Produkto gaminimo veiklos organizavimas
5 (100%) 1 vote

Produkto gaminimo veiklos organizavimas

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

VADYBOS REFERATAS

“Produkto gaminimo veiklos organizavimas”

Organizavimas – žmonių ir materialinių darbo elementų sistemos, leidžiančios įgyvendinti sprendimą, sudarymas. Numačius visų reikalingų darbų eilę, pirmiausia reikia išnagrinėti kiekvieno atliekamo darbo technologiją, apsirūpinti įrankiais, įrengimais bei medžiagomis, parinkti kiekvienam darbui tinkamus vykdytojus, ir, išsiaiškinus, kas ir pagal kokius dėsnius juda darbo procese, pavesti tam tikriems darbuotojams atlikti veiksmus, reikalingus, kad tas judėjimas vyktų nustatytu režimu.

Veikiant nuolatinio pasikartojimo režimu, būtina pasiekti, kad darbo objektas darbo produktu būtų paverčiamas naudojant kuo mažiau medžiagų, energijos, pinigų, žmogaus darbo.

Pagrindinis visos veiksmų visumos, vadinamos technologiniu procesu, elementas yra technologinė operacija. Tai – darbo dalis, skirta atlikti vienam darbuotojui (arba vienai nedalomai darbuotojų grupei) tam tikroje darbo vietoje. Darbų visumos skaidymas į technologines operacijas priklauso nuo technologijos lygio, naudojamų įrengimų, medžiagų ir darbuotojų sugebėjimų. Kaip matyti, valdymo procesas yra kartotinis – atlikus vieną veiksmą, grįžtama prie ankstesniųjų ir vėl jie atliekami.

Produkto gamybos technologinį procesą nusakanti dokumentacija kartu su nematomos gaminti produkcijos kiekius ir terminus nurodančia dokumentacija (jos pirminis informacijos šaltinis – sutartys su klientais) ir yra tiek planavimo, tiek organizavimo pirminiai informacijos šaltiniai. Pasikartojančioje veikloje atlikus pirmąją veiklos planavimo dalį, apgalvojamas technologinis procesas. Numačius darbų turinį ir eilę, sudarius tinkamas darbo sąlygas (įrengimai, medžiagos, darbuotojų kvalifikacija), toliau organizuojant, pasirūpinama darbų išdėstymu erdvėje, priskiriant juos tam tikroms darbo vietoms, kuriose yra reikalingi įrengimai, aptarnaujami reikalingos kvalifikacijos darbuotojų. Tik po to baigiama planuoti veiklą, konkrečiai nustatoma judančio darbo proceso elemento judėjimo tvarka.

Pirmiausia turi būti atliekama turininė planavimo dalis. Paskui parengiamas tikslus darbo technologinis procesas, po to sukuriama organizacinė veiklos sistema, kurios elementams aprašomuoju pavidalu suplanuojama nuolat pasikartojanti veikla (darbininkams – technologinis procesas kortelėse arba darbo instrukcijose, inžineriniams darbuotojams ir tarnautojams – pareiginiuose nuostatuose, instrukcijose ir kitokiuose veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose). Po to planuoti baigiama kalendoriniu judančio darbo proceso elemento judėjimo grafiku konkrečiam veiklos laikotarpiui; kartu sudaromi tam tikro kalendorinio laikotarpio (dienos, savaitės, dekados, mėnesio, metų ketvirčio) veiklos rodikliai organizacijos padaliniams bei pavieniams vykdytojams.

Viena sudėtingiausių darbo organizavimo pasikartojančioje veikloje problemų yra darbo pasidalijimas. Jis vyksta dviem pagrindais – profesiniu ir kvalifikaciniu.

Profesiniu pagrindu – žmonės skirstomi pagal poveikio darbo objektui būdus (pvz., siuvime – sukirpėjai, siuvėjai, lygintojai; mašinų gamyboje – tekintojai, šlifuotojai, šaltkalviai ir t.t.).

Kvalifikaciniu pagrindu – skirstoma pagal atliekamų darbų sudėtingumą ir iš to išplaukiantį laiką, reikalingą susidaryti įgūdžiams, į nekvalifikuotą, žemos kvalifikacijos, kvalifikuotą ir aukštos kvalifikacijos. Jei darbininko sugebėjimai aukštesni, neracionaliai naudojamas jo darbo laikas – per tą patį laiką jis galėtu padaryti sudėtingesnį darbą, jei jo sugebėjimai menkesni, jis gali nepasiekti reikiamos darbų kokybės bei sugaišti daugiau laiko. Kuriant organizacinę struktūrą pagal technologinio proceso bei numatomos gamybos apimties duomenis, suskaičiuojama, kiek kokios profesijos ir kokios kvalifikacijos žmonių reikės nuolatiniam pasikartojančiam darbui. Apskaičiavus dažnai paaiškėja, kad reikia trumpesnio tam tikros profesijos ir kvalifikacijos darbuotojų skaičiaus, o ne retai ir mažiau negu vieno kokio specialisto. Organizuojant darbo sistemą būsimos veiklos sėkmę lemia kaip tik dirbančiūjų apmokymas.

Dar vienas svarbus produkto gamybos organizavimo klausimas – grupinio darbo panaudojimas. Pagrindinis šaltinis – panaudoti darbininkų žinių, įgūdžių, poveikio kitiems galimybių perviršį, kurio jie vien tik savo darbo vietoje panaudoti negali. Išplėtus darbininkų veiklos erdvę iki grupės darbo vietų, galima surasti pakankamai daug būdų tiksliau pritaikyti technologinį procesą individualioms darbininkų ir įrengimų galimybėms.

Dar vienas produkto gamybos organizavimo klausimas – tai pirminių gamybos padalinių specializacija. Kraštutiniai tų padalinių specializacijos variantai – tai technologinė ir daiktinė specializacija. Daiktinė specializacija – į gamybos barus sujungiami visi darbininkai, gaminantys tam tikrą produktą, pvz., siuvykloje vyriškų ir moteriškų drabužių siuvėjai ir kt. Tiek vienas, tiek kitas variantas turi pranašumų ir trūkumų. Taikant technologinę specializacija, geriau panaudojamos įrengimų bei darbininkų galimybės, bet daug kebliau organizuoti tvarkingą darbo objekto judėjimą per visas technologinio proceso
operacijas ir visus darbininkus nuolat aprūpinti darbu. Kai specializacija daiktinė, lengviau pasiekti produkto kokybę, galima tikėtis, kad gaminys bus pagamintas numatytu laiku, bet sunkiau gerai panaudoti ir prižiūrėti įrengimus. Nuo to priklauso valdymo darbų pasidalijimas tarp organozacijos vadovybės ir pirminių gamybinių padalinių. Paprastai organizacijos specializuoja savo pirminius gamybos padalinius, taikydamos įvairias šių dviejų pagrindų kombinacijas, atsižvelgdamos į technologinį procesą, produkcijos, rinkos ir organizacijos valdymo ypatybes.

Valdymo organizavimas

Organizacija greta savo pagrindinio darbo – keisti darbo objektą ir versti jį darbo produktu – neišsiverčia ir be iš esmės naujos veiklos – organizacijos valdymo. Mažesnėse organizacijose visus darbus, susijusius su valdymu gali atlikti žmonės, didžiąją laiko dalį dirbantys produkto gamybos procese, valdymui skirdami laisvalaikį ar specialiai tam sutaupytą darbo laiką, o didesnėse – valdymo darbą dirba net ne vienas žmogus ištisą darbo dieną. Prireikus organizacijos valdymui skirti keletą žmonių, iškilo jų darbo pasidalijimo problema.

Problema buvo išspręsta suskiadžius gamybinį vienetą į keletą smulkių, kurių dydis priklauso nuo indvidualių vadovo galimybių. Šių vadovų veiklai koordinuoti atsirado hierarchinė dar kelių lygių vadovų piramidė. Taip susidarė plačiai žinoma linijijnė valdymo struktūra.

Linijinė valdymo struktūra vadovams iškėlė daugybę naujų problemų: specializuotų darbininkų darbo vieta ir laikas; galutinio produkto, kurį gamina daugelio specializuotų darbininkų rankos, kokybė; darbininkų,dirbančių įvairaus turinio darbus, darbo kiekio ir kokybės vertinimas; racionalus brangių įrengimų, pakeitusių pigią darbo jėgą, panaudojimas. Išeitį rado F. Teiloras. Jis sukūrė funkcinę valdymo struktūrą.

Nors funkcinė valdymo struktūra, remdamasi gerokai suskaidytu valdymo darbu, leido tą darbą dirbantiems darbuotojams greičiau pasirengti tinkamai dirbti priskirtą darbo dalį, ji susilpnino asmeninę pagrindinės veiklos padalinio vadovo atsakomybę. Todėl labai greitai įsigaliojo linijinių ir funkcinių struktūrų kombinacijos. Organizacijos gamybinę veiklą arba pagrindinės veiklos, kurioje gaminamas organizacijos vartotojams skirtas produktas, dalį imta komponuoti linijiniu pagrindu. Taip buvo garantuojama veiksmo darna bei operatyvumas, padėjo asmeninė vadovo atsakomybė. Kad vadovams būtų suteikta kvalifikuotų specialistų pagalba sprendžiant sudėtingus, specialistų žinių reikalaujančius klausimus, ir kad būtų garantuojamas visų padalinių darbas, tarp aukščiausio gamybinių padalinių vadovų lygio bei organizacijos vadovo buvo įterptas funkcinių bei aptarnaujančių padalinių sluoksnis.

Pirminiai pagrindinio darbo ansambliai buvo sudaromi remiantis techniniais pagrindais, gaminiu, kaip konstrukcine visuma, arba technologija, kaip visų darbo procesų visuma. O didesnės organizacijos skaidomos ir keliais lygiais, ir įvairiais pagrindais: pagal aptarnaujamą teritoriją, rinkos dalį, produktų grupę, vartotojų grupę ir t.t. Kiekvieno tam tikrą savarankiškumą organizacijos viduje turinčio vadovo žinioje sudaromas tam tikras funkcinių ir aptarnaujančių padalinių sluoksnis. Viena iš sudėtingiausių valdymo organizavimo problemų ir yra nustatyti to funkcinių ir aptarnaujančių padalinių sluoksnio sudėtį. Racionaliausi organizacijos valdymo darbą dirbančių darbuotojų grupavimo pagrindai yra du: pagal organizacijos tikslus ir pagal organizacijos veiklos sistemos elementus. Kad organizacijos darbas būtų vaisingas, jos žmonės turi būti atsakingi už kiekvieno tikslo įgyvendinimą, už kiekvieno veiklos sistemos elemento raidą, priežiūrą bei efektyvų panaudojimą, nes išleidus iš akiračio nors vieną iš šių dalykų, organizacija gali susilaukti sunkių padarinių. Struktūrizuoti organizacijos valdančiąją dalį iš karto dviem skirtingais pagrindais nėra patogu, todėl siekiant organizacijos gyvybingumo ir nuolatinio veiklos atkartojimo galimybių, geriausia ją struktūrizuoti pagal darbo – gaminti vartotojams skirtą produktą – sitemos elementus.

Kadangi organizacijos veiklą įprasmina jos vartotojams gaminamas produktas, pirmasis organizascijos valdymo struktūros posistemis turėtų būti skirtas darbo produktui valdyti. Šis posistemio uždavinys – maksimaliai tenkinti vartotojų poreikius dėl produkcijos kokybės bei kainos. Šiame posistemyje dirbantys darbuotojai turi garantuoti, kad būtų atlikti visi marketingo darbai, laiku būtų rengiami naujų gaminių arba jų tobulinimo projektai, kad deramai būtų tikrinama į produktą įeinančių perkamų gaminių, tiek organizacijos atliekamų darbų kokybė.

Darbo valdymo posistemio tikslas sutampa su svarbiausiu gamybos tikslu- tip sujungti darbo procese darbo jėgą, darbo priemones ir darbo objektą, kad būtų garantuota nustatyto reikiamos kokybės produkcijos kiekio gamyba minimaliomis gyvojo ir įdaiktintojo darbo sąnaudomis. Siekdamas šio tikslo, posistemios turi atlikti technologinio parengimo funkciją. Ji apima visą ciklą: parinkti medžiagas, nustatyti jų sunaudojimo normas, kompleksiškai suprojektuoti technologinį procesą, kurį sudaro visos pagrindinės ir pagalbinės operacijos; nurodyti ne
reikalingas joms atlikti darbo sąnaudas ir darbų sudėtingumą, įrengimus ir įrankius, bet ir kaip racionaliai organizuoti visas darbo vietas ir parinkti geriausius darbo metodus.

Darbo objekto valdymo posistemio paskirtis tiesiogiai iškyla iš svarbiausio gamybos tikslo – apsirūpinti žaliavomis, gaminti technologinėje dokumentacijoje numatyta gaminių kiekį, keisti darbo objektą pagal visas technologinėje dokumentacijoje numatytas operacijas, gerinti darbo našumą ir kokybę pagal technologijos reikalavimus, realizuoti gatavą produktą vartotojams (iki realizavimo momento produktas yra įmonės darbo objektas). Posistemis turi savo tikslą, kurį sąlygoja pati darbo objekto prigimtis ir jo vieta gamybos procese. Tai – kuo spartesnis darbo objekto judėjimas nuo žaliavų iki baigto produkto stadijos. Siekdamas šio tikslo, posistemis turi atlikti materialinio techninio aprūpinimo, operatyviojo gamybos planavimo ir reguliavimo, medžiagų, detalių, pusgaminių ir gaminių laikymo ir transportavimo funkcijas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1519 žodžiai iš 4763 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.