Politologija ir politologijos samprata
5 (100%) 1 vote

Politologija ir politologijos samprata

112131

TURINYS

Įvadas ………………..3

1.Visuomenės politinė sistema ..4

2.Politikos samprata 7

3.Politikos mokslo struktūra 9

4.Politologijos samprata. Kas yra politologija? 10

5.Politologijos objektas 13

Išvados …16

Naudota literatūra ……17

ĮVADAS

Visai laikais, o ypač dabar, politika turi svarbią reikšmę, o kartais ypatingą įtaką ne tik žmonių gyvenimui, bet tautoms. Ji netrūkstamai yra susijusi su žmonijos civilizacijos pagrindais. Pasak Aristotelio, didžiausio antikinio proto, politika esti žmoguje kaip socialinė esybė, kuri pilnavertei sugeba gyventi tik kolektyve, visuomenėje ir „pasmerktas“ bendrauti su kitais žmonėmis.

Šiomis dienomis politinės žinios ir kultūra yra reikalingos kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo profesinio statuso, kadangi gyvendamas visuomenėje jis neišvengiamai privalo bendrauti su kitais žmonėmis ir valstybe. Asmenybei neturint tokių žinių yra rizika tapti politikos žaidime tapti iškeičiama moneta, virsti manipuliavimo objektu ir priklausomu nuo aktyvesniu individu politiniuose santykiuose.

Mūsų šalies dvasiniam ir intelektualiniam vystymuisi svarbia aktualija yra pasaulėžiūros sistemos fundamentalus persitvarkymas, kurioje pagarbią vietą turi užimti politologija. Esant totaritariniam režimui politologijos likimas nulėmė visus visuomeninius mokslus: ji buvo paversta KPSS politikos ir komunistinės valstybės tarnaite, tam tikru marksistinės-leninistinės ideologijos priedu. Todėl prieš mus iškylo politologijos sukurimo dialema ir ten jos formavimas, kaip naujos, savarankiškos disciplinos.

Visų pirma svarbu nustatyti pačios sąvokos „politologija“ turinį. Iki šiol mūsuose nenustatytos konkrečios ribos, problemų ratas, klausimai, institutai ir fenomenai, sudarantys politologijos objekto pagrindą, kaip savarankiškos moksliškos disciplinos.

Reikia pastebėti, kad politologija yra įtakojama visuomeniniu ir tiksliųjų mokslų. Politinis pasaulis negali egzistuoti izoliacijoje, glaudžiai persipina su istorija, kultūra, ekonomikos sfera, socialiniu fenomenu ir panašiai. Politologams pastoviai reikia „konkuruoti“ su filosofais, istorikais, socialogais. Dabartiniu metu nei mūsų šalyje, nei Vakaruose nėra kokio nors visuotinai priimtino politologijos apibūdinimo. Įvairūs tyrinėtojai nesutaria dėl jos ribų ir turinio, jos apimamų problemų rato, kriterijų pagal kuriuos ji išskiriama į savarankišką mokslišką discipliną. Politologijos ribų nenustatynumas papildomas įvairiomis socialinėmis-filosofinėmis ir politinėmis-idėjinėmis pozicijomis, metodologiniais principais, tyrinėjimo metodais.

VISUOMENĖS POLITINĖ SISTEMA

Visuomenės politiniame gyvenime svarbų vaidmenį atlieka politine sistema:

• Tai politinei valdžiai įgyvendinti skirto mechanizmo: socialinių – politinių institucijų, organizacijų bei jų funkcionavimo normų ir principų visuma;

• Politinėms sistemoms atsirasti reikėjo tam tikrų socialinių, istorijos subrandintų sąlygų. Jos pirmiausia glūdi visuomenės kaitos kultūrinio, ekonominio bei dorovinio gyvenimo procesuose. Pati žmonių visuma, arba visuomenė, buvo ir yra sudėtingas organas.

Visuomenė – tai organizaciniais ryšiais ir tikslinga veikla susietas bendras žmonių gyvenimas, kurio pagrindas yra materialinė, ekonominė ir dvasinė jų tarpusavio priklausomybė.

Visuomenę sudaro ekonominė, politinė, socialinė, kultūrinė ir kitos sistemos. Kiekviena iš jų turi savo vietą visoje visuomenės organizacijoje:

• Sistemos, sąveikaudamos tarpusavyje, sudaro visuomenės savireguliacijos mechanizmą;

• Visuomenė yra organizuotas socialinis bendravimas. Visuomenei būdinga socialinio integravimosi (jungimosi) ir diferencijavimosi (skirstymosi) procesai;

• Bendrai tvarkant reikalus, istoriškai susidarė ir toliau kuriasi įvairios daugmaž pastovios žmonių grupės, o tų grupių visuma ir yra socialinė struktūra.

Politinės sistemos paskirtis – palaikyti visuomenėje esamą tvarką ir integraciją bei užtikrinti tvarkingą visuomenės transformaciją į naują būvį:

• Skirtingai nuo socialinio, kultūrinio ir kitų tvarkos visuomenėje palaikymo būdų, politinis būdas gali remtis įstatymais įteisinta, todėl ypač efektyvia priemone – fizine prievarta;

• Politiniame gyvenime įeina į politinę sistemą ir tampa jos masine socialine baze.

Visuomenės politinė sistema – valstybinių ir nevalstybinių institutų visuma. Ši sistema reguliuoja bei vairuoja visuomenės gyvenimą, valstybės funkcijų vykdymą. Politinės sistemos įvairios intitucijos yra glaudžiai susijusios, jų veikla koordinuojama. Politinė sistema yra santykiškai uždara, nes apima tik tam tikros šalies teritoriją. Politinės sistemos turi savo hierarchinių posistemių, kuriuos sudaro valstybės organų, politinių partijų ar judėjimų junginiai. Pagal mąstą, politinės sistemos ir jų posistemiai gali būti pasaulio lygio, regioniniai – vienos arba kelių valstybių, o valstybės viduje – centriniai ir vietiniai. Metavaldymas turi garantuoti darnią ir efektyvią politinės sistemos veiklą ir nuolat ją tobulinti, numatyti tolesnę visuomenės vystymosi programą. Visose politinės sistemos institucijose veikia sudėtingas informacijos mechanizmas, laiduojantis jų veikimą, atsinaujinimą ir
tobulinimąsi. Šį mechanizmą sąlygiškai galima pavadinti socialiniu – politiniu genotipu.

Politiniuose santykiuose kultūrinis palikimas pasireiškia gana savitai:

• Politika yra kultūros dalis tik tiek, kiek politinėje veikloje laikomasi tam tikrų pastovių elgesio normų, nustatomų pagal vertės kriterijus;

• Valdžia yra centrinis politinio gyvenimo reiškinys, tam tikras kultūros palikimas.

Politinė sistema susideda iš elementų – politinių organizacijų, politinės sąmonės, politinės kultūros, politinių santykių ir politinio aktyvumo (politinė veikla), tačiau pastarieji yra ne tik politinės sistemos, bet ir viso politinio gyvenimo, kurio sudėtinė dalis yra politinė sistema, turinys.

Politinės organizacijos yra valstybinių – teisinių ir visuomeninių – politinių organizacijų bei įstaigų (valstybė, partijos, nevyriausybinės organizacijos, savivaldos organai), per kurias reguliuojami politiniai santykiai visuomenėje, sistema:

• Svarbiausia politinėje organizacijoje yra valstybė, pati susidedanti iš daugybės sistemų bei struktūrų. Ji vienintelė savo teritorijoje leidžia įstatymus, priima elgesio taisykles, privalomas visiems šalies piliečiams, turi išimtinę teisę vykdyti vidaus ir užsienio politiką, imti išimtinę teisę vykdyti vidaus ir užsienio politiką, imti mokesčius ir rinkliavas, yra susikūrusi gausų, specialų, profesionaliai dirbančių valdymo darbą įmonių, aparatą;

• Savo politines funkcijas valstybė atlieka visose visuomenės gyvenimo srityse.

Politinė sąmonė, tai politinio gyvenimo dalyvių žinių, vertinimų, įgūdžių, vaizdinių apie politinę aplinką, politiką ir politinę valdžią visuma. Masinė, grupinė ir individuali politinė sąmonė turi dvi sadedamąsias dalis – ideologinę (teorinę) ir emocinę – psichologinę (empyrinę):

• Ideologinė dalis – žinios, įsitikinimai, vertybės;

• Emocinę – psichologinę (empyrinę) dalį sudaro orientacijos ir nuostatos dėl politinių institucijų, normų, konkrečių politikų, politinių įvykių, kitų politikos objektų. Abi šios politinės sąmonės dalys labai lemia žmonių politinį elgesį, kita vertus, atskiriems individams arba grupėms vieno arba kito iš jų poveikis gali būti labai skirtingas.

Kaip sudėtinis komponentas i politinę sistemą, įeina specifinė visuomeninių santykių rūšis – politiniai santykiai. Kiek socialiniai santykiai yra klasikiniai, tiek jie yra politiniai. Politinių santykių esmę sudaro valdžios problema, jos naudojimas, kurių nors klasių, grupių interesams. Politinė veikla reiškiasi:

• Valstybės ir jos atspindžių politinę esmę partijų, įstaigų veikla;

• Susivienijimų, draugijų, iš dalies vykdančių politines funkcijas, veikla;

• Socialinių grupių, atskirų asmenybių veikla.

Antra vertus, sprendimai priimami tam tikruose centruose, todėl dažnai politokos subjektai išskiriami instituciniu principu:

• Valstybės organai (centriniai, vietiniai);

• Ūkinių organizacijų vadovybė;

• Politinių organizacijų vadovybė;

• Visuomeninės organizacijos.

Politinis aktyvumas (politinė veikla) – tai grupinė veikla, sukelianti visuomenei reikšmingų padarinių. Šia veikla užsiima specialios institucijos, o jų sprendimai reiškia didelių socialinių grupių interesus.

• Politinė veikla vyksta nuolat: tai prezidento, parlamento nutarimai, oficialių dalyvių ir atskirų asmenų vizitai, rinkimų kompanijos;

• Rečiau pasitaikantiems priskirtini streikai, valstybės perversmai, revoliucijos;

• Asmenybių dalyvavimas politinėje veikloje yra skirtingas. Vieni, parlamento deputatai, vyriausybės nariai, partijų lyderiai, užima išskirtinę padėtį. Tuo tarpu piliečiai gali tik periodiškai, tiesiogiai įgyvendinti savo valią per rinkimus; kitu metu jų dalyvavimas politinėje veikloje yra gana epizodiškas;

• Politinė veikla gali būti analizuojama ir pagal jos praktinių tikslų grupes: organizacinė, viešosios nuomonės formavimo ir politinio aktyvumo skatinimo, propagandinė (prieš rinkimus);

• Politinės veiklos kryptingumą nulemia valdančiųjų grupių doktrina, įsigalėję mąstymo stereotipai ir ypač esamas politinis režimas.

Politinė kultūra – yra individų arba socialinės grupės vidinės nuostatos, reguliuojančios jų elgesį, istoriškai susiklosčiusios visos žmonijos ir atskirų jos grupių politinio patyrimo pagrindu.

Politinę kultūrą sudaro:

• Politnė sąmonė – žinios apie politinį gyvenimą;

• Politikos vertinimai – pritarimas arba nepritarimas;

• Bendravimo elgesio kultūra – veikla nukreipta rngti ar vykdyti politinius sprendimus

POLITIKOS SAMPRATA

Galima skirti dvi politikos sampratos grupes:

• Atstovauja tie politikos filosofai ir mokslininkai, kurie politiką sieja su valstybės arba vyriausybės veikla

• Ši politkos samprata kildinama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamos politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas

Aristotelis – priskiriamas politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas. Traktate „Politika“ tyrė valstybę, jos valdymą, skirtingas valdymo formas. Jis pabrėžė, kad politika yra valstybės valdymo menas, glaudžiai susijęs su praktinėmis žiniomis. Politika – visuomenės sukurtas gėris, kurį reikia įgyvendinti.

Platonas – savo
„Valstybė“, „Politika“, „Įstatymai“ politiką siejo su idealios valstybės, suteikiančios prasmę netobulam pasauliui, sūkurimu. Jo nuomone nesvarbu, kiek žmonių valdo valstybę, svarbiausia – jų pasirengimas valdyti. Valdyti turi tiktai žmonės, žinantys, kas yra gėris. Idealioje valstybėje kiekvienas turi dirbti savo darbą: filosofai – valdyti, kariai – saugoti….ir t.t.

Politikos mokslas, kaip savarankiška moderni disciplina, savo specifinius bruožus įgijo XIXa.pab. – XXa. Septintame XIXa.deš. pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas – valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sistemonės studijos. Įsitvirtina institucinė – legalistinė politikos samprata.

Vidaus politika buvo nagrinėjama per mechanizmų, kuriais vyriausybės veikia piliečių gyvenimą, tyrinėjimą. Plačiausiai buvo taikoma atvejų analizė, kuri atsiribojo vienos valstybės tyrimais. Vėliau, plėtojantis lyginamosios politikos tyrimais, plačiai nagrinėjami valstybės institutai ir jų funkcionavimas skritingose šalyse. Visų šių studijų pagrindu susiformavo pagrindinė politikos mokslo studijų kryptis, kuri mažai pakito iki XXa. 5deš.

Politikos ribojimas formalių valstybės institucijų siaurino lyginamųjų tyrimų galimybes. Tačiau politiką galima aiškinti ir galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika – socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bandradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Politika – universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Ji atsirado dėl nuolatinio materialių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuris lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo.

Politikos mokslo funkcijos:

• normatyvinė – organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūrų;

• politinių veiksmų ir procesų planavimas;

• prognozinė – politinio vystymosi prognozių sudarymas;

• organizacinė;

• ideologinė ir auklėjamoji

Politikos mokslui būdinga bendra objekto ir tyrimų interesų plėtimosi tendencija, susijusi su naujų metodų ir teorinių požiūrių integravimu į politikos mokslą. Tačiau ji kelia kitą pavojų. Pavyzdžiui, kai kurie politologai, pabrėždami politikos sugebėjimą prasiskverbti į visus socialinių santykių lygius, tvirtina, kad politikos mokslas neturi apsiriboti viešųjų reikalų arba vyriausybės veiklos studijomis.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1742 žodžiai iš 3436 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.