Prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymo lyginamoji
5 (100%) 1 vote

Prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymo lyginamoji

Turinys

Įvadas 2

I. Prezidentizmas 3

I.1 Prezidentizmo apibrėžimas 3

I.2 Stabilumo problema 3

I.3 Kitos prezidentizmo problemos 4

I.3.1 Prezidentų perrinkimas 4

I.3.2 Dvipartinio prezidentizmo pranašumas prieš daugiapartinį 4

I.3.3 Nesutampantys rinkimai 5

II. Pusiau prezidentizmas 5

II.1 Pusiau prezidentizmo samprata 5

II.2 Parlamento daugumos įtaka stabilumui 6

II.3 Stiprus ir silpnas prezidentas 7

II.4 Prezidentų ir ministrų pirmininkų konfliktas 8

III. Pavojai demokratijos stabilumui 8

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11

ĮVADAS

Daug metų praleidusi TSRS sudėtyje Lietuva jau daugiau kaip dešimtmetį yra nepriklausoma. Atkūrusi nepriklausomybę mūsų valstybė turėjo nedelsiant pasirinkti institucijų sąrangos modelį. Šio modelio pasirinkimas yra ypač reikšmingas – ir reikšmingas pirmiausia demokratijos

stabilumo požiūriu.

Institucijų sąrangos modelis gali tapti visos politinės sistemos stabilumo garantu arba prisidėti prie jos pokyčių. Demokratinės valstybės atveju nuo sistemos stabilumo priklauso ir pačios demokratijos stabilumas. Ši institucinio modelio įtaka stabilumui gali būti dar didesnė jaunose demokratinėse valstybėse, kur politinė praktika dar visiškai nenusistovėjusi. Atsiranda netikėtų ir potencialiai pavojingų sprendimų bei konfliktų galimybė, politiniams veikėjams kyla daugiau paskatų mėginti iš naujo apibrėžti institucijų galių ribas. Todėl Lietuvai ši tema ypač aktuali.

Demokratijos stabilumo aspektu pusiau prezidentinis valdymo modelis yra kur kas prieštaringesnis negu prezidentinis. Jis ypač atviras įvairioms galimybėms, jo „žaidimo taisyklės“ gali būti įvairiai taikomos pagal konkrečią politinę padėtį, be to, jos suteikia daugiau laisvės politiniams sprendimams.

Taigi šiame darbe pabandysiu išdėstyti pagrindinius prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymų bruožus, pabandysiu apibendrinti šių sistemų privalumus ir trūkumus, panašumus ir skirtumus.



I. PREZIDENTIZMAS

I.1 Prezidentizmo apibrėžimas

Apibrėžti šį valdymo modelį iš tikrųjų nėra taip paprasta. Tikrai negalime teigti, kad visose prezidentinėse valstybėse šis modelis yra visiškai vienodas. Atsiranda daug ir įvairių atmainų kokiai nors šaliai ką nors pasiskolinus iš kitos sistemos, tačiau visų šių aspektų nagrinėjimas veikiausiai neatneštų daugiau aiškumo, o tik dar labiau supainiotų. Todėl protingiausia būtų aptarti grynai prezidentinę sistemą.

Pirmasis prezidentinės sistemos skiriamasis kriterijus – tiesiogiai arba beveik tiesiogiai visuotiniai valstybės vadovo rinkimai nustatytam laikotarpiui (kuris gali įvairuoti nuo ketverių iki aštuonerių metų). Tačiau ši sąlyga jokiu būdu nėra vienintelė, nes pavyzdžiui Austrijos, Islandijos ar Airijos prezidentai nors ir renkami tiesioginiuose rinkimuose yra tik “fasadiniai” prezidentai, ir šios šalys tvarkosi grynai kaip parlamentinės sistemos. Dar vienas kriterijus- tas, kad parlamentas neturi jokios galios nei skirti, nei atšaukti vyriausybės, arba vykdomosios valdžios. Visa ta galia priklauso būtent prezidentui. Jis gali savo nuožiūra skirti ir atleisti kabineto narius. Šis kriterijus nebus pažeistas jei parlamentas turės galią pareikšti nepasitikėjimą atskirais kabineto ministrais, tačiau bet kuriuo atveju tik prezidentas paskirsto kabineto postus taip, kaip jam atrodo tinkama. Trečiasis kriterijus, galima teigti, yra tarsi antrojo dar griežtesnė forma. Trumpai tariant, valstybės vadovas turi būti ir vyriausybės vadovas, tačiau tai nereiškia, kad prezidentas užima ministro pirmininko vietą, jis tiesiog vadovauja vykdomajai valdžiai. Kai visos šios sąlygos yra tenkinamos tada neabejotinai turime grynai prezidentinį valdymą.

I.2 Stabilumo problema

Šiandien grynai prezidentinių valstybių Europoje praktiškai nėra. Visos jos susibūrusios daugiausia Lotynų Amerikoje. Apskritai kalbant, prezidentizmas šiose valstybėse pasirodė itin prastai, išskyrus Jungtines Valstijas. Jungtinės Valstijos- tai originalas, pagal kurį sukurtos visos kitos prezidentinės sistemos. Ir kaip tik todėl atsiranda labai prieštaringas klausimas. Kodėl visose valstybėse, priešingai negu JAV, prezidentinės sistemos buvo tokios trapios? Tikriausiai Lotynų Amerikoje prezidentinio valdymo sunkumai labiausiai sietini su ekonomikos sąstingiu, ypač išsiskiriančia nelygybe, ir socialiniu- kultūriniu palikimu. Bet nemažiau svarbus dalykas yra tas, kad šie prezidentai jokiu būdu nėra tokie visagaliai, kokie gali atrodyti. Įgyvendindami politiką ir ieškodami paramos, jie susiduria su daugybe sunkumų. Amerikos sistema veikia tiesiog nepaisydama konstitucijos. Pagrindinės priežastys to, kad partijos beveik visada randa kompromisą yra: ideologinis neprincipingumas, silpnos ir nedrausmingos partijos bei į vietoves orientuota politika. Tai reiškia, kad Kongreso nariai siekdami kuo geriau atsovauti savo rinkėjui dažnai nesilaiko savo partijos ideologijos. Todėl, mano manymu, Sartori G. nuomonė šiuo klausimu visiškai teisinga: “Amerikos sistema veikia (savotiškai ir nepakartojamai), nes amerikiečiai atkakliai verčia ją veikti. Tai taip paprasta ir tuo pačiu – sudėtinga. Juk iš tikrųjų amerikiečių konstitucinė mašina yra sukonstruota taip, kad strigtų, – šis
trūkumas visa savo grožybe atsiskleidžia, kai jų prezidentizmas eksportuojamas svetur.”

O apskritai kalbant, šio mazgo išnarplioti galbūt net neįmanoma. Juanas Linzas ir kiti žymūs jo sekėjai padarė išvadą, kad išeitis Lotynų Amerikai veikiausiai yra ne prezidentizmo tobulinimas, bet visiškas jo atsisakymas, jo vietoje įvedant parlamentinę valdymo formą.

I.3 Kitos prezidentizmo problemos

I.3.1 Prezidentų perrinkimas

Šiandien pasaulyje kyla daug ginčų dėl prezidento kadencijos trukmės ir jo perrenkamumo. Pavyzdžiui Čilėje prezidento kadencija siekia net aštuonerius metus, o Meksikoje, Filipinuose ir Nikaragvoje- šešeri metai. Prezidento kadencijos trukmė ir perrinkimo galimybė iš tiesų gali įtakoti prezidento darbą. Pirmiausia dėl to, kad perrinkimas gali palengvinti virsti diktatoriumi. Ir antra, prezidentai, galintys dar kartą imtis šių pareigų, kadenciją gali baigti vykdydami savo perrinkimo kampaniją, kai tuo tarpu vienos kadencijos prezidentai tiesiog dirba savo darbą. Tačiau blogiausia tai, kad į visiems šiems argumentams galima puikiai oponuoti. Vienos kadencijos prezidentas negali žadėti savo rėmėjams globos ateityje, o darant reformas jam neišvengiamai tenka skubėti. Ir taip pat perrinkimas turi būti kaip atlygis gerai dirbančiam valstybės vadovui, gero prezidento neišnaudojimas yra paprasčiausiai didelis nuostolis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 954 žodžiai iš 3123 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.