TURINYS
ĮVADAS 3
1. Vartotojų poreikių augimas 5
2. Inovacijų reikšmė įmonės veikloje 13
2.1. Naujo produkto samprata 13
2.2. Naujų produktų kūrimo priežastys 17
IŠVADOS 21
LITERATŪRA 22
ĮVADAS
Technika ir technologija sparčiai pradėjo tobulėti beveik prieš du šimtmečius. Šios srities raidos tempai ypač išaugo per pastaruosius 40 – 50 metų.
Naujų gaminių diegimo būtinumą lemia rinkos dinamika. Įmonėje vyksta tiesioginių ar netiesioginių derybų procesas; čia priimami suderinti ar autonomiški sprendimai apie gaminių atnaujinimą. Šiuos sprendimus priimti skatina šie veiksniai:
dėl aplinkos poveikio kinta kiekybinės bei kokybinės gamintojų ir vartotojų galimybės; daugėja gyventojų piniginės pajamos, plečiasi marketingo priemonės, plėtojamos technikos sritys, keičiasi vartotojų poreikio struktūra;
didėja gamintojų pajamos, pelnas, galimybės efektyviausiose naujų gaminių pirkimo ir pardavimo kryptyse;
konkurencinė kova verčia gamintojus mažinti gamybos ir realizavimo kaštus, gerinti produkcijos kokybę; vienas efektyviausių šio tikslo siekimo būdų – naujų gaminių, technologijų kūrimas ir įdiegimas; šiam procesui įtaką daro išoriniai, konkuruojančių ir vartotojų organizacijų veiksmai. (A. Sakalas, P. Vanagas, B. Martinkus ir kt., 2000).
Taigi naujų gaminių kūrimo ir diegimo tempą lemia vartotojų poreikiai, gamintojų galimybės ir konkurencinė kova arba tarpusavio susitarimai, banko, kredito, prekybos organizacijų galimybės ir ekonominiai interesai.
Lietuvoje naujos gamybos diegimą veikia ir specifiniai veiksniai: senų pardavimo rinkų suirimas, gamybos privatizavimas, įmonių smulkinimas ir kt.
Gaminio naujumą galima apibūdinti trimis dimensijomis:
• subjekto dimensija (kam yra naujas?):
• laiko dimensija (iki kol naujas?);
• intensyvumo dimensija (kiek naujas?).
Visos šios dimensijos sunkiai konkretizuojamos. Pavyzdžiui, subjektas gali būti gamintojas ir vartotojas: kas vienam nauja, kitam gali būti sena. Taip pat nevienareikšmis yra laikas ir intensyvumas. Įmonėms, dirbančioms rinkos sąlygomis, svarbiausi ekonominiai interesai, kurie nulemia gaminio įdiegimo laiką ir intensyvumą.
Naujų gaminių kūrimo ir diegimo turinio sampratai svarbi gyvavimo ciklo sąvoka. Gaminio gyvavimo ciklas – laikotarpis nuo gaminio kūrimo pradžios iki jo išnykimo rinkoje. Šiandien yra šakų, kur gaminio gyvavimo ciklas 2-4 metai, nauji gaminiai sudaro 50 proc. gamybos apimties, atnaujinimo išlaidos didėja.
Nauji gaminiai kuriami šiuo nuoseklumu: mokslas – technika – gamyba. Mokslui priskiriami fundamentalieji ir iš dalies taikomieji tyrimai; techniniam gamybos rengimui – konstravimo ir su juo susiję technologijos, planavimo, organizaciniai darbai, o gamybai – gamybos diegimo ir pati gamyba.
Naujo gaminio kūrimo proceso galima išskirti dvi stadijas (pagal jų vykdymo vietą):
• ne įmonėje, bet mokslo bei specialiose projektinėse organizacijose atliekamus fundamentalius ir taikomuosius tyrimus;
• įmonėje atliekamą gamybos rengimą ir projekto diegimą.
Darbų paskirstymas tarp šių stadijų yra nepastovus, priklauso nuo įmonių mokslinių ir kūrybinių pajėgumų, pramonės ir mokslinių bei mokymo, inžinerinių organizacijų skaičiaus ir struktūros. Tačiau pastaraisiais metais dėl įmonių smulkinimo Lietuvoje vis labiau didėja išorinių projektinių organizacijų vaidmuo.
Kadangi gaminio atnaujinimą lemia daugelis veiksnių, aš šiame darbe plačiau nagrinėjau vartotojų poreikių kitimą įvairiose srityse bei inovacijų panaudojimą ir reikšmę įmonei.
Šio darbo objektas – gaminių atnaujinimas.
Šio darbo uždaviniai – išnagrinėti kaip keičiasi vartotojų poreikiai, tobulėjant technikai bei technologijoms, statybos sektoriuje bei mobilių paslaugų rinkoje, išnagrinėti inovacijų reikšmę įmonės veikloje.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti produkto atnaujinimą lemiančius veiksnius bei padaryti svarbiausias išvadas.
1. Vartotojų poreikių augimas
Žinodami, kokia dabar yra kompiuterių aparatinė įranga, nesunkiai galime numatyti, kad artimoje ateityje ims sparčiai tobulėti įvairių dydžių didelės skiriamosios gebos displėjai. Juos vartotojai galės laikyti rankoje ar segėti ant riešo. Didelius ekranus bus galima įmontuoti į rašomąjį stalą, sieną, grindis. Neabejojama, kad tokie displėjai taps kasdienybe. Be to, daugelio kompiuterijos specialistų nuomone, naujo tipo vartotojų sąsajos, kurios jau dabar vadinamos papildytosios realybės (augmented reality – toliau AR) sistemomis, vartotojams atvers nepalyginti didesnes galimybes.
Papildytoji realybė sukuriama kompiuterio displėjumi, kuris, veikdamas vartotojo jusles, jam suteikia papildomos informacijos. Dauguma AR tiriamųjų darbų buvo skirti matymo prietaisui kurti. Jis paprastai maunamas ant galvos ir į vartotojo regos lauką įterpia vaizdą ar tekstą. Galima ir kitų pojūčių virtualioji informacija, tarkim garso ar lytėjimo, bet šiame straipsnyje aptarsime tik regimąją. Papildytosios regimosios realybės sistemos, reaguodamos į pakitusią vartotojo galvos padėtį, koreguoja ir virtualiojo vaizdo orientaciją vartotojo regos lauke. Kai yra toks grįžtamasis ryšys, sistemos programinė įranga gali pvz., trimatį menamą
puoduką padėti ant tikros lėkštutės ir šią, jo tikrovišką padėtį, išlaikyti vartotojui vaikščiojant po kambarį. AR sistemose pritaikytos kai kurios virtualiosios realybės technologijos, tačiau tarp virtualiosios ir papildytosios realybės yra vienas esminis skirtumas: virtualioji realybė visiškai pakeičia realųjį pasaulį, o papildytoji jį pagerina.
Štai keletas AR taikymo galimybių. Technikas, apžiūrintis sugedusią įrangos dalį, matys tekstą, jam patariantį, ką jis šiuo metu turėtų daryti. Chirurgas, ultragarsu tirdamas ligonio vidaus organus, matys tokį jų vaizdą, tarsi šviestų rentgeno spinduliais. Ugniagesys, gesindamas gaisrą, matys pastato planą, jam padėsiantį išvengti pavojų, kurie kitu atveju būtų sunkiai nuspėjami. Kareivis matys pasislėpusius priešo snaiperius, kurie būtų aptinkami žvalgybiniu lėktuvu. Turistas, eidamas gatve, žinos, kur yra visi kvartalo restoranai. Kompiuterinių žaidimų mėgėjas, eidamas į darbą, galės sėkmingai kautis su trimetriniais ateiviais.
Kad visos šios ir daugybė kitų užduočių būtų sėkmingai atliktos, svarbiausia laiku gauti reikiamą informaciją. Ją gali teikti delniniai ar kišeniniai asmeniniai kompiuteriai, kuriems radijo imtuvas, susietas su bevielio ryšio tinklu ar visuotine padėties nustatymo sistema (Global Positioning System – GPS), nuolat perduoda duomenis apie pasikeitusią vartotojo galvos padėtį. Papildytąją realybę iš kitų informacijos teikimo būdų išskiria viena ypatybė – ji matoma ne atskirame displėjuje, bet integruota į kitus realiuosius žmogaus pojūčius. Ši savita vartotojo sąsaja jam gerokai palengvina užduotis, kurias jis įprastai spręstų blaškydamasis tarp kompiuterio ekrano ir aplinkinio pasaulio. Papildytoje realybėje vartotojo sąsaja ir realusis pasaulis susilieja į visumą.
Papildytoji realybė kai kuriems skaitytojams gali atrodyti mokslinė fantastika, tačiau mokslininkai panašias sistemas kuria jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Pirmoji dar septintame dešimtmetyje buvo parengta kompiuterinės grafikos pradininko Ivano Sutherlando ir jo studentų iš Jutos valstijos Harvardo universiteto. Aštuntą ir devintą dešimtmetį nedidelės tyrėjų grupelės papildytąją realybę tyrinėjo JAV oro pajėgų Armstrongo laboratorijoje, NASA tyrimo centre ir Šiaurės Karolinos Chapel Hillo universitete. Patį pavadinimą „papildytoji realybė“ dešimto dešimtmečio pradžioje pasiūlė Boeing koncerno mokslininkai, sukūrę eksperimentinę AR sistemą, kuri darbininkams padėjo montuoti elektros tiekimo linijas. Pastarasis dešimtmetis AR tyrinėtojams buvo labai sėkmingas – sumažėjus aparatinės įrangos kainoms, tapo įperkama laboratorinė AR įranga. O 1998 m. mokslininkai jau susirinko į pirmąją konferenciją, skirtą papildytosios realybės klausimams nagrinėti.
Nors nuo pirmųjų Sutherlando kertinių darbų iki šių dienų nepaprastai ištobulėjo informacinės technologijos, pagrindiniai komponentai, reikalingi AR sistemai kurti, išliko tie patys: displėjus, sekimo įrenginys, kompiuteris ir programinė įranga. Per pastaruosius kelerius metus ženkliai pagerėjo šių komponentų eksploatacijos savybės, todėl jau įmanoma kurti eksperimentines sistemas, kurios netrukus turėtų išsirutuliuoti į komercinius gaminius.
Papildytosios realybės esmę sudaro vaizdai, kurie regimi matymo prietaisu ir pateikiami kaip realiosios ir virtualiosios informacijų visuma. (Papildytosios realybės matymo prietaisas autorių vadinamas the see through display. Jis yra displėjaus analogas, o programų rinkinys, vartotojui padedantis sąveikauti su papildytąja realybe, sukuria vartotojo sąsają.) Matymo prietaisus galima konstruoti mažus, todėl juos patogiausia nešioti kaip akinius. Prie pat akies esantis nedidelis skystųjų kristalų displėjus gali sukurti virtualiai didelius vaizdus.
Matymo prietaisai yra dviejų rūšių: optiniai ir vaizdo. Paprasčiausiame optinės sistemos prietaise įmontuotas šviesos pluošto dalytuvas – pusiau skaidrus sidabru dengtas veidrodis, kuris dalį šviesos atspindi, dalį praleidžia. Prieš vartotojo akis esantis tinkamai orientuotas šviesos srauto dalytuvas atspindi displėjuje sukurtą vaizdą, kad šis patektų į vartotojo regos lauką. Bet vartotojas mato ir aplinką, nes jos šviesa prasiskverbia pro veidrodį. Tokie šviesos srauto dalytuvai jau seniai naudojami naikintuvų pilotų, o pastaruoju metu ir prabangių automobilių vairuotojų displėjuose. Kad displėjaus vaizdas žmogaus akiai būtų matomas patogiu atstumu, tarp pluošto dalytuvo ir kompiuterio displėjaus įmontuojami lęšiai. Jei displėjus ir optikos įtaisai montuojami prieš abi akis, regimas stereoskopinis vaizdas (1pav.).
1 pav. Optinės sistemos matymo prietaisas
Vaizdo sistemos matymo prietaisams, kitaip nei optiniams, kurti taikoma technologija, kuri pradžioje buvo skirta specialiesiems televizijos efektams kurti: vaizdai, nufilmuoti ant galvos nešiojama vaizdo kamera, būdavo sujungiami su kompiuterinės grafikos vaizdais (2 pav.). Bendras vaizdas rodomas prieš akis įmontuotame nepermatomame displėjuje. Tiksliai suderintos kameros optinis kelias būna lygus vartotojo akies optiniam keliui, todėl vaizdo sistemos kuriami reginiai atrodo beveik realūs. Kaip ir optiniuose matymo prietaisuose, tokia sistema gali būti skirta abiem akims; tuomet regimas stereoskopinis
vaizdas.
Panagrinėkime vieną realiųjų ir virtualiųjų vaizdų jungimo metodą, kuris taikomas vaizdo sistemos matymo prietaisams kurti. Tarkim, kad kompiuterio displėjuje grafinis vaizdas sukurtas kurios nors spalvos fone (2 pav.). Skaitmeninės kameros vaizdas elementas po elemento perkeliamas į tą displėjaus vietą, kurioje yra spalvotas fonas. Grafinio vaizdo elementai nėra keičiami. Taip palaipsniui displėjuje formuojamas grafinis vaizdas, kuris užkloja realųjį. Šiuo metodu galima kurti ir pusiau permatomus grafinius vaizdus. Jei AR sistema sugeba įvertinti atstumą iki realiųjų objektų, tuomet kompiuterinės grafikos algoritmas gali kelti iliuziją, kad realūs objektai užkloja virtualiuosius, kurie ir atrodys labiau nutolę. (Šia galimybe pasižymi ir optiniai matymo prietaisai.)
2 pav. Vaizdo sistemos matymo prietaisas
Kiekviena iš šių matymo prietaisų konstrukcijų turi savų privalumų ir trūkumų. Optinė sistema vartotojui realųjį pasaulį leidžia matyti tokį, koks jis yra. Tačiau šiuolaikinių optinių sistemų gaunami grafiniai vaizdai, kuriais užklojamas realusis pasaulis, nėra visiškai nepermatomi. Dėl to tekstas kai kurių spalvų fone gali būti sunkiai įskaitomas, o erdvinis grafinis vaizdas nekelia įtikimos realybės iliuzijos. Be to, akies lęšiukas realiųjų objektų vaizdą fokusuoja priklausomai nuo atstumo iki jų, o visi virtualieji objektai fokusuojami į vieną plokštumą. Taigi, nors virtualieji objektai, kurie matomi geometriškai teisingomis projekcijomis ir kelia iliuziją, kad nutolę tiek pat kiek ir realieji, vartotojas vienu metu negali matyti abiejų objektų sufokusuotų vaizdų.
Vaizdo sistemų virtualieji objektai gali visiškai užkloti realiuosius. Be to, šios sistemos turi nepalyginti daugiau abiejų vaizdų grafinio jungimo galimybių. Abu vaizdus žmogaus akis fokusuoja vienodai, nes jie matomi vienoje plokštumoje. Tačiau kuriant realųjį pasaulį kameromis, prarandama vaizdo kokybė. Deja, kol kas šiuolaikinės vaizdo kameros ir displėjai kokybe neprilygsta žmogaus akiai.
Pirmieji AR matymo prietaisai, sukonstruoti Sutherlando ir jo studentų, buvo griozdiški įrenginiai, su elektroniniu vamzdžiu ir masyviais optiniais įtaisais. Šiais laikais tyrėjai, naudodami mažus skystųjų kristalų displėjus ir naujausius optinius įtaisus, sukuria AR sistemas, sveriančias šimtą – du šimtus gramų. Laukiama ir kitų patobulinimų, pvz., Microvision kompanija neseniai sukūrė prietaisą, kurio mažos galios lazeriai vaizdus skenuoja tiesiai į žmogaus akies tinklainę. Kai kurie ant galvos nešiojamų matymo prietaisų prototipai mažai kuo skiriasi nuo įprastų akinių.