Prancūzijos lankytinos vietos
Lotynų kvartalas
Lotynų kvartalas nepanašus į kitas Paryžiaus miesto dalis – tai studentų, mokymo įstaigų ir knygų parduotuvių rajonas. Čia visada verda gyvybė, net vėlyvais vakarais būna pilnos gatvės žmonių – atidarytos kavinės ir restoranai, visur skamba muzika, gatvės dailininkai siūlo turistams savo paslaugas. Lotynų kvartalo augimui didžiausią reikšmę turėjo XIII a. Paryžiaus universiteto įkūrimas. Universitetas greitai tapo prestižiniu, čia atvykdavo mokytis studentai iš visos Europos.
Invalidų rūmai
Karo invalidų prižiūrėjimui XVII a. pabaigoje (pagal architekto Briuano projektą) buvo pastatytas didžiulis kompleksas. Daugybė karo invalidų, kovojusių už Prancūziją, grįždavo iš karo silpnos sveikatos, suluošinti. Jie buvo pasmerkti gyventi skurde, elgetauti. Liudvikui XIV kilo idėja sukurti valstybinią įstaigą, kur veteranai galėtų gyventi normaliomis sąlygomis. Invalidų rūmai – vienas iš reikšmingiausių XVII a. visuomeninių pastatų visame pasaulyje. Jie užima didžiulę teritoriją – Invalidų aikštė (Esplanade) sukurta R.de Koto XVIII a., nuostabus sodas ir patys Invalidų rūmai.
Centrinėje Invalidų rūmų komplekso dalyje yra Šv. Liudviko soboras (eglise Saint-Louis-des-Invalides). Iš tolo tviska jo paauksuotas kupolas (pastato aukštis 105 m). Sobore nuo 1800 m. buvo laidojami labiausiai nusipelnę Napoleono Bonaparto generolai. Jis pats norėjo būti palaidotas Prancūzijos sostinėje. Po ilgų derybų su D. Britanijos vyriausybe Luji Filipas pasiekė, kad imperatoriaus palaikai būtų parvežti iš Šv. Elenos salos į Paryžių. 1840 m. gruodžio 15 dieną Napoleono Bonaparto palaikai buvo palaidoti Šv. Liudviko sobore, sukurtoje specialioje apvalioje kriptoje. Joje ant žalio marmurinio pjedestalo buvo pastatytas (padarytas iš raudonojo Karelijos porfyro) sarkofagas. Aplink sarkofagą yra 12 moteris vaizduojančių kolonų, kurios simbolizuoja Napoleono iškovotas pergales.
Liuksemburgo sodai
Liuksemburgo sodai yra Vožiraro gatvės (rue de Vaugirard) gale. 1612 metais, po karaliaus Henriko IV mirties, Marija Mediči nenorėjo gyventi Luvre ir nusipirko hercogui Liuksemburgui čia priklausančias valdas. 1615 – 1621 m. Solomonas de Brosas čia pastatė dvarą. 1620 m. vienos iš Liuksemburgo dvaro (palais du Luxembourg) galerijos papuošimui Rubensas nupiešė 24 didelius paveikslus. Jie dabar žinomi kaip „Marijos Mediči gyvenimas“ (21 iš jų dabar saugomi Luvre). Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dvaras priklausė karališkajai šeimai, o po to čia buvo aristokratų kalėjimas. Nuo 1852 m. dvare buvo senato rezidencija.
Liuksemburgo sodai yra prancūziško reguliariųjų parkų tipo (išskyrus pietvakarinę dalį – kur sukurtas angliškasis sodas), jam būdingas – tikslus alėjų planavimas, gėlynai, fontanai. Tai nuostabi vieta pasivaikščiojimams, ne veltui ją taip myli paryžiečiai ir atvykę į Paryžių turistai.
Bastilijos aikštė (Place de Bastille)
Kažkada šioje vietovėje stūksojo niūri tvirtovė, pastatyta XIV a. Karolio V. Rišeljė valdymo laikais tvirtovė buvo paversta valstybės kalėjimu. Čia kalėjo legendinė “Geležinė Kaukė”, Volteras, patvirkėlis Mirabeau ir kt.
1789 m. liepos 14 d. 700 tūkst. revoliucingai nusiteikusių paryžiečių minia šturmavo Bastiliją, kas davė pradžią Didžiajai Prancūzijos revoliucijai. Nutarta tvirtovę nugriauti. Šiandien ant aikštės grindinio vingiuota linija žymi tik buvusio kalėjimo kontūrus. Aikštės viduryje – 52 m aukščio Liepos kolona, skirta žuvusiems per 1830m. trijų dienų Liepos revoliuciją atminti. Žuvusiųjų kūnai palaidoti marmuro cokolyje, o vardai įamžinti ant kolonos, kurios viršūnėje – Laisvės genijus, laikantis sutraukytas grandines ir laisvės ugnį. Bastilijos šturmo diena – liepos 14-oji tapo Prancūzijos nacionaline švente.
Eurodisneilandas
Eurodisneilandas tėra dalis Euro Disney poilsiavietės, užimančios 600 ha Marne-la-Vallėe ploto, 32 km į rytus nuo Paryžiaus. Įrengtas pagal Kalifornijos Stebuklų karalystės pavyzdį, šis penkių temų parkas turi europietiškų bruožų (vaikų literatūros herojų Piterio Peno ir Miegančiosios Gražuolės atrakcionai), bet vyrauja amerikietiškas pobūdis, dvasia ir pagrindinės temos: Amerikos miestelis bei Laukiniai Vakarai. Po mažiau nei ketverius metus trukusių statybų 1992 m. buvo atidaryta poilsiavietė su teminiu parku, viešbučiais ir sporto bei stovyklavimo paslaugomis.
Teminio parko plotas (56 ha) suskirstytas į penkias dalis: Pagrindinė gatvė JAV, Fron-tierland (Pasienis), Adventureland (Nuotykių šalis), Fantasyland (Fantazijos šalis), Discovery-land (Atradimų šalis). Kiekviena tema nostalgiškai atkuria legendinę praeitį ar vietą, paryškintą Holivudo folkloro spalvomis. Bendra koncepcija – egzotiškų pastatų imitavimas, pasivažinėjimai traukiniais, technologiniai stebuklai – daug ko pasisėmė iš XIX a. Pasaulinių mugių.
Eifelio bokštas
Eifelio bokštas (Tour Eiffel) – nepakeičiamas Paryžiaus simbolis, iškylantis virš viso miesto pastatų. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko Empire State Building.
Mintis pastatyti tokį bokštą kilo lenkų kilmės inžinieriui iš Dižono Gustave’ui Eiffeliui (1832-1923). 1889 m. Prancūzijos
revoliucijos šimtosioms metinėms paminėti Paryžiuje buvo rengiama Pasaulinė paroda. Eiffelis, laimėjęs konkursą aukščiausiam pastatui, pažadėjo, kad Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant 300 m aukščio stiebo. Tačiau šiuo projektu pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą “Trijų šimtų” protestą. Tarp pasirašiusių buvo CH. Garnier, Operos architektas, kompozitorius Ch. Gaunoud, rašytojai A. Diumas sūnus, G. de Maupassant’as ir kt.
Vis dėlto bokštas per dvejus metus du mėnesius ir dvi dienas buvo pastatytas. Jo konstrukcijai prireikė 2,5 mln. kniedžių. 7000 tonų sveriantis bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/1cm2). Eiffelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti, todėl vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos buvo palaipsniui transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos galėjo žymiai efektyviau atlaikyti. Tokia nepaprasta buvo Eiffelio inžinerija, kad net stipriausiam vėjui pučiant, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 centimetrų. Visi didieji Dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 metų, buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.
Bokšte yra 1652 laipteliai ir trys platformos su apžvalginėmis aikštelėmis ir kavinėmis. Pirmoji aikštelė – 57 m. (arba 345 laipteliai), antroji – 115 m, trečioji – 276 m aukštyje (gali tilpti 800 žmonių). Giedriomis dienomis iš apžvalgos aikštelių atsiveria 60 km panorama. Su televizijos antenomis, kurios XX a. pradžioje išgelbėjo bokštą nuo sugriovimo, jo aukštis – 320 m. 1986 m. bokšte įtaisytos natrio lempos, o vėliau – švieslentė, rodanti senkantį šio tūkstantmečio dienų skaičių.