Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje
5 (100%) 1 vote

Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

11

Įvadas

„Lietuvių pomirtinio gyvenimo sampratos problema svarbi tiek mėginant atkurti anuometinės religijos svarbiausius įvaizdžius, tiek siekiant pamatuotai prabilti apie senovės lietuvių pasaulio suvokimo lygtis ir būdus” . Didžioji dauguma rašytinių šaltinių kalba apie laidojimo papročius, bemaž nieko nesakydami apie pačią pomirtinio gyvenimo sampratą. Dažnai užsimenama tik apie mirusiųjų apraudojimą, įkapių dėjimą, kartais – apie mirusiųjų šermenis, aukojimus mirusiesiems ir kt. Rašytinių šaltinių duomenis šiek tiek praplečia papildomi šaltiniai .

Senoji lietuvių kultūra buvo labai orientuota į mirtį. Svetimtaučių kronikos mini, kad pagonių žmonos ne kartą susidegindavo su mirusiais vyrais, kad ant laužo žūdavo pilių gynėjai, nepajėgę atmušti priešo. Tokią narsą galima paaiškinti tvirtu tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Mūsų protėviai mirtį suvokė ne kaip beviltiškos būklės pradžią, o kaip kito gyvenimo vartus.

Senojoje religijoje ir mitologijoje galima atsekti du pomirtinio pasaulio įsivaizdavimo periodus: metempsichozės ir užpasaulinės egzistencijos. Pirmas periodas tai tautosakoje užfiksuotas archaiškas pomirtinio žmogaus virtimo medžiais, augalais, gyvuliais, žvėrimis, paukščiais vaizdinys. Ilgainiui atsirado pomirtinio atpildo idėja, kuri persipynė su skaistykloje atgailaujančių vėlių vaizdiniu. Skaistykla buvo perkelta į žemę. Po kurio laiko pomirtinis gyvenimas perkeltas „už” gyvųjų pasaulio. „Klasikiniu” senosios lietuvių religijos ir mitologijos laikotarpiu lietuviams gerai žinomi du „užpasaulinio” mirusiųjų pasaulio įvaizdžiai: po žeme, kalne, už girios ir danguje. Pomirtinio gyvenimo centre – kalnas, ant kurio gyvena arba Dievas arba Perkūnas. Kalno papėdėje ar pačiame kalne – pragaras, kurio valdovas yra velnias. Dar ankstesniais laikais mirusiųjų valdovu galimas dalykas turėjo būti Deivė – Motina.

I. Tikėjimai metempsichoze senojoje lietuvių pasaulėžiūroje

Kiek galima spręsti, tikėjimas metempsichoze, pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje, yra bene archaiškiausias pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimas. Metempsichozė – mirusio žmogaus gyvenimo tąsa, jo sielai perėjus į kitus gamtos kūnus – augalus, gyvūnus ir pan. Paprastai tikėjimas mirusiųjų sielų persikūnijimu priskiriamas animistinėms idėjoms (tikėjimui, kad ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai, daiktai turi sielą), arba manoma, kad jis kyla iš totemistinės pasaulėžiūros (tikėjimo, kad giminė yra kilusi iš gyvūno arba augalo, laikomo giminės mitinio protėvio globėjo įsikūnijimu, su kuriuo ją sieja bendrumo, giminiškumo ryšys). „Tikėjimo metempsichoze šaknys plyti tame archainiame žmonijos sąmonės sluoksnyje, kuriame transcendentinių veiksnių nuojauta objektyvavosi gyvojoje gamtoje. Europos tautos tikėjo metempsichoze nuo senų laikų, ir istoriniuose šaltiniuose šis tikėjimas sutinkamas jau išsikvėpęs, pasiekęs nuosmukį” .

Mirusieji medžiuose, augaluose

Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, jog po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Girgždant medžiui, sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo dūšia. Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Medžiuose esančios mirusiųjų vėlės tapatinamos su skaistykloje kenčiančiomis sielomis. Sakoma, jog Dievui paskyrus atgailą medyje ar gyvulyje gyventi, mirusysis turi tol kentėti, kol Dievas išlaisvins. Tačiau atgailaujančios medžiuose sielos jau gan vėlyvas vaizdinys. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. Kartais po mirties pereinama į kitus augalus – į gėles, lelijas, ant mirusiojo kapo išdygsta rožės, rožių krūmas, kuriame, pasak sakmių, apsigyvena mirusysis. Dainose ir raudose mirusiojo perėjimas į medį suprantamas kaip neišvengiamybė, toks pavirtimas neaiškinamas, čia nesama nei atpildo, nei bausmės motyvų. Dainose minimas moterų virtimas liepomis, vyrų – ąžuolais. Dažnai mirusieji tapatinami su medžiais ir augalais. Pomirtinis perėjimas į medį buvo suprantamas kaip laikinas sielos įsikūnijimas prieš patenkant į protėvių kraštą. Medžiais mirusieji įsivaizduojami ir pomirtiniame pasaulyje. Tautosakoje dažniausiai minimi šiame pasaulyje konkrečiuose medžiuose įsikūniję mirusieji. Tokių medžių garbinimas galbūt susijęs su protėvių kultu. Tai, kad atskiri medžiai ar giraitės sietini su mirusiaisiais, rodo išlikę su laidojimo vietomis susiję tikėjimai. „Štai Mažojoje Lietuvoje XVIII a. ant moterų kapų buvo statomi paminklai iš epušės, vyrams – iš ąžuolo. Tikint, kad mirusiojo siela pereina į medį, augantį ant kapo, vietoje paminklų dar XX a. per. Užnemunėje sodinti medžiai, moterims parenkant liepas, egles, vyrams – ąžuolus, maumedžius, klevus. Tikėjimas, jog medin pereinąs gyventi žmogus ypač ryškus tais atvejais, kai medis išauga ant kapo” .

Virtimas gyvuliais ir žvėrimis

Lietuvių etiologinėse sakmėse paprastai vaizduojamas Dievas, kuris jį įžeidusius įžūlius žmones, gobšuolius, nedorėlius paverčia gyvuliais ir žvėrimis. Apie tolimesnį tokio paverstojo likimą nepasakojama; atrodo, jis ir toliau lieka tuo gyvūnu, į kurį buvo paverstas. Pats
„virtimo” faktas visiškai galėjo atstoti mirties sąvoką. Velnio kontroliuojami gyvulių pavidalo mirusieji sutinkami ir „aname pasaulyje”. Arkliais ir jaučiais po mirties paverčiami dažniausiai pikti ponai, kunigai. Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitikdavo būdą ir ydas, kuriomis, gyvas būdamas, pasižymėjo tas žmogus. Pomirtinis virtimas gyvuliu galėjo būt suvokiamas kaip neutralus dalykas tik gan primityvioje gyvulių augintojų visuomenėje, ir negalėjo išsilaikyti tarp žemdirbių, kur virtimas darbiniu arkliu ar jaučiu vargiai ar ką žavėtų. Virtimo gyvuliu pasakose ir sakmėse supratimas kaip bausmė, nelaimė, bėda turėjo rastis vėliausiai gyvulininkystės ir žemdirbystės sankirtos laikotarpyje. Nemenkas tautosakos sluoksnis kalba apie mirusiuosius, sutinkamus gyvulių ir žvėrių pavidalais jau aname pasaulyje. „Visuose sakmių variantuose išlaikomas ir gerų, ir blogų mirusiųjų virtimo avimis motyvas yra bene archaiškiausias. Indoeuropiečių mituose aptinkamas požeminės karalystės su besiganančiais galvijais, kuriuos galima interpretuoti kaip mirusiuosius, įvaizdis. Tačiau metempsichozės variantas – virtimas gyvuliais, baltiškoje pasaulėžiūroje funkcionavo tikriausiai tik kaip bausmės motyvas, ir tokie mirusieji siejami su velniu” .

Virtimas paukščiais

Tautosakoje virtimas paukščiais paprastai turi tragišką atspalvį. „Paukščiu žmogus virsta ekstremalioje, ribinėje situacijoje – mirus, žuvus jo artimajam, kuomet liūdinti sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi toliau, jų liūdesys pernelyg stiprus” . Dažniausiai mergelė pereina į mirusiųjų pasaulį virsdama gegute, bernelis – sakalu, kukučiu. Dainose minimi paukščiais virtę žmonės – tai nelaimingieji, išsiverkę sau mirtį, kartais nelaiku mirę, bedaliai. Jose virtimas paukščiais neinterpretuojamas kaip bausmė. Paukščiais virtę mirusieji sutinkami ne tik žemiškoje erdvėje, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Tačiau ankstesnis yra mirusiojo, virtusio vandens paukščiu, vaizdinys. Lietuvių pasakose mergelė po mirties virsta būtent vandens paukščiu – antimi ar gulbe. Virtimas vandens paukščiu reikšmingas, ypač turint galvoje indoeuropiečių tautoms būdingą tikėjimą, kad mirusiųjų pasaulis yra už vandens. „Mirusiojo patekimas į vandenį turėtų reikšti, kad jis jau įžengia į ribinį pasaulį, skiriantį mirusius nuo gyvųjų, ir, tapęs antimi ar gulbe, gali tą ribą įveikti” .

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1166 žodžiai iš 2206 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.