Politologijos ivadas
5 (100%) 1 vote

Politologijos ivadas

11213141516171

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS

TARPTAUTINËS TEISËS IR POLITIKOS MOKSLØ INSTITUTAS

POLITOLOGIJOS ÁVADAS

PASKAITØ KONSPEKTAS



Mes skaitome akivaizdþiomis tiesas: kad visi þmonës yra sutverti Kûrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisëmis, tarp kuriø yra teisë á gyvenimà, á laisvæ ir laimës siekimà; kad ðiø teisiø iðsaugojimui þmonës sukuria vyriausybes, kuriø teisinga valdþia grindþiama valdomøjø sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinë santvarka paþeidþia tas teises, liaudis turi teisæ pakeisti jà arba sugriauti ir sukurti naujà santvarkà…

(Ið JAV Nepriklausomybës deklaracijos, 1767)

1. POLITIKA IR POLITOLOGIJA

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra þiniø apie politikà, politiná gyvenimà, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizacijà bei atitinkanèias politines sistemas ir politinæ sàmonæ. Ðioje definicijoje keleta kartø figûruoja þodis “politika” ir jo derivatyvai, todël ji lieka nepilna, jeigu ne visai aiðku, kas yra politika. Deja, vienareikðmiðkai atsakyti á ðá klausimà neámanoma. Terminas yra kilæs ið senosios graikø kalbos þodþio polis – “miestas, valstybë”, iðvestinis þodis politikos tarp kitø reikðmiø turi ir pilieèio, dalyvaujanèio sprendþiant miesto-valstybës reikalus, prasmæ (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Ðiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mëgsta definicijà, kurià prieð ðimta metø pasiûlë prancûzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Taèiau uþ ðio apibrëþimo ribø lieka nevaldanèiøjø grupiø siekimas paimti valdþià, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinës represijos, genocidas, deportacija.

Daþnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmës neturi, nes tikrovëje politikai labai daþnai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ði charakeristika nëra specifinis politikos bruoþas: galimumo menu galima pavadinti sportà, ûkinæ veiklà, medicinà ir daug kitø þmogaus veiklos sferø. Kita definicija apibrëþia politikà kaip veiklà, “per kurià bendruomenëje ir bendruomenës labui priimami bei ágyvendinami sprendimai” (The Blackwell Encyclopaedia of Political Institutions, 1987, p. 482, cituojama “Valstybës pagrindai”, 2 dalis, p. 9). Taèiau kiekvienas pilietis þino, kad ne visi sprendimai liûdija apie rûpestá visumenës gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovës kriterijø, yra labai ginèytinas. Pavyzdþiui, “visuomenës labui” gali bûti padidinti mokesèiai arba kûro kainos, taèiau pilieèiai gali manyti kitaip, ypaè jei padidëjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius iðlygà dël visuomemës labo, sprendimus, kurie lieèia tam tikros grupës interesus ðios grupës lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupës pubûdþio ir dydþio galima kalbëti apie ástaigø ir firmu, miesto, srities, valstybës lygio sprendimus. Reikia atkreipti dëmesá á tai, kad riba tarp politiniø ir nepolitiniø sprendimø yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinës sàjungos sprendimai gali betarpiðkai paliesti nemaþos visyomenës dalies interesus ir ágyja politiná pobûdá. Amerikoje populiarus posakis “Kas gerai General Motors, tas gerai Amerikai”, panaðiai kalbama apie “Toyotà” Japonijoje ir þvejø laivynà Islandijoje.

Daug politologø akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Þymus teoretikas Harold Laswell savo knygà pavadino “Politika: kas kà gauna, kada, kaip?” (1936). Ðià formulæ galima taikyti ne tik politinëms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusëms, taèiau ji pabrëþia kad politikoke centrinis klausimas yra valdþios siekimas ir realizavimas. Valdþia yra svarbiausia politikos aðis, ir jos reikðmæ politikoje þinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrástai palyginao su pinigø vaidmeniu ekonomikoje. Valdþia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonë visiems kitiems tikslams pasiekti.

Ðie du poþiûriai á politikà – kaip á sprendimø priëmimo procesà ir valdþios siekimo bei naudojimosi problemà – atspindi du jos apektus ir du galimus poþiûrius á politinio gyvenimo faktus. Vienà ir tà patá ávyká galima analizuoti abiem poþiûriais. Jei vyriausybë nusprendë pakelti mokesèius, ðá þingsná galima vertinti kaip vienà ið galimø socialiniø ir ekonominiø sprendimø (kitas klausimas, laikyti tà sprendimà geru ar blogu) variantø. Kitu poþiûriu èia galima áþvelgti taktiná ar strateginá þingsná kovoje uþ valdþios iðlaikymà arba sandërio tarp ávairiø politiniø jëgø (frakcijø, partijø, interesø grupiø) rezultatà.

Analizuojant politinæ veiklà ir procesus, galima aiðkiau suvokti, kas, kodël ir kaip siekia valdþios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimø priëmimo mechanizmas. Gilinantis á ðias problemas, prireikia iðsiaiðkinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka ávairios politinës struktûros ir institucijos: politinës partijos ir organizacijos, judëjimai, valstybë, spaudimo grupës, parlamentai, ideologijos, tarptautinë bendrija ir taip toliau.

Logiðkai

ið pirmo þvilgsnio viskas atrodo lyg ir aiðku, taèiau politinë realybë yra þymiai sudëtingesnë. Pirmiausia, valdþia pasireiðkia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (vieði nurodymai, ásakai, nutarimai, kuriè autoriai yra þinomi), labai daþnai ji yra nematoma, implicitinë. Daug reikalavimu, sprendimø net nesvarstoma todël, kad jø suinteresuoti veikejai puikiai þino, kad tai bûtø bergþdþios pastangos. Tiriant realios valdþios pasiskirstymà mieste, srityje, ar valstybëje daugumoje atvejø labai sunku nusakyti, kokios grupës turi realià valdþià ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinëjimø aiðkiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdþiui, miestø savivaldybës, yra priklausomos ne tik (o daþnai ir ne tiek) nuo aukðtesniø valdþios instancijø, bet ir nuo átakingø grupiø, kurios finansiðkai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimø naudojasi savo átaka valdþios institucijoms ir neretai visiðkai kontroliuoja jas. Italijoje mafijos átaka valdþios struktûroms yra beveik nuolatinë þiniasklaidos ir kinofilmø tema.

Visuomenës gyvenime galima iðskirti daug sferø. Politologija pirmiausia tiria politinæ sferà, kuri egzistuoja ðalia kitø sferø: socialinës, kultûrinës, ekonominës, dvasinës. Kiekviena ið ðiø sferø yra tam tikra sistema, turi savo struktûros tipà, valdymo sistemà ir, savaime suprantama, þmones, kurie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvienà sferà tiria speciali mokslo ðaka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimà, jos vystimosi dësningumus, galimus tobulinimo bûdus. Politinë sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus, apie kuriuos eis kalba politologijos ávadiniame, arba bendrame kurse. Pirmiausia tai visuomenës politinë sistema (political system), valstybë kaip jos svarbiausias elementas, politinë valdþia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai reþimai, politinës partijos ir judëjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminës sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinë kultûra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinë sistema bei jos vystymasis.

Kadangi politinë sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra iðskiriamos ávairios politikos kryptys: socialinë, nacionalinë, ekonominë, agrarinë, finansinë, ðvietimo ir mokslo, kultûrinë, karinë, demografinë politika ir t.t. Anglø kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova uþ valdþià) ir policies (social, cultural, economic, etc.).Politikos mokslo funkcijos:

1) normatyvinë – organizacijø ir asmenø politinës veiklos normø ir politiniø procedûru (rinkimu tvarkos, organizacijø kûrimo ir t.t.) nustatymas;

2) politiniø veiksmø ir procesø planavimas (policy planning);

3) prognozinë – politinio vystymosi prognoziø sudarymas, t.y. bandymai atsakyti á klausimà, kas ir kada ávyks politinëje sferoje, kokios gali bûti vienokiø ar kitokiø sprendimø ir veiksmø politinës pasekmës;

4) organizacinë: rekomendacijø ruoðimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruoðiantis deryboms;

5) ideologinë ir auklëjamoji: politinës sàmonës ugdymas, idealø ir politiniø vertybiø kûrimas; daþniausiai tarp pagrindiniø tikslø yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinëse visuomenëse aktualu teisinës valstybës kûrimas, demokratijos konsolidacija.

Pagrindinës paþintinës funkcijos:

1) metodologinë: politiniø reiðkiniø ir procesø analizës bûdø ir metodø, politinës teorijos sudarymo taisykliø kûrimas ir vystymas; ðita plati funkcija apima daug metodologiniø klausimø – nuo duomenø rinkimo ir analizës bûdø iki matematiniø ir sisteminiø metodø panaudojimo, modeliavimo principø, ateities scenarijø kûrimo, þaidimø teorijos taikymo ir kitø klausimø;

2) teorinë: svarbiausias uþdavinys yra politinës teorijos, t.y. visa apimanèio ir sistemingai vystomo politinës sferos þinojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sàvokas ir kategorijas, atskleidþiant politinio proceso dësningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinë funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;

3) deskriptyvinë (descriptive), arba apraðomoji: politinio gyvenimo faktø kaupimas, apraðymas ir analizë, politiniø tendencijø iðaiðkinimas; tikslas yra paþinti konkreèià politinæ tikrovæ, apraðant ir nagrinëjant, pavyzdþiui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors ðalyje, konstitucijà, parlamento veiklà, politines partijas (tame tarpe jø programas, struktûrà, veiklà, vietà politinëje ðalies arenoje), politinio lyderio karjerà arba reikðmingà epizodà ið politinio gyvenimo (politinæ krizæ, politiná skandalà ir pan.);

4) aiðkinamoji – glaudþiai susieta su apraðomàja funkcija, turi atsakyti á klausimà, kodël vyksta bûtent tokie, o ne kitokie ivykiai.

Analizës metodai:

Institucionalizmas: politiniø institucijø tyrimas: valstybës, jos organø, politiniø partijø, organizacijø. Institucionalizmas buvo ypaè populiarus iki XX amþiaus pradþios, kada politikos mokslai buvo sutapatinami su valstybës studijomis (ypaè Vokietijoje).

Palyginamøjø (komparatyviniø) studijø (comparative politics) metodas yra ávairiø ðaliø politiniø sistemø arba jø elementø (subsistemø) palyginimas: parlamentø,
partiniø ir rinkiminiø sistemø, politiniø reþimø ir t.t. Politologinë komparativistika tapo ypaè populiari po Antrojo pasaulinio karo. Ypaè produktyvi, siekiant iðsiaiðkinti politiniø sistemø stabilumo (ar nestabilumo) prielaidas, imperijø ir multietniniø valstybiø dezintegracijos prieþastis.

Sociologinis metodas (politinë sociologija) plaèiai naudojamas, analizuojant visuomenës politinæ sistemà, ypaè aiðkinantis politinio vystymosi sàryðá su socialine struktûra, ekonominiais santykiais, politine kultûra.

Istorinis metodas, arba evoliucionizmas, analizuoja politinius reiðkinius jø istorinëje dinamikoje.

Normatyvinio vertybinio metodo tikslas yra nustatyti, kokià reikðmæ visuomenei, jos gerbûvio këlimui, laisvës ir teisingumo átvirtinimui turi tie ar kiti politiniai procesai ir ávykiai. Kaip optimalaus visuonenës modelio kriterijus daþniausiai naudajama JAV demokratija, o á kitø sistemø vystimàsi þiûrima kaip á judëjimà ðio idealaus modelio kryptimi. Normatyvinis metodas daþnai virsta nemoksline propaganda ir indoktrinacija.

Sisteminis metodas susiformavo palyginti neseniai, ðeðtame-septintame deðimtmetyje. Politinë sistema traktuojama kaip vientisa, save reguliuojanti sistema, kurios branduolys yra politinë valdþia. Politinë sistema yra multifunkcionalinë ir randasi nuolatinëje sàveikoje su visomis kitomis sistemomis (socialine, kultûrine, iðorine ir t.t.).

Funkcionalinis metodas analizuoja konkreèius mechanizmus, kurie leidþia sistemai iðlikti ir adaptuotis besikeièianèioje visuomeninëje aplinkoje. Akcentuojami sàryðiai su socialiniais ekonominiais procesais ir pabrëþiama, kad kiekvienas politinës sistemos elementas (valstybë, partijos, ideologija, politinë kultûra) savo ribose atlieka visuomenës politinio gyvenimo stabilizavimo funkcijà.

Artima ðiam metodui yra funkcinë struktûrinë analizë, akcentuojanti politinës sistemos organiðka vienybæ ir balansuojanèias kiekvieno elemento funkcijas.

Biheiviorizmas (nuo angl. behavior – elgesys) pasirodymas laikomas revoliucija politikos moksluose. Biheiviorizmas XX amþiaus pirmoje pusëje buvo vieðpataujanèia metodologija JAV psichologijoje, o penktame deðimtmetyje jis pradëtas plaèiai taikyti socialiniuose ir politiniuose moksluose. Politologijoje biheiviorizmas atidavë pirmenybæ empiriniams individø politinës elgsenos tyrimams ir kategoriðkai atsiribojo nuo sociologinio metodo ir plaèiø teoriniø apibendrinimø. Kaip raðë Harold Lasswell, “tvirtinimas, kad bûsimieji ávykiai yra neiðvengiami, – tai propaganda, nesuderinama su mokslo teiginiais”. Septintame ir aðtuntame deðimtmetyje nemaþa politologø atmetë biheviorizmà. “Postbiheiviorinëje revoliucijoje” ypaè aktyviai reiðkësi “naujieji kairiejá” (New Left), gynæ filosofines vertybines pozicijas. Taèiau bent Amerikos politologijoje biheviorizmas iki ðiol lieka dominuojanèia kryptimi.

Antropologinis metodas vertina politinius reiðkinius per þmogaus prigimties prizmæ, atkreipia dëmesii á biologinius, instinktyvius, kultûrinius ir kitus þmogaus elgesio motyvus. Pastaraisiais deðimtmeèiais jau iðsiskyrë speciali disciplina – politinë antropologija.

Empiriniai (nuo graikø empeiria – patirtis) metodai naudojasi betarpiðka patirtimi ir konkreèiais faktais.

Nuo ketvirtojo deðimtmeèio plaèiai paplito anketavimas, pradëti vieðosios nuomonës tyrimai (public opinion polls). !935 m. George Gallup ákûrë American Institute of Public Opinion. Naudojamos dvi anketavimo formos: apklausa (opinion poll) ir interviu (interview). Ypaè plaèiai jos naudojamos rinkiminiø kampanijø metu, sprendþiant tiek praktinius (pav., siekiant iðsiaiðkinant, kokie gyventojø sluoksniai ir teritorinës grupës maþiau palaiko kandidatus), tiek mokslinius (sàryðis tarp sociologiniø charakteristikø ir elektoraliniø preferencijø) uþdavinius. Taèiau absoliuèiai patikimø rezultatø apklausa neduoda, nes ji vyksta dirbtinoje situacijoje (rinkëjas dar nebalsuoja), be to, rinkëjø preferencijas paveikia kiti faktoriai: ávykiai betarpiðkai prieð rinkimus, oras it t.t.

Stebëjimas, ypaè jeigu jis atliekamas ilgà laikà, duoda labai daug informacijos apie politinës sistemos gyvenimà ir jos vystymàsi. Ypaè tai pasakytina, jei stebëjimas atliekamas ið vidaus. Ðis metodas plaèiai naudoajamas Amerikos politinio gyvenimo studijose. Mokslinio stebëjimo rezultatus svarbu nepainioti su dalyviø memuarais ir autobiografijomis.

Politiniø dokumentø analizë: partijø programø, parlamentø ir vyriausybiø posedþiø stenogramø, ataskaitø, memuarø, politiniø veikëjø laiskø, videomedþiagos. Tai yra svarbus informacijos ðaltinis tiek politologams, tiek istorikams.

“Þaidimø teorija” ir situacijos modeliavimas naudojami eksperimentui, atkuriant tam tikra procesà (derybas, parlamento posëdá). Modeliavimas ypaè rezultatyvus, panaudojant kompiuterius.

2. POLITINËS MINTIES RAIDA

Teoriniø politikos tyrimø pradþia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitë, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandë pateikti logiðkas valdþios, teisigumo, pilieèiø teisiø ir pareigø definicijas. Á demokratijà Sokratas þiûrëjo kritiðkai (viename ið susririnkimø pasiûlë balsavimo bûdu asilus paversti arkliais ir taip iðspræsti pastarøjø deficito problemà). Bene pirmas iðsakæs mintii, kad
ir polio santykiai yra sutartinio pobûdþio, Sokratas ypaè pabrëþë, kad ástatymai ir tëvynë yra svarbiau uþ tëvà ir motinà. Maþdaug nuo tø laikø elënai skaitë, kad pagarba ástatymui yra svarbiausias bruoþas, skiriantis juos nuo barbarø.

Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos “Akademija” (387 m. p.K. – 529 m.) ákûrëjas. Svarbiausieji kûriniai apie politikà – “Valstybë” (angliðkø vertimø pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir “Ástatymai”. Visi jie paraðyti dialogo forma ir dësto logiðkai uþbaigtà politinæ teorijà.

Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas ið Sokrato, kad þinojimas yra aukðèiausia dorybë ir tik idëjos iðreiðkia tikràjà egzistencijà. Ið visø blogybiø didþiausia Platonas skaitë nekompetetingumà ir nemokðiðkumà, kurie jo nuomone labiausiai bûdingi politikams, ypaè demokratinëse valstybëse. Antras trûkumas, charakteringas visoms valstybëms, – tai frakcionizmas, “partijø” (t.y. grupiø) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesø statymas aukðèiau valstybiniø. Todël politinë harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo prieþastimi jus skaitë prieðtaravimus tarp turtuoliø ir vargðø, t.y. ekonominius faktorius.

Anot Platono, ideali valstybë yra galima þemiðka idëjø materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, þmonës dalijasi á tris kategorijas – valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir þemdirbius). Idealioje valstybëje kiekviena grupë turi uþsiimti savo reikalu ir nesikiðti á jai nesuprantamus kitø reikalus. Platonas raðë, kad “galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba koká nors vienà darbà, kuris atitinka jo sugebëjimus, be to dirba laiku, neuþsiimdamas kitais darbais”. Grieþta specializacija, primenanti kastø sistemà, yra luominë visuomenë. Auklëjimo tikslas yra jos reprodukcija, grieþtas prisilaikymas nekeièiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejø aukðtesniøjø luomø nariai negali turëti privaèios nuosavybës ir ðeimos, jø vaikus auklëja valstybë, o sargø net þmonos turi bûti bendros. “Ið principo, kad sargai vyrai ir moterys turës bendrà uþsiëminà seka, kad në vienas vyras ir moteris privaèiai nesukurs savo þidinio: þmonos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir në vienas ið tëvø neþinos savo vaiko, o vaikas – tëvø”.

Idealioje valstybëje valdo patys geriausieji – iðmintingi filosofai, taèiau jie prisilaiko ástatymø ir yra tik valstybës tarnai. Jiems kaip ir sargams uþdrausta turëti ðeimas, nes “bet kokios nereguliuojamos sàjungos bûtø profanacija valstybëje, kurios pilieèiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis…”

Platono apraðyta ideali valstybe daugeliui dabartiniø komentatoriø atrodë kaip komunistinë, nes joje svarbus sluoksnis – sargai – neturi privaèios nuosavybës, be to uþdrausti pastovûs monogaminiai ryðiai, kurie jo nuomone tarp þmoniø yra labai atsitiktini ir nebûtø toleruojami, veisiant gyvulius. Savo “komunizmu” ir apðviesto despotizmo idejomis Platonas labai skyrësi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybës stabilumo pagrindas yra vidutinë klasë (jomenai).

Idealiai aristokratinei valstybei Platonas prieðpastatë keturias klaidingas ir ydingas valstybës formas (arba “konstitucijas”), atitinkanèias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):

1) Timokratija, arba timarchija (“garbës valdþia”) – atsiranda privati nuosavybë, valdo garbëtroðkos, laisvi þmonës tampa vergais, valstybë nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);

2) Oligarchija iðsivysto ið timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelë turtuoliø grupë, o vargingieji neturi galimybës dalyvauti valdyme; konfliktas tarp ðiø dviejø grupiø baigiasi tuo, kad visuomenë nusileidþia dar viena pakopa þemiau, tai –

3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai “nugalëjæ varguoliai vienus savo prieðø sunaikina, kitus iðveja, o likusiø teises sulygina”, á valstybinius postus paskyrimas vyksta burtø keliu. Nepasotinamas laisvës siekimas, bûdingas demokratijai, veda prie dorovës smukimo, o tada jau sekas chaosas ir demokratijos þlugimas. Jà pakeièia

4) tironija: atsiranda stipri asmenybë kuri kaip liaudies gynëjas ir statytinis paima valdþià, taèiau greit apriboja pilieèiø laisves ir faktiðkai paverèia juos vergais.

Kaip realià alternatyvà ðioms klaidingoms formoms savo vëlyvesnëje knygoje – Ástatymuose – Platonas siûlë sukurti “antràjà pagal vertybæ” valstybinæ santvarkà. Tai miestas-valstybë, kurioje vieðpatauja ástatymas, miðri santvarka, apjungianti monarchiná iðminties principà ir demokratiná laisvës principà. Jà sudaro 5040 pilieèiø, padalintø á keturias klases. Leidþiama apribota asmeninë nuosavybë, taèiau pilieèiams draudþiama uþsiimti amatais ir prekyba, kurie turi bûti palikti uþsienieèiø rankose, ir þemdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybës santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jø 10 Naktinës tarybos nariø) ir demokratijos (360 atstovø – po 90 nuo kiekvieno luomo – taryba). Kuriant tokià valstybæ reikia pradëti nuo apsivalymo nuo nedorø asmenø – juos reikia sunaikinti arba iðtremti, kad paliktø tik “geri þmonës”. (Beje, panaðius metodus Platonas siûlë kaip
konkreèius ástatymø projektus). Svarbià reikðmæ toje valstybëje turi ástatymas, taèiau kartu Platonas pabrëþë, kad iðmintingas, stiprus valdovas yra aukðèiau ástatymo.Platono mokiná Aristotelá (384-322 i.K.), 20 metø – iki pat ákûrëjo mirties – praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo poliø politiná gyvenimà ir santvarkà. Jo knyga Politika, nors ne visai uþbaigta (tai greièiau paskaitø konspektas) visiðkai palyginama su XX amþiaus pradþios politologijos vadovëliais.

Aristotelis pirmas visuomeninës minties raidoje pritaikë empiriná metodà – stebëjimà ir indukcijà, savo darbuose apie valstybæ rëmësi labai plaèia faktiðka medþiaga, palygindamas ávairiø Graikijos poliø valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politikà, kaip tai darë jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidþiai stebëjo savo laikø politiná gyvenimà ir tuo remdamasis darë savo iðvadas ir apibendrinimus. Jis skaitë politikà esant svarbiausia ið visø menø ir mokslø, nes politikos tikslas yra pilieèiø “aukðèiausia gerovë”. Politika turi atlikti auklëjamàjà funkcijà, padëti pasiekti bendros gerovës ir teisingumo.

Politikoje Aristotelis sieja valstybës funkcijas ir tikslà su aukðèiausiu natûraliu þmoniø poreikiu – bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybë atsiranda, kai keli kaimai susivienija á didesnæ ir galinèià aprûpinti save bendrijà. Kaip ir ikivalstybinës susivienijimo formos (ðeima, kaimas), ji yra natûralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybë yra “kokios nors rûðies bendrija”, Aristotelis sutapatina jà su visuomene. Toks poþiûris buvo bûdingas antikiniais laikais. Valstybë anot Aristotelio yra aukðèiausia visuomeniniø ryðiø forma, ji turi bûti teisybës ir bendros gerovës pasiekimo instrumentu. Valstybë yra (arba bent turi bûti) laisvø, moraliai lygiø pilieèiø ryðys, veikiantis pagal ástatymus ir grindþiamas susitarimu, o ne jëga. Þmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir bûtent tuo skiriasi nuo gyvuliø: tas “kuris savo noru ar dël atsitiktinumo neturi valsrybës, yra arba blogas þmogus, þvëris, arba dievas, stovás aukðciau humaniðkumo”. Valstybës gyvænimo pagrindinë aðis yra politika, kuri privalo padëti apriboti þemiausias, egoistines þmogaus prigimties apraiðkas, padaryti þmogø kilnesniu, átvirtinti proto vieðpatavimà. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sàlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybës atsiskleisti aukðtesniems sugebëjimams ir pilnai iðreikðti þmogaus prigimtá. Todël valstybë yra aukðèiau ðeimos ir aukðciau individo, nes pastariteji, kaip vieningo kûno dalys, negali egzistuoti, jei kûnas yra sunaikintas. Valstybë – tai pilieèiø parnerystë. Pilietybës gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklë, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprendþiant valstybës reikalus.

Aristotelis pabrëþë, kad bendrai gyvenant yra neiðvengiama ir bûtina, kad vieni valdytø, o kiti bûtø valdomi. Jo nuomùne þmonës skiriasi “nuo pat gimimo”. Panaudodams du pagrindinius kriterijus: kiek yra valdanèiøju, ir kieno interesus jie iðreiðkia, ir palyginës ávairø valstybiø santvarkà (jo nuomone idealios santvarkos nëra) Aristotelis pateikë naujà valstybiø klasifikacijà:

________________________________________________________________

| | Iðreiðkia interesus |

| Valdo |_____________________________________|

| | visø | savo |

|____________________|____________________|_____________________|

| Vienas | Monarchija | Tironija |

| Nedaugelis | Aristokratija | Oligarchija | | Daugelis | Politëja (respublika) | Demokratija |

|____________________|___________________________________________|

Jei valstybë iðreiðkia visø interesus (monarchija, aristokratija, politëja) jos forma laikytina teisinga. Tironija, oligarchija ir demokratija yra “neteisingos” formos, nes valdanèioji grupë vadovaujasi tik savo interesais.

Valstybës formø ávairovæ Aristotelis aiðkino tuo, kad kiekvienoje valstybëje yra daug skirtingø elementø, ið kuriø vienas tampa dominuojanèiu. Jo nuomone geriausia valstybë – politëja – yra miðri santvarka, subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasë: “Valdþia gali bûti stabili tik ten, kur vidurinioji yra skaitlingesnë uþ vienà ar abi kitas”, t.y. turtuolius ir neturtëlius. (Beje, anksèiau ir Euripidas, teigë kad bûtent vidurinioji klasë “gelbsti valstybes”). Todël vidurinë klasë bûtinai turi dalyvauti valdyme. Palyginës Graikijos poliø formas, Aristotelis paþymëjo, kad daugumas konstitucijø yra arba demokratinës, arba oligarchinës, nes 1) vidurinë klasë yra beveik visur neskaitlinga; 2) viena ið dviejø klasiø – turto savininkai arba masës tampa dominuojanèia jëga ir pakeièia santvarkà savo naudai; 3) dominuojantys Graikijoje miestai-valstybës – Atënai ir Sparta – primetë silpnesniems savo santvarkà. Todël optimali miðri santvarka yra anot Aristotelio labai retas reiðkinys.

Prisilaikydamas valstybiø klasifikacijos schemos, Aristotelis atkreipë dëmesá á tai, kad politinë santvarka ir jos realus

yra skirtingi dalykai: formaliai demokratinë valdþia gali funkcionuoti kaip oligarchija, o oligarchija gali valdyti demokratiðkai. Jis pirmas politinës minties istorijoje paþymi, kad kiekvienai santvarkai bûdingos trys dalys: 1) patariamasis organas, kuris svarsto vieðus reikalus (skelbia karà ar taikà, sudaro sutartis, leidþia ástatymus, paskiria pareigûns ir iðklauso jø ataskaitas, tarnybos terminui pasibaigus); 2) pareigûnai, arba vykdomoji valdþia; 3) teismai. Kiekvienas ið ðiø organø gali bûti sudaromas demokratiðkai arba oligarchiðkai. Valdþiø pasiskirstymo principas ásigalëjo tik naujaisiais laikais, praëjus 2000 metø po Aristotelio.Skirtingai nuo Platono, Aristotelis buvo ásitikinës, kad nuosavybë, kaip taisyklë, turi bûti privati, nes “kada kiekvienas turës savo interesus, þmonës maþiau skøsis vienas kitu ir padarys daugiau paþangos, uþsiimdami kiekvienas savo reikalais”. Kartu jis pabrëþë, kad svarbu iðvengti pernelyg didelës turtinës nelygybës.

Aristotelis niekada nepuoselëjo idealios valstybës idëjos ir rëmësi beveik iðimtinai empiriniais faktais. Politinëje santvarkoje Aristotelis atiduoda pirmenybæ ástatymams, kurie yra konstitucinio valdymo pagrindas ir bûtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo prielaida. Kadangi ideali valdymo forma nægzistuoja, bet kokioje valstybëje galima revoliucija. Aristotelis iðanalizavo jø prieþastis ir priëjo iðvados, kad revoliucijos daþniausiai ávyksta dël yra kokios nors klasës ar grupës nepasitenkinimo, dviejø klasiø konflikto, iðoriniø prieþasèiø, o demokratijose dël demagogø ásigalëjimo. Siekiant stabilumo, ypatingà reikðmæ turi auklëjimas. Kiekvienas pilietis turi bûti mokomas tradiciniø antikinei Graikijai dalykø: (1) skaityti ir raðyti, (2) gimnastikos, (3) muzikos ir, galbût, (4) pieðimo.

Aristotelis, kaip ir kiti graikø màstytojai, laikë miestà-valstybæ absoliuèiai autonominiu vienetu ir tikëjo, kad polio valdovai turëjo pilnà laisvæ, priimant politinius sprendimus. “Tuo tarpu miesto-valstybës likimas ið tikrøjø priklausë ne nuo iðmintingo vidaus reikalø tvarkymo, o nuo tarpusavio santykiø su visu kitu graikø pasauliu ir nuo Graikijos santykiø sa Azija rytuose ir su Kartagina bei Italija vakaruose. Prielaida, kad miestas-valstybë gali pasirinkti savo gyvenimo bûdà neatsiþvelgdamas á ðiø uþsienio santykiø brëþiamas ribas, buvo ið principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip ir daugelis kitø protingø graikø, galëjo smerkti vaidingumà ir karingumà, bûdingà graikø miestø tarpusavio santykiams, bet, kaip parodë gyvenimas, ðios ydos buvo neiðnaikinamos, kol miestai liko nepriklausomi” (Sabine & Thorson, 1995: 159).

Senovës Romos svarbiausias politologinis pasiekimas yra legalizmas – poziûris á valstybæ kaip teisës kûriná, pilieèiø teisinës lygybës pricipo fomulavimas, individo kaip juridinio asmens koncepcija. Ið II-III à. romënø teisininkø darbø buvo sudaryti Digestai, kurie imperatoriaus Justiniano laikas buvo iðleisti ir Justiniano (arba Romos) teisës pavadinimu vëliau buvo pagrindiniu teisës ðaltiniu Europoje iki pat XIX a. pradþios, kada pasirodë Napoleono kodeksas. Romënø teisë skyrë privaèià teisæ ir vieðàjà, lieèianèià valstybës reikalus teisæ. Privaèioji teisë buvo skirstoma á naturaliàjà (jus naturale) – abstrakèius teisës principus, civilinæ Romos (jus civile) teisæ ir jus gentium – kitø tautø, gyvenanèiø imperijos ribose, paprotinæ teisæ.

Romënai pripaþino þmoniø nelygybæ: autoritetingi dël savo intelekto ar uþimamos padëties individams buvo pripaþinama dignitas, o kiti, turëjæ tik libertas – teisæ daryti tai, kas neuþdrausta ástatymo, turëjo skaitytis su jø nuomone. Kita svarbi sàvoka buvo imperium, pradþioje reiðkusi neribotà valdþià, o respublikos laikais ágavusi suvereniteto prasmæ.

Markas Tulijus Ciceronas (106-43 p.K.): bene pirmas paskelbë, kad svarbiausia valstybës atsiradimo prieþastis buvo poreikis apsaugoti nuosavybæ. Respublika yra visø þmoniø, vieðas reikalas (res publica) ir rezultatas sutikimo teisës ir bendrø interesø klausimais. Teisës pagrindas yra teisingumas, kurio svarbiausias reikalavimas – nekenkti kitiems ir nepretenduoti á svetimà nuosavybæ. Ciceronas pasiûlë savo valstybiø klasifikacijà, iðskyræs tris formas: karaliaus, optimatø (aristokratijos) ir liaudies (demokratija) valdþià. Demokratijà jis skaitë blogiausia forma, o geriausia jo nuomone yra miðri forma, garantuojanti valstybës stabilumà ir teisinæ pilieèiø lygybæ. Tobuliausia ir stabiliausia valdymo forma jis skaitë Romos santvarkà. Cicerono samprotavimuose yra taip pat tarptautinës teisës pradai: jis kalba apie “tautø teisæ”, poreiká vykdyti tarptautinius ásipareigojimus ir sutartis.

Cicerono dëka Europoje tapo plaèiai þinoma stoikø (Seneca ir kt.) teisës doktrina, akcentavusi visuotinæ prigimtinæ teisæ, kurios niekam nevalia atimti. Ciceronas raðë: “Vis dëlto yra tikrasis ástatymas, teisingas protas, – atitinkantis prigimtá, galiojantis visiems, nekintamas ir amþinas, ásakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysèiø. Taèiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori þmones, o nedorëliai jø niekada nepaiso. Neleistina pakeisti ðá ástatymà kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neámanoma
jo panaikinti viso iðtisai. Nei senato, nei tautos negalime bûti nuo ðio ástatymo atleisti.., visas tautas visais laikais saistys vienas, amþinas ir nekintamas ástatymas, vienas bus ir tarsi bendras visø mokytojas ir valdovas Dievas, ðio ástatymo kûrëjas, aiðkintojas, leidëjas; kas jam nepaklus, bëgs pats nuo savæs ir, paniekinæs þmogaus prigimtá, taip kartu patirs aukðèiausià bausmæ, net jeigu ir iðvengtø viso kito, kas laikoma bausmëmis” (Sabine & Thorson, 1995: 195-196).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4547 žodžiai iš 9076 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.