Prekyba moterimis
5 (100%) 1 vote

Prekyba moterimis

112131

ĮVADAS

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įvyko nemažai demokratinių pokyčių. Tačiau ekonominiai ir socialiniai pertvarkymai šalyje turi savo kainą. Visuomenė susidūrė su naujais reiškiniais ir problemomis. Viena jų būdinga visoms postkomunistinėms šalims – nedarbas – ypač skaudžiai palietė moteris ir vaikus. Norėdamos išgyventi moterys dažnai imasi bet kokio darbo, net ir seksualinių paslaugų teikimo. Jų bejėgiškumu naudojasi prekeiviai, parduodantys moteris kaip pigią darbo jėgą ir Lietuvoje, ir užsienyje. Taip jos tampa gyvomis prekėmis, pakliūvančiomis į modernią vergovę, tai pasaulyje vadinama “prekyba moterimis”. Šiandien prekyba moterimis yra tarptautinė problema, nes kasmet dešimtys tūkstančių moterų palieka savo šalis, ieškodamos darbo ir geresnio gyvenimo. Migracija ir darbo paieškos patys savaime nėra neigiami reiškiniai. Tačiau dažnai skurdžia moterų padėtimi pasinaudoja nusikalstamo pasaulio atstovai – prekeiviai žmonėmis. Apgaulės, prievartos būdu ar kitomis formomis (grasinimu, skolomis, šantažu) jie verčia moteris dirbti vergiškomis darbo sąlygomis, dažnai atima jų dokumentus bei asmeninę laisvę. Jos dirba prostitutėmis, tarnaitėmis, slaugėmis, auklėmis, šokėjomis, padavėjomis. Tokiais atvejais moterys pakliūva į įstatymais nereguliuojamas verslo bei paslaugų sferas, kur jos patiria fizinę ir psichologinę prievartą, darbdavio savivalę, negauna savo uždirbtų pinigų, ar kitaip tariant, yra pažeidžiamos žmogaus teisės. JTO duomenimis, nusikaltėlių pelnas iš prekybos žmonėmis kasmet sudaro 7 milijardus dolerių. Prekyba moterimis vyksta ir užsienio šalyse, ir Lietuvoje.

Prostitucija yra ypač sunki prekybos moterimis forma ir žmogaus teisių pažeidimas. Todėl seksualinis moterų išnaudojimas sulaukia daug dėmesio iš įvairių valdžios institucijų bei nevyriausybinių organizacijų dėmesio. Pastaraisiais metais Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida, vyriausybė taip pat bando įvairiomis priemonėmis spręsti prekybos moterimis problemą, tačiau silpniausios šio darbo grandys lieka prevencija ir prekybos moterimis aukų reabilitacija bei integracija į visuomenę. Viena iš priežasčių yra ta, kad Lietuvoje per menkai skleidžiamas tarptautinių organizacijų, kovojančių prieš prekybą moterimis, darbo patirtis. Būtent tokių organizacijų leidiniuose atskleidžiami prekybos moterimis mechanizmai bei galimos prevencijos priemonės.

MOTERŲ EKSPORTAS Į UŽSIENIO ŠALIS

Prekybos moterimis problema pradėta akcentuoti nuo 1995m. , Kai Vidaus reikalų ministerija pradėjo gauti duomenis apie nelegaliai užsienyje dirbančias Lietuvos pilietes, o spaudoje pasirodė pirmosios aukų istorijos. Deportuojamų žmonių, ypač jaunų moterų, skaičius nuolat augo. 1998.07.02. Baudžiamasis kodeksas papildytas straipsniu “Prekyba žmonėmis “, kuriame prekyba žmonėmis sutapatinta su prievartine prostitucija. Įstatymas pripažįsta seksualinį išnaudojimą kaip ypatingai sunkią prekybos moterimis formą ir žmogaus teisių pažeidimą. Tačiau jame nenumatytos kitos moterų išnaudojimo formos: darbas namų ūkyje, oficialiai įteisinta, tačiau nelygi santuoka bei kiti moters darbai, kurių nereguliuoja įstatymai.

Šiuo metu Lietuvoje prostitucija, kaip prekybos moterimis forma, yra aktualiausia ir akivaizdžiausia. Ji vyksta dviem kryptim: moters pardavimas-pirkimas į užsienio valstybes ir moters pardavimas-pirkimas Lietuvoje. Mūsų visuomenė labiau akcentuoja pirmąją prekybos moterimis kryptį, t.y. Lietuvos piliečių eksportą į užsienio šalis. Nėra jokių statistinių duomenų, kiek merginų ir moterų išvyko savo noru arba buvo išvežtos apgaulės būdu į užsienio šalis. Kartais moterys pačios pripažįsta, kad dirbo prostitutėmis ir teigia buvusios parduotos ir prievarta verčiamos užsiiminėti prostitucija. Nors deportuotos moterys dažniausiai slepia, kuo joms teko verstis užsienyje, išvaizda byloja priešingai-jos atrodo apgailėtinai, suvargusios, be dantų ir pinigų.

Moters kelionė į Europos šalis prasideda kirtus Lietuvos ir Lenkijos sieną. Lenkijos ir Vokietijos sieną stengiamasi pereiti nelegaliai, pėsčiomis. Ten laukiantis agentas moterį pristato į darbo vietą. Vykstančios į Izraelį keliauja per Rusiją, kur prekybos moterimis sistema organizuota dar geriau. Nors teigiama, kad kiekvienos parduotos moters pasakojimas yra tam tikra, išskirtinė istorija, jas nesunku apibendrinti: “Lietuvoje ieškojau darbo, neradau, o geri draugai pasiūlė važiuoti į užsienį ir gerai užsidirbti. Nuvažiavome į Lenkiją, iš manęs paėmė pasą ir nuvedė pas vyrą, kuris turėjo pervesti per Lenkijos-Vokietijos sieną. Vokietijoje manęs jau laukė turkas, kuris pasakė, kad mane pardavė.” Taip prasideda moters darbas nelegaliame viešnamyje ir tik tuomet ji supranta esanti apgauta, nes neteko dokumentų, sužinojo esanti skolinga šeimininkui ir pamatė kokiomis sąlygomis dirbs. Kai kurioms pasiseka geriau. Praėjusios “ pragarą ” ir grąžinusios prekeiviui ar viešnamio šeimininkui skolas, jos ima verstis prostitucija savanoriškai. Atidavusios skolas ir užsidirbusios truputį pinigų, tokios merginos trumpam grįžta į Lietuvą ir netrukus vėl iškeliauja. Jos net neįtaria, kad svetimoje šalyje neturi jokių saugumo garantijų ir ten pažeidžiamos jų žmogaus teisės,
kad kiekviena diena susijusi su didžiule rizika. Jos negarantuotos, kad vieną dieną nebus sumuštos, be dokumentų, be pinigų neatsidurs gatvėje ir, kad grįžus į Lietuvą, jos negaus bedarbio pašalpos, nemokamo gydymo ar kitokios pagalbos.

Verta pabrėžti, kad ir spaudoje, ir įvairiose diskusijose perpasakojamos liūdnos prostitučių istorijos paprastai prasideda nuo to momento, kai jos kerta Lietuvos sieną ir atsiduria užsienyje. Beveik neakcentuojama jų socialinė kilmė, išsilavinimas, gyvenimas tėvų šeimoje, bandymai įsitvirtinti savoje visuomenėje. Pateikiamos toli gražu nepilnos šių merginų biografijos. Tuo tarpu netenka abejoti, kad prostitucija dažniausiai yra tik ankstesnio merginų gyvenimo pasekmė. Taip nukreipiamas visuomenės dėmesys į patį faktą, pamirštant, kad už jo slypi socialinės priežastys: vis didėjantis visuomenės dalies nuskurdimas, kaimo degradavimas, smurtas prieš moteris ir vaikus šeimoje, vertybių kaita ir tt.

Lietuvos piliečių eksporto į užsienį kryptys nuolat keičiasi. Jei prieš keletą metų pagrindinis srautas vyko į Izraelį, šiuo metu dirbti prostitutėmis vykstama į Vokietiją, Olandiją, Angliją. Tam įtakos turi sugriežtinti kai kurių šalių migracijos įstatymai. Tad vis populiaresnėmis tampa fiktyvios santuokos, kurių tikslas-legaliai įvažiuoti į šalį ir ten verstis prostitucija.

Kalbant apie Lietuvos piliečių eksportą į užsienio šalis, daugiausia ginčų kelia klausimas, ar moterys buvo išvežtos prievarta, ar išvyko savo noru. Anot Dingusių žmonių šeimų paramos centro, merginos yra suviliojamos geru uždarbiu užsienyje, tačiau joms nepasakomas darbo pobūdis, o vėliau atimamas pasas ir moterys prievarta verčiamos užsiimti prostitucija. Daugumoje atvejų išvažiuojančios ar išvežtos merginos supranta ir numano, kad teks teikti intymias paslaugas, tačiau nežino, kokios iš tiesų blogos bus darbo sąlygos ir kaip jos bus išnaudojamos. Iš esmės čia ir glūdi išvežimo apgaulė. Kitaip tariant, moteris ar mergina apgaunama ne nelegaliai pervežant per sieną, bet meluojant ir nuslepiant būsimas darbo sąlygas. Keliamas klausimas-ar Lietuvos pilietė, dirbanti svetimoje šalyje prostitute, yra auka? Nuomonės išsiskiria: NVO vienareikšmiai tokias moteris vadina aukomis, šiuo požiūriu policija linkusi dvejoti. Aukomis reikėtų laikyti visas moteris, nepaisant to, ar jos buvo išgabentos prievarta, ar išvyko savo noru ir žinojo kuo užsiims. Visos šios moterys vienaip ar kitaip buvo apgautos, net jei jų atžvilgiu nebuvo vartojama fizinė ar seksualinė prievarta. Abiem atvejais jos nežinojo konkrečių darbo sąlygų, pažadai neatitiko tikrovės, gaudavo nedidelę savo uždirbtų pinigų dalį, dažnai buvo ribojama jų judėjimo laisvė. Be to, visos moterys svetimoje šalyje dirbo nelegaliai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (galima deportacija, kalėjimas). Antraip tariant, jų darbas buvo išnaudojamas, pažeidžiant žmogaus teisias bei tarptautinę darbo teisę. Neabejojama, kad užsienyje dirbančių merginų likimai yra sudėtingi. Vis gi atsidūrusios Vakarų demokratijos šalyse, kur realizuojama ne viena prekybos moterimis prevencijos ir reabilitacijos programa, jos gali tikėtis ir policijos, ir NVO pagalbos. Užsienyje dirbančioms ir išnaudojamoms Lietuvos pilietėms gali būti taikomos įvairios reabilitacinės programos bei suteiktas neliečiamumo statusas, jei jos sutinka liudyti prieš prekeivius moterimis. Bendradarbiavusios su policija prostitutės paprastai išvengia bausmės už nelegalų sienos kirtimą ir vertimąsi prostitucija, deportacijos, viešumo ir paprastai jos grįžta į Lietuvą kaip eiliniai piliečiai. Šiandien Lietuvoje nėra jokio reabilitacijos centro, kuris teiktų psichologinę pagalbą prekybos moterimis aukoms, todėl pagrįstai galime kelti klausimą, kodėl tokius centrus pavyko įsteigti nuo vyrų nukentėjusioms moterims, tėvų paliktiems vaikams, išėjusiems iš įkalinimo įstaigos? Ar išties visuomenei ir valdžios institucijoms prekybos moterimis problema nėra aktuali, o gal per mažai konkrečių projektų pasiūlė NVO? Prekybos moterimis aukos yra išskiriamos iš patyrusių smurtą moterų, nes jos siejamos su amoralumu.

PREKYBA MOTERIMIS LIETUVOS TERITORIJOJE

Lietuvoje taip pat vyksta prekyba moterimis, įtraukiamos Lietuvos pilietės bei imigrantės, klesti gatvės prostitucija. Ir klientus, ir prostitutes prekeiviai dažniausiai vilioja per žiniasklaidą. Daugiau nei pusė užsiimančių prostitucija moterų mūsų šalyje yra Lietuvos pilietės. Šias moteris taip pat dera vadinti prekybos moterimis aukomis. Tačiau, jei prostitutėmis, kurios dirba užsienyje domisi NVO ir policija, šiuo požiūriu padėtis Lietuvoje daug prastesnė. Tokią situaciją sąlygoja ir visuomenės požiūris į dirbančią Lietuvoje prostitutę, kuri laikoma puolusia moterimi, nereikalinga jokios pagalbos ir užuojautos. Nuo tokių moterų neretai nusigręžia šeima, artimiausi žmonės, joms nepadeda grįžti į normalų gyvenimą. Prostitucija Lietuvoje iš esmės domimasi dviem aspektais: nusikalstamumo ir sveikatos apsaugos požiūriu. Prekyba moterimis šalies viduje iš esmės yra teisėtvarkos struktūrų dėmesio centre, todėl ji sprendžiama tik represinėmis priemonėmis. Lietuvos pilietės, užsiimančios prostitucija, baudžiamos administracine tvarka, o nelegalios imigrantės
sulaikomos, išsiaiškinama tapatybė ir jos deportuojamos iš Lietuvos. Vien represinėmis priemonėmis neįmanoma išspręsti prekybos moterimis problemos, nes nėra socialinės adaptacijos programų. Nei viena prostitutė nenurodo savo sąvadautojo ir neliudija prieš jį, negana to, bando jį ginti. Lietuvoje prostitutes galima suskirstyti į dvi grupes:vienos dirba organizuotame prostitucijos versle, kitos-gatvės prostitutės. Prostitucijos problema Lietuvoje siejama su venerinėmis ligomis, narkomanija, AIDS. Suvokiama, kad prostitutės kaip narkomanės bei lytiniu būdu plintančių ligų platintojos, tiesiogiai kelia grėsmę visuomenei, todėl dedamos tam tikros pastangos kontroliuoti prostitucija užsiimančias moteris.

Absoliučios daugumos gatves prostitučių biografijos yra tapačios. Paauglystėje ar net vaikystėje buvo išprievartautos, patyrė kitokį seksualinį išnaudojimą, pradėjo gerti bei vartoti narkotikus, o vėliau atsidūrė gatvėje. Beveik pusė gatvės prostitučių gimdė vaikus. Dalį uždirbtų pinigų jos atiduoda tarpininkams, parūpinantiems klientų. Kai kurios prostitutės be tarpininkų dar išlaiko ir sugyventinius, kurie niekur nedirba, gyvena šių moterų išlaikomi ir todėl toleruoja ir net skatina prostituciją. Prostitutė, prekiaudama savo kūnu, dažnai uždirba pinigų net keletui žmonių. Reta kuri suvokia, kad yra išnaudojama. Prekyba moterimis turi gilias socialines priežastis, kurių vien policinėmis ir sveikatos apsaugos priemonėms neįmanoma išspręsti. Įrodyta, kad galimybės įsidarbinti moterims ir vyrams darbo rinkoje labai nevienodos. Nors moterų įsidarbinimo galimybės ir atlyginimai, lyginant su vyrais, yra mažesni, tačiau jų atžvilgiu įstatymai nenumato teisės į papildomas užimtumo garantijas. Sociologų manymu, Lietuvoje egzistuoja šešios žmonių grupės, kurioms sunku adaptuotis darbo rinkoje, tarp jų-asmenys, jaunesni kaip 18m., moterys, auginančios vaikus iki 14m. amžiaus, našlaičiai. Minėtoms žmonių grupėms valstybinė socialinė politika neskiria pakankamo dėmesio, todėl šie asmenys sudaro labiausiai socialiai pažeidžiamą grupę ir dažnai būna priversti rinktis darbą šešėlinės ekonomikos srityje. Tai sričiai priklauso ir prostitucija. Todėl baudžiamosios policijos priemonės prieš sąvadautojus ir prostitutes neturi socialinio poveikio, prevencijos elementų ir neapsaugo moterų nuo atėjimo į šį verslą ir jų darbo išnaudojimo. Manoma, kad merginos į prostitucijos verslą ateina iš nepilnų, asocialių, nuskurdusių ir dažnai nesugebančių prisitaikyti prie visuomenės šeimų.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 1969 žodžiai iš 3533 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.