Prekyba žmonėmis
5 (100%) 1 vote

Prekyba žmonėmis

1121314151

l.l. Prekyba žmonėmis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies sistemoje

Baudžiamasis kodeksas yra skirstomas į bendrąją ir specialiąją dalis. Bendrojoje dalyje reglamentuojami bendrieji baudžiamosios atsakomybės klausimai, t.y. įtvirtinama nusikalstamos veikos samprata, nusikaltimo subjekto bendrieji požymiai, nustatomi bendrieji bausmių skyrimo pradai ir pan. Specialioji (ypatingoji) kodekso dalis iš esmės yra susistemintas pagal rūšinį nusikaltimo objektą nusikaltimų sudėčių sąrašas. Pirmiausia eilės tvarka visada įstatymo leidėjo yra aprašomi nusikaltimai patiems vertingiausiems, labiausiai valstybės saugomiems teisiniams gėriams.

Prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmogaus laisvei, o bendrąja prasme (pagal rūšinį objektą) – nusikaltimas žmogui. Naujajame kodekse sisteminant nusikaltimų sudėtis pagal rūšinį objektą pirmiausia minimi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Antra pagal savo vertingumą saugomų teisinių gėrių grupė yra Lietuvos Respublikos suverenitetas, teritorinė neliečiamybė bei jos konstitucinė santvarka. Trečioje vietoje – nusikaltimai žmogui. Iš visų žmogaus turimų ir baudžiamojo įstatymo saugomų žmogaus teisių asmens teisė į laisvę įstatymo leidėjo yra vertinama labiausiai, neskaitant teisės į gyvybę ir sveikatą (nusikaltimų žmogaus laisvei sudėtys įtvirtinamos XX naujojo Kodekso skyriuje, sekančiame po nusikaitimų žmogaus gyvybei ir sveikatai). Remiantis BK specialiosios dalies struktūra, galima teigti, kad žmogaus laisvė yra svarbesnė vertybė nei, pavyzdžiui, žmogaus garbė ir orumas, nuosavybė, valstybės finansiniai interesai, valstybinės valdžios interesai valdymo srityje ir pan.

Prekyba žmonėmis pagal pavojingumo laipsnį yra pats sunkiausias nusikaltimas žmogaus laisvei pagal naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Maksimali sankcijos, numatytos už prekybą žmonėmis, riba yra aštuoneri metai laisvės atėmimo (naujojo BK 147 str.). Už neteisėtą laisvės atėmimą, esant šio nusikaltimo kvalifikuotiems požymiams, asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu daugiausiai iki penkerių metų (BK 146 str. 3 d. ), o žmogaus veiksmų laisvės varžymas {BK 148 str.) yra pats lengviausias nusikaltimas žmogaus laisvei {sankcijoje numatyta bausmė iki trejų metų). Už prekyba vaikais baudžiama dar griežčiau – BK 157 straipsnio 2 dalis numato laisvės atėmimą iki dvidešimties metą, tačiau šis nusikaltimas priskiriamas ne prie nusikaltimų žmogaus laisvei, o prie nusikaltimų vaikui ir šeimai (BK XXII skyrius).

Pažymėtina, kad naujojo BK reglamentavimas kodekso specialiosios dalies normų sisteminimo požiūriu yra gerokai tikslesnis ir labiau pagrįstas nei 1961 metų BK. Pirma, iš esmės keičiama sovietinė ideologija pagrįsta vertybių sistema baudžiamajame kodekse (1961 m. priimtame BK pirmoje vietoje įtvirtinami nusikaltimai valstybei). Antra, nusikaltimus žmogui įstatymų leidėjas sugrupuoja į atskirus skyrius pagal tiesioginį jų objektą (nusikaltimai žmogaus gyvybei; laisvei; seksualinio apsisprendimo laisvei; garbei ir orumui), ko nebuvo padaryta priimant 1961 m. BK (visi nusikaltimai žmogui nesiekiant jokios esminės diferenciacijos aprašyti viename skirsnyje).

Lyginant prekybą žmonėmis su kitais nusikaltimais žmogaus laisvei reikėtų aptarti šios nusikaltimo sudėties sąsajas su kita sudėmi – neteisėtu laisvės atėmimu, bendrąja nusikaltimų žmogaus laisvei norma. Neteisėtas laisvės atėmimas suformuluotas paprastąja dispozicija – („neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas“, naujojo BK 146 str. 1 d.), su išlyga, kad kaltininko veiksmuose nebuvo kito nusikaitimo – žmogaus pagrobimo įkaitu (BK 252 straipsnis). Pažymėtina, kad neteisėtas laisvės atėmimas žmogui gali būti prekybos žmonėmis nusikaltimo įvykdymo sąlyga, kadangi parduoti, kitaip perleisti ar įgyti žmogų faktiškai galima tik prieš tai suvaržius jo laisvę, nors kitais atvejais asmuo gali būti ir faktiškai neatėmus jam laisvės priklausomas nuo kaltininko. Jei žmogui yra neteisėtai atimta laisvė ir rengiamasi jį parduoti, tai atlikti veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis, kadangi žmogaus įgijimas įmanomas ne tik, pavyzdžiui, perkant jau priklausomą žmogų, bet ir suvaržius laisvo žmogaus galimybes pasirinkti savo buvimo vietą.

1.2. Nusikaltimo objektas

Nusikaltimo objektas baudžiamosios teisės teorijoje yra tie baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi darant nusikaltimą. Nusikaltimo objektai yra skirstomi į bendrąjį, rūšinį ir tiesioginį. Bendrasis nusikaltimo objektas yra visuma teisinių gėrių, saugomų tam tikros valstybės baudžiamųjų įstatymų. Tai reiškia, kad į bendrąjį objektą kėsinamasi bet kuriuo nusikaltimu. Rūšinis objektas yra atitinkamai vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Analizuojamo nusikaitimo atveju, tai yra pats žmogus, t.y. biologinė būtybė, individas. Tiesioginis nusikaltimo objektas yra tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu.

Prekybos žmonėmis tiesioginis objektas yra žmogaus laisvė. „Baudžiamosios teisės specialiosios dalies“ vadovėlio autoriai teigia: „visą nusikaltimą žmogaus laisvei esmė – fizinis žmogaus laisvės pasirinkti buvimo vietą suvaržymas“. Žmogaus laisvė
apskritai yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių. 1950 metais Europos Tarybos priimtoje „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje“, prie kurios prisijungusi yra ir Lietuva, įtvirtintos tokios nuostatos: „Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.“, „Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą.“ (Konvencijos 4 str. 1 ir 2 dalys), „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę (…)“ (Konvencijos 5 str. I dalis). LR Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Žmogaus laisvė neliečiama“. Akivaizdu, kad prekiaujant žmonėmis, t.y. perkant, parduodant žmogų, turint tikslą materialiai ar kitaip iš to pasipelnyti (pavyzdžiui, priversti jį dirbti kaltininko naudai), su juo elgiamasi tarsi su vergu, grubiai pažeidžiamos elementariausios ir prigimtinės to žmogaus teisės, pažeminamas jo orumas, savo vertės jausmas. Todėl prekybą žmonėmis Lietuvos ir užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai pripažįsta nusikalstoma veika ir nustato griežtas bausmes už šį nusikaltimą.

Be pagrindinio tiesioginio prekybos žmonėmis objekto, priklausomai nuo situacijos gali būti ir papildomi objektai: žmogaus sveikata, jo orumas, seksualinio apsisprendimo laisvė (arba seksualinis neliečiamumas lytiškai nesubrendusių asmenų. Įdomu pažymėti, kad pagal 1961m.priimtame Baudžiamajame kodekse įtvirtintą dispoziciją įmanoma situacija, kai prekybos žmonėmis tiesioginiu objektu gali būti ne žmogaus laisvė, o visuomenės dorovė, kadangi vienas iš alternatyvių veiksmų, kuriais šis nusikaltimas gali būti padaromas yra „(…) asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų“ {BK 131 (3) str. ). Šiais atvejais, kada asmuo yra gabenamas prostitucijai jo sutikimu, į žmogaus laisvė nėra kėsinamasi, o kėsinamasi tiesiogiai į visuomenės dorovę. Galima teigti, kad toks teisinis reglamentavimas yra ne visai nuoseklus. Naujajame BK šis baudžiamojo teisinio reglamentavimo netobulumas yra ištaisomas ir asmens gabenimas prostitucijai jo sutikimu sudaro kito nusikaltimo – pelnymosi iš kito asmens prostitucijos sudėtį (307 str. 2 ir 3 d.), o prekybos žmonėmis atveju žmogaus laisvė be kitų galimų fakultatyvinių objektų visada yra pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas.

„Baudžiamosios teisės specialiosios dalies“ vadovėlio autorių nuomone, vaiko laisvė yra reliatyvi, ribota, be to, jis gali ir nesuvokti savo būklės ir todėl vaiko pagrobimu (pagal 1961 m. BK 127 str. – aut. past.) pirmiausia kėsinamasi į normalų jo vystymąsi, be to, į tėvų globėjų teises, jų interesus. Vaiko pirkimo ar pardavimo pagal naujojo BK 157 straipsnį atveju, nusikaltimo objektas yra tas pats, kaip ir vaiko pagrobimo pagal 1961 m. BK 127 straipsnį – normalus vaiko vystymasis, bei jo tėvų interesai.

Nukentėjusiuoju faktiškai gali būti bet kurio amžiaus ar lyties asmuo, kurio laisvė suvaržyta ar kuris jos neturi (yra priklausomas). Jei nukentėjusysis (ar nukentėjusioji) yra jaunesnis nei keturiolikos metų, tai yra mažametis, inkriminuojamas BK 157 straipsnis.

1.4. Objektyvioji pusė

Baudžiamosios teisės bendrosios dalies vadovėlyje teigiama: „objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, išraiška“. Objektyviąją nusikaltimo pusę apima veika, nusikalstamos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės. Prekybos žmonėmis pagal LR naująjį BK objektyviajai pusei būdinga tai, kad vienintelis būtinasis jos požymis yra veika, o kitos minėtos objektyvios nusikaltimo aplinkybės kaltininko veiksmams kvalifikuoti reikšmės neturi. Veika apibrėžiama, kaip priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys (veikimas arba neveikimas).

Pagal naujojo BK I47 str. prekybos žmonėmis objektyvioji pusė pasireiškia, kaip pardavimas, pirkimas ar kitoks perleidimas arba įgijimas asmens. Taigi numatomi keturi alternatyvūs analizuojamo nusikaltimo padarymo veiksmai: 1) asmens pirkimas; 2) asmens pardavimas; 3) kitoks neteisėtas asmens perleidimas; 4) neteisėtas asmens įgijimas. Atlikus bent vieną iš minėtų veiksmų, jeigu taip kaltininkas siekia įgyti turto ar gauti kitokios asmeninės naudos, iškyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 147 straipsnį. Asmens pirkimas yra asmens įgijimas už pinigus ar kitas materialines vertybes. Asmens pardavimas yra asmens perleidimas už pinigus ar kitokias materialines vertybes. Pažymėtina, kad tai yra visada neteisėti veiksmai. Kitaip perleisti asmenį, kaip nurodo „Baudžiamosios teisės specialiosios dalies“ vadovėlio autoriai, galima mainais, už skolą, už paslaugą, kaip dovaną, pralošiant ir pan. Žmogaus įgijimas atitinkamai yra jo gavimas kaip dovanos, dovanojant skolą už jį ir pan. Aukščiau minėti asmens pirkimas ir pardavimas yra ne kas kita kaip asmens įgijimo ir perdavimo būdai. Žmogaus perdavimas ar įgijimas ne visada yra neteisėtas veiksmas. Įvaikinimas yra vienas iš teisėto asmens perdavimo pavyzdžių, todėl baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju gali kilti tik tuo atveju, kai tuo siekiama gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Pažymėtina, kad naujajame BK, lyginant
jį su 1961 m. BK, pašalinta viena iš prekybos žmonėmis alternatyvių veikų – „asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą ar už jos ribų“.

Už BK 147 straipsnyje numatytą veiką asmuo, bent vieną kartą pirkęs, pardavęs ar kitaip perleidęs asmenį, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Įstatymų leidėjas neįtvirtina prekybos žmonėmis sistemingumo požymio, kas būtą iš esmės logiška turint galvoje tai, kad prekyba žmonėmis, kaip socialinis reiškinys, beveik visada būna gerai organizuoto nusikalstamo verslo dalis. Būtu logiška už sistemingą prekybą žmonėmis, kai šį nusikaltimą įvykdo organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas, numatyti kvalifikuotą šio nusikaltimo sudėtį, kaip tai padaryta konstruojant vaiko pirkimo ar pardavimo sudėtį. Be to, nusikaltimo padarymo vieta, būdas taip pat nėra privalomas prekybos žmonėmis sudėties požymis, nors paprastai vykdant prekybą žmonėmis nukentėjusieji yra gabenami už Lietuvos teritorijos ribų iš užsienio arba atvirkščiai – į Lietuvą iš užsienio. Šiuo metu naujajame Baudžiamajame kodekse įtvirtinta norma, kriminalizuojanti analizuojamą veiką, yra gana abstraktaus pobūdžio, jei nepaisytume BK 157 straipsnyje, numatančio atsakomybę už vaiko pirkimą ar pardavimą.

Prekybos žmonėmis nusikalstamos pasekmės yra savaime preziumuojamos, kadangi bet kuriuo atveju parduodant, perkant, perleidžiant ar kitaip įgyjant asmenį yra pažeidžiama jo laisvė. Kitos pasekmės gali būti įvairios. Parduodant ar perkant žmogų jam visada yra padaroma didelė moralinė žala, sutrikdoma jo emocinė būklė, be to, priklausomai nuo aplinkybių, gali būti sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata, sumažinamas jo darbingumas (pav., asmuo, jį pardavus, buvo verčiamas ilgai dirbti kenksmingomis sveikatai sąlygomis).

1.4. Subjektyvioji pusė

Nusikaltimo subjektyvioji pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasekmes, visuma. Subjektyvioji pusė apima kaltę, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslą, kurio siekiama darant pavojingą veiką.

Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje yra apibūdinama, kaip kaltininko psichinis ryšys su daroma veika ir jos pasekmėmis. Skiriamos keturios kaltės formos: nusikalstamas nerūpestingumas, nusikalstamas pasitikėjimas, netiesioginė tyčia ir tiesioginė tyčia. Prekyba žmonėmis įmanoma tik esant tiesioginei tyčiai, tai yra asmeniui suvokiant savo veikimo pavojingumą, numatant žalingas pasekmes ir jų siekiant. Kaltininkas, darydamas BK 147 straipsnyje numatytą veiką, sąmoningai parduoda, perka ar kitaip perleidžia arba įgyja asmenį ir to nori, siekdamas gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Kaip matyti, prekybai žmonėmis visais atvejais yra būtinas specialus tikslas. Apskritai nusikaltimo tikslas yra asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Prekybos žmonėmis atveju kaltininko įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai yra jo paties turtinio statuso pagerėjimas arba kitokios asmeninės naudos įgijimas.

„Baudžiamosios teisės / specialiosios dalies“ vadovėlio autoriai pažymi: „tikslas gauti materialinės ar kitokios asmeninės naudos rodo, kad žmogus įgyjamas siekiant jį perparduoti, panaudoti darbams ar veiklai, kuria kaltininkas suinteresuotas nebūtinai materialiai“. Toliau teigiama: „kad ir neteisėtas, žmogaus įgijimas, neturint bent vieno iš minėtų tikslų, pvz., siekiant išpirkti jį ir suteikti laisvę, nesudaro šio nusikaltimo.“ Belieka pridurti, kad pagal naująjį BK šis tikslas siejamas ne tik su žmogaus įgijimu, bet ir su kitais 147 straipsnyje numatytais veiksmais: asmens pardavimu, pirkimu ar kitokiu perleidimu. Atsakomybė faktiškai turėtų kilti ir tada, kai naudos kaltininkas siekia ne sau, o trečiajam asmeniui, nors dispozicijoje tai tiesiogiai ir nenurodoma.

Kyla klausimas: ar galima kitokia asmenine nauda laikyti atvejus, kai nukentėjusysis yra seksualiai išnaudojamas? Asmens pirkimas ar įgijimas tokiam tikslui turėtų būti kvalifikuojamas, kaip prekyba žmonėmis (pagal BK 147 straipsnį), kadangi taip kaltininkas siekia patenkinti savo lytinę aistrą. Galima tik pridurti, kad priklausomai nuo atliktų veiksmų kaltieji asmenys papildomai bus traukiami atsakomybėn už BK XXI skyriuje numatytas pavojingas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui.

1.5. Nusikaltimo subjektas

Naujojo BK 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – keturiolika metų“. Antroje straipsnio dalyje yra išvardinti nusikaltimai, už kuriuos baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo nuo keturiolikos metų. Nei prekybos žmonėmis, nei vaiko pirkimo ar pardavimo šiame nusikaitimą sąraše nėra. Be to, kodekso 17 straipsnyje 2 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, teismui pripažinus, kad jis buvo nepakaltinamas veikos padarymo metu, baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Taigi, prekybos žmonėmis nusikaltimo subjektas yra fizinis, pakaltinamas, šešiolikos metų amžiaus sulaukęs asmuo. Jokių kitų papildomų reikalavimų prekybos žmonėmis nusikaltimo subjektui nustatyta nėra. Kada šią nusikalstamą veiką padaro valstybės pareigūnas ar tarnautojas
pasinaudodamas užimamomis pareigomis, jis traukiamas atsakomybėn pagal BK 147 straipsnį (arba pagal BK 157 straipsnį) bei BK 228 straipsnį už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimą (idealioji sutaptis).

1.6. Sankcija

Naujojo BK 147 straipsnyje už prekybą žmonėmis yra numatytas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Už vaiko pirkimą ar pardavimą BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyta analogiška bausmė, o trečiuoju atveju, asmeniui, kuris verčiasi prekyba mažamečiais vaikais, gali būti skiriama bausmė nuo dvejų iki dvidešimties metų (BK I57 str. 2d.). Pirmais dviem atvejais minimali laisvės atėmimo bausmė yra trys mėnesiai (BK 50 str. 2d. ). Kaltininko veikoje neesant sunkinančių ar lengvinančių kaltę aplinkybių, pagal bausmių skyrimo principus jam turėtų būti skiriamas laisvės atėmimas vidutiniškai trims metams septyniems mėnesiams ir penkiolikai dienų (sankcijos mediana pagal BK 147 str. ir 157 str. 1 d. ), o esant kvalifikuotai vaiko pirkimo ar pardavimo sudėčiai – laisvės atėmimas vidutiniškai devyneriems metams (sankcijos mediana pagal 157 str. 2 d.).

Jau buvo minėta, kad atsižvelgiant į analizuojamo nusikaltimo pavojingumą, ne be pagrindo nustatytos tokios griežtos sankcijos. Pažymėtina ir tai, kad teismui įstatymų leidėjas suteikia gana plačius įgaliojimus skiriant bausmę už prekybą žmonėmis. Dėl šios priežasties teismas gali geriau ir tiksliau diferencijuoti kaltininko atsakomybę.

2. Prekyba žmonėmis pagal Danijos, Švedijos ir Vokietijos baudžiamuosius kodeksus (lyginamasis tyrimas)

2.1. Prekyba žmonėmis Danijos, Švedijos ir Vokietijos BK specialiosios dalies sistemoje

Kaip jau buvo minėta, antrojoje kursinio darbo dalyje bus analizuojami trijų Europos Sąjungos valstybių narių baudžiamieji įstatymai, o būtent: Danijos Karalystės (ES narė nuo 1972 metų), Švedijos Karalystės (priimta į ES nuo 1995 metų) ir Vokietijos Federacinės Respublikos (ES narė nuo 1957 metų) baudžiamieji kodeksai.

Iš esmės visų trijų valstybių baudžiamieji kodeksai į atskirą dalį išskiria nusikaltimus žmogaus laisvei, tiesa, Švedijos BK šis skyrius vadinasi „Dėl nusikaltimų žmogaus laisvei ir taikai“ (Švedijos BK, ketvirtas skyrius). Švedijos kodeksas šiame skyriuje numato iš viso devynias nusikaltimų sudėtis. Vokietijos StGB specialiosios dalies XVIII skyriuje numatyta iš viso dvylika, jei neatsižvelgtume į kai kurių iš jų variantiškumą, nusikaltimų asmens laisvei sudėčių. Šių valstybių baudžiamieji kodeksai gana detalūs, pakankamai smulkiai diferencijuojantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę. Lietuvos BK, kaip jau minėta, numatytos trys nusikaltimų žmogaus laisvei sudėtys.

Vokietijos StGB, pavyzdžiui, uždraudžia tokias žmogaus laisvei pavojingas veikas, kaip žmogaus pagrobimas – II dalis 234 str., vaiko pagrobimas – II d. 235 str., prekyba vaikais – II d. 236 str., neteisėtas laisvės atėmimas – II d. 239 str., žmogaus pagrobimas savanaudiškais tikslais – II d. 239a str. ir kitas. Prekyba žmonėmis {išskyrus prekybą vaikais) Vokietijos StGB tiesiogiai nėra numatyta, tačiau analizuojant žmogaus pagrobimo sudėtį galima nesunkiai atsekti prekybos žmonėmis požymių. Žmogaus pagrobimo (Kidnapping – angl. vert.) atveju pagal Vokietijos įstatymus baudžiamojon atsakomybėn traukiamas „asmuo, kuris sulaikė kitą asmenį panaudodamas jėgą, grasindamas padaryti didelę žalą arba apgaulės būdu, turėdamas tikslą palikti jį bejėgiškoje būklėje, paversti jį vergu arba priklausomu nuo kaltininko ar kito asmens, arba siekdamas priversti jį atlikti karo tarnybą užsienyje“ (Vokietijos StGB 234 straipsnis). Neesant kvalifikuojančių ar privilegijuojančių požymių, kaltininkas baudžiamas laisvės atėmimu mažiausiai penkeriems metams. Pagal Vokietijos StGB už prekybą vaikais plačiąja žodžio „prekyba“ prasme kaltininkas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn remiantis 235 straipsniu (Vaiko pagrobimas – angliškame vertime Child Stealing) arba 236 straipsniu ( Prekyba vaikais – a.v. Trafficking in Children). Tačiau pagrindinė šio kursinio darbo tema yra prekyba žmonėmis, todėl tolimesnėje analizėje bus apsiribojama prekyba vaikais pagal 236 straipsnio 4 dalies pirmą punktą, nustatančiame baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris prekiavo vaikais, siekdamas gauti pelno ir veikė profesionaliai, kaip nusikalstamos grupuotės, užsiimančios prekybą vaikais, narys.

Pagal Švedijos Karalystės baudžiamuosius įstatymus už prekybą žmonėmis yra baudžiama remiantis BK ketvirto skyriaus 1 straipsniu: „Asmuo, kuris sulaikė, pagrobė ar uždarė nelaisvėn vaiką ar kokį nors kitą asmenį, turėdamas tikslą jį fiziškai sužaloti arba priversti jį dirbti, arba siekdamas gauti išpirką, baudžiamas…“ (žmogaus pagrobimas – kidnapping). Kaltininko veiksmuose neesant IV skyriaus pirmame straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties, jis traukiamas atsakomybėn pagal antrąjį to paties straipsnį už neteisėtą laisvės atėmimą (tai nėra prekyba žmonėmis), o trečiajame straipsnyje kriminalizuojamas sudarymas asmeniui kankinančios sudarymas (placing a person in a distressful situation – angl. vert.): „asmuo, kuris, kitokiu būdu, nei numatyta 1 ir 2 straipsnyje, panaudodamas apgaulę ar neteisėtą prievartą, priverčia kitą
atlikti karinę tarnybą ar dirbti kokius nors darbus, ar kitaip suvaržo jo laisvę, arba jei priverčia kitą asmenį išvykti į užsienį ar ten pasilikti, jei jis ten gali būti persekiojamas ar seksualiai išnaudojamas ar pakliūti į kitokią kankinančią padėtį baudžiamas…“.

Danijos Karalystės 1990 metų BK įtvirtina: „Jei laisvė asmeniui buvo atimta siekiant asmeninės naudos arba ilgam laikui, arba jei asmuo buvo laikomas izoliuotas, kaip psichinis ligonis ar buvo priverstas atlikti karinę tarnybą užsienyje, arba jei asmuo buvo laikomas nelaisvėje ar kokioje nors kitokioje priklausomoje padėtyje kurioje nors užsienio šalyje, kaltininkas baudžiamas…“ {261 straipsnio 2 dalis – kvalifikuotas neteisėtas laisvės atėmimas).

Taigi nei vienos iš aptariamų ES valstybių BK tiesiogiai neįtvirtiną prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties (išskyrus prekybą vaikais pagal Vokietijos StGB), kaip tai padaryta naujajame Lietuvos Respublikos BK. Todėl prekyba žmonėmis kvalifikuotina pagal kitus straipsnius, dažniausiai numatančius atsakomybę už žmogaus pagrobimą. Apskritai apie prekybą žmonėmis kaip apie baigtą veiką, remiantis Danijos, Švedijos ar Vokietijos kodeksais faktiškai galima kalbėti tik „asmens įgijimo“ prasme, kai asmuo yra pagrobiamas (žr. toliau trečiąją šio darbo dalį „Objektyvioji pusė“).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3262 žodžiai iš 6403 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.