Prekyba žmonėmis
5 (100%) 1 vote

Prekyba žmonėmis

l.l. Prekyba žmonėmis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies sistemoje

Baudžiamasis kodeksas yra skirstomas į bendrąją ir specialiąją dalis. Bendrojoje dalyje reglamentuojami bendrieji baudžiamosios atsakomybės klausimai, t.y. įtvirtinama nusikalstamos veikos samprata, nusikaltimo subjekto bendrieji požymiai, nustatomi bendrieji bausmių skyrimo pradai ir pan. Specialioji (ypatingoji) kodekso dalis iš esmės yra susistemintas pagal rūšinį nusikaltimo objektą nusikaltimų sudėčių sąrašas. Pirmiausia eilės tvarka visada įstatymo leidėjo yra aprašomi nusikaltimai patiems vertingiausiems, labiausiai valstybės saugomiems teisiniams gėriams.

Prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmogaus laisvei, o bendrąja prasme (pagal rūšinį objektą) – nusikaltimas žmogui. Naujajame kodekse sisteminant nusikaltimų sudėtis pagal rūšinį objektą pirmiausia minimi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Antra pagal savo vertingumą saugomų teisinių gėrių grupė yra Lietuvos Respublikos suverenitetas, teritorinė neliečiamybė bei jos konstitucinė santvarka. Trečioje vietoje – nusikaltimai žmogui. Iš visų žmogaus turimų ir baudžiamojo įstatymo saugomų žmogaus teisių asmens teisė į laisvę įstatymo leidėjo yra vertinama labiausiai, neskaitant teisės į gyvybę ir sveikatą (nusikaltimų žmogaus laisvei sudėtys įtvirtinamos XX naujojo Kodekso skyriuje, sekančiame po nusikaitimų žmogaus gyvybei ir sveikatai). Remiantis BK specialiosios dalies struktūra, galima teigti, kad žmogaus laisvė yra svarbesnė vertybė nei, pavyzdžiui, žmogaus garbė ir orumas, nuosavybė, valstybės finansiniai interesai, valstybinės valdžios interesai valdymo srityje ir pan.

Prekyba žmonėmis pagal pavojingumo laipsnį yra pats sunkiausias nusikaltimas žmogaus laisvei pagal naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Maksimali sankcijos, numatytos už prekybą žmonėmis, riba yra aštuoneri metai laisvės atėmimo (naujojo BK 147 str.). Už neteisėtą laisvės atėmimą, esant šio nusikaltimo kvalifikuotiems požymiams, asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu daugiausiai iki penkerių metų (BK 146 str. 3 d. ), o žmogaus veiksmų laisvės varžymas {BK 148 str.) yra pats lengviausias nusikaltimas žmogaus laisvei {sankcijoje numatyta bausmė iki trejų metų). Už prekyba vaikais baudžiama dar griežčiau – BK 157 straipsnio 2 dalis numato laisvės atėmimą iki dvidešimties metą, tačiau šis nusikaltimas priskiriamas ne prie nusikaltimų žmogaus laisvei, o prie nusikaltimų vaikui ir šeimai (BK XXII skyrius).

Pažymėtina, kad naujojo BK reglamentavimas kodekso specialiosios dalies normų sisteminimo požiūriu yra gerokai tikslesnis ir labiau pagrįstas nei 1961 metų BK. Pirma, iš esmės keičiama sovietinė ideologija pagrįsta vertybių sistema baudžiamajame kodekse (1961 m. priimtame BK pirmoje vietoje įtvirtinami nusikaltimai valstybei). Antra, nusikaltimus žmogui įstatymų leidėjas sugrupuoja į atskirus skyrius pagal tiesioginį jų objektą (nusikaltimai žmogaus gyvybei; laisvei; seksualinio apsisprendimo laisvei; garbei ir orumui), ko nebuvo padaryta priimant 1961 m. BK (visi nusikaltimai žmogui nesiekiant jokios esminės diferenciacijos aprašyti viename skirsnyje).

Lyginant prekybą žmonėmis su kitais nusikaltimais žmogaus laisvei reikėtų aptarti šios nusikaltimo sudėties sąsajas su kita sudėmi – neteisėtu laisvės atėmimu, bendrąja nusikaltimų žmogaus laisvei norma. Neteisėtas laisvės atėmimas suformuluotas paprastąja dispozicija – („neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas“, naujojo BK 146 str. 1 d.), su išlyga, kad kaltininko veiksmuose nebuvo kito nusikaitimo – žmogaus pagrobimo įkaitu (BK 252 straipsnis). Pažymėtina, kad neteisėtas laisvės atėmimas žmogui gali būti prekybos žmonėmis nusikaltimo įvykdymo sąlyga, kadangi parduoti, kitaip perleisti ar įgyti žmogų faktiškai galima tik prieš tai suvaržius jo laisvę, nors kitais atvejais asmuo gali būti ir faktiškai neatėmus jam laisvės priklausomas nuo kaltininko. Jei žmogui yra neteisėtai atimta laisvė ir rengiamasi jį parduoti, tai atlikti veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis, kadangi žmogaus įgijimas įmanomas ne tik, pavyzdžiui, perkant jau priklausomą žmogų, bet ir suvaržius laisvo žmogaus galimybes pasirinkti savo buvimo vietą.

1.2. Nusikaltimo objektas

Nusikaltimo objektas baudžiamosios teisės teorijoje yra tie baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi darant nusikaltimą. Nusikaltimo objektai yra skirstomi į bendrąjį, rūšinį ir tiesioginį. Bendrasis nusikaltimo objektas yra visuma teisinių gėrių, saugomų tam tikros valstybės baudžiamųjų įstatymų. Tai reiškia, kad į bendrąjį objektą kėsinamasi bet kuriuo nusikaltimu. Rūšinis objektas yra atitinkamai vienarūšių ar tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma baudžiamojo įstatymo. Analizuojamo nusikaitimo atveju, tai yra pats žmogus, t.y. biologinė būtybė, individas. Tiesioginis nusikaltimo objektas yra tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu.

Prekybos žmonėmis tiesioginis objektas yra žmogaus laisvė. „Baudžiamosios teisės specialiosios dalies“ vadovėlio autoriai teigia: „visą nusikaltimą žmogaus laisvei esmė – fizinis žmogaus laisvės pasirinkti buvimo vietą suvaržymas“. Žmogaus laisvė
apskritai yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių. 1950 metais Europos Tarybos priimtoje „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje“, prie kurios prisijungusi yra ir Lietuva, įtvirtintos tokios nuostatos: „Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.“, „Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą.“ (Konvencijos 4 str. 1 ir 2 dalys), „Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę (…)“ (Konvencijos 5 str. I dalis). LR Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Žmogaus laisvė neliečiama“. Akivaizdu, kad prekiaujant žmonėmis, t.y. perkant, parduodant žmogų, turint tikslą materialiai ar kitaip iš to pasipelnyti (pavyzdžiui, priversti jį dirbti kaltininko naudai), su juo elgiamasi tarsi su vergu, grubiai pažeidžiamos elementariausios ir prigimtinės to žmogaus teisės, pažeminamas jo orumas, savo vertės jausmas. Todėl prekybą žmonėmis Lietuvos ir užsienio valstybių baudžiamieji įstatymai pripažįsta nusikalstoma veika ir nustato griežtas bausmes už šį nusikaltimą.

Be pagrindinio tiesioginio prekybos žmonėmis objekto, priklausomai nuo situacijos gali būti ir papildomi objektai: žmogaus sveikata, jo orumas, seksualinio apsisprendimo laisvė (arba seksualinis neliečiamumas lytiškai nesubrendusių asmenų. Įdomu pažymėti, kad pagal 1961m.priimtame Baudžiamajame kodekse įtvirtintą dispoziciją įmanoma situacija, kai prekybos žmonėmis tiesioginiu objektu gali būti ne žmogaus laisvė, o visuomenės dorovė, kadangi vienas iš alternatyvių veiksmų, kuriais šis nusikaltimas gali būti padaromas yra „(…) asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų“ {BK 131 (3) str. ). Šiais atvejais, kada asmuo yra gabenamas prostitucijai jo sutikimu, į žmogaus laisvė nėra kėsinamasi, o kėsinamasi tiesiogiai į visuomenės dorovę. Galima teigti, kad toks teisinis reglamentavimas yra ne visai nuoseklus. Naujajame BK šis baudžiamojo teisinio reglamentavimo netobulumas yra ištaisomas ir asmens gabenimas prostitucijai jo sutikimu sudaro kito nusikaltimo – pelnymosi iš kito asmens prostitucijos sudėtį (307 str. 2 ir 3 d.), o prekybos žmonėmis atveju žmogaus laisvė be kitų galimų fakultatyvinių objektų visada yra pagrindinis tiesioginis šio nusikaltimo objektas.

„Baudžiamosios teisės specialiosios dalies“ vadovėlio autorių nuomone, vaiko laisvė yra reliatyvi, ribota, be to, jis gali ir nesuvokti savo būklės ir todėl vaiko pagrobimu (pagal 1961 m. BK 127 str. – aut. past.) pirmiausia kėsinamasi į normalų jo vystymąsi, be to, į tėvų globėjų teises, jų interesus. Vaiko pirkimo ar pardavimo pagal naujojo BK 157 straipsnį atveju, nusikaltimo objektas yra tas pats, kaip ir vaiko pagrobimo pagal 1961 m. BK 127 straipsnį – normalus vaiko vystymasis, bei jo tėvų interesai.

Nukentėjusiuoju faktiškai gali būti bet kurio amžiaus ar lyties asmuo, kurio laisvė suvaržyta ar kuris jos neturi (yra priklausomas). Jei nukentėjusysis (ar nukentėjusioji) yra jaunesnis nei keturiolikos metų, tai yra mažametis, inkriminuojamas BK 157 straipsnis.

1.4. Objektyvioji pusė

Baudžiamosios teisės bendrosios dalies vadovėlyje teigiama: „objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, išraiška“. Objektyviąją nusikaltimo pusę apima veika, nusikalstamos pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės bei kitos objektyvios aplinkybės. Prekybos žmonėmis pagal LR naująjį BK objektyviajai pusei būdinga tai, kad vienintelis būtinasis jos požymis yra veika, o kitos minėtos objektyvios nusikaltimo aplinkybės kaltininko veiksmams kvalifikuoti reikšmės neturi. Veika apibrėžiama, kaip priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys (veikimas arba neveikimas).

Pagal naujojo BK I47 str. prekybos žmonėmis objektyvioji pusė pasireiškia, kaip pardavimas, pirkimas ar kitoks perleidimas arba įgijimas asmens. Taigi numatomi keturi alternatyvūs analizuojamo nusikaltimo padarymo veiksmai: 1) asmens pirkimas; 2) asmens pardavimas; 3) kitoks neteisėtas asmens perleidimas; 4) neteisėtas asmens įgijimas. Atlikus bent vieną iš minėtų veiksmų, jeigu taip kaltininkas siekia įgyti turto ar gauti kitokios asmeninės naudos, iškyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 147 straipsnį. Asmens pirkimas yra asmens įgijimas už pinigus ar kitas materialines vertybes. Asmens pardavimas yra asmens perleidimas už pinigus ar kitokias materialines vertybes. Pažymėtina, kad tai yra visada neteisėti veiksmai. Kitaip perleisti asmenį, kaip nurodo „Baudžiamosios teisės specialiosios dalies“ vadovėlio autoriai, galima mainais, už skolą, už paslaugą, kaip dovaną, pralošiant ir pan. Žmogaus įgijimas atitinkamai yra jo gavimas kaip dovanos, dovanojant skolą už jį ir pan. Aukščiau minėti asmens pirkimas ir pardavimas yra ne kas kita kaip asmens įgijimo ir perdavimo būdai. Žmogaus perdavimas ar įgijimas ne visada yra neteisėtas veiksmas. Įvaikinimas yra vienas iš teisėto asmens perdavimo pavyzdžių, todėl baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju gali kilti tik tuo atveju, kai tuo siekiama gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Pažymėtina, kad naujajame BK, lyginant
jį su 1961 m. BK, pašalinta viena iš prekybos žmonėmis alternatyvių veikų – „asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą ar už jos ribų“.

Už BK 147 straipsnyje numatytą veiką asmuo, bent vieną kartą pirkęs, pardavęs ar kitaip perleidęs asmenį, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Įstatymų leidėjas neįtvirtina prekybos žmonėmis sistemingumo požymio, kas būtą iš esmės logiška turint galvoje tai, kad prekyba žmonėmis, kaip socialinis reiškinys, beveik visada būna gerai organizuoto nusikalstamo verslo dalis. Būtu logiška už sistemingą prekybą žmonėmis, kai šį nusikaltimą įvykdo organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas, numatyti kvalifikuotą šio nusikaltimo sudėtį, kaip tai padaryta konstruojant vaiko pirkimo ar pardavimo sudėtį. Be to, nusikaltimo padarymo vieta, būdas taip pat nėra privalomas prekybos žmonėmis sudėties požymis, nors paprastai vykdant prekybą žmonėmis nukentėjusieji yra gabenami už Lietuvos teritorijos ribų iš užsienio arba atvirkščiai – į Lietuvą iš užsienio. Šiuo metu naujajame Baudžiamajame kodekse įtvirtinta norma, kriminalizuojanti analizuojamą veiką, yra gana abstraktaus pobūdžio, jei nepaisytume BK 157 straipsnyje, numatančio atsakomybę už vaiko pirkimą ar pardavimą.

Prekybos žmonėmis nusikalstamos pasekmės yra savaime preziumuojamos, kadangi bet kuriuo atveju parduodant, perkant, perleidžiant ar kitaip įgyjant asmenį yra pažeidžiama jo laisvė. Kitos pasekmės gali būti įvairios. Parduodant ar perkant žmogų jam visada yra padaroma didelė moralinė žala, sutrikdoma jo emocinė būklė, be to, priklausomai nuo aplinkybių, gali būti sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata, sumažinamas jo darbingumas (pav., asmuo, jį pardavus, buvo verčiamas ilgai dirbti kenksmingomis sveikatai sąlygomis).

1.4. Subjektyvioji pusė

Nusikaltimo subjektyvioji pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasekmes, visuma. Subjektyvioji pusė apima kaltę, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslą, kurio siekiama darant pavojingą veiką.

Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje yra apibūdinama, kaip kaltininko psichinis ryšys su daroma veika ir jos pasekmėmis. Skiriamos keturios kaltės formos: nusikalstamas nerūpestingumas, nusikalstamas pasitikėjimas, netiesioginė tyčia ir tiesioginė tyčia. Prekyba žmonėmis įmanoma tik esant tiesioginei tyčiai, tai yra asmeniui suvokiant savo veikimo pavojingumą, numatant žalingas pasekmes ir jų siekiant. Kaltininkas, darydamas BK 147 straipsnyje numatytą veiką, sąmoningai parduoda, perka ar kitaip perleidžia arba įgyja asmenį ir to nori, siekdamas gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Kaip matyti, prekybai žmonėmis visais atvejais yra būtinas specialus tikslas. Apskritai nusikaltimo tikslas yra asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Prekybos žmonėmis atveju kaltininko įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai yra jo paties turtinio statuso pagerėjimas arba kitokios asmeninės naudos įgijimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1974 žodžiai iš 6403 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.