Prisirišimas prie vietos yra santykinai pastovi, tačiau, tuo pat metu, kintanti psichologinė struktūra – tai sąmoningų ir nesąmoningų minčių schemos; jausmų, vertybių ir elgesio tendencijos, kurios sieja identitetą su geografine vieta ir sukuria polinkį ryšiui su šia vieta ateityje. Prisirišimas atsiranda per individo įprastinį ir malonų kasdienį patyrimą konkrečioje gyvenamoje vietoje. Per šį patyrimą gyvenamoji vieta tampa pastoviu asmens savojo „aš“ patyrimo, to, kas gyventojui reikšminga ir vertinga, tęstinumo simboliu.
Yra keli prisirišimo prie vietos tipai. Vienas iš jų, kai žmogus prisiriša prie konkrečios vietos. Kitas – prisirišimas prie konkrečios vietovės tipo.
Prisirišimas prie vietos priklauso nuo vietovės suasmeninimo (nuo savotiško subjekto išsiplėtimo į aplinką, kai subjektas ją kontroliuoja, organizuoja pagal savo poreikius, per ją išreiškia savo siekius ir troškimus). Kitais žodžiais tariant, žmogus suteikia aplinkai savo “veidą”. Kiekvieno žmogaus suteiktas “veidas” yra labai skirtingas. Ir jis gali įvairiai traktuoti savo prisirišimą prie vietos. Vienam tai bus tiesiog gyvybiškai svarbus dalykas, kitam užteks žinoti, kad jis turi tą vietą.
Iš kur gi atkeliavo šis suvokimas apie žmonių ir vietos santykį?
Žmonių ir vietos santykis buvo išsiaiškintas per įvairias koncepcijas. Viena iš jų, kuri yra pati žymiausia ir kurią naudoja įvairiuose tyrimuose, t.y. prisirišimo prie vietos koncepcija. Ši koncepcija prasidėjo nuo žmonijos istorijos pradžios, kai norėta indentifikuoti žmones pagal jų vardus ir iš kur jie atvyko. Dar daugiau, ši sąsaja tarp žmonių ir vietos buvo ištirta tokiose srityse kaip žmonių geografija, aplinkos psichologija ir gamtovaizdžio architektūros.
Dabar yra paplitusios dvi pagrindinės koncepcijos: funkcinis prisirišimas prie vietos ir emocinis prisirišimas prie vietos.
Funkcinis prisirišimas prie vietos. Funkcinis prisirišimas prie vietos, arba vietos priklausomybė remiasi gebėjimu patenkinti poreikius ar pasiekti individualiems tikslams. Funkcinis prisirišimas prie vietos yra veikiamas dviejų faktorių: 1) vietos kokybė apibrėžta tuo, kaip ji patenkina vartotojų poreikius; 2) vietos kokybė priklauso nuo to kaip ji prilygsta kitoms tinkamoms vietoms. Žmonės sprendžia apie vietos tinkamumą remdamiesi savo ankstesne patirtimi ir tuo, ką jie žino apie alternatyvias vietas. Artumas jaučiamas vietovei, susijusiai su gyvenamąja vieta, taip pat gali stipriai įtakoti funkcinį prisirišimą prie vietos.
Emocinis prisirišimas prie vietos. Emocinis prisirišimas prie vietos arba vietos tapatumas remiasi asmens – vietos santykio emociniais aspektais ir kaip ta vieta įtakoja, ką duoda individui, jo identitetui. Vieta ne tik aprūpina galimybe patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslų, bet taip pat tai yra ir dalis asmens identiteto. Tuo būdu kuriamas stiprus emocinis ryšys tarp asmens ir tam tikros vietos. Emocinis prisirišimas prie vietos dažnai yra formuojamas per tam tikrą laiką ir per tam tikrus susidūrimus su vieta. Šis emocinis komponentas gali priartinti prie priklausomybės jausmo ar ryžto, kuris padeda surasti gyvenimo prasmę.