Prevencija
5 (100%) 1 vote

Prevencija

1121

Įžanga

Žmonija visuomet ieškojo būdų, kaip pažaboti nusikalstamumą. Visuomenės, kuriose vyravo žemesnis teisinės sąmonės lygis, šią problemą spręsdavo taikydamos nusikaltėliams įvairias bausmes, net ir neadekvačias padarytos žalos dydžiui, ir tuo pačiu atbaidydamos kitus visuomenės narius nuo tokių veikų. Visuomenėse, kuriose teisinės sąmonės lygis aukštesnis, bausmės už padarytus nusikaltimus jau būdavo taikomos laikantis įvairių procesinių garantijų; tačiau niekas, net ir kruopščiausiai ištirtos nusikaltimo aplinkybės bei teisingiausiai nusikaltėliui pritaikyta bausmė negali visiškai atlyginti tos žalos, kuri yra padaryta nusikaltimu.

Ir tik vienas Šviečiamojo amžiaus mąstytojų, prancūzų filosojas Šarlis Monteskjė suformulavo genialų principą: “Gerą įstatymų leidėją labiausiai domina ne bausmės už padarytus nusikaltimus skyrimas, bet kelio nusikaltimams užkirtimas.” Šis teiginys buvo akstinu nusikaltimų prevencijos teorijos atsiradimui ir jos plėtojimui. Š.Monteskjė idėjos įkvėptas, nusikaltimų prevencijos koncepciją plėtojo Č.Bekarija, savo veikaluose gvildendamas nusikaltimų atsiradimo problemas bei pasiūlydamas priemones, kuriomis galima būtų bandyti užkirsti kelią nusikaltimams. “Pati geriausia, bet sunkiausia nusikaltimų prevencijos priemonė yra auklėjimo tobulinimas.” – sakė Č.Bekarija. Būtų neprotinga nepritarti šiems žodžiams, kaip kad ir jo pasakymui: “Geriau užkirsti kelią nusikaltimui negu bausti.” Juk kriminalinė bausmė yra prievartos priemonė, tegul ir teisėtos prievartos. Bausmė- ne visagalė: ji neatstatys pažeistos tvarkos, žmonių santykių į senąsias vėžias, nors, galbūt ir pagąsdins aplinkinius, privers susimąstyti apie atpildo už padarytą nusikalstamą veiką griežtumą, deja, kaip rodo nusistovėjusi penitencinės veiklos praktika, retai kriminaline bausme baustas nusikaltėlis “pasitaiso”. Vienintelė žinoma alternatyva, kuri bent iš dalies gali kompensuoti bausmės galimybių ribotumą, yra nusikaltimų prevencija. Tai, skirtingai nuo prievarta paremtos bausmės, yra humaniška priemonė, nedaranti niekam nei materialinės, nei moralinės žalos. Ji ne tik gina visuomenę nuo neteisėtų pasikėsinimų bei nemalonaus būtinumo bausti, bet ir apsaugo neatsparius, linkusius pasiduoti pagundoms visuomenės narius nuo moralinio žlugimo, neleidžia tapti jiems nusikaltėliais.

Taigi kriminologai iš kartos į kartą nagrinėja nusikaltimų atsiradimo priežastis ir aplinkybes bei ieško priemonių, kaip sutrukdyti įvykti šiems nusikaltimams.

I. Nusikaltimų prevencijos samprata

1. Sąvoka

Žodis “prevencija”, [lot. praeventio], reiškia išankstinį kelio užkirtimą, užbėgimą už akių. Mokslinėje literatūroje yra ir kitų sinonimiškai vartojamų terminų, leidiniuose rusų kalba dažnai galima sutikti žodį “profilaktika” ir pan.

Nusikaltimų prevenciją galima apibrėžti kaip tam tikrą socialinio valdymo sritį, skirtą: 1) užtikrinti svarbiausių socialinių vertybių apsaugą; 2)išaiškinti nusikaltimų priežastis bei sąlygas; 3)sudarant atitinkamą priemonių sistemą daryti poveikį asmenims, linkusiems nusikalsti.

Nusikaltimų prevenciją galima interpretuoti plačiąja ir siaurąją prasme.

Plačiąja prasme nusikaltimų prevencija – visa tai, kas padeda palaikyti teisėtvarką. Šiuo atveju tiek pozityvus tėvų elgesys šeimoje, tiek jaunuolio tarnyba kariuomenėje neabejotinai atlieka prevencinę funkciją.

Aiškinant nusikaltimų prevenciją siaurąją prasme, prevencinėmis priemonėmis pripažįstamos tik tos priemonės, kurių tiesioginis tikslas – užkirsti kelią nusikaltimams. Taigi šiuo atveju jaunuolio tarnybą kariuomenėje vargu ar galima būtų laikyti prevencine priemone prieš nusikaltimus, kadangi šis socialinis institutas (karinė tarnyba) yra sukurtas ir egzistuoja visai kitiems, žymiai svarbesniems tikslams.

Išskirti nusikaltimų prevenciją iš kitų socialinio valdymo rūšių galima pagal jos tikslingumą. Apibūdinant jos tikslą, kartais gali atrodyti, jog prevencijos tikslas pasiekiamas, kai sumažėja nusikalstamumas. Tačiau labiau įsigilinus į šį teiginį, galima surasti prieštaravimų jam. Juk įstatymų leidėjas, norėdamas sumažinti nusikaltimų skaičių, galėtų tai nesunkiai pasiekti, paprasčiausiai dekriminalizuodamas veikas. Deja, sumažinus nusikaltimų skaičių, nereiškia, jog visuomenė jausis saugesnė. Taigi, pagrindiniu nusikaltimų prevencijos tikslu reikėtų laikyti tokių svarbių socialinių vertybių kaip valstybės, visuomenės ir piliečių teisėtų interesų saugojimą.

2. Sistema

Nusikaltimų prevencija, kaip ir bet kuri kita sistema, pasižymi savo struktūra, t.y. vidine sandara, pasižyminčia tam tikrais ją sudarančių dalių savitarpio ryšiais. Svarbiausiais nusikaltimų prevenciją sudarančiais komponentais yra subjektai, taikantys prevencines priemones, bei pačios prevencinės priemonės.

Šie pirminiai komponentai savo ruožtu gali būti grupuojami į kiek stambesnius struktūrinius vienetus: nusikaltimų prevencijos posistemes. Į tokias posistemes galima grupuoti keliais būdais, pavyzdžiui, pagal nusikaltimų prevencijos subjektų veiklos lygį ir mastą, arba, pagal konkretų prevencinių priemonių kryptingumą. Tokiu atveju pirmasis nusikaltimų prevencijos sistemos
grupavimas atspindėtų jos vertikalųjį pjūvį, o antrasis – horizontalųjį pjūvį.

Literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl nusikaltimų prevencijos subjektų veiklos lygio klausimo. Dauguma autorių sutinka su skirstymu į tokius lygius, tačiau skirtingai įvardina juos. Labiausiai pagrįstu galėtume laikyti klasifikavimą A.M.Jakovlevo, kuris išskiria tokius lygius:

1) individualioji prevencija;

2) prevencija socialinėse grupėse ir kolektyvuose;

3) bendrasocialinė prevencija, t.y. prevencija visos visuomenės mastu.

Manoma, jog tarp aukščiau išvardintų 2 ir 3 lygių galima būtų įterpti dar vieną lygį, t.y. nusikaltimų prevencija regioniniu ar šakiniu mastu. Šis lygis turėtų būti išskirtas, kadangi atskiroms sferoms, regionams yra būdingi tam tikri kriminologinės situacijos ypatumai. Šiuos ypatumus būtina žinoti planuojant ir vykdant nusikaltimų prevenciją. Pavyzdžiui, vienokios yra prevencinės priemonės, taikomos atokiuose ūkio vienetuose gyvenantiems gyventojams, ir kitokios priemonės, taikomos didmiesčių regionuose su sparčiais migracijos tempais gyvenantiems gyventojams.

Pagal nusikaltimų prevencijos kryptingumą, galima išskirti dvi šios veiklos kryptis: pirmajai krypčiai – bendrajai nusikaltimų prevencijai – galima priskirti prevencines priemones, kurių tikslas – sukurti objektyvias sąlygas, pašalinančias arba bent jau sutrukdančias nusikaltimų įvykdymą; antrajai krypčiai – individualiajai nusikaltimų prevencijai – galima priskirti priemones, taikomas siekiant apriboti nusikalstamą veiką, vykdomą atskirų asmenų.

3. Principai

Teisėtvarka – tai pagrindinis nusikaltimų prevencijos tiklas, o teisėtumas – pagrindinis jos principas. Išlaikyti teisėtvarką galima tik teisėtomis priemonėmis. Netgi neverta tikėtis, kad asmenį galima būtų paveikti neteisėtomis, t.y. įstatymui prieštaraujančiomis priemonėmis. Tokios priemonės sukeltų priešingą efektą – nepagarbą bei nepaisymą įstatymų. Teisės normos – tai pagrindinės taisyklės, kuriomis turi būti vadovaujamasi siekiant pašalinti arba bent jau apriboti nusikaltimus.

Kitas reikalavimas, kurio būtina paisyt, atliekant nusikaltimų prevenciją – griežtas realizmas: planuojant bendrosios profilaktijos uždavinius, reikia atsižvelgti ne tik į laukiamo rezultato svarbą, bet ir į galimybes jį pasiekti.

Beto, būtina derinti prevencijos išlaidas ir efektą, kurio laukiamasi iš prevencijos. Juk neprotinga būtų, siekiant sumažint avarijų užmiesčio keliuose skaičių, sumažint automobilių greitį iki 50 km/val, žymiai labiau padėtų apsauginių tvorelių įrengimas, kelių kokybės pagerinimas, na ir, žinoma, kelių policijos kontrolė.

Labai svarbu, atliekant nusikaltimų prevenciją – atitinkamai priderinti prevencines priemones bei metodus prie kriminologinės situacijos. Labai svarbu išsiaiškinti funkcijas ir ryšius, turinčius kriminologinę reikšmę. Būtina labai gerai išsistudijuoti nusikaltimus lemiančius faktorius: sąlygas bei priežastis, ir pritaikyti adekvačias prevencines priemones. Štai įdomus JAV atlikto “Kanzas Sičio” eksperimentas, kai siekiant sumažint nusikalstamumą, kai kuriuose miesto rajonuose buvo padvigubintas policijos patrulių skaičius, o kituose – visai panaikintas. Po metų stebėjimo išaiškėjo, kad policijos skirtingas kiekis nepaveikė nei nusikalstamumo lygio, nei žmonių pasitikėjimo policija, nei jų baimė nusikaltamumui. Teko ieškoti kitų priemonių ir metodų nusikalstamuimui mažinti.

Dar vienas nusikaltimų prevencijos reikalavimas – lankstumas, t.y. sugebėjimas keistis keičiantis prevencijos objektams. Reikia atsižvelgti į nusikaltimus lemiančių sąlygų pasikeitimą, ir keičiantis joms, pritaikyti atatinkamas prevencines priemones.

4. Subjektai

Žvelgiant į nusikaltimų prevenciją kaip į tam tikrą socialinio valdymo sritį, skirtą teisėsaugai palaikyti, galima teigti, jog nusikaltimų prevencija, kaip ir bet kuri kita valdymo sistema, turi valdančiąją ir valdomąją posistemes, t.y. valdymo subjektą ir valdymo objektą, kurie, pasižymėdami specifiniais požymiais, yra tarpusavyje susiję. Deja, tik pačiais paprasčiausiais atvejais sudėtingoje nusikaltimų prevencijos sistemoje galima išskirti veiklos subjektą ir objektą. Kadangi socialiniam valdymui apskritai, o nusikaltimų profilaktikai iš dalies yra “būdingas subjektų ir objektų susijungimas, ir netgi jų apsikeitimas vietomis, o taip pat valdymo subjektų daugybė”

Iš tikrųjų kiekvienas nusikaltimų profilaktikos subjektas kartu yra ir stipraus valdymo poveikio objektas, pavyzdžiui, nepilnamečių reikalų inspektoriaus veiksmais manipuliuoja nemažai institucijų ir asmenų: ir tie, kuriems jis tiesiogiai pavaldus, ir tie, kurie vykdo priežiūrą (prokuratūra).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1387 žodžiai iš 2726 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.