Privati nuosavynė ir jos raida lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Privati nuosavynė ir jos raida lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. NUOSAVYBĖS SAMPRATA 4

1.1. Nuosavybės esmė 4

1.2. Nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai 6

2. PRIVAČIOS NUOSAVYBĖS RAIDA LIETUVOJE 7

2.1. Nuosavybė Lietuvoje nuo valstybės susiformavimo iki XVI amžiaus 7

2.1.1. Žemės nuosavybė 7

2.1.2. Nuosavybės teisės ypatumai miestuose. Magdeburgo teisė 9

2.2. Nuosavybės raida XVI – XVIII a. Lietuvos statutai 10

2.3. Privačios nuosavybės raida nuo XVIII. Nuosavybės teisę įgauna valstiečiai. Lietuvos konstitucijos 14

2.4. Lietuvos nuosavybės 1940 – 1990 m. m. Nacionalizavimas 15

2.5. Nuosavybės raida nuo 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimas 16

2.5.1. Privačios teisės reglamentavimas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 16

2.5.2. Privatizavimas už investicinius čekius 1991 – 1995 m. m. 18

2.5.3. Privatizavimas už grynuosius pinigus 1996-2002 m. m. 19

IŠVADOS 21

LITERATŪRA 24

ĮVADAS

Privati nuosavybė yra svarbiausias laisvės garantas

Friedrich von Hayek

Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Privati nuosavybė sudaro mūsų materialinį pagrindą ir skatina ekonomikos plėtrą ir vystymąsi.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama. Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas. Žmonės neturėdami privačios nuosavybės yra visiškai priklausomi nuo valstybės.

Darbo tikslas išanalizuoti privačios nuosavybės esmę ir apibrėžti jos raida Lietuvoje. Iš šio tikslo kylantys uždaviniai yra:

o išsiaiškinti kas yra nuosavybė;

o apibrėžti kokiais pagrindais ji atsiranda;

o išsiaiškinti kokia yra priklausomybė tarp privačios nuosavybės ir valstybės;

o peržvelgti privačios nuosavybės raidą Lietuvoje.

Darbo atlikimo metodas – literatūros ir teisės aktų analizė.

1. NUOSAVYBĖS SAMPRATA

1.1. Nuosavybės esmė

Norint kalbėti apie privačios nuosavybės raidą, pirmiausia reikia apibrėžti kas yra pati nuosavybė.

Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis – ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis. Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.

Valdymas – tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Tai faktiškas daikto turėjimas.

Naudojimas – turto naudingųjų savybių eksploatavimas, asmeninė teisė pritaikyti jo savybes savininko poreikiams tenkinti ir gauti turto duodamus vaisius, pavyzdžiui, pelno.

Disponavimas – turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas – savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties. Turto savininkas lieka jo savininkas, bet tam tikromis sąlygomis.

Nuosavybė bendrąja teisine prasme – gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. O daiktas teisine prasme – tai žmogaus poreikius tenkinantis materialus pasaulio dalykas, natūralus arba sukurtas žmogaus darbu.

Taigi nuosavybė – tai daiktai priklausantys asmeniui nuosavybės teise.

Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus – irgi yra jo nuosavybė. Šis elementarus principas užtikrina tiek žmogaus laisvę, tiek maksimaliai įmanomą jo gerovę, o jo pažeidimas sugriauna tiek viena, tiek kita.

Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu – jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą. Taigi, nuosavybė yra tarsi ribos, atskiriančios vieno žmogaus laisvę nuo kito žmogaus laisvės.

Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas. Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo
gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.

Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Privačios nuosavybės institucija sudaro pagrindą laisvei.

Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Rinkos tvarka, kuri patvirtina savo efektyvumą lyginant su kitomis tvarkomis, reikalauja, kad pamatinė teisės taisyklė būtų nuosavybės taisyklė.

Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija.

Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Teisės į turtą turinys – tai savininko išimtinių teisių visuma.

Tradiciškai Lietuva yra laikoma romėnų teisės šeimos šalimi. Taigi ir privačios nuosavybės pagrindiniai principai atėjo pas mus iš romėnų teisės. Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė todėl ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.

Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Dar senovės romėnai kalbėdami apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, – o apie nuosavybę „Aš turiu teisę į daiktą“.

1.2. Nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai

Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams – nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai gali būti:

• Įsigijimas pagal sandorius (pirkimas, gavimas dovanų ir kt.);

• Paveldėjimas;

• Vaisių ir pajamų pasisavinimas;

• Pagaminimas;

• Perdirbimas;

• Sujungimas ir sumaišymas;

• Radimas;

• Bešeimininkio turto užvaldymas;

• Konfiskavimas;

• Įgyjamoji senatis.

Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats. Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia. Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuis kitas momentas.

2. PRIVAČIOS NUOSAVYBĖS RAIDA LIETUVOJE

2.1. Nuosavybė Lietuvoje nuo valstybės susiformavimo iki XVI amžiaus

2.1.1. Žemės nuosavybė

Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. Nuo valstybės susikūrimo vyravo feodalinė nuosavybės teisė, t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama.

Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo. Vadovautasi paprotine teise.

Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai. Mindaugas sustiprino valdovų ūkinę galią ir pirmasis pakreipė Lietuvą Vakarų Europos civilizacijos link, tačiau reikia atmesti nuomonę, kad jis buvo Lietuvos valstybės įkūrėjas.

XIII – XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Dvarai buvo po šalį keliaujančio valdovo sustojimo punktai, o kartu ir administraciniai valsčių centrai.

Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. akto matyti, kad Mindaugo nuosavybė Jotvoje buvo labai konkreti ir reali – jis kaimo tikslumu žinojo, kas jam priklauso.

Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Jos tarp valdovo ir vietinių kunigaikščių, matyt, buvo padalintos hierarchiniu principu.

Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų. Ir tik vystantis kapitalistiniams santykiams dvaras galutinai transformavosi į išimtinai ūkinį vienetą, suformuodamas dvaro, kaip
privataus ūkio, sampratą.

Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei – ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios.

XIV – XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Pagrindinės žemėvaldos rūšys buvo:

• Didžiojo kunigaikščio domenas,

• tarnų (administracijos) valdos,

• bajorų tėvonijos.

Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia. Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių – alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus. Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai – kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Mindaugas iš nepaklusnių vasalų atimdavo žemes ir atiduodavo jas savo kariaunos vadams.

Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės – įbaudžiavinti valstiečiai. 1447 m. Kazimiero privilegijoje buvo pasakyta, kad nelaisvų valstiečių, pabėgusių iš kitų privatinių dvarų, kunigaikštis nepriims į savo žemę, taip pat ir feodalai neturėjo teisės priimti nelaisvų valstiečių. Laisvieji valstiečiai turėjo nuosavybės teisę į savo žemę, tačiau turėjo mokėti duokles už jos apsaugą.

XV amžiuje atsirado senaties papročiai. 30 metų prabuvęs feodalo žinioje valstietis tapdavo nelaisvu – pradėdavo jam priklausyti. XVI amžiuje šis terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų.

Valstietis buvo savo žemės savininkas. Feodalas žemės, priklausančios valstiečiui, parduoti negalėjo.

1468 m. Kazimiero teisynas reglamentavo ir civilinę teisę (20-22 str.). Daugiausia reglamentuojamas buvo žemės valdymas ir dėl to kylantys ginčai. Buvo draudžiama savavališkai užgrobti dirvas, pievas, miškus. Kilus ginčui visi galėjo kreiptis į tekūnus, kurie turėdavo atvykti į vietą, viską išmatuoti, apklausti liudininkus ir išspręsti ginčą. Jiems to nepadarius visada buvo galima kreiptis į teismą.

Didžiojo kunigaikščio domeną sudarė kitų feodalų neužimtos žemės, dauguma girių ir visi tose teritorijose gyvenę valstiečiai.

Feodalams žemė priklausė kaip tėvonija; suteiktas arba ištarnautas turtas; pirktinis turtas. Vadinasi privačią nuosavybę galima buvo paveldėti, užtarnauti ir nusipirkti. Jų teisė disponuoti šių trijų rūšių turtais buvo nevienoda.

2.1.2. Nuosavybės teisės ypatumai miestuose. Magdeburgo teisė

Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas nepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos, naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje – 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto. Teismas, įgyjant turtą senačiai pasibaigus, reikalavo tinkamų įrodymų.

Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo teikiamų pajamų buvo privalomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Jeigu turto perleidimas buvo įteisinamas miesto teisme, kuriame buvo nekilnojamas turtas, būsimų įpėdinių sutikimo nereikėjo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2232 žodžiai iš 7401 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.