Požiūris į žmogaus prigimtį iš skirtingų perspektyvų
5 (100%) 1 vote

Požiūris į žmogaus prigimtį iš skirtingų perspektyvų

Žmogus – tai biopsichosocialinė būtybė tam tikroje kultūrinėje aplinkoje. Jam pažinti sukurta daug teorijų, kuri kiekviena atskirai atspindi tiktai vieną kokį nors žmogaus prigimties aspektą. Tačiau iš atskirų dalelių, kurios sąveikauja tarpusavyje, susideda visuma.

„Mintis šitokia: į žmogaus prigimtį galima pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Suprantama, kad siekiant suprasti žmones, būtų idealu pažvelgti į juos iš vadinamosios „holistinės“ perspektyvos.“ (C. Sutton 1999 m., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, 14 psl.).

Žmogaus prigimtį galima įžvelgti pasitelkus 5 perspektyvas:

 Biologinė;

 Psichodinaminė (emocinė);

 Elgesio ir socialinio mokymosi;

 Kognityvinė;

 Humanistinė. (C. Sutton 1999 m., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, 14 psl.).

Biologinė perspektyva labiausiai pabrėžia biologiją, mokslinį gyvybės tyrinėjimą. (C. Sutton 1999m., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, 16 psl.).

Genai nulemia mūsų lytį, fizinius požymius, valdo augimo ir brendimo procesus, turi įtakos kai kurioms psichologinėms savybėms bei sveikatai (fizinei ir psichinei).

Genetinis potencialas (prigimtis) didelis, per visą žmogaus gyvenimą realizuojamas ne visas. Iš realizuoto ir nerealizuoto santykio atsiranda individualūs žmonių skirtumai: aktyvumo lygmuo, dėmesio apimtis, agresijos pasireiškimas, gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, emocijų pokyčių.

„Ši perspektyva taip pat atsižvelgia į endokrininę arba hormoninę kūno sistemas, kurios suteikia kūnui galimybę išlikti ir funkcionuoti centrinės ir autonominės nervų sistemos dėka. Šių procesų sukelta energija kartais laikoma vadinamaisiais „poreikiais““. (C. Sutton 1999 m., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, 16 psl.). „Poreikių“ buvimas (įgimti) ir įgijimas (išmokti) svarbus individo, žmonių rūšies ir visuomenės išlikimui.

Psichodinaminė (emocinė) perspektyva, jos pagrindu laikomas S. Freudo asmenybės, kuri susideda iš trijų dalių, teorija. Tos trys dalys: Id – iki sąmonė (pasąmonė); Ego – sąmonė; Superego – virš sąmonė. „Freudas teigė, kad ego atsirado iš įtampos tarp id paskatų ir superego slopinimo“. (C. Sutton 1999 m., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, 19 psl.). Įtampą sukelia neįsisąmonintas konfliktas. Nuo to kaip jis bus išspręstas priklausys suaugusio žmogaus asmenybės pilnavertiškumas. Dėl tos įtampos ir neišspręsto konflikto žmogus jaučia nerimą. Kad save apsaugotų žmogus grimzta į gynybą. Tačiau gynyba, tai atsitraukimas, o ne konflikto sprendimas, be to grubi ir neprotinga gynyba žalinga. S. Freudas ir jo duktė Ana išskyrė 4 gynybos mechanizmus: reakcijos formavimas, racionalizavimas, išstūmimas ir neigimas. Išeitis – S. Freudo pasiūlytos laisvos asociacijos, t.y. nekontroliuojamas kalbėjimas to kas tik šauna į galvą, jų metu gali atsiskleisti visa gama užslėptų jausmų: pyktis, pavydas, sielvartas, skausmas. S. Freudo teorija „atskleidė principą, kad žmogaus elgesys daugiausia yra kompromisas tarp norų ir baimių, bei nerimo; parodė, kad mūsų elgesį gerokai veikia pasąmonės procesai“. (C. Sutton 1999 m., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, 22 psl.).

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 458 žodžiai iš 853 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.