Profesinės psichologijos pagrindų pranešimas psichologinės krizės ir gyvenimo prasmės problemos
5 (100%) 1 vote

Profesinės psichologijos pagrindų pranešimas psichologinės krizės ir gyvenimo prasmės problemos

Apibūdinimai, apibrėžimas

Psichologinė krizė kaip terminas dažniausiai vartojamas: medicinos psichologijoje, asmenybės psichologijoje, psichoterapijoje.

Psichologinės krizės terminą ir krizių teorijos pagrindus į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erich Lindemann (1944) ir Gerard Caplan (1964). E. Lindemann, amerikietis, vokiečių kilmės gydytojas, į krizinius išgyvenimus pradėjo daugiau gilintis po to, kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems nuo didelio gaisro žmonėms Bostono naktiniame klube. Po gaisro buvo dvi nukentėjusiųjų grupės – gaisro siaubą išgyvenę, bet likę gyvi žmonės ir žuvusiųjų ugnyje artimieji. Tuomet E. Lindemann pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės gana skirtingai reagavo į šį tragišką išgyvenimą. Sukrėsti buvo visi, bet vieni nukentėję elgėsi pakankamai, kiek įmanoma tokioje situacijoje, ramiai ir organizuotai, jų emocinės, elgesio reakcijos buvo adekvačios įvykusiai nelaimei. Kitų žmonių elgesį buvo galima apibūdinti kaip sutrikusį (visiškas pasimetimas, šokas ir pan.). Stebėdamas krizę išgyvenusius žmones ilgesnį laiką, E. Lindemann aptiko, kad vienus žmones kriziniai išgyvenimai užgrūdina, sustiprina, kitus palaužia. E. Lindemann priėjo išvados, kad svarbiausi faktoriai, kurie įtakoja žmonių reakcijas krizinių išgyvenimų metu, krizinių išgyvenimų pasekmes, tai: asmenybės brandumas ir galimybė gauti pagalbą tuo metu.

E. Lindemann pačiam teko išgyventi sunkią gyvenimo krizę – jis susirgo vėžiu. Tačiau jis įveikinėjo šią krizę ir dirbo iki pat gyvenimo pabaigos. Gulėdamas ligoninėje, užrašinėjo savo stebėjimus ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kol galėjo, tol visą laiką padėjo kitiems pacientams. Prieš mirtį visiems padėkojo už pagalbą, patvirtindamas, kad mirtinai sergančiam žmogui aplinkinių parama yra labai reikalinga.

Vieningo psichologinės krizės apibrėžimo nėra. Apibendrinę daugumos autorių pateikiamus psichologinės krizės apibūdinimus, galėtumėme naudoti šį apibrėžimą:

Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimų būdų, nes turimų nebepakanka. Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas.

Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai

Kiekvieno žmogaus išgyvenama psichologinė krizė yra individuali, kaip individualus ir nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus išgyvenimas. Tačiau visos psichologinės krizės turi ir bendrų bruožų. Juos svarbu žinoti atsakant į klausimą – ar tai psichologinė krizė, ar kitokį sukrėtimą atspindinti būsena? Atsakymas į šį klausimą tampa svarbus.

Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai:

1. Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykių – netektys. Jas turėtumėme suprasti plačiau – tai gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos, bedarbystė, socialinio statuso, materialinio gerbūvio netekimas. Tai visi atvejai, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai. Emociškai, vertybiškai yra labai svarbu. Psichologinės krizės gali išsivystyti ir įvykus tokiems dramatiškiems įvykiams, kaip netikėtos katastrofos, tarp jų ir masinės: transporto avarijos, gaisrai, sprogimai, žemės drebėjimai, teroro aktai ir pan. Psichologines krizes gali sąlygoti išgyvenamo streso, frustracijos, vidinio konflikto suintensyvėjimas, patirtas smurtas.

2. Psichinio diskomforto būsena. Jos metu žmogus išgyvena labai stiprią įtampą, nerimą, pasimetimą, bejėgiškumą, beviltiškumą, baimę, kaltę ir kitus jausmus, kurie nebeleidžia normaliai funkcionuoti ir trunka ilgiau, negu būdavo anksčiau, kai tekdavo įveikinėti iškilusias dideles gyvenimo problemas.

3. Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Kiekvienas žmogus, esant sunkiems išgyvenimams, visuomet turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri jam padeda įveikti kilusius sunkumus, su jais susijusias sunkias ir skausmingas būsenas. Tačiau psichologinės krizės atveju, anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka. Tokia situacija gilina bendrą pasimetimą ir bejėgiškumą, mažina pasitikėjimą savimi.

4. Pagalbos galimybė. Psichologinės krizės metu labai svarbu, ar yra galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimi žmonės (šeimos nariai, draugai), krizių įveikimo specialistai – profesionalūs psichikos sveikatos specialistai ir savanoriai. Jei pagalbos nesulaukiama, psichologinė krizė gali gilėti ir likti neįveikta.

5. Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėnesių. Jei maždaug per 2 mėnesius nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krizine. Tada nustatomi ar diagnozuojami galimi tokiais atvejais sutrikimai.

6. Kiekvienoje psichologinėje krizėje glūdi dvi galimybės:

• Įveikti krizę: jei psichologinė krizė įveikiama, krizinis išgyvenimas paskatina individo augimą, vystymąsi, emocinę
brandą.

• Neįveikti krizės: neįveikta psichologinė krizė sąlygoja krizės chronizaciją, t.y., galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar gilesni psichikos sutrikimai, ar kaip somatiniai simptomai ar ligos; gali atsirasti polinkis priklausomybėms – alkoholizmui, narkomanijai ir pan. Šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą. Visas šias pasekmes reikės ilgai įveikinėti jau daugeliui specialistų – bendrosios praktikos ir įvairių specializacijų gydytojams, psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t. Pasekmių likvidavimas kainuoja visuomet daug kartų brangiau, negu palankių sąlygų sudarymas, – kad būtų išvengta priežasčių, kurios sukelia tokias pasekmes.

Krizių klasifikacija

Visas psichologines krizes būtų galima suskirstyti į dvi stambias grupes:

1. situacinės – jos yra daugiau individualios, mažiau universalios ir mažiau numatomos;

2. vystymosi – būdingos atskiriems reikšmingiems kiekvieno žmogaus gyvenimo etapams.

Dažniausiai literatūroje yra pateikiami E.H.Erikson (1977) aprašyti 8 asmenybės vystymosi etapai, kurių kiekvienam būdinga atitinkam vystymosi krizė: kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, viduriniosios vaikystės, pradinio mokyklinio amžiaus, paauglystės, jaunystės, ankstyvosios brandos, senatvės.

Sutinkami įvairūs situacinių krizių apibūdinimai, kurie atspindi asmenybinius ir tarpasmeninius krizių aspektus.

Organizminės krizės – jos atsiranda, kai dėl stipraus dirgiklio (stresoriaus) veikimo pažeidžiama vidinė organizmo homeostazė. Toks dirgiklis gali būti ilgas, sekinantis fizinis ar protinis darbas, veikla slogioje, pavojingoje, emociškai rizikingoje aplinkoje(varžybos, konkurencija, konkursai, azartiniai žaidimai), įvykę kataklizmai, pavyzdžiui, žemės drebėjimas ar potvynis.

Krizės, keliančios grėsmę vidinei integracijai – tipiškiausius šios grupės krizės apibrėžimus pateikia Lindemann ir Caplan (1961): krizė kyla, kai žmogus patenka į situaciją, kurioje atsiranda pavojus jo vertybėms, gyvenimo tikslui. Tai gali atsitikti dėl artimo žmogaus mirties, mirtinos ligos, darbo netekimo ir pan.

Krizės, sukeliančios dideles permainas gyvenimo erdvėje – šį terminą siūlė Parkes, turėdamas omenyje Levin lauko teoriją apie žmogaus potyrius vidinėje ir išorinėje psichologinėje aplinkoje, t.y. gyvenimo erdvėje. Viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje, veikia jo vidų ir atvirkščiai. Žmogaus gyvenimo erdvės krizės pavyzdžiai – skyrybos, pasaulėžiūros kitimas, sveikatos netekimas ir pan.

Tarpasmeninės ir sociokultūrinės krizės – jų priežastys glūdi aplinkoje ir svarboje, kurią asmuo teikia kokiems nors socialiniams santykiams. Tai gali būti šeimos krizės, kylančios dėl prarasto kontakto tarp tėvų ir augančių vaikų, krizės kylančios iš augančio priešiškumo kokiam nors asmeniui ar žmonių grupei.

Krizės, kylančios dėl reikiamos informacijos trūkumo – Viljams nuomone, krizės kyla dėl to, kad tarp žmonių stinga komunikacijos ir informacijos. Daugelis krizių kyla dėl nežinojimo, kaip elgtis naujai užklupusioje situacijoje(pavyzdžiui, įvykus žemės drebėjimui). Lindemann tokias krizes vadina kolektyvinėmis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1254 žodžiai iš 4037 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.