžiai ir, neabejotinai svarbiausia – politinis aktyvumas tiek partijos viduje, tiek už jos ribų. Proceso paprastumas ir yra mūsų iškeltos problemos esmė. Viena vertus, partija tampa dirva politiniams karjeristams ugdyti, kas yra tokios struktūros privalumas, kita vertus – struktūra negarantuoja politinių veikėjų kompetencijos: atrankos mechanizmas čia grindžiamas vidinėmis partijos taisyklėmis ir asmens populiarumu. T.y. – kiekvienoje partijoje, stengiantis iškovoti tam tikrų pozicijų valstybiniame sektoriuje, atsiranda asmenybių, kurios tokias pozicijas užimtų problema. Aukštasis išsilavinimas ir atitinkamos teorinės bei praktinės žinios, taip pat valstybės sąrangos žinojimas ir minimali (bet privaloma) politinė patirtis dar nėra efektyvaus pareigų vykdymo garantas. Savo patirtį bei išsimokslinimą valstybės intelektualinis elitas linkęs realizuoti labai skirtingais būdais. Užuot tarnavę valstybei, dauguma jų visas savo intelektualines ir kūrybines galias sutelkia asmens naudai bei materialinei gerovei didinti. Užimamos pozicijos tampa dar vienu įrankiu, o galimų sprendimų svarba bei poveikis valstybės funkcionavimui nukeliami į antrą planą. To priežastis – laisvas žmogus, kuriam pilietinė laisvė suteikia ir apsisprendimo laisvę, bei partijose griežtos disciplinos ir reikalavimų nebuvimas.

Tais laikais, kai Lietuva dar buvo TSRS sudėtyje, kiekvienas valstybines pareigas užimantis pareigūnas privalėjo priklausyti komunistų partijai ir besąlygiškai vykdyti politinės nomenklatūros reikalavimus ir įpareigojimus. Nebuvo ir privataus sektoriaus, kadangi visa pramonė bei strategiškai svarbios įmonės priklausė išimtinai valstybei. Tokia situacija lėmė padėtį, kurioje kiekvienas protingas ir išsilavinęs žmogus buvo susaistytas gan stipriais saitais – privalėjo dirbti, tuo įrodydamas savo lojalumą partijai.

Dabartinė Lietuvos situacija pasikeitusi beveik radikaliai – pokomunistiniu partiniu elitu tapo natūralios atrankos būdu išpopuliarėjusių bei užimančių svarbias pozicijas, didele dalimi savamokslių vietinės reikšmės politikų sluoksnis. Minimali patirtis ir tam tikros srities teorinių žinių stygius tampa nors ir nereikšmingas, bet akivaizdus valstybinio mąsto problemų šaltinis. Į politiką ateina žmonės, kurių išsilavinimo pobūdis ir lygis yra labai įvairus, o jų interesai yra daugiau asmeniniai nei visuomeniniai. Visgi, tokių politikų akivaizdžiai daugėja, nes ir pati politika dabar panašėja į gerai apmokamą verslą. Partijos savo veiksmais tarsi vykdo labai miglotos kilmės, bet stambaus mąsto užsakymus. Skandalingiausi strateginių Lietuvos įmonių privatizavimo procesai, neaiškūs pačios privatizacijos tikslai – visa sudaro įspūdį, kad pastaruoju metu mūsų šalyje nevyksta jokie politiniai dalykai. Patys svarbiausi tapo šalies vidaus ūkio (ekonominiai) klausimai, kurie, savo ruožtu, dažnai politizuojami ir paverčiami valstybinio lygio problemomis. Už kiekvieno stambaus projekto visada stovi suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys, o politikai šiame mechanizme tampa tik vykdytojai. Lobizmas ir korupcija įgauna vis didesnį pagreitį – didelį vaidmenį pradeda vaidinti materialinė atskiros partijos, ar jos ideologų padėtis. Net ir tada, kai iškyla kokio nors politinio sprendimo ar naujo įstatymo poreikis, partijos sprendžia ar tokio sprendimo turinys atitinka ir neprieštarauja jų pasirinktai ideologijai, bet pamiršta, kad kiekvienas politinis sprendimas vienaip ar kitaip paliečia ir šalies gyventojus. Populiarumo visuomenėje ir vykdomos politikos svarba iškyla tik tuomet, kai artėja rinkimai.

Atvira visuomenė!?

Kiekviena partija artėjant neišvengiamoms permainoms pagaliau prisimena, kad pati pirmoji ir pagrindinė jų paskirtis – tarnauti tautai ir ginti jos interesus. Suprantama, kad, vadovaujantis demokratijos samprata, politikai yra tautai, bet ne tauta jiems. Visgi, reikia pripažinti, kad į demokratiškumą mūsų valstybėje žiūrima iš tamsiosios pusės – liaudies atstovus dabar reikia ne rinkti, bet “paprašyti atstovauti” tautą. Artėjant
kiekviena partija ima varžytis dėl pozicijų visuomenėje: padaugėja populistinių sprendimų ir veiksmų, kuriuos žiniasklaida pateikia kaip savotišką reklamą. Kiekvienas politikas, stengdamasis išlaikyti turimas pozicijas ir pakelti savo reitingą partijos viduje, prieš rinkimus vis dažniau pasirodo televizijos laidose, rašo straipsnius, kuriuose akcentuojamos pačios skaudžiausios šalies vidaus ir išorės problemos. Dar geriau, jeigu viešai pradedama kritikuoti vienos ar kitos partijos ideologija bei vykdoma programa – išprovokuojamas skandalas, kuris labiau nukreiptas ne į pačios problemos esmę, bet į potencialius rinkėjus. Valstybė tokiu atveju tampa tarsi aukcionas, kuriame mandatai perkami už tariamą pasitikėjimą ir dirbtinus pažadus. Bet visuomene politikai čia naudojasi tarsi rinka, kurioje stengiasi kuo brangiau tokius pažadus parduoti.

Būtent tokioje situacijoje ir išryškėja tariamas visuomenės atvirumas. Ji tarsi kempinė sugeria visą sklindančią informaciją, kuri yra pateikiama taip, kad sukeltų kuo didesnį atgarsį. Žmonės reaguoja į žiniasklaidos siunčiamus signalus, bet netampa atviresni vienas kitam, o jų turimos problemos yra per nelyg paprastos, kad galėtų būti išspręstos viešai atsivėrus ir pateikus konkrečius reikalavimus savo išrinktiems atstovams – kiekviena demonstracija ar piketas dažnai traktuojami kaip nesusipratimas. Dar daugiau – demonstracijos dažnai inicijuojamos tų, kuriems tariamai “ne vis vien”, tačiau toks poelgis vėlgi gali būti traktuojamas kaip eilinė priešrinkiminė akcija. Visuomenė čia ne gina savo interesus, bet suteikia galimybę išgarsėti lyderiams. Jos atvirumas ir patiklumas, kylantis iš nusivylimo ir tikėjimo, kad gali būti kitaip, tampa dar vienas įrankis asmeninėms atskirų žmonių ambicijoms ir norams tenkinti.

Stipri valstybė?

Tegul toks klausimas lieka neatsakytas ir reikalaujantis individualių apmąstymų. Kiekviena valstybė yra stipri tiek, kiek stiprūs jos žmonės, jų tradicijos ir tikėjimas. Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį. Tačiau manoji žino, kad…

ANALIZĖS IR KOMENTARAI

Lietuvos vidaus ir tarptautinės padėties APŽVALGA

Lietuva išgyvena sunkią politinę krizę, kurios baigtis šiuo metu dar neaiški. Nepalankios baigties atveju ši krizė gali turėti ilgalaikių neigiamų, o tam tikromis sąlygomis net pražūtingų padarinių šalies ateičiai.

Krizę sunkina ir trukdo ją įveikti ta aplinkybė, kad dauguma šalies piliečių, politikų ir politinių jėgų jos nelaukė ir nėra pasiruošę imtis tinkamų priemonių jai pašalinti. Artėjanti Lietuvos narystė ES ir NATO, akivaizdžiai gerėjanti šalies ekonominė padėtis, smarkiai išaugęs kai kurių visuomenės sluoksnių gyvenimo lygis ir lengvai pastebimi teigiami paties gyvenimo būdo pokyčiai įtvirtino ir palaikė plačiai paplitusį įsitikinimą, kad mūsų valstybė negrįžtamai pasuko liberalios demokratijos, laisvos rinkos ir provakarietiškos orientacijos keliu.

Tačiau per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį valstybės gyvenime būta ir daug neigiamų bei nerimą turėjusių kelti reiškinių. Savaime greitą ir todėl itin skausmingą perėjimą prie naujos ekonominės ir socialinės sanklodos lydėjo didžiulė turtinė visuomenės diferenciacija, sukūrusi prielaidas socialinei įtampai ir konfliktams. Svarbiu nepasitenkinimą ir įtampą stiprinusiu veiksniu buvo ekonominiu požiūriu būtina ir neišvengiama, tačiau labai neskaidriai vykusi ūkio privatizacija, kuri pakirto daugelio šalių žmonių tikėjimą, jog atkurtoje valstybėje įmanoma įgyvendinti bent jau elementarų teisingumą. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo šalyje egzistuoja didelis nusikalstamumas ir sisteminė korupcija, apėmusi net ir aukščiausius politinės valdžios sluoksnius. Lietuvoje per trylika metų faktiškai nesusiformavo nors kiek gausesnis vidurinysis sluoksnis, todėl savo gyventojų socialiniu susisluoksniavimu ji labiau primena ekonomiškai ir socialiai atsilikusias “trečiojo pasaulio”, o ne išsivysčiusias Vakarų šalis. Akivaizdūs ir šalies vystymosi netolygumai – absoliuti dauguma investicijų tenka 2-3 didžiausiems miestams, didėja pajamų ir gyvenimo lygio atotrūkis tarp šių centrų ir periferijos. Iki šiol nėra deramai suvoktas ir įvertintas milžiniškas demografinis smūgis, kurį per šiuos metus patyrė šalis – keli šimtai tūkstančių (tikslūs skaičiai sąmoningai nutylimi) darbingų ir veiklių žmonių, kurie buvo priversti emigruoti ieškodami pragyvenimo šaltinio.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2245 žodžiai iš 7085 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.