Priklausomybė nuo narkotikų priežastys pasekmės gydymas ir reabilitacija
5 (100%) 1 vote

Priklausomybė nuo narkotikų priežastys pasekmės gydymas ir reabilitacija

1121314151617181

PRIKLAUSOMYBĖ NUO NARKOTIKŲ. PRIEŽASTYS, PASEKMĖS, GYDYMAS IR REABILITACIJA.

PRIKLAUSOMYBĖ NUO NARKOTIKŲ. PRIEŽASTYS, PASEKMĖS, GYDYMAS IR REABILITACIJA

SANTRAUKA

Mūsų amžiui būdingi spartūs gyvenimo tempai, įvairios stresinės situacijos. Tai apsunkina žmonių bendravimą, formuoja abejingesnius tarpusavio santykius, todėl vis daugėja sergančių alkoholizmu, narkomanija, toksikomanija.

Narkomanija pasaulyje plinta lyg epidemija. Pasaulis dar nesugalvojo būdo, kaip sutramdyti šį monstrą. Neveiksminga, milijonus kainuojanti kova daugelyje valstybių tęsiasi jau dešimtmečius.

Specialistai teigia, kad kiekvienais metais Lietuvoje nuo narkotikų miršta 250-300 žmonių. Taigi „KOVA“ be pagalbos nepasibaiks.

Narkomanijos problemos neįmanoma išspęsti įprastais būdais. Privaloma keisti visuomenės elgesį, požiūrį, šalinti priežastis ir tai reikia daryti organizuotai, sistemingai, derinant siekius ir galimybes. Kovoti su narkomanija yra visų piliečių pareiga ir vienas iš svarbiausių valstybės ir savivaldybių uždavinių (Bulotaitė L., narkotikai ir narkomanija. 2004).

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Abstinencijos požymiai- organizmo reakcija į narkotiko stygių. Fiziniai požymiai įvairūs: galvos skausmai, prakaitavimas, traukuliai, raumenų drebulys. Kartais tai baigiasi mirtimi. Psichologiškai jūs nuolat norite narkotiko: tai kartais dar sunkiau kęsti negu fizines kančias (Ganeri A., Narkotikai.1999).

Narkomanija- kai negalite atsisakyti narkotikų net ir labai norėdami (Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija. 2004).

Piktnaudžiavimas narkotikais- kai koks nors narkotikas, pvz., heroinas, vartojamas ne tuo tikslu, kaip numatyta, arba kai jis skiriamas ne gydyti (Ganeri. A., Narkotikai.1999).

Pripratimas- kai organizmas taip pripranta prie narkotiko, kad, norėdami pajusti tokį pat poveikį, turite jo vartoti vis daugiau ir daugiau (Ganeri. A., Narkotikai.1999).

Priklausomybė- kai prie narkotiko priprantama ir protiškai, ir fiziškai. Norėdami normaliai gyventi, turite jį nuolat vartoti, kad nepradėtų kankinti abstinencija (Ganeri. A., Narkotikai.1999).

Reabilitacija – tai terminas, reiškiantis bet kokią kryptingą intervenciją, konsultaciją arba kitus veiksmus, gerinančius asmenų, turinčių fizinių, psichologinių ar socialinių sunkumų, funkcionavimą. Bet kokiu atveju, reabilitacijos tikslas yra pozityvių įgūdžių ar nuostatų formavimas ar atstatymas, įgalinant asmenį pilnaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime( A. Kriščiūnas, R. Klimavičius ir kt., Reabilitacija, Kaunas.1996).

TYRIMO TIKSLAS: Išanalizuoti priklausomybės nuo narkotikų priežastis, pasėkmes, gydymą ir reabilitaciją.

TYRIMO OBJEKTAS: priklausomybės nuo narkotikų priežastys, pasekmės, gydymas ir reabilitacija.

TYRIMO UŽDAVINIAI:

1. Narkomanijos samprata ir priežastys;

2. Narkotikų rūšis;

3. Narkotinių medžiagų paplitimas Lietuvoje;

4. Psichosocialinė pagalba, prevencija priklausantiems nuo narkotikų.

TYRIMO METODAI:

• Mokslinės literatūros analizė;

• Statistinių duomenų analizė.

1. Narkomanijos samprata

Žodis „narkotikas“ gali turėti įvairias diferencijas ir naudojamas skirtingai; priklausomai nuo konteksto.

Mokslininkai tiriantys narkomanijos socialines problemas, linkę ieškoti kur kas siauresnio, narkotiko apibrėžimo. Jie , visų pirma, išskiria psichoaktyviąsias konkrečių narkotikų savybes ir žmogaus, naudojančio šias žalingas medžiagas, siekimą „patirti kaifą“, kas yra svarbiausiu nemedicininio narkotikų naudojimo tikslu.

Termino „narkotikas“ samprata, priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių papročių ir elgesio normų. Tačiau viena ir kita laikui bėgant keičiasi“. Su termino „narkomanija“ apibrėžimu, yra daug painiavos.

Pačia bendriausia prasme narkomanija – “ tai piknaudžiavimas narkotikais, t.y.ilgalaikis kokios nors psichiškai aktyvios medžiagos naudojimas, nepaisant su tuo kylančių rimtų problemų, pavyzdžiui, pablogėjančios sveikatos, sunkumų darbe ir moksle, susidūrimo su teisėtvarkos tarnybomis, socialinių ir ekonominių sunkumų “ (L. Bulotaitė, Narkotikai ir narkomanija,.2004).

Išanalizavus mokslinę literatūrą, galima teigti, jog narkomanijos problema vis dar sparčiai plintanti ir tik auganti, o ne mažėjanti.

1.1. Narkomanijos priežastys

Iš esmės kiekvienas žmogus tam tikromis sąlygomis gali pasidaryti narkomanas. Kartais į šį liūną gali įtraukti bendraamžiai, bei mada kuri su laiku vis stipriau įtakoja žmonių gyvenimą. Galima sakyti, narkotikų vartojimą gali skatinti išgyvenimai, įvairūs sunkumai, net gi šeima.

Kokia yra svarbiausia narkomanijos priežastis? Deja net ir mokslininkai negali atsakyti tiksliai į ši klausimą. Negalime išskirti kurios nors vienos priežasties, nes polinkį į narkomaniją sąlygoja daugybė įvairių- biologinių, psichologinių ir socialinių priežasčių Kiekvienu konkrečiu atveju jų poveikis yra nevienodas, tačiau daugeliu atvejų galima daryti tam tikrus apibendrinimus, kurie dar kartą įrodo, kad narkomanija yra rimta liga (Žukauskas G., Abilitacija, stresas, reabilitacija. 1998).

Biologinės priežastys

Dėl tam tikrų įgimtų biologiškai aktyvių medžiagų, dalyvaujančių nervinio impulso perdavime galvos smegenyse,
kažkurie žmonės yra jautresni ir pažeidžiamesni. Nustatyta, kad priklausomybę narkotikams turintiems žmonėms būdinga:

• Neštumo patologija- toksikozė ir nėštumo metu motinos patirtos infekcinės ar lėtinės ligos.

• Komplikuotas gimdymas-patirta gimdymo trauma ar hipoksija.

• Lėtinės ar sunkios ligos vaikystėje- plaučių uždegimai, dažnos anginos, ar operacijos naudojant narkozę.

• Daugkartiniai galvos smegenų- sukelia fiziniai veiksniai ir apsinuodijimai.

• Psichinės ligos- – polinkis elgtis ne pagal įprastas visuomenės normas, tarp tėvų ar artimų giminaičių (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).

Psichologinės priežastys

Nuolatinis noras patirti kuo daugiau malonumų. Yra žmonių, manančių, kad juos supantys žmonės bei daiktai egzistuoja tam, kad teiktų kuo daugiau malonių išgyvenimų. Suvokus, kad gyvenime taip nebūna ir idealų nėra, išgyvenamas nusivylimas.

Pesimizmas ir nusivylimas žmonėmis. Žmonės, linkę į priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, dažnai turi bendravimo problemų. Vieni jų stengiasi kontroliuoti ir valdyti juos supančius žmones, kiti- ieško, lyderių. Išryškėjus problemoms ir draugams nuo jų nusisukus, jie nusivilia, tampa vieniši.

Vienišumo jausmas. Šis jausmas, paprastai slopinamas, tačiau nepasitenkinimas, priešiškumas aplinkai nuolat stiprėja. Narkotikų vartojimas įgauna protesto išrašką.

Baimės jausmas. Narkotikai pradedami vartoti, norint atsikratyti nepriklausomybės, įsipareigojimų, kurių bijoma. Bandymas nugalėti baimę kartais reiškiasi labai keistai: žmogus norėdamas susirasti draugą, gali prisiimti bet kokią ideologiją ir tapti priklausomu nuo kokios nors žmonių grupės.

Vidiniai emociniai išgyvenimai ir konfliktai. Dažnai žmonių, turinčių polinkį ar norą išbandyti narkotines medžiagas, emocijų, kurios sukelia vidinį konfliktą, skalė ura labai plati. Jie krypsta į kraštutinumus, viską vertina arba tik labai greitai, arba labai blogai ir tarsi švytuoklės svyruoja tarp šių dviejų polių. Su tokiais žmonėmis bendraujant labai svarbu padėti jiems išlaikyti pusiausvyrą, emocinį stabilumą.

Žemas savęs vertinimas. Narkotikus vartoja tie, kurie dėl žemo savęs vertinimo jaučiasi nereikalingi ir nevykėliai. Pradėję vartoti narkotikus, jie pasijaučia visagaliais.

Jausmų reguliavimas. Paprastai rinkdamiesi narkotikus jaunuoliai atsižvelgia į tai, kokius jausmus jie nori savyje nuslopinti. Stimuliatoriai, tokie kaip amfetaminas, kokainas, padeda nuslopinti depresijos ir beprasmybės jausmus, o LSD, kanapės- nusivylimo jausmą. Alkoholis padeda atsikratyti kaltės, vienišumo jausmų (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).

Socialinės priežastys

Didelę įtaką vaikui turi šeima. Narkotikų vartojimą gali lemti šie veiksniai:

Netinkamas auklėjimas šeimoje. Tai gali būti per didelė tėvų kontrolė, griežta drausmė, motinos jausmų šaltumas, tolerancijos stoka, vaiko gebėjimų menkinimas arba per didelė laisvė, jo įgeidžių tenkinimas. Vaikas neišmoksta valdyti ir reikšti savo jausmų.

Nepilna šeima arba nuolatinis vieno iš tėvų užimtumas. Tokiems vaikams trūksta dėmesio arba, atvirkščiai – skiriamas per didelis dėmesys ir globa. Tada daugybės rūpesčių kupinas gyvenimas ir neigiami jausmai gali išsilieti destruktyviais protrūkiais, uždarumu ar pasinėrimu į fantazijų pasaulį.

Dažnai sergantis (lepinamas) ar vienas vaikas šeimoje. Toks vaikas sulaukia per daug dėmesio, tėvai tenkina visus jo įgeidžius. Vaikas neišmoksta savarankiškai įveikti kylančių sunkumų.

Dvasinės ir fizinės traumos. Vaikas buvo patyręs fizinę, psichinę ar seksualinę prievartą, su juo buvo elgiamasi brutaliai, žiauriai. Tokiose šeimose augančiam vaikui būdingas iškreiptas garbės ir saugumo supratimas, formuojasi nuolatinis vidinis konfliktas ir dvasinis diskomfortas.

Piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitais narkotikais. Šeimų, kur vyrauja nekritiškas požiūris į narkotikus, kuriose reguliariai girtaujama arba vartojamos kitos narkotinės medžiagos, vaikai dažniau linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir kitais narkotikais, nes seka tėvų pavyzdžiu.

Žinoma, ne visų šeimų, kuriose vaikų auklėjimas yra nesistemiškas arba vaikai per daug prižiūrimi, vaikai taps narkomanais. Tačiau tai, jei vaikas auga socialiai pasyvia, neatsakinga, vartotojiška asmenybe, nenorinčia ir nesugebančia kurti ateities planų, nes to neišmokė suaugusieji, yra labai pavojinga. Tokios asmenybės, nesugebančios apsaugoti savęs nuo pagundų pabandyti naujų, nepatirtų ir malonių pojūčių, gali tapti priklausomos nuo narkotikų. Tos pačios asmenybės savybės tampa kliūtimi, siekiant nustoti vartoti narkotikus (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).

Draugų įtaka ir kitos priežastys

Draugystė su narkotikus vartojančiais bendraamžiais. Didžiausią įtaką paauglystėje turi bendraamžiai, o noras būti pripažintam yra labai stiprus veiksnys.

Neteisingas ir nekritiškas požiūris į narkotikus. Mitai, kad narkotikai nekenkia arba jei kenkia, tai tik „stiprūs“ ar vartojami intraveniniu būdu.

Smalsumas. Labai svarbus veiksnys yra smalsumas ir noras patirti narkotinių medžiagų sukeliamus psichikos
Narkotikus vartoja kai kurios įžymybės: aktoriai, sportininkai, muzikantai ir kt., kurių pavyzdžiu nori sekti jaunimas.

Bendruomenės ryšių susilpnėjimas. Bendruomenėje, kurios nariai mažiau pažįsta vieni kitus, kur didelis nusikalstamumas, gyvenantys paaugliai dažniau piktnaudžiauja alkoholiu ir kitais narkotikais.

Nenoras mokytis, neužimtumas. Jaunuoliams, nenorintiems mokytis, niekinantiems mokyklą, neturintiems pomėgių ir neužimtiems jokia veikla, narkotikų vartojimas gali įgauti protesto išraišką, tapti laisvalaikio praleidimo būdu.

Ankstyvas alkoholio ir kitų narkotikų išmėginimas. Piktnaudžiaujant alkoholiu ir kitais narkotikais ankstyvame amžiuje, organizmas greičiau tampa fiziškai ir psichiškai priklausomas.

Alkoholio ir kitų narkotikų prieinamumas. Lengvai įsigyjamas alkoholis ir kiti narkotikai sudaro galimybę juos dažniau vartoti.

Atkreipiame dėmesį, kad kelių veiksnių iš skirtingų grupių buvimas didina galimybę tapti narkomanu ar alkoholiku. Asmenys, kurie bando narkotikų iš smalsumo, bet nemano, kad narkotikus galės vartoti atsipalaidavimui ar siekdami tapti įdomesni aplinkiniams, rečiau tampa priklausomi nuo narkotikų. Tokiems greitai praeina noras būti apsvaigusiems. O jei nepraeina, vadinasi, kaltas buvo ne smalsumas (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).

Visos minėtosios priežastys yra labai svarbios ir nė vienos negalima būtų išskirti kaip pagrindinės, darbo autorės mano, jog atsiradus bent vienai narkomanijos priežasčiai pasireiškia ir kitos.

1.2. Narkotinių medžiagų sukeltos problemos

Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad narkomanai ar kitokią priklausomybę turintys žmonės yra nenormalūs. Tai esą – padugnės, nepilnaverčiai visuomenės nariai, verti tik pasmerkimo ir bausmės. Ši nuostata keičiasi labai lėtai. 1950 metais JAV Medicinos Asociacija pripažino, kad priklausomybė nuo cheminių medžiagų yra neaiškios kilmės liga, kuri žaloja žmogų fiziškai, emociškai ir dvasiškai. Taigi šioje dalyje bus aptariamos narkotinių medžiagų sukeltos problemos.

1. Politinės problemos, nes tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja demokratijos vystymąsi visuomenėje (valstybė dėl didelio narkomanų skaičiaus gali netekti užsienio investicijų ir užsienio valstybių paramos). Draudimai keliaujantiems ir migruojantiems į besivystančias šalis gali sukelti trintį tarp išsivysčiusio ir besivystančio pasaulio.

2. Ekonominės problemos. Valstybė, susidurdama su narkotikų vartojimu ir platinimu bei AIDS, praranda darbingų žmonių išteklius, tuo pačiu prarasdama ir biudžeto pajamas. Daug ekonominių išteklių neefektyviai panaudojama kovai su narkotikų prekeiviais, brangsta gydymo kaštai. Didėja išlaidos sergančiųjų globai ir gydymui.

3. Demografinės problemos. Valstybė netenka darbingų žmonių išteklių, kartu netekdama ir biudžeto pajamų, miršta darbingo amžiaus žmonės.

4. Kriminalinės problemos. Didėja nusikaltimų, susijusių su narkotikų vartojimu ir prekyba, skaičius.

5. Medicinos problemos. Nuolat auga narkomanija ir AIDS sergančių pacientų skaičius ir jiems teikiamų medicinos paslaugų apimtys, plinta ŽIV. Gydymą apsunkina vaistams atsparus ŽIV .tamai, vaistų kainų augimas, kitų infekcijų, susijusių su narkomanija ir ŽIV (TBC, virusiniu hepatitu ir kt.) plitimas.

6. Socialinės problemos. Daugėja valstybės išlaikomų asmenų ir našlaičių.

7. Psichologinės problemos. Visuomenė psichologiškai nepasirengusi padėti spręsti narkomanų, infekuotų ŽIV ir sergančiųjų AIDS problemų.

8. Teisinė problema. ŽIV/AIDS ir narkomanijos problemų sprendimas reikalauja pastoviai peržiūrėti įstatyminę bazę.

9. Kultūrinės problemos. Jaunimas elgiasi ir vertina narkotikų vartojimą ir rizikingą elgesį priklausomai nuo šalies kultūros normų ir auklėjimo.

10. Religinės problemos. Bažnyčia didesnei jaunimo daliai nėra didelis autoritetas ir atsvara masinei kultūrai. Nepaisant to ŽIV ir narkotikų vartojimas yra dvasinė-religinė problema, nes dorovės normų nesilaikymas skatina ŽIV ir narkomanijos plitimą.

11. Moralinės problemos. Visuomenėje, kurioje vyksta dideli pokyčiai, susiję su šeimos autoriteto smukimu, konkurencine darbo rinka, mažėjančiu jaunimo savęs vertinimu ir nesugebėjimu pasirinkti, moralės normų nepaisymas sunkina galimybę įsitvirtinti visuomenėje.

12. Migracijos problemos. Daugėja nelegalių imigrantų iš Azijos ir Afrikos valstybių, kurie dėl sveikatos problemų gali patekti į ligonines bei turėti kitų kontaktų su bendruomene (Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija. 2004).

2. Narkotikų rūšys

Narkotinės medžiagos (narkotikai) – tai gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio jomis piktnaudžiaujantiems žmonėms sukelia sunkų sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį psichine ir fizine priklausomybe. Kad medžiaga būtų pripažinta narkotiku, ji turi atitikti tris kriterijus:

1.Medicininį – medžiaga specifiškai veikia centrinę nervų sistemą (CNS);

2.Socialinį – plačiai paplitęs nemedicininis šios medžiagos vartojimas;

3.Juridinį – medžiaga pripažinta narkotiku ir įtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą (šių medžiagų neteisėta gamyba,
laikymas ar realizavimas yra įstatymo draudžiami).

Pateikiama tokia narkotikų klasifikacija ir ypatybės :

1. Marihuana – natūralus narkotikas. Jis veikia nuotaiką, mąstymą, gali sukelti nestiprias haliucinacijas;

2. Uostomieji preparatai – tai klijai, benzinas, eteris, aerozoliai, kurių garai sukelia apsinuodijimą, panašų į apsinuodijimą alkoholiu;

3. Slopinamieji preparatai – tai slopinamieji preparatai, migdomieji, raumenis atpalaiduojantieji, raminamieji ir kiti vaistai, vadinami antihistaminais;

4. Stimuliuojantieji preparatai – kokainas ir amfetaminai. Jie veikia centrinę nervų sistemą, sukelia susijaudinimą (Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija. 2004).

3.Narkomanijos paplitimas Lietuvoje

Daugiausia Lietuvoje naudojami opiotai. Jie slopina centrinės nervų sistemos aktyvumą. Prie opiotų priskiriami morfijus, heroinas, kodeinas. Lietuvoje labiausiai paplitę savos gamybos nuovirai. Juos vartoja 90 procentų narkomanų. Tai rudas skystis, pagamintas iš susmulkintų aguonų stiebelių ir galvučių. Jo paprastai susileidžiama. Susileidusį į veną šių nuovirų žmogų greitai užplūsta malonumo banga. Pasitenkinimo negali sustabdyti nei alkis, nei skausmas, nei kas nors kitas. Nuo didesnių dozių prarandami pojūčiai ir žmogui išorinis pasaulis tarsi neegzistuoja. Dėl smarkiai sulėtėjusio kvėpavimo ir širdies plakimo žmogus gali mirti. Labai greitai randasi psichologinė ir fizinė nepriklausomybė, ir žmogus be šio narkotiko jau negali gyventi. O kiek pavojų sukelia nesterilūs švirkštai. Daug narkomanų užsikrečia gelta, AIDS, neišvengiama kraujo užkrėtimų, abcesų ir pan. Ilgalaikė vartojimo pasekmė – depresija, savižudybė.

Populiarėja ekstazi. jis vis labiau traukia jaunimą. Šis narkotikas – įvairių spalvų tabletės arba kapsulės. Ant tablečių įspausta įvairių paveiksliukų. Vaikai šias tabletes gali palaikyti saldainiais ar vitaminais. Ekstazi poveikis pajuntamas po 20 – 30 minučių ir trunka iki keleto valandų. Jaučiamas begalinis draugiškumas aplinkiniams ir energijos antplūdis, todėl jo pavartoję jaunuoliai gali labai ilgai šokti ir nepavargti. Sis narkotikas dažniausiai vartojamas jaunimo klubuose, diskotekose. Jis sukelia labai didelį fizinį efektą- pakyla kraujo spaudimas, pagreitėja širdies ritmas, šokteli kūno temperatūra. Todėl jo pavartoję šokėjai gali gauti šilumos smūgį. Nuo didesnių dozių gali padidėti haliucinacijos, smarkiai pasikeisti regos ir klausos pojūčiai. Nuo ilgo ekstazi vartojimo labai žalojami kepenys, gali rastis depresija, dažna baigtis -savižudybė. Ekstazi – vienas iš labiausiai pasaulyje klastojamų narkotikų, todėl dažnai juo sunkiai apsinuodijama. Daugiausia šio narkotiko įperšama mažai patirties turinčiam jaunimui. Dažniausiai ekstazi vartoja vadinamieji reiveriai, propaguojantys maratoninius šokius pagal techno miziką. Tačiau mes jokiu būdu neteigiame, kad visi reiveriai vartoja narkotikus.

Turbūt visi esate girdėję apie „žolę“. Tai kanapės. Iš jų gaunamas hašišas, marihuana. Kanapėse yra cheminės medžiagos – kanabinoidų, sukeliančių apsvaigimą. Rūkomas hašišas sutrikdo psichinį jaunų žmonių vystymąsį – prastėja jų atmintis, gebėjimas logiškai mąstyti. Būtent apie „žolę“ paskleista jaunimui daug mitų – esą tai mažai kenksminga, nebūna fizinės nepriklausomybės ir pan. (Bulotaitė L., Narkotikai ir narkomanija.2004).

1 lentelė: Registruotų narkomanų ir taksikomanų skaičius Utenos apskrityje, 2004m.

Utenos apskr. 2603 232

Anykščių r. 498 11

Ignalinos r. 209 6

Molėtų r. 529 1

Utenos r. 624 46

Zarasų r. 467 12

Visaginas 276 156

Viso respublikoje: 68653 2011

(WWW.VPLC.LT/ Narkomanu statistika Lietuvos miestuose.htm.)

2 diagrama: Narkotinių medžiagų paklausa.

(Narkomanijos situacija Lietuvoje. Metinis pranešimas, 2003)

Manome, kad išvados aiškios – Lietuva seka kitų šalių pėdomis ir stengiasi neatsilikti..

4. Psichosocialinės pagalbos pasiūla priklausantiems nuo narkotikų

4.1. Prevencija

Jei šeimoje yra priklausomybe sergantis asmuo, tai kaip teigia mokslininkai, galima sakyti, kad serga visa šeima, o jei visuomenėje yra daug tokių ligonių, serga visa visuomenė. Narkomanija vis labiau išryškina mūsų visuomenės problemas, tą didėjančią krizę į kurią pateko visa civilizuota žmonija.

Ieškoma būdų, kaip įveikti šią ligą. Vis daugėja reabilitacijos grupių skaičius Būtina įtikinti visuomenę, narkomanai nėra blogi, o tik sergantys žmonės.

Prevencija skirstoma į pirminę, antrinę ir tretinę.

Pirminė prevencija – priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią negatyviam reiškiniui (ligai) – šalinti jo priežastis ir rizikos veiksnius, visuma. Tai sveikos gyvensenos ugdymas, sveikos aplinkos sudarymas, imunizacija ir kt.

Antrinė prevencija – priemonių, kuriomis siekiama kuo anksčiau nustatyti ir sustabdyti neigiamą reiškinį (ligą), visuma. Tai ankstyvoji diagnostika ir gydymas (skubioji pagalba).

Tretinė prevencija – priemonių (gydomųjų ir atkuriamųjų), kuriomis siekiama sustabdyti negatyvių reiškinių progresavimą, reiškinio (ligos) žalingas pasekmes, visuma. Tai reabilitacija ir reintegracija, psichologinių traumų sumažinimas.

Prevencinės programos yra:

• universalios: skirtos visai visuomenei, neišskiriant jokių grupių ar individų pagal jų
problemas;

• atrankinės: skirtos individams arba grupėms, turinčioms problemų dėl narkotikų vartojimo (rizikos grupė);

• simptominės: skirtos asmenims, kurių narkomanijos problemos labai ryškios, kurie turi minimalių, bet jau pastebimų šios ligos simptomų.

Prevencinės programos bus efektyvios, kai bus siekiama:

• teikti informaciją apie narkotikų, įskaitant tabaką, alkoholį, lakiąsias medžiagas, vartojimo priežastis ir padarinius;

• ugdyti socialinius įgūdžius (gebėjimą konstruktyviai spręsti problemas, priimti konstruktyvius sprendimus, kūrybiškai mąstyti, bendrauti, pažinti ir įvertinti save, įveikti stresą, pasipriešinti bendraamžių spaudimui ir 1.1.);

• sudaryti alternatyvą narkotinių medžiagų vartojimui;

• sukurti prieinamos ir efektyvios pagalbos tinklą;

• plėsti bendradarbiavimą su įvairiomis organizacijomis, dirbančiomis prevencinį darbą;

• įtakoti visuomenės požiūrį į narkotikų vartotojus, priešintis bet kokiems bandymams legalizuoti lengvus narkotikus.

Prevencinės programos turėtų formuoti įgūdžius, kurie padėtų vaikams ir paaugliams atsispirti narkotikams, sustiprintų asmeninį pasiryžimą nevartoti narkotikų, pagerintų bendravimą, santykius su draugais, stiprintų savęs vertinimą ir formuotų tinkamą požiūrį į narkomaniją. Programos turėtų naudoti aktyvius (pavyzdžiui, grupių diskusijas), o ne didaktinius mokymo metodus. Be to, sėkmingos yra ilgalaikės programos.

Prevencijos programos nebus efektyvios, jeigu problema bus ignoruojama ir teigiama, kad problemos nėra arba bus informuojama apie problemą, nepaaiškinus, ką daryti. Svaiginamųjų medžiagų vartojimo neįmanoma išvengti, nesiejant jo su kitomis problemomis, pvz., nesėkmėmis moksle, savigarbos trūkumu, blogais gyvenimo įgūdžiais ir kt. Sėkmės sunku tikėtis, jeigu organizuoti ir vykdyti prevencijos programas bus pavesta vienam darbuotojui, o ne visai visuomenei. Taigi organizuojant veiklą reikėtų atsižvelgti į šiuos principus:

• ilgaamžiškumą ir tęstinumą – nebus efektyvu, jeigu programą sudarys keli renginiai, nes prevencinė veikla – tai nenutrūkstamas procesas;

• kryptingumą, nes informacija, skirta ne tam adresatui, gali padaryti žalos, todėl ji turi būti skirta konkrečiam asmeniui ar tikslinei grupei;

• profesionalizmą ir savalaikiškumą – renginiai ir akcijos, siekiančios išreikšti poziciją ir kviečiančios prisijungti, bus sėkmingos, kai bus rengiamos profesionaliai, t. y. organizatoriai turės patirties, kad jos netaptų „atrakcijomis“;

• prieinamumą, veiksmingumą – informacija turi būti pateikta suprantamai, atsižvelgiant į tikslinės grupės galimybes ir ypatumus, o pagalbos formos prieinamos (pvz., darbo laikas);

• eiliškumas – programa turi būti vykdoma etapais, kurių seka išdėstyta logiškai (pvz., situacijos analizė neturi būti atliekama programos pabaigoje) (Apie narkomaniją ir jos prevenciją. Rekomendacijos policijos pareigūnams. Vilnius, 2003).

Narkomanijos problema ypač skaudi laikantiems save padoriais ir manantiems, kad tai – nevykėlių lemtis. Kad visuomenė sveiktų, kiekvienam iš mūsų būtina pasirūpinti savimi

4.2. Reabilitacija

Šiuo metu Lietuvoje pagalbos narkomanams procesas yra reglamentuojamas šiais norminiais aktais:

 Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymas, 1997 m. kovo 25 d. Nr. VIII – 156, Vilnius.

 Asmenų, sergančių priklausomybės ligomis nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcija, patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2001 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 129/518.

 Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartai, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ir darbo ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204, Vilnius.

 Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999 – 2003 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970.

Visuose išvardintuose dokumentuose psichologinės socialinės reabilitacijos sąvoka ir procesas nėra apibrėžti, dauguma teisės aktų yra patvirtinti sveikatos apsaugos ministrų ir buvo rengiami sveikatos apsaugos specialistų, mažą dėmesį skiriant socialiniams bei psichologiniams priklausomybės lygų aspektams. Tik Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis, integracijos į visuomenę koncepcija, nurodo bendrąsias integracijos kryptis. Tačiau ir joje neapibrėžtas psichologinės socialinės reabilitacijos centrų, kaip svarbios narkomanų integracijos proceso grandies vaidmuo. Teisės aktuose nėra nurodyta, kokias socialines paslaugas turėtų teikti psichologinės socialinės reabilitacijos įstaigos.

Įvairiuose šaltiniuose nurodomi reabilitacijos sąvokos apibrėžimai yra pakankamai skirtingi, tačiau turi tam tikrų bendrų bruožų; juose akcentuojamas asmens gebėjimo pasirūpinti savimi, išsaugant garbę ir orumą, grąžinimas ir integracija į visuomenę per jo funkcionavimo atstatymą:

Apibrėžiant reabilitaciją plačiąja prasme, galima išskirti tokius pagrindinius reabilitacijos principus: ( A. Kriščiūnas, R. Klimavičius ir kt., Reabilitacija, Kaunas.1996)

 reabilitacijos procesas turėtų prasidėti kartu su gydymu, naudojant reabilitacijos priemones kompleksiškai ir nepertraukiamai;

 pradedant pagalbos
klientas informuojamas apie reabilitacijos priemones, jis bei jo artimieji turi būti šio proceso dalyviai;

 nepaisant to, kad klientus vienija bendra problema – psichoaktyvių medžiagų vartojimas, kiekvienas asmuo yra individualus ir nepakartojimas, kiekvieno jo problemos gali turėti skirtingas šaknis, todėl yra tikslinga individualizuoti reabilitaciją;

 siekiant maksimizuoti reabilitacijos proceso efektyvumą, labai svarbu užtikrinti visų reabilitacijos grandžių tęstinumą.

Kalbant apie pagalbos procesą nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomiems asmenims, iš visos įvairovės reabilitacijos priemonių labiausiai išskiriamos medicininės, psichologinės ir socialinės reabilitacijos priemonės. Jų lyginamoji dalis pagalbos procese priklauso nuo priklausomybės pobūdžio, trukmės, ligonio amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, bendros kliento sveikatos būklės (A. Kriščiūnas, R. Klimavičius ir kt., Reabilitacija, Kaunas.1996).

Pirmuoju laikotarpiu svarbiausia yra medicininės reabilitacijos priemonės (t.y. detoksikacija, priklausomybės pasekmių fizinei sveikatai gydymas ir pan.), tačiau, praėjus detoksikacijai, svarbu psichologinės ir socialinės reabilitacijos priemonės.

Psichosocialinės reabilitacijos samprata

Daugelis teoretikų pripažįsta, jog psichosocialinė reabilitacija (PSR) neturi aiškaus ir praktinio apibrėžimo, nes jos vystymas per paskutiniuosius metus buvo labai stichiškas ir nekoordinuotas. Bendrai klabant, PSR intervencijos yra orientuotos į klientų gyvenimo, darbo ir poilsio aplinką ir savo tikslu turi sustiprinti jų galimybes ir padėti įgyvendinti savo teisę į pilnavertį dalyvavimą bendruomenės gyvenime.

PSR tikslas yra pagerinti gyvenimo kokybę tų, kurių biologinis ir psichosocialinis funkcionavimas buvo pažeistas ir užtikrinti maksimalų jų turimo potencialo išvystymą nepaisant pažeidimų. Daugelis asmenų negatyvias psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmes jaučia visą gyvenimą, todėl jiems pagal poreikį turi būti prieinama eilė tam tikrų pagalbos priemonių (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).

Asmenys, vykdantys psichologinę socialinę reabilitaciją.

Visi reabilitacijos komandos specialistai vertina ligonių iškilusias problemas, sudaro individualių reabilitacijos priemonių planą ir numato priemones jam įgyvendinti. Jie aptaria iškilusias problemas, supažindina su jomis ir jų pašalinimo galimybėmis ligonį ir jo šeimos narius, kurie taip pat tampa reabilitacijos proceso dalyviais. Į reabilitacijos specialistų komandos darbą reikia įtraukti ir panašaus likimo asmenis, sėkmingai praėjusius reabilitaciją, kurie savo pavyzdžiu paskatintų reabilituojamąjį siekti panašių rezultatų.

Psichologas (psichoterapeutas). Psichologiniais metodais tiria ir įvertina kliento būseną, įvertina kliento psichologines, asmenines problemas ir nustato geresnio prisitaikymo galimybes, padeda klientui susidaryti požiūrį į gyvenimo tikslus, atitinkančius geresnį prisitaikymą. Psichoterapijos specialistų tikslas yra įvertinti, kokie asmens poreikiai sumažėję, kokios kliūtys trukdo juos tenkinti, ir numatyti priemones joms pašalinti.

Socialinis darbuotojas. Surenka ir kaupia informaciją apie paciento socialines problemas ir aplinką; numato, planuoja socialinės pagalbos pacientui konkrečias priemones ir būdus. Teikia informaciją ir konsultuoja pacientą apie įstatymus dėl socialinių garantijų ir lengvatų, apie jo teises ir galimybes konkrečiu atveju, kaip elgtis esant problemų, konfliktų, iškilusių dėl paciento sveikatos būklės pakitimų, apie pacientui reikalingas pagalbos įstaigas ir padeda jas pasirinkti. (www.aids.lt/atsisiuntimui/ataskaitos/ organizacijos vykdančios reabilitaciją, veiklos vertinimo kriterijai, teikiamų pagrindinių socialinių ir psichologinių paslaugų apibrėžimas).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4186 žodžiai iš 8221 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.