Prekių pirkimas ir priėmimas
5 (100%) 1 vote

Prekių pirkimas ir priėmimas

Turinys

I. 1 Prekių pirkimo samprata 1

II. 2 Prekių pirkimo organizavimas 2

III. 2.1 Prekių pirkimo organizavimo turinys 2

IV. 2

V. 2.2 Prekių pirkimo-pardavimo sutartys 2

VI. 2.3 Prekių pirkimo šaltiniai 3

VII. 6

VIII. 2.4 Mugės, parodos, aukcionai, biržos 6

IX. 3 Prekių pervežimas 7

X. 3.1 Tarptautiniai pervežimai 7

XI. 7

XII. 3.2 Prekių pervežimo priemonės 7

XIII. 3.3 Tara 8

XIV. 3.4. Prekių pristatymo maršrutai 10

XV. 3.5 Higienos normų reikalavimai gabenant maisto prekes 11

XVI. Specialaus transporto nereikia daržovėms. Jos gali būti vežamos bet kokiu transportu, jei prieš tai juo nebuvo vežtos kenksmingos žmonių sveikatai ar skleidžiančios stiprų kvapą medžiagos. 11

XVII. 11

XVIII. 4 Prekių priėmimas 11

XIX. 4.1 Prekių priėmimas – pirkimo-pardavimo sandorio užbaigimas 11

XX. 4.2 Prekių gavimo dokumentai 12

XXI. 4.3 Prekių priėmimo taisyklės 13

XXII. 13

XXIII. 4.4 Reklamacijos 13

XXIV. Kartojimo klausimai 14

PREKIŲ PIRKIMAS IR PRIĖMIMAS

I. 1 Prekių pirkimo samprata

Prekybos įmonės veiklos procesą sudaro:

prekių (medžiagų) pirkimas;

atsargų kaupimas ir valdymas;

prekių paruošimas parduoti ir pasirengimas teikti paslaugas;

prekių realizavimas ir paslaugų teikimas.

Komercinės veiklos procesas prasideda prekių, skirtų parduoti, pirkimu. Šis veiksmas turi būti gerai apgalvotas, nes, nupirkus pre¬kių atsargų neturint aiškios realizavimo perspektyvos, jas teks nukainoti, nurašyti, realizuoti ne pagal paskirtį (kaip atliekas, antri¬nes žaliavas) ir patirti nuotolių. Nepardavus prekių, didelė dalis lėšų, investuotų į komercinę veiklą kaip apyvartinės lėšos, iškrenta iš prekių cirkuliacijos rato „pinigai – prekė – prekė – pinigai“.

Dėl kiekvienos prekių pirkimo klaidos netenkama pajamų, nes:

prekės užsiguli;

prekės parduodamos pigiau negu pirkta;

padidėja santykinės išlaidos, tenkančios produkcijos vienetui.

Prekių pirkimas yra viena iš svarbiausių įmonės veiklos sričių, to¬dėl labai svarbu žinoti, ką, kiek, kur ir kada pirkti.

Atsakymą į klausimą, ką pirkti, padės rasti:

rinkos tyrimo rezultatai (paklausa, pasiūla, konkurencija, per¬kamoji galia, gyventojų poreikiai, struktūra);

asortimento politika;

komersanto intuicija ir patirtis.

Kiek pirkti, kad prekės neužsigulėtų ir jų netrūktų nuo vieno užsakymo ir pristatymo iki kito? Tai priklauso nuo:

įmonės patalpų dydžio, sudėties, turimo kapitalo dydžio;

prognozės rezultatų;

prekių atsargų laikymo sąlygų ir apimties;

prekių fizinių savybių, kokybinių rodiklių;

įvairių aplinkos veiksnių (mados, konkurencijos, sezoniškumo,

ekonominės situacijos), kurie ateityje gali turėti įtakos paklausai;

ankstesnio laikotarpio faktiško pardavimo (veikiančioje įmonėje).

Kada pirkti, priklauso nuo perkamų prekių kiekio ir kitų aplin¬kybių. Kuo daugiau prekių užsakoma, tuo rečiau jų reikia pirkti, kuo mažiau perkama, tuo dažniau tai reikia daryti. Prekės turi bū¬ti užsakomos tokiu laiku, kad nauja jų siunta būtų gauta prieš par¬duodant paskutinę siuntą. Tai priklauso nuo:

prekių gavimo trukmės;

prekių apyvartumo;

sandėliavimo plotų;

laiko, kurio reikia paruošti prekes parduoti;

kainodaros ypatumų, nes:

perkant pagal skubius užsakymus, mokama brangiau;

iš anksto užsakius – pigiau;

perkant standartizuotais kiekiais ir terminais, taikomos

nuolaidos;

Sprendimai dėl prekių pirkimo laiko priimami remiantis:

sandėlio ir salės atsargų kartoteka;

prekių užsakymo kartoteka;

prekių realizavimo statistika;

pardavėjų informacija;

rinkos apžvalgomis;

biržų pranešimais.

Kur pirkti, t. y. kokius partnerius ir kiek jų pasirinkti, prekybos įmonėms padeda apsispręsti prekių gavimo šaltinių kartotekos, ku¬rios gali būti sudaromos:

pagal prekių tiekėjus;

pagal prekes;

kombinuotos (pagal prekes ir tiekėjus).

Kartotekoje kaupiama tokia informacija:

gamyklų ir sandėlių sąrašai, adresai, telefonai, tiekimo sąlygos;

tarpininkų adresai, telefonai;

spaudos skelbimai;

kompiuterinės apžvalgos;

užregistruoti pokalbiai telefonu.

II. 2 Prekių pirkimo organizavimas

III. 2.1 Prekių pirkimo organizavimo turinys

IV.

Prekių pirkimas – tai procesas, kurį sudaro šie etapai:

pasirengimas pirkti prekes;

ryšių su tiekėjais užmezgimas;

prekių pirkimas;

prekių pirkimo užbaigimas.

Pasirengimas pirkti prekes – tai prekių pirkimo plano parengi¬mas atlikus jų realizavimo ir pirkimo rinkos tyrimus.

Prekių pirkimas planuojamas remiantis jų realizavimo ir atsar¬gų planu.

Prekių realizavimo plano rodikliai nustatomi remiantis įmonės apskaitos duomenimis ir prognozės skaičiavimais. Nustatant būsi¬mą apyvartą, prognozuojami galimi pokyčiai.

Ryšiu su tiekėjais užmezgimas išanalizavus įvairių tiekėjų pasiū¬lymus (skelbimus, agentų pokalbius telefonu), jų sąrašus ir nuspren¬dus, kur pirkti, užmezgami ryšiai su tiekėjais, vedamos derybos. Ypač svarbios ryšiams užmegsti yra mugės ir parodos.

Prekių pirkimas – tai veikla, susijusi su sutarčių pasirašymu.

Pirkimo-pardavimo sutartis – tai dviejų šalių susitarimas, nusta¬tantis jų teises, pareigas ir jų vykdymo tvarką.

Prekių pirkimo užbaigimas – tai visa, kas susiję su prekių gavi¬mo įforminimu: prekių priėmimas pagal kiekį ir kokybę, kainų, pa¬kavimo, žymų, sąskaitų ir
mokėjimo dokumentų tikrinimas, reklamacijų tvarkymas.

V. 2.2 Prekių pirkimo-pardavimo sutartys

Sutarčių sudarymo pagrindas yra Lietuvos Respublikos įstatymai, Civilinis kodeksas, kiti šalies ir tarptautiniai norminiai aktai.

Pirkimo-pardavimo sutartis apima daugybę sąlygų, susijusių su pirkimui-pardavimui skirta preke, iš šio sandorio atsirandančiomis šalių teisėmis ir pareigomis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 40 str., sandoriai yra piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti , pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti sudaromi žodžiu ir raštu.

Pagrindinės prekių pirkimo-pardavimo sutarties dalys ir elementai:

pavadinimas, numeris, data. sudarymo vieta;

šalys;

objektas;

kaina ir mokėjimo sąlygos;

įsipareigojimų vykdymo terminas;

vienašalio sutarties atsisakymo sąlygos;

prekių įpakavimas, pervežimas, draudimas;

teisės į prekių nuosavybę perėjimas;

įgaliojimai, atsakomybė už prekes, garantijos;

netesybos;

kitos sąlygos (sutarties pakeitimo tvarka, mokesčiai ir kt.);

šalių ir bankų rekvizitai, Įgaliotinių vardai, pavardės, para¬šai, šalių antspaudai.

Gali būti pasirašomos įvairios formos ir paskirties sutartys:

pagal išankstinį susipažinimą su prekėmis (prekinės);

ilgalaikės, trumpalaikės, vienkartinės;

terminuotos (nurodant prekių pristatymo terminą ir kainas,

kurios buvo sandorio sudarymo metu).

Mažos įmonės, taip pat kai kurių universalinių parduotuvių pa¬daliniai, sekcijos, skyriai prekių pirkimą ir pardavimą organizuoja per tą pačią tarnybą ar asmenį, kurie palaiko glaudesnius ryšius su tiekėjais, geriau orientuojasi rinkoje. Tai leidžia operatyviau rea¬guoti į rinkos pokyčius. Taip organizuoti darbą tikslinga turint ne¬daug tiekėjų ir esant mažoms veiklos apimtims.

Stambiose mažmeninės prekybos įmonėse ir daugelyje didmeni¬nės prekybos įmonių prekių pirkimas organizuojamas pagal:

tiekėjus;

prekių grupes;

pirkimo rajonus ir pan.

Savarankiškuose įmonių filialuose gali būti kombinuota prekių pirkimo sistema: dalis prekių perkama centralizuotai, įmonės nu¬statyta tvarka, o kitos – savarankiškai.

Perkant prekes centralizuotai, galima įgyti stambaus pirkėjo tei¬sių (gauti pirkimo nuolaidų, supaprastinti atsiskaitymą su tiekėjais ir kt.), standartizuoti asortimentą, normalizuoti atsargas. Tačiau cen¬tralizuotas prekių pirkimas turi ir trūkumų: nėra lankstus, dažnai susiduriama su biurokratiškumu, sunkiau prisitaikyti prie rinkos po¬kyčių.

Racionalesnis yra kooperuotas prekių pirkimas. Kooperacija gali būti dvejopa:

dviejų ar daugiau tokio pat tipo komercinių įmonių;

didmenines ir mažmeninės prekybos Įmonių.

Kooperuojant prekių pirkimą, susidaro savanoriškos prekybos grandys (susivienijimai), kurios įgauna stambiu pirkėjų teises ir gali lengviau spręsti įvairias problemas. Šie junginiai atlieka rinkos ty¬rimus ir analizę, vykdo bendrą reklamos politiką ir kt.

VI. 2.3 Prekių pirkimo šaltiniai

Labai svarbu tinkamai pasirinkti prekių pirkimo šaltinius ir jų skaičių. Pasirenkant prekių pardavėjus, lyginami jų privalumai:

prekių kainos, nuolaidos;

siūlomų prekių asortimentas, jų kokybė;

prekių aktualumas įmonės asortimentui;

tiekimo sąlygos, prekių gavimo tolygumas;

pardavėjo patikimumas, finansinė būkle, veiklos stabilumas;

pardavėjo santykiai su konkurentais;

prekių sandėliavimo sąnaudos.

Patikimiau turėti kelis tos pačios prekės ar prekių grupės tiekė¬jus. Bet turint daugiau tiekėjų, kyla ir tam tikrų problemų:

didėja įmonės išlaidos, nes reikia daugiau darbuotojų kontro¬liuoti užsakymus, didėja atsiskaitymų išlaidos;

smulkėja ir dažnėja užsakymai;

prarandami stambaus užsakovo privalumai gauti nuolaidų ir at¬siskaitymu lengvatų.

Turėti daugiau tiekėju yra ir tam tikras privalumas, nes nė vie¬nas iš jų negauna monopolistinės padėties ir negali diktuoti savo sąlygų pirkėjui. Be to, kuo daugiau tiekėjų, tuo lengviau formuo¬ti asortimentą.

Smulkūs verslinininkai ir prekybininkai, norėdami įgyti daugiau lengvatų, dažnai susivienija sudarydami didelius junginius ir įgau¬dami stambių pirkėjų teises.

Prekės gali būti perkamos:

tiesiai iš gamintojų;

iš specializuotų didmeninės prekybos įmonių;

iš universalių didmeninės prekybos įmonių.

Daugelis prekybos įmonių didžiąją prekių dalį paprastai perka iš vietinių šaltiniu: šalies pramonės įmonių, ūkininkų, individualių gamintoju, didmeninės prekybos įmonių.

Jeigu prekybininko netenkina vietinių tiekėjų prekės arba jų tie¬kimo sąlygos, jis gali prekes importuoti.

Importu vadinamas prekių įsigijimas ir atgabenimas iš užsienyje esančio pardavėjo.

Daugumai iš kitų šalių įvežamų prekių specialaus leidimo ne¬reikia, tačiau yra ir tokių, kurių Įvežimas dėl tam tikrų priežasčių ribojamas tarpvalstybiniais susitarimais arba šalies vyriausybės nu¬tarimais. Pvz., Vakarų Europoje dažniausiai ribojamas įvairių že¬mės ūkio produktų įvežimas.

Prekių įvežimo ir išvežimo tvarka reglamentuoja Užsienio pre¬kybos įstatymas ir tarpvalstybiniai susitarimai.

Prekių pervežimo per Lietuvos Respublikos sieną tvarką regla¬mentuoja Muitinės įstatymas, Muitinės kodeksas ir Muitinės tai¬syklės.

Muitinė – tai valstybinė įstaiga,
tikrinanti krovinių pervežimą per valstybinę sieną ir imanti muitus – tam tikras rinkliavas. Muitinės būna pasienyje, uostuose, oro uostose, dideliuose miestuose. Mui¬tinė atlieka šias funkcijas:

tikrina, kaip laikomasi šalies muitų įstatymų ir taisyklių;

tvarko importuojamų ir eksportuojamų prekių apskaitą;

priima krovinius trumpai saugoti;

konfiskuoja uždraustas įvežti arba viršijančias nustatytas įveži¬mo normas prekes;

kovoja su kontrabanda;

ima muitus, rinkliavas ir baudas už muitų įstatymų pažeidimus;

tikrina, ar laikomasi muitinių formalumų.

Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, muitinės yra pavaldžios finansų ministerijoms.

Muitinės veiklą reglamentuoja Muitinės įstatymas, Muitinės ko¬deksas ir kiti įstatymai bei norminiai aktai.

Muitas yra valstybinė rinkliava nuo įvežamų ir išvežamų prekių, kurios dydis nustatomas pagal muito tarifus.

Muito tarifas – tai muito mokesčio norma, pagal kurią nustato¬mas muito už eksportuojamas ar importuojamas prekes dydis. Muito tarifai diferencijuojami pagal prekes ir šalis.

Pagal apskaičiavimo būdą muitai gali būti:

vertybiniai;

specifiniai;

mišrūs.

Vertybiniai muitai – tai mokesčiai, kurie apskaičiuojami nustaty¬to dydžio procentais nuo krovinio vertės. Skaičiavimo pagrindu ima¬ma visa pinigų suma. sumokėta už preke.

Specifiniai muitai – tai mokesčiai, kurių dydis nustatomas tvirta norma prekės matavimo vienetui (pvz., už toną, paketą, konteineri).

Mišrieji muitai – tai mokesčiai, kurių dydis nustatomas derinant vertybinį ir specifinį muito tarifus (pvz., muito tarifas už importuo¬tas cigaretes 30%, bet ne mažiau kaip 4 JAV doleriai už 1000 vnt.). Prekybiniai ir muitinės dokumentai:

Muitinės deklaracija – tai nustatytos formos dokumentas, kuria¬me surašomi duomenys apie muitinei pateikiamas prekes. Užpil¬džius ši dokumentą, būtina sumokėti nurodytus muitus ir kitus mo¬kesčius. Lietuvos Respublikos muitinėse naudojama deklaracija yra Bendrasis dokumentas. Jis Įvestas nuo 1988 metų visose Europos Sąjungos valstybėse. Šiame dokumente yra 66 langeliai, kuriuose pateikiama informacija apie prekės pobūdį, kiekį, verte, vežėja, transporto priemonę, gavėją, muitus ir kitus mokesčius.

Visą muitinės deklaracijos komplektą sudaro 8 lapai. Trys pir¬mieji lapai atiduodami prekių išsiuntėjui, likusieji – gavėjui.

Prekybinė sąskaita faktūra – tai dokumentas, pagal kurį parda¬vėjas atsiskaito su pirkėju ir kurio pagrindu už parduotas prekes apskaičiuojami muitai ir kiti mokesčiai, užpildoma muitinės dek¬laracija. Sąskaitą faktūrą pasirašo įmonės vadovas ir patvirtina įmonės antspaudu. Jos formos nereguliuoja jokie tarptautiniai dokumentai. Kiekviena šalis turi savo sąskaitų faktūrų formas, jų užpildymo taisykles. Šių taisyklių būtina laikytis, nes sąskaitos reikia apskaičiuojant muito dydį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1946 žodžiai iš 6473 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.