Prahos lingvistinė mokykla
5 (100%) 1 vote

Prahos lingvistinė mokykla

1121

Planas

1. Įžanga

2. Struktūrinės lingvistikos principai

3. Prahos lingvistinės mokyklos atsiradimas ir formavimasis

4. Prahos lingvistinės mokyklos pozicijos

4.1. Kalba ir šneka

4.2. Sinchronija ir diachronija

4.3. Požiūris į kalbos tipus

4.4. Santykio tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos ty-rinėjimas

5. Prahos mokyklos atstovai

5.1. R. Jakobsonas

5.2. N. Trubeckojus

5.3. V. Matezijus

5. Išvados

6. Reziumė (lietuvių kalba)

7. Reziumė (vokiečių kalba)

8. Literatūros sąrašas

1. Įžanga

Lingvistikos raidos bruožai sutampa su tais, kurie charakterizuoja visą XX amžiaus mokslą: metodų srityje įvyko esminių poslinkių, žymiai išplėtusių mokslo horizontus; di-džiulė lingvistinės teorijos pažanga davė tiesioginių praktiškų rezultatų.

Kalbos studijų klestėjimo epocha prasidėjo kaip tik tada, kai lingvistikos plėtojimo vairas perėjo į struktūralistų rankas. Sruktūralizmo eros atėjimas nelikvidavo tradicinės lingvistikos, tačiau struktūralizmas vis dėlto yra svarbiausias XX amžiaus lingvistikos reiš-kinys. Lingvistikoje, kaip ir kituose moksluose, struktūralizmas reiškė naują požiūrį į žino-mus faktus. Šis požiūris rėmėsi sistemingu kalbos faktų tyrinėjimu, kalbos visuomeninių funkcijų pabrėžimu, istorinės problematikos atskyrimu nuo dabartinės.

Tos naujos epochos pranašų šen bei ten pasirodė jau gana seniai, dar net XIX amžiuje (skandinavų gramatikai kaip Raskas, Norenas, Vaivelas ir anglų tyrinėtojai Svytas ir jo mokiniai). Bet tai buvo tik paskiri, vieniši balsai, neradę atgarsio amžininkų tarpe. Pir-masis mokslininkas, kurio balsas iš tikrųjų plačiai nuskambėjo ir nuskambėjo taip garsiai, jog jo aidas atsiliepia dar ir ligi šios dienos, buvo Ferdinandas de Sosiūras. Jis išdėstė struk-tūrinių lingvistinių idėjų pamatus universiteto bendrosios kalbos teorijos kurse. F. de Sosiū-rui šiandien suteikiama struktūrinės lingvistikos pradininko garbė.

Egzistuoja trys pagrindiniai europinio struktūralizmo tipai. Pirmasis – Ženevos mo-kykla. Tai klasikinis, sosiūriškas struktūralizmas, kuris vėliau Šarlio Baly veiklos įtakoje išsirutuliojo į savarankišką tipą. Antrajam tipui atstovauja Prahos būrelio narių arba jų mo-kinių darbai (šiandien plačiausiai vartojamas pavadinimas „Prahos mokykla“). Jos vaidmuo dabartinės lingvistikos raidoje yra ypač reikšmingas. Savo koncepcijomis ir metodu ji rep-rezentuoja visa tai, kas apskritai tipiškiausia struktūralizmui. Trečiasis tipas – tai Kopenha-gos mokykla (kartais vadinama glosematikų mokykla arba neososiūrizmu). Ši mokykla iš tikrųjų daug ką yra perėmusi iš Sosiūro mokslo.

Prahos mokykla domina kaip vienas iš pirmųjų struktūrinių metodų vystymosi etapų lingvistikoje, kur pirmą kartą buvo paskelbta dauguma gramatikos ir fonologijos tezių. Struktūralistų metodika yra konkreti, patvirtinta praktiniais rezultatais, Prahos lingvistų su-kurtais analizės kriterijais plačiai naudojasi ir šiuolaikiniai lingvistai.

Šio darbo tikslas – susipažinti su viena iš trijų europinio struktūralizmo mokyklų –Prahos lingvistine mokykla, apžvelgti jos atsiradimą ir formavimasi, mokyklos atstovų iš-leistus kūrinius bei apibūdinti jų reikšmę tiek XIX a. pabaigos kalbotyrai, tiek ir dabartinei.

2. Struktūrinės lingvistikos principai

Struktūrinės lingvistikos principų formavimąsi pirmiausia sąlygojo ikistruktūrinė kalbotyros raida, kurioje galima atskleisti struktūrinės lingvistikos idėjų užuomazgas.

XVIII a. pabaigoje, tiriant bendrosios gramatikos sudarymo principus bei atskiras gramatikas, buvo pastebėta, kad kalba keičiasi kaip savaime besivystanti sistema. Susifor-mavo istorinė gramatika, kurios objektu tapo gramatinės sistemos raida. Istorinė gramatika XIX a. pradžioje sąlygojo lyginamosios kalbotyros atsiradimą, kuri kalbą traktavo kaip is-toriškai kintantį visuomenės reiškinį. XIX a. pabaigoje viešpataujančia kryptimi ling-vistikoje tapo, taip vadinamieji, jaunagramatikiai, kurių nuomone, kalbos vystymasis vyksta kintant jos būklei. Pagrindinis ju dėmesys buvo nukreiptas į gyvos kalbos faktų studijavimą (www.autostop.lt/jakutis/ketvirtas.html).

Struktūrinės lingvistikos erą XX a. pradžioje atvėrė žinomas šveicarų kalbininkas F. de Sosiūras. Struktūralizmas plėtojosi lygiagrečiai Europoje ir Amerikoje. Iš pradžių svarbiausias skirtumas buvo tas, kad europinio struktūralizmo kryptys rėmėsi Sosiūro idė-jomis, Amerikoje struktūralizmo krypties pagrindėjas buvo Edvardas Sepiras, kuris nepri-klausomai nuo Sosiūro ėmė propaguoti minti apie kalbą kaip apie organizuotą sistemą (Ivič,1973, 114-115). Iš pat pradžių tarp Prahos ir amerikiečių lingvistinės mokyklos egzis-tavo glaudūs tarpusavio kontaktai, o būtent su E. Sepiru, L. Blumfildu ir kitais (Jakob-son,1985, 349).

Struktūrinės lingvistikos teorinį (sosiūrišką) pagrindą sudaro tokios aksiomos:

a) kalba yra sistema ir tokią ją reikia tirti: imti ne izoliuotai atskirus faktus, bet jų visumą, t.y. turėti galvoje, kad bet koks vienetas esąs apspręstas taip pat savo vietos sistemoje. Struktūralistai akcentuoja mintį, kad visos ženklų sistemos panašios, ir nereikia paisyti jų skirtumų;

b) kalba visų pirma yra
visuomeninis reiškinys (susišnekėjimo) priemonė ir būtent tokią ją reikia tirti: ne skyrium nagrinėti kalbos garsinę ar reikšminę pusę, bet atsižvelgti į jų tarpusavio santykį, nes tas santykis turįs esminę reikšmę susišnekėjimo procesui;

c) kalbos evoliucija ir jos dabartinė būklė – tai du visai skirtingi dalykai; to-dėl negalima operuoti istoriniais kriterijais, interpretuojant dabartinę kalbos būklę (Ivič, 1973, 114).

3. Prahos lingvistinės mokyklos atsiradimas ir forma-vimasis

1926 m. Prahoje susikūrė lingvistinė draugija, vardu “Prahos lingvistinis būrėlis”. Ją įsteigė slavistai, jaunų žmonių karta, perėmusi naujausias ano meto lingvistines idėjas: So-siūro, Bodueno de Kurtene ir Fortunatovo slavistinės mokyklos. Draugija iš pat pradžių bu-vo internacionalinio pobūdžio. Jos centrinės figūros buvo visų pirma trys rusų kalbotyros atstovai: R. Jakobsonas, N. Trubeckojus, S. Karcevskis. Iš čekų ypač išsiskyrė V. Matezijus. Nelengva atsakyti į klausimą, nuo kada galima kalbėti apie šios mokyklos egzistavimą, būtent kaip apie tam tikrą mokslo grupę, kuri įtakotų jauną lingvistų kartą. Galbūt geriausia Prahos mokyklos atsiradimą sieti su pirmaisiais bendrais Prahos būrelio atstovų išleistais darbais: 1928m. Hagoje per I Tarptautinį lingvistų suvažiavimą pateikto-mis tezėmis, o ypač tomis, kurios buvo išleistos dar iki I Tarptautinio slavistų suvažiavimo Prahoje (1929), būtent jose ir buvo išdėstytos pagrindinės Prahos mokyklos pozicijos (Ivič,1973,142-143; Vachek, 1964, 15).

1928–1938 m. pasižymi nepaprastai vaisinga šios draugijos veikla. Prahos lingvisti-nė mokykla (Cercle linguistique de Prague) funkcionavo iki pat Antrojo Pasaulinio karo ir išleido 8 numerius „Travaux du Cercle Linguistique de Prague“.

Mokyklos veikla buvo nutraukta vokiečiams okupavus Čekoslovakiją 1940m. (1938m. okupavus Austriją, mirė N. S. Trubeckojus, vienas iš pagrindinių „Travaux…“ te-oretikų ir bendradarbių). Po šitų įvykių dauguma Prahos mokyklos narių buvo priversti emigruoti į užsienį, ir tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje bei septintojo dešimtmečio pra-džioje Praha vėl įgijo stambaus lingvistikos centro reputaciją. Čia apie kadaise buvusius „būrelio“ narius susibūrė jų mokiniai ir bendradarbiai. Prahos būrelio idėjos imtos puoselėti ir visai kitame krašte: JAV, Harvarde, kur dėl tam tikrų aplinkybių atsidūrė labiausiai pa-garsėjęs iš gyvųjų prahiškių R. Jakobsonas. Tačiau pažymėtina, kad Prahos mokyklos ter-minu, neatsižvelgiant į geografinę realybę, ir toliau buvo vadinami visi tie lingvistai, kurie skelbė Prahos mokyklos programai artimas koncepcijas. Su ta programa prahiškiai pasirodė jau 1929 m. pirmajame savo leidinio „Travaux du Cercle Linguistique de Prague“ numery-je. Jos pagrindų laikosi ir dabar (Ivič, 1973, 143-144; Vachek, 1964, 10).

4. Prahos lingvistnės mokyklos pozicijos

4.1. Kalba ir šneka

Prahos lingvistinės mokyklos narių pažiūros formavosi veikiant ne tik F. de Sosiū-ro, bet ir Bodueno de Kurtene, Fortunatovo (Maskvos) mokyklos idėjoms. Visi jos nariai skyrė kalbą nuo šnekos (http://homepage.tversru.ru). Šneka – tai konkrečiai realizuota kalba, tai individualus dvipusis psichofizinis procesas, kurio metu šne-kančiojo ištariami tam tikri garsų junginiai yra suvokiami kito, klausančiojo asmens. Kas kita negu šneka yra kalba. Populiariai sakant, kalbą galima būtų pavadinti tam tikra visuomenes susikurta garsinės raiškos priemonių (žodžių, žodžių junginių, sa-kinių ir t.t.) inventoriumi, kuris egzistuoja tos visuomenės narių sąmonėje ir yra perduodamas iš kartos i kartą. O šneka tada būtų praktinis to inventoriaus panaudo-jimas (Palionis, 1999, 9).

4.2. Sinchronija ir diachronija

Prahos mokyklos lingvistai nepriėmė F. de Sosiūro įvesto visiško sinchronijos skyrimo nuo diachronijos (www.krugosvet.ru). Pirmiausia lingvistui turi rūpėti sin-chroninis kalbos tyrinėjimas (sinchronija apima kalbos būklę tam tikru momentu, o diachronija – kokią nors kalbos evoliucijos fazę, taigi diachroninės lingvistikos ob-jektas yra kalbos istorija, o sinchroninės lingvistikos – kalbos būklės aprašymas). Tačiau tai nereiškia, kad iš lingvistinių tyrinėjimų reikia pašalinti kalbos istoriją (Ivič, 1973, 145). Paneigus diachroniją, nebūtų galima paaiškinti tokių reiškinių, kaip, sakysim, kalbos archaizmai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1400 žodžiai iš 2676 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.