Politiniai rėžimai
5 (100%) 1 vote

Politiniai rėžimai

11213141

TURINYS

ĮVADAS 3

I. SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS 4

II. DEMOKRATINIS VALDYMAS 5

1.SAMPRATA 5

3. PRINCIPAI 10

III. NEDEMOKRATINIAI POLITINIAI REŽIMAI 12

1.SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS 12

2. AUTORITARINIS REŽIMAS 12

3. TOTALITARINIS VALDYMAS 15

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 21

ĮVADAS

Politiniu režimu vadinama valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai režimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma. Todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis režimas nei valstybės valdymo forma.

Metodika. Darbą rašiau nagrinėdama literatūrą, kurią išvardinau literatūros sąraše.

Darbo tikslas – apibūdinti politinių režimų pagrindinius tipus, išskiriant jų bruožus, principus ir klasifikaciją.

Pirmojoje darbo dalyje trumpai aptarti politiniai režimai ir jų rūšys.

Antrojoje darbo dalyje aprašiau demokratinį politinį valdymą. Išskyriau jo bruožus ir principus. Taip pat šiek tiek aptariau jo išskirtinumą ir reikšmingumą.

Trečiojoje dalyje aptariau nedemokratinius politinius režimus – autoritarinį ir totalitarinį. Išskyriau jų bruožus bei neigiamą įtaką.

I. SĄVOKA IR KLASIFIKAVIMAS

Politinis režimas gali būti charakterizuojamas politine galia ir valdžia, suprantant, kad politinė galia yra gebėjimas ką nors kontroliuoti, nukreipti arba veikti, o valdžia yra įteisinta ir institucionalizuota teisė valdyti. Politinis režimas – tai trečias valstybės formos elementas. Valstybės valdymo bei valstybės sandaros formos neparodo, kokiais būdais valdžia realizuojama, kokie yra valstybės valdžios ir žmonių santykiai, kaip valstybės valdžios institucijos tvarko žmonių reikalus, ar pripažįstama savivalda, kaip politiniame procese dalyvauja piliečiai, jų susivienijimai ir t.t. Šiems klausimams atskleisti ir vartojama valstybės politinio režimo sąvoka.

Dėl konkrečių istorinių sąlygų atskiros valstybės valdymo forma ir plitinis režimas ne visada vystosi nuosekliai, todėl dažnai vienas kito neatitinka. Esant tai pačiai valstybės valdymo formai, būna skirtingi politiniai režimai ir, atvirkščiai, tas pats politinis režimas gali suformuoti valstybe su skirtinga valdymo forma (1, psl. 29).

Politinėje ir teisinėje literatūroje siūlomos įvairiausios politinių režimų klasifikacijos. Jas lemia pasirinktas klasifikavimo kriterijus. Jeigu tarkim, klasifikavimo pagrindu imsime šalyje legaliai veikiančių politinių partijų skaičių, galime skirti vienpartinį ir daugiapartinį politinį režimą. Kiti siūlo vadovautis šalies ekonominio ir politinio išsivystymo lygiu, tretiems svarbu šalies civilizcijos tipas, politinio režimo stabilumas ir t.t.

Labiausiai paplitęs valstybių politinio režimo skirstymas į demokratinį ir nedemokratinį. Apibūdinant demokratinį režimą, pabrėžiama, kad jo esmė yra liaudies valdžia, vykdoma liaudies ir liaudies labui. Nedemokratinis politinis režimas yra tautos savęs valdymo sampratos antipodas (2, psl.557)

II. DEMOKRATINIS VALDYMAS

1.SAMPRATA

Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia yra nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinma pačių žmonių arba laisvai jų išrinktų atstovų. Apibūdinant šį valstybės politinį režimą, reikia atsakyti į du klausimus: kas valdo ir kaip valdo?

Demokratinio valdymo ištakų reikia iškoti antikinės Graikijos miestų-valstybių bei senovės Romos respublikos santvarkoje. Graikiškai demokratija – liaudies, tautos valdžia. Bendriausiu apibūdinimu tai būtų tokia valstybės forma, kurioje valdžia yra kilusi iš pačios tautos per reguliariai bei laisbai rengiamus visuotinius rinkimus ir toliu būdu atsiradusi valdžia rūpinasi visų piliečių laisvės ir ūkinės gerovės užtikrinimu. Tokia valstybė negali būti paprastai paskelbta. Ji tegali atsirasti ilgoje visuomenės raidoje ir reikalauja, visų pirma, atitinkamos visuomenės moralės, besiremiančios laisvės, lygybės ir solidarumo principais. Toji moralė realizuojama tiek politiniame, tiek ūkiniame bei kultūriniame gyvenime. Šitaip suprantama demokratija atsiranda ne iš karto. Nors jos ištakos siekia senovės graikų laikus, šiuolaikine prasme suprantama demokratija yra naujųjų ir netgi naujausių laikų kūrinys. Todėl ir pati demokratijos samprata reikalauja istorinio požiūrio, nes valstybės demokratėjimas – istorinis procesas. Tik naujaisiais laikais atsirado naujoji politinė filosofija, padėjusi pamatą demokratinės valstybės sampratai. (1, psl. 29).

Dažnai keičiasi politinės filosofijos arba vertybinis požiūris į daugelį seniai žinomų idėjų. Septintame šio amžiaus dešimtmetyje pirmiausia buvo transformuotas požiūris į tokias vertybes kaip laisvė, lygybė, teisingumas. Atitinkamai keitėsi ir dominuojančios politinės teorijos. Tuo pat metu radikaliai buvo peržiūrėtas visuotinės gerovės valstybės teorinis modelis. Liberalizmo ir neoliberalizmo idėjos buvo gerokai pastūmėtos link konservatyvizmo politinės visuomenės organizacijos ir funkcionavimo idėjų.

Ilga ir labai sudėtinga buvo demokratinės valstybės sąrangos, demokratijos principų evoliucija. Atskirais visuomenės vystymosi etapais demokratijos turinio supratimas buvo labai skirtingas ir dažnai iš šio supratimo likdavo tik pavadinimas.

Demokratijos raida, jos įsitvirtinimas daugelio valstybių santvarkoje
– ilgas ir neretai skausmiongas procesas. Antrasis pasaulinis karas stipriai sukrėtė Vakarų demokratijos pagrindus. Tačiau demokratinio valdymo idėja – gyvybinga. Neretai, kalbant apie šiuolaikinį demokratinį valdymą, vartojama „Vakarų demokratijos“ sąvoka. „Vakarų demokratija“ – tai ne geografinė sąvoka. Tai sąvoka, kuria pabrėžiama demokratijos kilmė, jos ryšys su Vakarų civilizacijos vertybėmis. Ši sąvoka atspindi tam tikrą demokratijos tipą. Demokratija – universalus siekis, būdingas visoms, tam tikrą išsivystymo lygį pasiekusioms, tautoms.

Ne vienos šalies konstitucijoje yra tiesiogiai skelbiamas demokratinis valstybės pobūdis. Konstitucijose taip pat tiesiogiai įtvirtinami tokie demokratinio politinio režimo elementai: Tauta – valstybės valdžios šaltinis, valdžių padalijimo principas, pliralistinė demokratija, pilietinės ir politinės asmens teisės ir laisvės bei jų garantijos, savivaldos teisė ir t.t. (2, psl. 558).

2.BRUOŽAI

Demokratinės valstybės esmė yra ne pats valdžios suteikimas daugumai, o šios daugumos įsipareigojimas nepaneigti laisvės mažumai. Tuo šuolaikinė pliuralistinė demokratija skiriasi nuo ankstesnių demokratijos formų. Pliralistinės demokratijos valstybei būdingas ne tik demokratinis valdžios sudarymo būdas, bet ir šios valdžios politinis bei juridinis apribojimas.. Tuo požiūriu demokratija yra principinis valstybės absoliutizmo paneigimas. Jeigu totalitarinė valstybė siekia įtvirtinti savo valdžią žmpgui netgi iki jo pasaulėžiūros ir mąstymo, tai demokratinė valstybė yra piliečių teisių saugotoja. Ji leidžia sugyventi visiems be vienas kito prievartavimo. Tuo aspektu demokratija yra laisvės sinonimas.

Demokratijos moralinis pamatas yra tolerancija (pakantumas). Tad demokratija yra ne tik formali daugumos valia, bet ir šios valios apribojimas teise (įstatymu) taip, kad nebūtų pažeistos mažumų ir asmens (žmogaus) teisės. Demokratinė sąmonė augo kartu susliberalizmo dvasios plėtojimu. Demokratija gyvenime reiškia visuotinį pakantumą, tad minties lygmenyje jos negalima tapatinti su kuria nors pasaulėžiura ar ideologija. Filosofiniai demokratiniai pagrindai gali būti įvairūs. Tačiau jų bendras pagrindas tegali būti vienas – humanizmas, tikėjimas žmogiškojo asmens unikalumu ir protingumu. Šia prasme antidemokratiškos yra tokios tendencijos, kurias vadiname kolektyvizmu, kai žmogus vertinamas, tik kaip priemonė tarnauti suabsoliutintam kolektyvui (valstybei, tautai, partijai ir kt.).

1 pav. Demokratinės valstybės esminiai bruožai

Kokie požymiai leistų identifikuoti demokratinį režimą? Jean-Louis Quermonne siūlė vadovautis penketu pagrindinių bruožų, kurie apibūdina Vakarų demokratiją.

Pirmas bruožas atskleidžia valdančiųjų parinkimo būdą – Vakarų demokratijose tai laisvi rinkimai. Rinkimai laikomi laisvais, jei jie attinka bent tris sąlygas: laisvas kandidatų iškėlimas (jis susjęs su laisva politinių partijų veikla), visuotinė ir lygi rinkimų teisė, balsavimo laisvė (laisva rinkimų kampanija ir nekontroliuojamas balsavimas).

Antras bruožas – valdymo teisė priklauso daugumai, t.y. vyriausybę sudaro laimėjusi parlamento rinkimus dauguma ar laimėjęs prezidento rinkimus šalies vadovas.

Trečias bruožas- opozicijos teisių pripažinimas. Opozicija turi teisę laisvai kritikuoti valdžios veiksmus ir naujų rinkimų metu siekti tapti dauguma. Demokratijai būdinga politinių jėgų kaita.

Ketvirtas bruožas – konstitucionalizmo principų pripažinimas ir jų įgyvendinimas: valdžia formuojama ir veikia pagal konstituciją, pripažįstama valdžios aktų atitikimo konstitucijai kontrolė.

Penktas bruožas (susijęs su ketvirtu) – piliečių pagrindinių teisių ir laisvių pripažinimas ir garantavimas.

Demokratinės valstybės esminiai bruožai apibendrintai tspindėti 1 pav. schemoje.

Analizuojant demokratinę politinę sistemą pirmiausia tenka išsiaiškinti formaliąsias šios sitemos puses, t.y. jos struktūrą: konstituciją, valdymo sistemą, rinkimus ir panašiai. Tačiau šios sistemos veikimas, sprendžiant vien iš šių, formalių struktūrinių elementų gali atrodyti labai apgaulingai. Pačios demokratiškiausios institucijos gali tarnauti nedemokratiniam valdymui įtvirtinti. Vokietijoje nacionalsocialistų partija atėjo į valdžią, pasinaudodama demokratine rinkimų sistema. 1936m. Stalin konstitucija savo turiniu viena demokratiškiausių pasaulyje, pridengė žiaurią totalinio teroro diktatūrą. Todėl, apibūdinant demokratinį valdymą, neužtenka tik formalių struktūrinių jo dalių analizės, o reikia išsiaiškinti, kaip jos funkcionuoja.

Tokiam apibūdinimui geriausiai tinka politinio režimo terminas. Juo charakterizuojame ne tik konstitucinio demokratinio valdymo forma, bet ir jo turinys: realūs politiniaia metodai ir būdai, kuriais ši demokratinė tvarka įgyvendinama. Todėl kiekvienu atveju reikia kalbėti apie konkrečios valstybės politinį režimą, nes bendri demokratinio valdymo būdai įgyvendinami skirtingai. Pasaulyje egzistuoja apie 140-160 politinių režimų, bet iš esmės tai tų pačių politikoje vartojamų valdymo metodų kombinacijos. Todėl galima pabandyti sukurti tam tikro demokratinio politinio režimo modelio, kuriame iš esmės atsispindėtų esamų demokratinių politinių
režimų būdngiausi bruožai.

2 pav. Teisinės valstybės charakteristikos

XX a. politiniam vystymuosi buvo būdingas labai aštrus demokratinių ir antidemokratinių politinių režimų susidūrimas. Amžiaus pabaigoje išryškėjo jo rezultatai. Demokratija pasiekė pergalę priš dvi ryškiausias kraštutines nedemokratinio valdymo sistemas: komunizmą ir fašizmą (politologijoje jos apibūdinamos kaip totilitarinės). Tačiau ir toliau pasaulyje egzistuoja nedemoratiniai režimai (asmens diktatūra, autoritarizmas, teokratizmas ir pan.)

Būdingiausi demokratinio politinio režimo bruožai yra šie :

· Reguliarūs konkurenciniai garbinagai pravedami rinkimai

Konkurencijos nėra tada,kai viena ar kita politinė grupė (asmenys) neturi politinės teisės dalyvauti rinkimuose. Garbinga konkurencija yra negalima jei biurokraija ir jos valdomas valstybės

mechanizmas tarnauja vienai partijai. Ji yra negalima ir tada kai monopolizuojamos masinės informacijos priemonės galinčios viena kryptimi veikti viešąją nuomonę.

· Vyriausybė formuojam pagal rinkimų rezultatus.

Demokratijos egzistavimą užtikrina reguliarūs rinkimai, o vyriausybės sudaromos (keičiamos) pagal rinkimų metu išryškėjusį politinių jėgų santykį;

· Deokratija gina mažumų ir asmens teises.

Ji ne tik deklaruoja, bet ir sukuria procedūrinį mechanizmą, pirmiausia teisminį, šioms teisėm įgyvendinti. Daugumos nuomonė išreikšta demokratinių rinkimų keliu, nereiškia kažkokios diktatūros mažumai. Atvirkščiai šiolaikinė demokratija gali taip vadintis tik tuo atveju, kada daugumos sudaryta vyriausybė užtikrina laisvę mažumoms (politinėms, nacionalinėms, religinėms) vystytis. Vyriausybės politika bus nedemokratiška, o tuo pačiu bus nedemokratiškas ir politinis režimas, jeigu vykdoma mažumų diktiminacija. Po Antrojo pasaulinio karo tapo visuotinai priimta nedemokratiniais vadinti ir tokius režimus, kuriuose nors minimaliai ribojamos asmens teisės (1, psl 38).

3. PRINCIPAI

Istoriškai demokratijos sąvoka gilėjo ir platėjo. Iš pradžių demokratija reiškė tik politiį rūpestį suteikti žmogui laisvę valstybėje. Šiandien tai suprantama kaip politinė demokratija. Valstybei rūpinantis visų gyventojų sluoksnių gerove, kalbama apie socialinę demokratiją, o rūpinantis sąžinės laisve, pasaulėžiūrinių bendruomenių kutūrine savivalda, kalbama apie kultūrinę demokratiją.

Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis – principais.

Laisvės principas. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio vienodai visiems žmonėms. Nėra ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms.

Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galios ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaip sakant, demokratijai būtina teisinė valstybė.

Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausias visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos demokratinės politikos tikslas. Jei žmogus yra tokios politikos atskaitos taškas, tai ir jokių skirtumų tarp žmonių negali būti tokioje politikoje. Žmonių lygybės dėsnis – pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomos demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse.

Solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses: visuomeėninę-socialinę ir moralinę. Šitas principas lietuviškai broliškumo arba brplybės principas – kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą. Humanizmas yra demokratijos filosofijos prasmė ir turinys(1, psl. 30).

III. NEDEMOKRATINIAI POLITINIAI REŽIMAI

1.SAMPRATA IR KLASIFIKAVIMAS

Nedemokratinis politinis režimas yra priešingybė demokratiniam. Jį irgi reikėtų analizuoti atsižvelgiant į kriterijus, kuriais rėmėmis apibūdindami demokratinį politinį režimą. Tik rezultatai būtų skirtingi.

Valdymo santykiai, pagrįsti laisvės ir lygybės idealais bei šiolaikiniais daugumos arba santarvės demokratijos principais, tampa visuotinai priimtinu valstybės, pilietinės visuomenės ir asmens bendravimo modeliu. Valstybės mechanizmas čia glaudžiai susijęs su piliečiais ir daugiau ar mažiau nuo jų priklauso, išreiškia daugumos valią ir tikslus, gina ir saugo mažumos bei kiekvieno žmogaus teises ir laisves. Dėl įvairių prižasčių demokratinis valdymas nėra visaapimantis reiškinys. Dabarties pasaulyje egzistuoja įvairūs nedemokratiniai režimai, kurie remiasi neišbalansuota valdžios ir jos institucijų struktūra, niekina demokratines ir konstitucines vertybes, reglamentuoja bei kontroliuoja visuomenės, atskirų individų veiklą, naudoja savivalės ir prievartos metodus.

Šiolaikiniai nedemokratiniai režimai tipologiniu požiūriu sklirstomi į autoritarinius ir totalitarinius. Beje, autoritarinis nedemokratinio valdymo tipas turi labai senas ir gilias tradicijas.
Istorinės jo formos buvo despotinės rytietškos monarchijos, graikiškosios tironijos politiniai režimai, imperinė Roma, vėlyvųjų viduramžių absoliutinės monarchijos. Politinės minties istorijoje taip pat nuo senovės laikų žinomos autoritarinės idėjos bei teorijos, iškeliančios aukščiausią valdžią įkūnijantį asmenį, valdantįjį elitą, „stiprias asmenybes“. Jų kūrėjai skelbė, kad turi valdyti stipriausieji ir geriausieji, o liaudis nesugeba spręsti visuomenės ir valstybės reikalų, protingai naudotis laisve.

2. AUTORITARINIS REŽIMAS

Naujaisiais laikais autoritarinių tendencijų sustiprėjimas ir atitinkamų autoritarinių režimų atsiradimas susijęs su ypatingomis istorinėmis sąlygomis ir dažniausiai – su demokratinių režimų krizėmis arba jų žlugimu, visuomenės ekonominiu bei politiniu nestabilumu. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiouse tai buvo ypač akivaizdu Europoje. Parlamentarizmo krizės sąlygomis rytų ir Vidurio Europoje demokratinius valdymo metodus nugalėjo autoritariniai, susiformavo ir įsitvirtino vienokie ir kitokie „tvirtos rankos“ režimai. Būdinga tai, kad parlamentarizmo krizė buvo ne vietinis, o visos Europos reiškinys. Atskirose šalyse jis pasireiškė kiek skirtingai, silpniau ar stipriau, ir tai priklausė nuo konkretaus politinių jėgų santykių, politinio gyvenimo tradicijų, visuomenės politinės kultūros, socialinio- ekonominio išsivystymo ir kitų veiksnių.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2495 žodžiai iš 4895 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.