Povandienine archeologija Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Povandienine archeologija Lietuvoje

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

Tikslai 4

Luokesos ežeras 5

Gyvenvietės ežeruose 6

Kas yra polinės gyvenvietės? 8

Tyrinėtos ir Siesarties upelio ištakos 8

Tyrimai 8

Priežastys, tikslas (kodėl buvo statomos polinės gyvenvietės, jų paskirtis) 9

Datavimas (Kada buvo statomos polinės gyvenvietės) 10

Lietuva (Luokesos I-II gyvenvietės) 10

Kas gyveno polinėse gyvenvietėse (kodėl čia gyveno, kas įtakojo, skatino?) 11

Anketa 11

Išvados 19

Naudota literatūra 20

Šaltiniai 20

Tinklapiai 20

Priedai 21

Archeologai… 22

Ką slepia Luokesų ežeras? 22

Luokesų ežero dugne — ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietės liekanos 23

Ieškoma su perspektyva 23

Ežerų polinės gyvenvietės 26

pasaulyje ir Lietuvoje 26

Dubingiai, Luokesa, Baltadvaris – Lietuvos ir pasaulio akiratyje 29

Ir Lietuvoje po vandeniu galima aptikti net labai įdomių radinių 32

Įvadas

Povandeniniai archeologiniai tyrimai – tai pakankamai nauja archeologinių tyrinėjimų sritis, kurios vystymasis priklausė ir nuo technikos raidos, kuri įgalino žmogų dirbti po vandeniu. Kaip rodo metodikos raida, tyrinėtojų didžiausias siekis – sudaryti tokias darbo sąlygas, kad galima būtų vykdyti tokius pat archeologinius tyrimus, kaip ir ant žemės.

Polinės gyvenvietės, tai senovinės, priešistorinės gyvenamosios vietos, kurios buvo įrengiamos virš seklių ežero vietų ar pelkių. Ant medinių polių, vertikaliai sukaltų į dumblą, žemę ar pan. buvo įrengiama platforma, ant kurios toliau statomi pastatai, įvairaus dydžio ir paskirties.

Dar dabar apgyvendintos polinės gyvenvietės egzistuoja visuose kontinentuose: Pietinėje Azijoje, Vakarinėje Afrikoje ar Centrinėje Amerikoje, gal dar ir Europoje jose yra gyvenama. Šiose platumose polinės gyvenvietės yra naudojamos kaip poilsio, maudymosi vietos, pirtys. Toks specialus gyvenimo būdas, pastatai be rūsio, vienaukščiai, aptinkami vietose, kur dažni potvyniai ir vandens lygio svyravimas sudaro nemažai sunkumų vietos gyventojams. Statymas pastatų ant medinių pagalių, rąstų – geriausias sprendimas.

Polinių gyvenviečių tyrimai tapo labai svarbūs, kadangi akmens amžiuje ir ankstyvajame metalų laikotarpyje (akmens, bronzos, geležies amžiuose) gyvenimas ant polių buvo itin dažnas reiškinys beveik visoje Europoje: Alpių regione, Lenkijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų šalių. Povandeniniai archeologiniai tyrimai – galimybė tirti šio tipo objektus.

Paskutiniųjų metų naujų povandeninių archeologinių objektų atradimai Lietuvoje paskatino susidomėti unikaliu gyvenimo būdu polinėse gyvenvietėse, gyvenimu virš vandens. Naujos polinės gyvenvietės aptiktos Rytų Lietuvos ežere privertė pažvelgti į Europoje esančias tokias pat gyvenvietes, kad būtų lengviau suprasti jų atsiradimą, specifiką. Polinių gyvenviečių tyrimai pirmieji Lietuvoje atlikti 2002 metų vasarą Luokesos ežere, Molėtų rajone.

Tikslai

1. Supažindinti mokytojus bei mokinius su nauja archeologijos rūšimi- povandenine archeologija;

2. Aprašyti polines gyvenvietes, jų tyrinėjimus. Luokesų ežero 2002, 2003 metų archeologinius tyrinėjimus, atrastus polius, jų tyrimą;

3. Apklausti mokytojus bei mokinius, sužinoti jų požiūrį ir jų žinias apie povandeninę archeologiją.

Luokesos ežeras

Luokesų ežeras tyvuliuoja už 2 km į pietvakarius nuo Molėtų. Jo plotas – 1,04 km2 , ilgis (iš v. į r.) 2,4 km, didžiausias plotis 0,8 km. Ežeras yra labai duobėtas ir gilus (vietomis apie 45 km). Didžiausias gylis 43,8 km. Krantai š. vakaruose ir pietuose aukšti, vietomis apaugę mišku. Yra 2 salos (iš viso 3,6 ha). Įteka upelis iš Luokesaičio ežero, išteka į Kirneilio ežerą.

Luokesų ežeras prigludęs prie pat Molėtų, yra viena iš pagrindinių šio miesto gyventojų poilsiaviečių. Skaidriame jo vandenyje daug žuvų, ežero pakraščiai patogūs trumpalaikiam poilsiui po darbo valandų. Čia rengiamos žiemos ir kitos šventės, į kurias susirenka po kelis tūkstančius žmonių. Ant ežero ledo lenktyniauja važnyčiotojai, žirginio sporto entuziastai.

Senesni molėtiškiai porina, kad ankščiau Luokesų ežeras vadinosi Lakesu. Kitados po pasaulį klajojęs, visus ežerus ir upes perbridęs, čia atėjęs milžinas. Brisdamas per šį gilų ežerą, jis prilakęs.

Gyvenvietės ežeruose

Gyvenvietės ežeruose susidomėta dar XIX a. viduryje. 1854 metais Šveicarų mokslininkas F.Keller iškėlė teoriją, kad poliai randami ežeruose yra polinių gyvenviečių statytų ant platformų virš ežero paviršiaus liekanos. Ši teorija tapo labai populiari ir dėl to, kad buvo rasta daug įdomių radinių.. XX a. pradžioje ja buvo suabejota, o vėliau ji buvo paneigta. Dabar galima tiksliai pasakyti, kad dauguma neolito ir bronzos gyvenviečių stovėjo ant kranto tik vėliau nugrimzdo.

Lietuvoje šie paminklai archeologų dėmesį patraukė dar prieš II-ą Pasaulinį karą. Svarstyta ar buvo statomos polinės gyvenvietės Lietuvoje. Išsiskyrė kelios archeologų nuomonės. S.Kšvickis ir P.Galaunė manė, kad akmens amžiaus gyventojai rengdavo savo būstus vandenyse ant piltų žemės salų, kurias su krantu jungdavo siauru liptu
takeliu, o polinės statybos Lietuvoje nebuvo. Spiginas teigė, kad buvo kelių tipų poliniai pastatai, vieni ant plaustinių prie polių pritvirtintų platformų, kiti statyti paprastai ant polių. E.Volteris taip pat manė, kad polinė statyba akmens amžiais Lietuvoje turėjo egzistuoti. Šiandien požiūris į akmens amžiaus polines gyvenvietes yra pasikeitęs. Nors nusausėjusiuose vietose randama gerai išsilaikiusių polių, bet jie nelaikomi polinių gyvenviečių ant vandens liekanomis. R.Rimantienės nuomone pastatų virš vandens, bent jau akmens amžiuje, nestatyta, o keičiantis ežero vandens lygiui po vandeniu atsidūrė gyvenvietės dėl minkšto grunto ir potvynių pavojaus statytos ant ilgesnių polių. Neolitinių polinių gyvenviečių liekanos tyrinėtos Usviatų ir Čičitskoje ežeruose (Pskovo sritis), kur br polių, rasta nemažai keramikos, titnaginių įrankių ir medinių apeiginių statulėlių.

Vėlyvesniuose laikotarpiuose baltų žemėse aptikta nemažai gyvenviečių ežeruose, išsiskiriančių savo statybos ypatumais. XIX a. pabaigoje Rytų Prūsijoje jas pradėjo tyrinėti J.Haidekas, o atsiradus povandeniniai archeologijai Lenkijoje, pradėti nuoseklūs jų tyrinėjimai. Šios įtvirtintos gyvenvietės priskiriamos ankstyvojo geležies amžiaus Vakarų baltų pilkapių kultūrai, jos paplitusios Mozūrų regiono, bei Suvalkų vaivadijos ežeruose ir statybos visiškai prie vandens, dažnai ant grotinių platformų. Geriausiai ištirtos yra Moltajinių (Olštino vaivadija) ir Božne (Suvalkų vaivadija) ežerų gyvenvietės. Pastarosios liekanos buvo pasklidusios 20 m diametru, 2,3–4 metrų gylyje, o 12×16 m netaisyklingos formos ovale koncentravosi medinės konstrukcijos ir akmenys. Gyvenvietės pagrindą sudarė grotinė konstrukcijos platforma iš įvairių statmenai sujungtų rąstų. Nuo platformos galų maždaug už 7–10 m gyvenvietę supo stulpų eilė.

Panašios konstrukcijos, bet vėlyvesnės įtvirtintos gyvenvietės žinomos kitame baltų regione – Latgaloje, Latvijoje. Ten žinoma apie 10 tokių gyvenviečių esančiu po vandeniu. Ušurų ir kai kuriose kituose ežeruose tyrinėtos gyvenvietės yra atsidūrusios net 4 m gylyje, bet geriausiai ištirta ir išlikusi yra ne taip giliai buvusi Araišių ežero įtvirtinta gyvenvietė. Jos statiniai, primenantys medinę pilį, datuojami IX – X a. Ši gyvenvietė buvo pastatyta vidury ežero, mažoje saloje, kuri laikui bėgant vis labiau buvo apsemta vandens. Dėl aušto vandens lygio ir žemo salos reljefo, gyvenvietė negalėjo būti pastatyta taikant tradicinius statybos metodus. Jos pamatus sudarė grotų pavidalo platforma iš 13 skersai ir išilgai išsidėsčiusių medinių sienelių. Ant šių pamatų paklotas rąstų grindinys, sudarantis savotišką aikštę. Ant jos išsidėsčiusios penkios namų eilės, iš kurių keturios buvo kraštuose, o viena per vidurį. Iš kai kurių namų buvo likusios net septinių rentinių aukštumo sienos. Visi namai buvo stačiakampio formos nuo 3×3,7 m iki 4.5×5,9 m dydžio. Statinių pamatai padaryti iš ovalių rąstų, kurie buvo užklojami žeme ir smulkesniais rąsteliais. Sienos sudarytos iš persiklojančių statmenų balkių. Kiekvienas pastatas kairėje fasado dalyje turėjo įėjimą ir nedidelį priestatą. Namai šildomi didelėmis akmeninėmis krosnimis. Iš pietinės gyvenvietės pusės buvo akmeninis griovelis, kuriuo nutekėdavo susikaupęs vanduo. Salą su krantu jungė tiltas. Dabar šis paminklas yra rekonstruotas ant kranto, kur įrengtas muziejus.

Įdomus yra V. Pokrovskio aprašytas archeologinis paminklas esantis netoli Ežerinių, Ribnicos ežere, kuris dabar yra Baltarusijoje, netoli pietinės Lietuvos sienos. V. Pokrovskis rašo, kad šiame ežere yra „sala“ (виспа) vadinama vieta, kurioje randama polinių konstrukcijų liekanų. Pagal žvejų pasakojimus polinės konstrukcijos susideda iš seklumoje esančių polių ir prie jos vedančio tilto liekanų. Ši sekluma yra stati, apvalios formos povandeninė kalva, kurios perimetras apie 120 sieksnių (1 sieksnis – 2,13 m), jos pakraščiuose eina dvi eilės polių, viduryje taip pat yra polių, bei paklotas medžio trinkų grindys, tačiau dėl vandens poveikio jame susidarė skylių. Vandens sluoksnis nuo polių viršaus yra vienas aršinas (0,71 m). aplink seklumą ratu einantis poliai užima apie dviejų sieksnių plotą, už jų pagilėja iki 5 sieksnių. Poliai čia supuvę visą sieksnį nuo paviršiaus. Tilto liekanos eina nuo kaimo į salą, nuotoli nuo kranto apie 150 sieksnių, vidutinis gylis 5–6 sieksniai. Tilto plotis apie 6 sieksnius, pradedant nuo kranto. Poliai vienas nuo kito nutolę per 1,5 sieksnio, jie sudaro 4–5 eiles. Gilesnėse vietose jų viršūnės yra apie 2 sieksnius nuo dugno. Dėl vandens poveikio poliai labai suplonėję, tačiau kiek galima spręsti iš išlikusių šakų jie buvę apie 8 verškų (1 verškas – 4,4 cm). Poliai ąžuoliniai, gal lengvai ištraukiami. Kai kurie poliai turėjo geležinių detalių; geležinius antgalius, o per vidurį geležinius kablius. Randama ir stambių plytgalių bei puodų šukių. Vietiniai gyventojai sako, kad „ten karalius gyveno“. Panaši gyvenvietė yra tyrinėtoje Gotlando saloje, Tigstat Trask ežere (Švedija). Ši XII a. vikingų gyvenvietė buvo keturkampio formos, maždaug 250×250 m dydžio, pastatyta ežero centre. Pastatai statyti ant polių ir stačiakampių medinių
dėžių užpildytų gruntu.

Lietuvos ežerų gyvenvietės kol kas nėra tyrinėtos. Nors V.Ušinsko bandymai jų ieškoti Daugų, Didžiulio ir Vilkokšnio ežeruose nebuvo sėkmingi, bet atsižvelgiant į radinius kaimyninėse šalyse, reikėtų tikėtis atradimų ir Lietuvoje.

Žinių apie ežerų gyvenviečių liekanas yra ir iki II pasaulinio karo sukauptoje archeologinėje medžiagoje. I.Jurkus mini, kad Vilniaus apskrityje pasitaiko vietų, kuriose galėjo būti statomi poliniai pastatai ant vandens. Plačiai aprašomas Šventas ežeras prie Bagaslaviškio (Širvintų r.), kuriame nuo seno randama juodojo ąžuolo polių, kurios vietiniai gyventojai bandydavo ištraukti, nes ąžuolas buvo gerai išlikęs, kietas, lygus be šakų ar šaknų požymių. Per audrą dažnai buvo išmetamos ąžuolinės pusiau apvalios lentos ir kitos medinės detalės. 1911 m. ežerui smarkiai nusekus buvo galima matyti polius paviršiuje ir juos apžiūrėti. Be šio ežero paminėti Jubelių, Ulšiškių ežerai (Širvintų r.), bet apie radinius juose smulkiau neparašyta.

Profesoriaus E.Volterio nuomonė apie polines gyvenvietes išdėstyta L.Paunksnio straipsnyje „Sijų statybos likučiai Lietuvoje“ čia taip pat minimas Vulos ežeras (Vilniaus r.), kuriame yra 40 į ežero dugną sukaltų polių bei randama daug puodų šukių. Straipsnyje taip pat paminėti Platelių ežero poliai, kurie šiandien jau tapo geriausiai ištirtu Lietuvos povandeniniu archeologiniu paminklu.

Ne tokios aiškios informacijos yra vėlyvesniuose šaltiniuose. Baltojo ežere (Zarasų r.) randama daug ąžuolinių rąstų. Luokeso ežere (Molėtų r.) taip pat randama storų kietų rąstų, iš kurių vietiniai žmonės net statydavosi trobesius. 1999 m. Gegužės mėnesį vykusioje žvalgomojoje povandeninėje ekspedicijoje buvo išžvalgyta teritorija aplink dvi Luokeso ežero salas. Buvo aptiktas medinės konstrukcijos dalis ir medinis 2m ilgio polis. Šiame objekte reikia tęsti žvalgymus, kad būtų galima nustatyti radinių ir paminklo kilme.

Kas yra polinės gyvenvietės?

Polinės gyvenvietės, tai senovinės, priešistorinės gyvenamosios vietos, kurios buvo įrengiamos virš seklių ežero vietų ar pelkių. Ant medinių polių, vertikaliai sukaltų į dumblą, žemę ar pan. buvo įrengiama platforma, ant kurios toliau statomi pastatai, įvairaus dydžio ir paskirties.

Tyrinėtos ir Siesarties upelio ištakos

Štai Siesarčio ežere apžvalgytas 200×100 m dydžio plotas ŠV, ežero krante ties Siesarties upės ištakomis. Žvalgymo metu ištakose 2m gylyje rasta dešimtys į dugną įkaltų 0.2 – 1.5 m ilgio, apvalių 6 – 5 cm skersmens kuolų. Dalis jų sukalta skersai ištakoms, kiti išsimėtę be tvarkos. Padaryta pirminė 16 kuolų inventorizacija. Kuolai išsidėstę puslankiu. Tarp kuolų, dumble, rasta kelios dešimtys maždaug 7–9–5 cm dydžio, apvalainių lauko akmenų (PAV?(54)). Rastieji kuolai turbūt tarnavo kaip užtvara žvejybos tinklams statyti, akmenys naudoti kaip tinklų pasvarai. Šio objekto datavimas neaiškus.

Tyrimai

Polinių gyvenviečių tyrimai yra gana skirtingi, kadangi polinės gyvenvietės vienose vietose aptinkamos jau dabar neapsemtose, tik durpėtose vietose šalia ežero, arbe buvusio ežero vietoje (Lietuvoje – Žemaitiškės, netoli Kretuono, Lenkija – Biskupinas), arba vandenyje (Constance ežero gyvenviečių komplektas, Vokietija, Luokesos polinė gyvenvietė – Lietuva). Taigi tarsi tiems patiems objektams reikalingos visiškai skirtingos metodikos ir pasiruošimas.

Alpinio regiono gyvenviečių vidutinis polių skaičius yra apie 2500 – 5000 vienetų. Milžiniški kiekiai radinių sudarė nemaža sunkumų tyrėjams: vėlyvojo neolito gyvenvietės (Saint-Blaise) buvo suskaičiuota ne mažiau kaip 360 tonų akmens, 400,000 gyvulių kaulų, 18000 titnago dirbinių ir apie 3 tonas keramikos šukių.

Tokie objektai, aptinkami po vandeniu, suteikia žinių apie dar vieną gyvenimo būdą virš vandens ar drėgnoje vietoje, papildo atskirų laikotarpių medžiagą ir įprasti archeologiniai tyrimai čia negalimi. Povandeniniai tyrimai suteikia nemažai žinių apie aptariamojo laikotarpio statymo technologijų lygį, konstrukcijos metodus.

Archeologinė medžiaga užsikonservuoja vandenyje, todėl geriau išlieka. Dažnai šis procesas gana drąsiai vadinamas „laiko kapsulės efektu“. Iš surinktų duomenų matoma, kad daug geriau išlieka organinė medžiaga, kuri duoda svarbios ir gana sunkiai išliekančios informacijos (tekstilė, oda, kaulas, medis, augalinės liekanos).

Polinių gyvenviečių tyrimuose labai svarbūs ir pagalbiniai mokslai – dendrochronologija, palinologija, paleogeografija, C14 datavimas.

Priežastys, tikslas (kodėl buvo statomos

polinės gyvenvietės, jų paskirtis)

Dažnai girdima tarp archeologų vyraujanti nuomonė, kurią palaikė ir M. Gimbutienė, kad polines gyvenvietes reikėtų sieti su gyvulininkyste. Polinės gyvenvietės statytos žemose pelkėtose vietose, ežerų pakrantėse. Pakrantė drėgna, todėl lengva į ją kalti rąstus. Kiaulės ganėsi užliejamoje maistingoje pakrantėje, o kiti gyvuliai pievose.

Dar viena nuomonė, kuri galėtų paaiškinti polinių gyvenviečių statybą, gali būti susijusios ir su žvejyba, maisto gavyba. Taip pat vanduo išvalo aplinką, todėl gyvenimas virš vandens galėjo padėti išvengti antisanitarinių sąlygų, mesti atliekas ir šiukšles
ežerą.

Taip pat viena iš spėjamų priežasčių – gynybinė. Kad galbūt šios gyvenvietės buvo statomos norint apsiginti nuo priešiškai nusiteikusių kaimynų, o gal nuo laukinių žvėrių. Tačiau mūsų regione sunku būtų taip teigti, kadangi ežerai žiemą užšąla, ir tada labai lengvai galima ją pasiekti ledu ir sudeginti užpuolimo metu…

Vienas iš paaiškinimų, yra tas, kad polinės gyvenvietės buvo statomos apsisaugojimo tikslais. Nuo priešiškai bei agresyviai nusiteikusių genčių arba nuo laukinių žvėrių. Tokią nuomonę pateikia Lenkijos mokslininkai, kurie polines gyvenvietes Mozūrijos ežeryne (Moltajny, Pieczarki) traktuoja kaip gyvenamasis – gynybinis kompleksas, gyvenvietė (Mieszkalno-obronnej osiedla).

Švedijoje yra žinoma viena, panašaus laikotarpio polinė gyvenvietė, Alvastra, keli kilometrai nuo Vaterno (Vattern) ežero. Alvastros polinė gyvenvietė užima gana didelį plotą, apie 1000 m2, apie 1000 medinių polių. Dendrochronologiniai tyrimai leidžia teigti, kad ši gyvenvietė buvo naudojama daugiau kaip 42 metus.

Šios polinės gyvenvietės interpretacija yra gana įdomi, kadangi ji yra traktuojama kaip vieta ritualams, todėl ją ir tenka paminėti, nes yra ir visai neįprastų polinių gyvenviečių interpretacijų. Tyrinėtojų yra pateikiami keli pagrindiniai: Netinkamai, nepraktiškai parinkta vieta, kadangi joje nėra galimybių apsiginti; Didelis procentas tarp visų radinių, prestižinių, retų dirbinių kiekis; Labai mažai rasta titnago dirbinių, jų apdirbimo liekanų; Žmonių kaulų liekanų kultūriniame sluoksnyje.

Taip pat rasta ritualams priskiriamų artefaktų – deginto maisto-aukų, titnago dirbinių.

Kodėl ritualiniai vietai buvo pasirinkta šlapia, pelkėta vieta, galėtų paaiškinti ir tas faktas, kad dauguma aukų Akmens amžiuje, Bronzos ir netgi Geležies amžiuose randama pelkėse. Taip pat šita pelkė nėra paprasta, kadangi ją surado iš į ją subėgančių šaltinių, tai tarsi šventa vieta.

Alvastra polinės gyvenvietės pavyzdžiu buvo pateikta dar viena polinių gyvenviečių interpretacija.

Crannog – gyvenamosios vietos, įrengtos ant nedidelių natūralių ar žmogaus padarytų salelių ežeruose, upėse ar pelkėse. Platforma ant vertikalių polių, sustatytų ovalo forma yra prilaikomi horizontalių rąstų. Ši salelė, dažnai apjuosiama medine aukštatvore. Crannog naudojami nuo neolito, ankstyvojo bronzos amžiaus iki pat 16 a. m. e. Dar 1500 m.e. šios vietos minimos rašytiniuose šaltiniuose.

Datavimas (Kada buvo statomos

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2775 žodžiai iš 9085 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.