Politiniai rėžimai
5 (100%) 1 vote

Politiniai rėžimai

TURINYS

ĮVADAS 3

I. SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS 4

II. DEMOKRATINIS VALDYMAS 5

1.SAMPRATA 5

3. PRINCIPAI 10

III. NEDEMOKRATINIAI POLITINIAI REŽIMAI 12

1.SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS 12

2. AUTORITARINIS REŽIMAS 12

3. TOTALITARINIS VALDYMAS 15

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 21

ĮVADAS

Politiniu režimu vadinama valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai režimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma. Todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis režimas nei valstybės valdymo forma.

Metodika. Darbą rašiau nagrinėdama literatūrą, kurią išvardinau literatūros sąraše.

Darbo tikslas – apibūdinti politinių režimų pagrindinius tipus, išskiriant jų bruožus, principus ir klasifikaciją.

Pirmojoje darbo dalyje trumpai aptarti politiniai režimai ir jų rūšys.

Antrojoje darbo dalyje aprašiau demokratinį politinį valdymą. Išskyriau jo bruožus ir principus. Taip pat šiek tiek aptariau jo išskirtinumą ir reikšmingumą.

Trečiojoje dalyje aptariau nedemokratinius politinius režimus – autoritarinį ir totalitarinį. Išskyriau jų bruožus bei neigiamą įtaką.

I. SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS

Politinis režimas gali būti charakterizuojamas politine galia ir valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o valdžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. Politinis režimas – tai trečias valstybės formos elementas. Valstybės valdymo bei valstybės sandaros formos neparodo, kokiais būdais valdžia realizuojama, kokie yra valstybės valdžios ir žmonių santykiai, kaip valstybės valdžios institucijos tvarko žmonių reikalus, ar pripažįstama savivalda, kaip politiniame procese dalyvauja piliečiai, jų susivienijimai ir t.t. Šiems klausimams atskleisti ir vartojama valstybės politinio režimo sąvoka.

Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros valstybės valdymo forma ir plitinis režimas ne visada vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi politiniai režimai ir, atvirkščiai, tas pats politinis režimas gali suformuoti valstybe su skirtinga valdymo forma (1, psl. 29).

Politinėje ir teisinėje literatūroje siūlomos įvairiausios politinių režimų klasifikacijos. Jas lemia pasirinktas klasifikavimo kriterijus. Jeigu tarkim, klasifikavimo pagrindu imsime šalyje legaliai veikiančių politinių partijų skaičių, galime skirti vienpartinį ir daugiapartinį politinį režimą. Kiti siūlo vadovautis šalies ekonominio ir politinio išsivystymo lygiu, tretiems svarbu šalies civilizcijos tipas, politinio režimo stabilumas ir t.t.

Labiausiai paplitęs valstybių politinio režimo skirstymas į demokratinį ir nedemokratinį. Apibūdinant demokratinį režimą, pabrėžiama, kad jo esmė yra liaudies valdžia, vykdoma liaudies ir liaudies labui. Nedemokratinis politinis režimas yra tautos savęs valdymo sampratos antipodas (2, psl.557)

II. DEMOKRATINIS VALDYMAS

1.SAMPRATA

Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinma pačių žmonių arba laisvai jų išrinktų atstovų. Apibūdinant šį valstybės politinį režimą, reikia atsakyti į du klausimus: kas valdo ir kaip valdo?

Demokratinio valdymo ištakų reikia iškoti antikinės Graikijos miestų-valstybių bei senovės Romos respublikos santvarkoje. Graikiškai demokratija – liaudies, tautos valdžia. Bendriausiu apibūdinimu tai būtų tokia valstybės forma, kurioje valdžia yra kilusi iš pačios tautos per reguliariai bei laisbai rengiamus visuotinius rinkimus ir toliu būdu atsiradusi valdžia rūpinasi visų piliečių laisvės ir ūkinės gerovės užtikrinimu. Tokia valstybė negali būti paprastai paskelbta. Ji tegali atsirasti ilgoje visuomenės raidoje ir reikalauja, visų pirma, atitinkamos visuomenės moralės, besiremiančios laisvės, lygybės ir solidarumo principais. Toji moralė realizuojama tiek politiniame, tiek ūkiniame bei kultūriniame gyvenime. Šitaip suprantama demokratija atsiranda ne iš karto. Nors jos ištakos siekia senovės graikų laikus, šiuolaikine prasme suprantama demokratija yra naujųjų ir netgi naujausių laikų kūrinys. Todėl ir pati demokratijos samprata reikalauja istorinio požiūrio, nes valstybės demokratėjimas – istorinis procesas. Tik naujaisiais laikais atsirado naujoji politinė filosofija, padėjusi pamatą demokratinės valstybės sampratai. (1, psl. 29).

Dažnai keičiasi politinės filosofijos arba vertybinis požiūris į daugelį seniai žinomų idėjų. Septintame šio amžiaus dešimtmetyje pirmiausia buvo transformuotas požiūris į tokias vertybes kaip laisvė, lygybė, teisingumas. Atitinkamai keitėsi ir dominuojančios politinės teorijos. Tuo pat metu radikaliai buvo peržiūrėtas visuotinės gerovės valstybės teorinis modelis. Liberalizmo ir neoliberalizmo idėjos buvo gerokai pastūmėtos link konservatyvizmo politinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo idėjų.

Ilga ir labai sudėtinga buvo demokratinės valstybės sąrangos, demokratijos principų evoliucija. Atskirais visuomenės vystymosi etapais demokratijos turinio supratimas buvo labai skirtingas ir dažnai iš šio supratimo likdavo tik pavadinimas.

Demokratijos raida, jos įsitvirtinimas daugelio valstybių santvarkoje
– ilgas ir neretai skausmiongas procesas. Antrasis pasaulinis karas stipriai sukrėtė Vakarų demokratijos pagrindus. Tačiau demokratinio valdymo idėja – gyvybinga. Neretai, kalbant apie šiuolaikinį demokratinį valdymą, vartojama „Vakarų demokratijos“ sąvoka. „Vakarų demokratija“ – tai ne geografinė sąvoka. Tai sąvoka, kuria pabrėžiama demokratijos kilmė, jos ryšys su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Ši sąvoka atspindi tam tikrą demokratijos tipą. Demokratija – universalus siekis, būdingas visoms, tam tikrą išsivystymo lygį pasiekusioms, tautoms.

Ne vienos šalies konstitucijoje yra tiesiogiai skelbiamas demokratinis valstybės pobūdis. Konstitucijose taip pat tiesiogiai įtvirtinami tokie demokratinio politinio režimo elementai: Tauta – valstybės valdžios šaltinis, valdžių padalijimo principas, pliralistinė demokratija, pilietinės ir politinės asmens teisės ir laisvės bei jų garantijos, savivaldos teisė ir t.t. (2, psl. 558).

2.BRUOŽAI

Demokratinės valstybės esmė yra ne pats valdžios suteikimas daugumai, o šios daugumos įsipareigojimas nepaneigti laisvės mažumai. Tuo šuolaikinė pliuralistinė demokratija skiriasi nuo ankstesnių demokratijos formų. Pliralistinės demokratijos valstybei būdingas ne tik demokratinis valdžios sudarymo būdas, bet ir šios valdžios politinis bei juridinis apribojimas.. Tuo požiūriu demokratija yra principinis valstybės absoliutizmo paneigimas. Jeigu totalitarinė valstybė siekia įtvirtinti savo valdžią žmpgui netgi iki jo pasaulėžiūros ir mąstymo, tai demokratinė valstybė yra piliečių teisių saugotoja. Ji leidžia sugyventi visiems be vienas kito prievartavimo. Tuo aspektu demokratija yra laisvės sinonimas.

Demokratijos moralinis pamatas yra tolerancija (pakantumas). Tad demokratija yra ne tik formali daugumos valia, bet ir šios valios apribojimas teise (įstatymu) taip, kad nebūtų pažeistos mažumų ir asmens (žmogaus) teisės. Demokratinė sąmonė augo kartu susliberalizmo dvasios plėtojimu. Demokratija gyvenime reiškia visuotinį pakantumą, tad minties lygmenyje jos negalima tapatinti su kuria nors pasaulėžiura ar ideologija. Filosofiniai demokratiniai pagrindai gali būti įvairūs. Tačiau jų bendras pagrindas tegali būti vienas – humanizmas, tikėjimas žmogiškojo asmens unikalumu ir protingumu. Šia prasme antidemokratiškos yra tokios tendencijos, kurias vadiname kolektyvizmu, kai žmogus vertinamas, tik kaip priemonė tarnauti suabsoliutintam kolektyvui (valstybei, tautai, partijai ir kt.).

1 pav. Demokratinės valstybės esminiai bruožai

Kokie požymiai leistų identifikuoti demokratinį režimą? Jean-Louis Quermonne siūlė vadovautis penketu pagrindinių bruožų, kurie apibūdina Vakarų demokratiją.

Pirmas bruožas atskleidžia valdančiųjų parinkimo būdą – Vakarų demokratijose tai laisvi rinkimai. Rinkimai laikomi laisvais, jei jie attinka bent tris sąlygas: laisvas kandidatų iškėlimas (jis susjęs su laisva politinių partijų veikla), visuotinė ir lygi rinkimų teisė, balsavimo laisvė (laisva rinkimų kampanija ir nekontroliuojamas balsavimas).

Antras bruožas – valdymo teisė priklauso daugumai, t.y. vyriausybę sudaro laimėjusi parlamento rinkimus dauguma ar laimėjęs prezidento rinkimus šalies vadovas.

Trečias bruožas- opozicijos teisių pripažinimas. Opozicija turi teisę laisvai kritikuoti valdžios veiksmus ir naujų rinkimų metu siekti tapti dauguma. Demokratijai būdinga politinių jėgų kaita.

Ketvirtas bruožas – konstitucionalizmo principų pripažinimas ir jų įgyvendinimas: valdžia formuojama ir veikia pagal konstituciją, pripažįstama valdžios aktų atitikimo konstitucijai kontrolė.

Penktas bruožas (susijęs su ketvirtu) – piliečių pagrindinių teisių ir laisvių pripažinimas ir garantavimas.

Demokratinės valstybės esminiai bruožai apibendrintai tspindėti 1 pav. schemoje.

Analizuojant demokratinę politinę sistemą pirmiausia tenka išsiaiškinti formaliąsias šios sitemos puses, t.y. jos struktūrą: konstituciją, valdymo sistemą, rinkimus ir panašiai. Tačiau šios sistemos veikimas, sprendžiant vien iš šių, formalių struktūrinių elementų gali atrodyti labai apgaulingai. Pačios demokratiškiausios institucijos gali tarnauti nedemokratiniam valdymui įtvirtinti. Vokietijoje nacionalsocialistų partija atėjo į valdžią, pasinaudodama demokratine rinkimų sistema. 1936m. Stalin konstitucija savo turiniu viena demokratiškiausių pasaulyje, pridengė žiaurią totalinio teroro diktatūrą. Todėl, apibūdinant demokratinį valdymą, neužtenka tik formalių struktūrinių jo dalių analizės, o reikia išsiaiškinti, kaip jos funkcionuoja.

Tokiam apibūdinimui geriausiai tinka politinio režimo terminas. Juo charakterizuojame ne tik konstitucinio demokratinio valdymo forma, bet ir jo turinys: realūs politiniaia metodai ir būdai, kuriais ši demokratinė tvarka įgyvendinama. Todėl kiekvienu atveju reikia kalbėti apie konkrečios valstybės politinį režimą, nes bendri demokratinio valdymo būdai įgyvendinami skirtingai. Pasaulyje egzistuoja apie 140-160 politinių režimų, bet iš esmės tai tų pačių politikoje vartojamų valdymo metodų kombinacijos. Todėl galima pabandyti sukurti tam tikro demokratinio politinio režimo modelio, kuriame iš esmės atsispindėtų esamų demokratinių politinių
režimų būdngiausi bruožai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1528 žodžiai iš 4895 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.