Problemu sprendimo budai
5 (100%) 1 vote

Problemu sprendimo budai

1121

TURINYS

ĮVADAS 2

1. PROBLEMŲ SPRENDIMAS 3

1.1. Problemų sprendimas:lygiai bei tipai 3

1.2. Programuojami ir neprogramuojami sprendimai 4

2. VADOVO ĮGŪDŽIAI SPRĘSTI PROBLEMAS 6

2.1. Sisteminis problemų sprendimas 6

2.2. Racionalus sprendimų modelis 7

3. KOLEKTYVINIAI SPRENDIMAI 9

3.1. Sprendžiančiųjų grupės dydis 9

3.2. Individualus bendras sprendimas 10

3.3. Tarpasmeniniai santykiai grupėse 11

3.4. Trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant problemas 12

3.5. Netiesioginiai problemos sprendimo būdai 12

4. STRESAS – DAR VIENA PROBLEMA 14

4.1. Streso požymiai 14

4.2. Kaip atsispirti stresui? 14

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Šiuolaikiniame pasaulyje tenka susidurti su įvairiausiomis problemomis. Jos kyla grupėse, šeimose, organizacijose kartais net ir gatvėje. Tačiau reikia stengtis išvengti problemų arba jas išspręsti vienokiais ar kitokiais būdais.

Problemos sprendimas – tai nutarimas, tai susitarimas, kas ir kaip bus daroma, siekiant tikslo. Bet ką sprendžiant būtina anticipacija: giliai, visapusiškai viską apgalvoti, numatyti, prognozuoti pasekmes.

Dažniausiai didžiausios problemos iškyla įvairiose įmonėse ar organizacijose, jų vadovams. Kuriems reikia turėti supratimą kaip spręsti problemas ir kokius būdus taikyti, kad būtų išvengta vienokių ar kitokių problemų.

Taip pat dažnai problemų iškyla ir grupėse, kurias sprendžia patys grupės nariai. Išklausomas kiekvienas grupės narys, kuris išreiškia savo nuomonę vienokiu ar kitokiu klausimu. Tada prieinama bendra išvada.

Šiame referate aš bandysiu trumpai paminėti, kaip vadovas sprendžia problemas ir kaip tai vyksta grupėse, kolektyvuose.

1. PROBLEMŲ SPRENDIMAS

Vadovas kasdien sprendžia dešimtis klausimų, nuolat susiduria su sudėtingomis problemomis. Jam tenka sunkus planavimo darbas, tarpasmeniniai darbuotojų reikalai, konfliktai, reikia valdyti ir slopinti emocijas ir t.t.

Tad vienas iš pagrindinių vadovo, vadybininko funkcijų – problemų sprendimas. Sprendimas – tai veiksmų konkrečiai problemai spręsti krypties numatymas ir parinkimas arba pasinaudojimas susidariusia galimybe. Sprendimas – tai nutarimas, tai susitarimas, kas ir kaip bus daroma, siekiant tikslo. Bet ką sprendžiant būtina anticipacija : giliai, visapusiškai viską apgalvoti, numatyti, prognozuoti pasekmes.

Ką nors spręsti – rimtas vadovo išbandymas. Svarbiausia – aiškiai suformuluoti problemą. Aktualiausios problemos didesnei žmonių daliai po kelių dienų tampa nebeaktualios. Kartais dera paklausti savęs : “Kokia bus situacija, jei visai nieko nedarysiu?ar spręsti?“ Jei niekas nepablogės, gal nereikia nieko ir daryti.

1.1. Problemų sprendimas:

lygiai bei tipai

Vadovams iškilusios problemos būna įvairaus lygio bei sudėtingumo. M.Woodcock ir D.Francis (1982) išskiria keturis problemų sprendimo lygius. Kiekvienam jų būtini atitinkami valdymo įgūdžiai.

Pirmasis lygis – rutina. Tai įprastos kasdienybės dalis. Vadovas elgiasi pagal programą, algoritmą, vos ne kaip kompiuteris : atpažįsta situacijas ir elgiasi jose iš anksto nuspėjamai. Vadovo funkcija – identifikuoti, „pajusti“ situacijas ir imtis atsakomybės už tam tikrų veiksmų pradžią. Iš vadovo reikalaujama besąlygiškai laikytis procedūros, humaniškai lyderiauti, išmintingai įvertinti situaciją. Sunkumų kyla, kai vadovo menka nuojauta, kai jis neteisingai atpažįsta ir traktuoja turimus nurodymus kurioje nors situacijoje, veikia alogiškai, priima klaidingus sprendimus ir nesiryžta, o gal nepajėgia, energingai veikti būtinu momentu. Vadovui nereikia nieko kurti, nes visos procedūros iš anksto aptartos, numatytos. Jam būtina kontrolė.

Antrasis lygis – selekcinis. Šiame lygyje jau būtina nedidelė iniciatyva, veiksmų laisvė, bet tik iki leistinų ribų.vadovas turi alternatyvą. Jis vertina galimų sprendimų privalumus ir stengiasi pasirinkti tuos, kurie geriausiai tinka tai problemai konkrečiomis sąlygomis. Produktyvumą sąlygoja vadovo sugebėjimas pasirinkti veiksmus, maksimaliai garantuojančius jų priimtinumą, leistinumą, ekonomiškumą bei efektą. Jam būtini planavimo, tikslų nustatymo bei informacijos analizės įgūdžiai. Jis priverstas analizuoti vystymąsi.

Trečiasis lygis – adaptacinis. Šiame lygyje kyla sunkumų, nes vadovas privalo rasti kūrybišką sprendimą. Jis gali būti net absoliučiai naujas. Tačiau paprastai vadovas turi patikrinti galimybes bei naujas idėjas. Veiklos sėkmė priklauso nuo vadovo iniciatyvumo ir sugebėjimo įsiveržti į nežinomybę. Jam dažnai tenka ieškoti senos, visiems žinomos problemos naujo sprendimo, o tai padaryti, neturint sisteminio problemų sprendimo įgūdžių, neįmanoma. Būtini ir problemų identifikavimo, galimos rizikos analizės įgūdžiai, taip pat gebėjimas suformuoti veiksmingas darbines grupes.

Ketvirtasis lygis – inovacinis. Tai aukščiausias, sudėtingiausias lygis.šio lygio problemos plačiausios, net globalinės. Todėl joms vadovo darbe skirtinas didžiausias dėmesys. Siekiant geresnių rezultatų, būtinas visa naujas požiūris, būtini absoliučiai nauji įvaizdžiai, kitokie metodai. Vadovas privalo suprasti netikėčiausias, neprognozuojamas problemas, taigi dažniausiai reikia naujoviškai, nestandartiškai mąstyti. Vadovui būtini kūrybinio valdymo,
strateginio planavimo, sisteminio mąstymo bei vystymo įgūdžiai.

Kiekvienas iš šių keturių lygių būdingas ne tik vadovams, bet ir visiems darbuotojams.

Susidūrus su skirtingomis problemomis, būtini skirtingi sprendimų tipai. Kasdieninius ar smulkius rutininio ir selekcinio lygio reikalus galima sutvarkyti pagal standartinę procedūrą – programuojamų sprendimų tipą. Svarbesniems reikalams reikia adaptyvaus bei inovacinio lygio neprogramuojamų sprendimų, nes jie mažiau struktūrizuoti. Daugelis sprendimų susiję su ateitimi, būsimais įvykiais. Todėl vadovai privalo išmokti anticipuoti, analizuoti sprendimų tikrumą, riziką, netikrumą, nulemiančius alternatyvius veiksmus.

1.2. Programuojami ir neprogramuojami sprendimai

Programuojami sprendimai – tai rutininio lygio klausimų sprendimai, priimami remiantis taisykle, procedūra ar įpročiu. Jie priimami pagal rašytą ar nerašytą politiką, procedūrą ar taisykles, supaprastinančias sprendimus pasikartojančiose situacijose, kai apribojamas ar atmetamas pasirinkimas. Programuojami sprendimai taikomi ir sudėtingoms, ir nesudėtingoms problemoms.

Neprogramuojami sprendimai – tai konkretūs nerutininių problemų sprendimai, priimami jas sprendžiant nestruktūruotai, adaptyviai, nagrinėjant nepaprastas ar netikėtas problemas. Jei problema ne tokia dažna, kad būtų verta jos atžvilgiu laikytis tam tikros politikos, arba jei ji tokia svarbi, jog būtinas ypatingas vertinimas, tuomet ją reikia išspręsti, priimant neprogramuojamą sprendimą.

2. VADOVO ĮGŪDŽIAI SPRĘSTI PROBLEMAS

Problemoms ir net eiliniams uždaviniams spręsti būtina patirtis. Ją vadovas įgyja veikloje. Problemas spręsti galima įvairiais būdais. Pabrėžtina, jog kiekvienas metodas ir procedūra tuo mažiau naudingi, kuo griežčiau jų laikomasi. Būtina lanksti taktika, nuolatinis derinimasis prie aplinkybių, situacijos, įvairių galimybių komponavimas.

M. Woodcock ir D. Francis (1982) detaliai analizavo susistemintus problemų sprendimo būdus ir patarė, kaip pasinaudoti turimais rezervais bei žmonėmis, galinčiais padėti spręsti problemas.

2.1. Sisteminis problemų sprendimas

Jį autoriai suskirstė į septynis etapus. Nuo vieno etapo prie kito žengiama nuosekliai.

1pav. Sisteminio problemų sprendimo ciklas ( pagal M. Woodcock ir D. Francis,1982)

Pirmasis etapas – nusiteikimas. Kiekvienai veiklai, net poelgiui, būtinas psichologinis pasirengimas, nusiteikimas veikti. Būtina įvertinti, suprasti,suskirstyti problemas, t.y. išsiaiškinti, kokie konkretūs jų sunkumai.

Antrasis etapas – tikslai. Tikslas – tai, ko siekiama;tai laukiamas veiklos rezultatas. Tikslai gali būti konkretūs, aiškūs, visiems priimtini, tačiau jie gali būti migloti, pernelyg bendri,nesantaikos grupėje pagrindas. Tikslas nustatomas aiškiai, konkrečiai, visiems prieinamai dar iki darbo pradžios. Susidūrus su realybe, tikslas gali būti transformuojamas.

Trečiasis etapas – sėkmės kriterijus. Viena didžiųjų problemų – kaip pamatuoti veiksmų sėkmę. Būtinas objektyvus veiksmų vertinimas. Paaiškėjus sėkmės kriterijams, žmonėms paaiškėja reikalaujamas rezultatas. Tada įmanoma optimizuoti pastangas, racionaliau panaudoti laiką.

Ketvirtasis etapas – informacija. Sprendžiamu klausimu informacijos pertekliaus nebūna. Gerai įsisąmoninus problemą, greičiau randamas jos sprendimas. Žmonės gali žinoti įvairius faktus, nuomones, idėjas, nusistatymą tam tikrais klausimais.

Penktasis etapas – planavimas. Šis etapas prasideda nutarimu, kas turi būti padaryta. Galima pasirinkti vieną galimybę, atmetus visas kitas. Grupės nariai turi aiškiai suvokti, suprasti bendrą planą bei konkrečius žingsnius.

Šeštasis etapas – veikla. Ji susideda iš veiksmų. Tai praktinės veiklos etapas. Dirbti pradedama, kai tikslai, sėkmės kriterijai aiškūs, kai kiekvienas žino, ką ir kaip turi padaryti, ko pasiekti.

Septintasis etapas – veiksmų analizė. Veikla analizuojama, turint tikslą gerinti, tobulinti veiksmus. Iš savo veiksmų rezultatų žmonės mokosi. Visada yra pavojus analizuojant pasiduoti pesimizmui ir depresijai. Todėl būtinas grįžtamasis ryšys. Jo funkcija – neleisti darbuotojams tūpčioti vietoje.

Visi septyni etapai yra lankstūs „ginklai“: bet kurioje vietoje galima sustoti, grįžti, modifikuoti įvaizdį.

2.2. Racionalus sprendimų modelis

Įvertinantys savo pasirinkimą ir apskaičiuojantys optimalią riziką vadovai naudoja racionalų sprendimo priėmimo modelį.

2pav. Racionalaus sprendimo priėmimo procesas (pagal James A.F. Stoner ir kt., 1999)

Ištirti situaciją – reiškia suformuluoti problemą, nustatyti jos priežastis bei sprendimo tikslus. vadovo dėmesį patraukę įvykiai ar klausimai gali būti kito, daug rimtesnio plintančio sunkumo požymiai. Problemos formulavimas per blokuojamus organizacijos tikslus padeda išvengti painių problemos požymių.

3. KOLEKTYVINIAI SPRENDIMAI

Dažnai ilgai svarstome: ar spręsti pačiam, ar pasitelkti kitus, pasitarti su kitais? Kartais, pasikvietus pagalbon kitus – pabloginami, pagadinami reikalai, o kartais – geriau pasikliauti kitų nuomone, patarimais.

Grupiniam sprendimui teikti prioritetą protinga, kai:

• Nuomonių iš šalies
praplečia pasirinkimo galimybes;

• Naudinga nepriklausoma ekspertizė;

• Būtina paisyti etinių normų;

• Būtinas kieno nors palaikymas;

• Bijoma, kad aplinkiniai sukritikuos jūsų idėjas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1482 žodžiai iš 2955 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.