Privati nuosavynė ir jos raida lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Privati nuosavynė ir jos raida lietuvoje

112131415161

TURINYS

ĮVADAS 3

1. NUOSAVYBĖS SAMPRATA 4

1.1. Nuosavybės esmė 4

1.2. Nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai 6

2. PRIVAČIOS NUOSAVYBĖS RAIDA LIETUVOJE 7

2.1. Nuosavybė Lietuvoje nuo valstybės susiformavimo iki XVI amžiaus 7

2.1.1. Žemės nuosavybė 7

2.1.2. Nuosavybės teisės ypatumai miestuose. Magdeburgo teisė 9

2.2. Nuosavybės raida XVI – XVIII a. Lietuvos statutai 10

2.3. Privačios nuosavybės raida nuo XVIII. Nuosavybės teisę įgauna valstiečiai. Lietuvos konstitucijos 14

2.4. Lietuvos nuosavybės 1940 – 1990 m. m. Nacionalizavimas 15

2.5. Nuosavybės raida nuo 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimas 16

2.5.1. Privačios teisės reglamentavimas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 16

2.5.2. Privatizavimas už investicinius čekius 1991 – 1995 m. m. 18

2.5.3. Privatizavimas už grynuosius pinigus 1996-2002 m. m. 19

IŠVADOS 21

LITERATŪRA 24

ĮVADAS

Privati nuosavybė yra svarbiausias laisvės garantas

Friedrich von Hayek

Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Privati nuosavybė sudaro mūsų materialinį pagrindą ir skatina ekonomikos plėtrą ir vystymąsi.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama. Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas. Žmonės neturėdami privačios nuosavybės yra visiškai priklausomi nuo valstybės.

Darbo tikslas išanalizuoti privačios nuosavybės esmę ir apibrėžti jos raida Lietuvoje. Iš šio tikslo kylantys uždaviniai yra:

o išsiaiškinti kas yra nuosavybė;

o apibrėžti kokiais pagrindais ji atsiranda;

o išsiaiškinti kokia yra priklausomybė tarp privačios nuosavybės ir valstybės;

o peržvelgti privačios nuosavybės raidą Lietuvoje.

Darbo atlikimo metodas – literatūros ir teisės aktų analizė.

1. NUOSAVYBĖS SAMPRATA

1.1. Nuosavybės esmė

Norint kalbėti apie privačios nuosavybės raidą, pirmiausia reikia apibrėžti kas yra pati nuosavybė.

Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis – ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis. Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.

Valdymas – tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Tai faktiškas daikto turėjimas.

Naudojimas – turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdžiui, pelno.

Disponavimas – turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas – savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Turto savininkas lieka jo savininkas, bet tam tikromis sąlygomis.

Nuosavybė bendrąja teisine prasme – gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. O daiktas teisine prasme – tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu.

Taigi nuosavybė – tai daiktai priklausantys asmeniui nuosavybės teise.

Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus – irgi yra jo nuosavybė. Šis elementarus principas užtikrina tiek žmogaus laisvę, tiek maksimaliai įmanomą jo gerovę, o jo pažeidimas sugriauna tiek viena, tiek kita.

Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu – jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą. Taigi, nuosavybė yra tarsi ribos, atskiriančios vieno žmogaus laisvę nuo kito žmogaus laisvės.

Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas. Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo
gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.

Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Privačios nuosavybės institucija sudaro pagrindą laisvei.

Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Rinkos tvarka, kuri patvirtina savo efektyvumą lyginant su kitomis tvarkomis, reikalauja, kad pamatinė teisės taisyklė būtų nuosavybės taisyklė.

Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija.

Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys – tai savininko išimtinių teisių visuma.

Tradiciškai Lietuva yra laikoma romėnų teisės šeimos šalimi. Taigi ir privačios nuosavybės pagrindiniai principai atėjo pas mus iš romėnų teisės. Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė todėl ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.

Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Dar senovės romėnai kalbėdami apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, – o apie nuosavybę „Aš turiu teisę į daiktą“.

1.2. Nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams – nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai gali būti:

• Įsigijimas pagal sandorius (pirkimas, gavimas dovanų ir kt.);

• Paveldėjimas;

• Vaisių ir pajamų pasisavinimas;

• Pagaminimas;

• Perdirbimas;

• Sujungimas ir sumaišymas;

• Radimas;

• Bešeimininkio turto užvaldymas;

• Konfiskavimas;

• Įgyjamoji senatis.

Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats. Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia. Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuis kitas momentas.

2. PRIVAČIOS NUOSAVYBĖS RAIDA LIETUVOJE

2.1. Nuosavybė Lietuvoje nuo valstybės susiformavimo iki XVI amžiaus

2.1.1. Žemės nuosavybė

Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. Nuo valstybės susikūrimo vyravo feodalinė nuosavybės teisė, t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama.

Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo. Vadovautasi paprotine teise.

Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai. Mindaugas sustiprino valdovų ūkinę galią ir pirmasis pakreipė Lietuvą Vakarų Europos civilizacijos link, tačiau reikia atmesti nuomonę, kad jis buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas.

XIII – XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Dvarai buvo po šalį keliaujančio valdovo sustojimo punktai, o kartu ir administraciniai valsčių centrai.

Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. akto matyti, kad Mindaugo nuosavybė Jotvoje buvo labai konkreti ir reali – jis kaimo tikslumu žinojo, kas jam priklauso.

Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Jos tarp valdovo ir vietinių kunigaikščių, matyt, buvo padalintos hierarchiniu principu.

Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų. Ir tik vystantis kapitalistiniams santykiams dvaras galutinai transformavosi į išimtinai ūkinį vienetą, suformuodamas dvaro, kaip
privataus ūkio, sampratą.

Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei – ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios.

XIV – XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Pagrindinės žemėvaldos rūšys buvo:

• Didžiojo kunigaikščio domenas,

• tarnų (administracijos) valdos,

• bajorų tėvonijos.

Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia. Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių – alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus. Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai – kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Mindaugas iš nepaklusnių vasalų atimdavo žemes ir atiduodavo jas savo kariaunos vadams.

Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės – įbaudžiavinti valstiečiai. 1447 m. Kazimiero privilegijoje buvo pasakyta, kad nelaisvų valstiečių, pabėgusių iš kitų privatinių dvarų, kunigaikštis nepriims į savo žemę, taip pat ir feodalai neturėjo teisės priimti nelaisvų valstiečių. Laisvieji valstiečiai turėjo nuosavybės teisę į savo žemę, tačiau turėjo mokėti duokles už jos apsaugą.

XV amžiuje atsirado senaties papročiai. 30 metų prabuvęs feodalo žinioje valstietis tapdavo nelaisvu – pradėdavo jam priklausyti. XVI amžiuje šis terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų.

Valstietis buvo savo žemės savininkas. Feodalas žemės, priklausančios valstiečiui, parduoti negalėjo.

1468 m. Kazimiero teisynas reglamentavo ir civilinę teisę (20-22 str.). Daugiausia reglamentuojamas buvo žemės valdymas ir dėl to kylantys ginčai. Buvo draudžiama savavališkai užgrobti dirvas, pievas, miškus. Kilus ginčui visi galėjo kreiptis į tekūnus, kurie turėdavo atvykti į vietą, viską išmatuoti, apklausti liudininkus ir išspręsti ginčą. Jiems to nepadarius visada buvo galima kreiptis į teismą.

Didžiojo kunigaikščio domeną sudarė kitų feodalų neužimtos žemės, dauguma girių ir visi tose teritorijose gyvenę valstiečiai.

Feodalams žemė priklausė kaip tėvonija; suteiktas arba ištarnautas turtas; pirktinis turtas. Vadinasi privačią nuosavybę galima buvo paveldėti, užtarnauti ir nusipirkti. Jų teisė disponuoti šių trijų rūšių turtais buvo nevienoda.

2.1.2. Nuosavybės teisės ypatumai miestuose. Magdeburgo teisė

Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas nepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos, naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje – 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto. Teismas, įgyjant turtą senačiai pasibaigus, reikalavo tinkamų įrodymų.

Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo teikiamų pajamų buvo privalomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Jeigu turto perleidimas buvo įteisinamas miesto teisme, kuriame buvo nekilnojamas turtas, būsimų įpėdinių sutikimo nereikėjo.

Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirkti nekilnojamąjį turtą, kuris pateko ne miestiečiui. Privačiuose miestuose nuo XVII a. pradžios, perleidžiant turtą, reikėjo gauti miesto savininko leidimą.

Kilnojamojo daikto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijėjui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Toks turtas registruotas teisme, įrašant perleidimo sutartį į teismo knygas. Teisėjas su suolininkais turto įgijėją įvesdindavo į valdymą turto buvimo vietoje.

Miesto nuosavybė galėjo būti išperkama iš privataus asmens ir šiam nesutinkant, jeigu tai buvo daroma tenkinant miesto visuomenės poreikius.

Savininkas turėjo savo turtu naudotis
žalos tretiesiems asmenims. Jeigu atstatant pastatą buvo pažeidžiamos kaimynų teisės, jie galėjo pareikšti protestą. Tuo remdamasis teismas galėjo keisti atstatymo projektą arba leisti nugriauti ginčytiną statinį. Vykdomose statybose įtvirtinti servitutai dėl šviesos, pastato atrėmimo į kitą pastatą, stogo nuolydžio ir kt. Servitutas atsirasdavo sutarties ar senaties pagrindu, kurios metu savininkas esamą padėtį toleravo, o tai reiškė, kad faktiškai leido. Dažnai pastatai buvo statomi kito asmens žemėje, o jos savininkas gaudavo kasmetines iš anksto numatytas nuomos pajamas (činšą).

Turtą buvo galima įkeisti su teise valdyti arba be jos. Toks įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Įkeitus turtą keletą kartų, pirmenybę turėjo pirmasis įrašytas kreditorius.

Paveldėti buvo galima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Tiek vyrai, tiek moterys turėjo vienodas paveldėjimo teises.

2.2. Nuosavybės raida XVI – XVIII a. Lietuvos statutai

XVI – XVIII amžiais teisę reglamentavo Lietuvos statutai.

Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 m., Antrasis – 1566 m., o Trečiasis – 1588 m. Šiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose buvo dalys, įvardintos civiline teise. Jose žemės nuosavybė buvo suteikta bajorams. Kitus civilinius santykius reguliavo taip pat tik bajorų luomui. Tik bajorų luomo atstovai turėjo piliečių teises.

LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys, įvardintos alodu ir lenu. Alodas (individuali žemės nuosavybė) formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiesiems ūkiams. Leno žemės nuosavybė atsirado LDK dažniausiai vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus. Prijungtos teritorijos buvo laikomos Didžiojo kunigaikščio nuosavybe ir duodamos valdyti bajorams kartu su tas žemes dirbančiais žmonėmis – valstiečiais, už tarnybą. Žemės valdymo pobūdis priklausė nuo to, atliekama karinė tarnyba ar tarnyba didžiojo kunigaikščio dvaruose. Pagal tai, žemės valda galėjo būti duodama valdyti iki gyvos galvos arba su teise ar be teisės disponuoti. Šiose žemės valdose gyvenę valstiečiai laipsniškai buvo įbaudžiavinami ir pereidavo bajorų asmeninėn nuosavybėn. Kartu kito ir žemės naudojimo pobūdis, valdymo teisei pereinant į nuosavybės teisę, kuri savo ruožtu taip pat transformavosi iš ribotos į nevaržomą.

Kodifikuojant nuosavybės teisę visose trijuose Lietuvos statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys – didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnyba gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninė žemės nuosavybė. Tačiau Pirmajame Lietuvos bajorams leidžiama laisvai disponuoti – parduoti, dovanoti ir savo nuožiūra gauti naudą – tik trečdaliu turimo dvaro ir nurodyta, kad parduoti, mainyti, atiduoti ir užrašyti šią dalį jie privalo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Nesant valdovo šalyje, tokį leidimą privalo duoti didžiojo kunigaikščio urėdai – vaivados, maršalkos arba seniūnai. Žemės perleidimo aktų tvirtinimą lėmė trys priežastys. Pirma, didysis kunigaikštis, kaip nominalus žemės savininkas, išlaikė savo valdžios autoritetą, antra, už perleidimo aktų tvirtinimą gaudavo pajamas savo iždui, ir trečia, prižiūrėjo karinės tarnybos atlikimą.

Pirmajame Lietuvos Statute bajorams suteikta teisė kitus du trečdalius dvaro įkeisti už skolas, tačiau tik kai įsiskolinimo suma atitikdavo įkaito vertę. Įkaito davėjo giminaičiai naudojosi teise sumokėti skolas ir atgauti įkeistą turtą. Jeigu kreditorius buvo paskolinęs didesnę sumą, nei įkeisto dvaro vertė, jį išperkantys giminaičiai, neprivalėjo grąžinti visos įkeistos sumos. Suvaržymai disponuoti du trečdalius dvaro vertės buvo privalomos karinės tarnybos garantas. Be to, šie numatyti suvaržymai apsaugojo bajorų palikuonių turtines teises.

Bajoro užtarnauti dvarai (lenai) netapdavo jo visiška nuosavybe, nes, pasitraukus iš tarnybos, toks dvaras likdavo valdovo ir kito savininko nuosavybe. Tik kai dėl tarnybos gautame rašte buvo įsakmiai pasakyta, kad galima pasirinkti, kam tarnauti, išėjusiajam dvaras likdavo. Tokia išskirtinė privilegija turėjo būti duodama dalyvaujant liudytojams ir patvirtinta didžiojo kunigaikščio. Ši norma garantavo ponų interesus, kurie priklausomai nuo žemės valdų dydžio, esant karo grėsmei ar jam vykstant, turėjo pristatyti atitinkamą skaičių karių.

Lietuvos Statutai numatė bendrosios nuosavybės institutą miškams, kiekvienam bendrasavininkui suteikiant teisę kirsti mišką iš savo lauko pusės. Vieta miške, kurioje susitikdavo abu kirtėjai, laikyta jiems priklausančių miško dalių riba. Vienam bendrasavininkui iškirtus miško daugiau, antrasis turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atsiteisti dalį miško medžiagos ar jos vertę pinigais. Bendrasavininkams nesutikus dalytis bendrąja nuosavybe, ginčus taip pat sprendė teismas. Vykstant turto dalyboms taikiai, jas privalėjo visi, ir broliai, įforminti raštu ir įrašyti į teismo knygas. Jeigu dalybos nebuvo registruotos teisme, o tik dalyvaujant liudytojams, tai suėjus 10 metų senačiai, jos įsiteisėdavo. Ši norma buvo įtvirtinta visuose trijuose Lietuvos
Statutuose. Teismas, įregistruodamas brolių bendros nuosavybės dalybas, privalėjo žiūrėti, kad vyresni broliai nenuskriaustų jaunesniųjų. Turto dalybos teisme buvo apmokestintos ir tai sudarė nemaža teismo pajamų dalį.

Šalys teisminio ginčo dėl dvaro priklausomybės metu galėjo ginčo objektą perduoti didžiojo kunigaikščio urėdų priežiūrai, kurie už tai įgydavo teisę naudotis gautu turto prieaugiu. Ginčą išsprendus teisme, dvaras ir jame esantis turtas valdytojui privalėjo būti perduotas pagal sąrašą, dalyvaujant didžiojo kunigaikščio pasiųstam vietininkui ir dviem arba trim bajorams liudytojams. Jeigu dviejų savininkų žemes skirdavo upė, kiekvienas naudojosi puse upės. Upei pakeitus savo kryptį, žemės riba buvo laikoma senoji vaga. Vieno kranto savininkas neturėjo teisės statyti užtvankų be kito upės kranto savininko sutikimo.

Lietuvos Statutai saugojo žemės nuosavybę nuo neteisėto jos naudojimo. Asmuo, pasėjęs javus ginčijamoje žemėje, neturėjo teisės pasinaudoti derliumi, kol teismas neišspręs ginčo dėl žemės nuosavybės. Derlius atitekdavo žemės savininkui. Svetimoje žemėje rastas lobis dalytas lygiomis dalimis tarp savininko ir radėjo. Medžioti ir žvejoti svetimose plotuose buvo draudžiama, griežtai baudžiant ir išreikalaujant sumedžiotojo žvėries ar sugautos žuvies vertę. Buvo saugomi bartiniai medžiai, bebrų gyvenvietės, sakalų lizdai, apynynai, tačiau pripažįstami servitutai.

Saugant nuosavybe, įkeisto turto senaties terminas negaliojo. Negrąžinus skolos sutartu laiku, turtas buvo laikomas įkeistu kitam tos pačios trukmės terminui. Tik trečią kartą įkaito davėjui neatvykus į tesimą, įkaito laikytojas įgydavo nuosavybės teisę į įkeistą turtą. Savininkas turėjo teisę įkeisti kilnojamąjį turtą su sąlyga, kad praras įkaitą, laiku negrąžinus skolos. Tai Trečiojo Statuto norma. Tokiomis sąlygomis įkeitus dvarą ir suėjus skolos grąžinimo terminui, įkaito laikytojas turėjo pareikalauti iš įkaito turėtojo giminaičių, kad šie išpirktų dvarą. Giminaičiai privalėjo dvarą išpirkti per metus, o neišpirkus jis likdavo kreditoriui. Kilnojamąjį turtą kreditorius galėjo pasilikti, jeigu buvo susitarta, kad, laiku negrąžinus skolos, turtas pereis jo nuosavybėn. Tačiau apie tai reikėjo pareikšti žemės teismui. Įkeitus galvijus, jų sunykimo atveju, ne dėl įkaito laikytojo kaltės, įkaito davėjas netekdavo teisės išieškoti paskolintų pinigų. Tai vertinta kaip savita tarpusavio pašalpa. Tačiau Trečiajame Lietuvos Statute nustatyta, kad tokiu atveju skolininkas privalo grąžinti kreditoriui pusę skolos. Įkeistam turtui žuvus kartu su įkaito laikytojo turtu prievolė jį kompensuoti neatsirasdavo.

Trečiajame Lietuvos Statute leista įkaito laikytojui pasilikti dvarą, jeigu buvo susitarta su savininku, kad, suėjus terminui, neišpirktas dvaras pereis kreditoriaus nuosavybėn. Savininkui mirus dar nepasibaigus išpirkimo terminui, jo įpėdiniai turėjo teisę keisti ankstesnį susitarimą ir dvarą išpirkti, nors terminas ir būdavo pasibaigęs. Šios išimtys rodo bajorų rūpestį savo palikuonimis. Kadangi LDK teisėje buvo įtvirtinta tradicinė taisyklė, kad naujos priimtos teisės normos negalioja atgal, o tobulinant teisės kodifikaciją kituose statutuose dar buvo labai daug senų ginčų dėl turto įkeitimo, tai Trečiajame Lietuvos Statute buvo nustatytas senų ginčų kėlimo teisme terminas – 10 metų nuo jo įsigaliojimo. Praėjus šiam laikui, įkaito davėjas prarasdavo teisę išieškoti turtą, išskyrus nepilnamečius vaikus, kuriem senaties terminas prasidėdavo nuo jų pilnametystės. Nesikreipusieji į teismą dėl įkeisto turto sugrąžinimo nuo 1529 m. iki 1588 m., prarasdavo teisę į jį dėl senaties.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3778 žodžiai iš 7401 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.