Profesinės psichologijos pagrindų pranešimas psichologinės krizės ir gyvenimo prasmės problemos
5 (100%) 1 vote

Profesinės psichologijos pagrindų pranešimas psichologinės krizės ir gyvenimo prasmės problemos

112131

Apibūdinimai, apibrėžimas

Psichologinė krizė kaip terminas dažniausiai vartojamas: medicinos psichologijoje, asmenybės psichologijoje, psichoterapijoje.

Psichologinės krizės terminą ir krizių teorijos pagrindus į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erich Lindemann (1944) ir Gerard Caplan (1964). E. Lindemann, amerikietis, vokiečių kilmės gydytojas, į krizinius išgyvenimus pradėjo daugiau gilintis po to, kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems nuo didelio gaisro žmonėms Bostono naktiniame klube. Po gaisro buvo dvi nukentėjusiųjų grupės – gaisro siaubą išgyvenę, bet likę gyvi žmonės ir žuvusiųjų ugnyje artimieji. Tuomet E. Lindemann pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės gana skirtingai reagavo į šį tragišką išgyvenimą. Sukrėsti buvo visi, bet vieni nukentėję elgėsi pakankamai, kiek įmanoma tokioje situacijoje, ramiai ir organizuotai, jų emocinės, elgesio reakcijos buvo adekvačios įvykusiai nelaimei. Kitų žmonių elgesį buvo galima apibūdinti kaip sutrikusį (visiškas pasimetimas, šokas ir pan.). Stebėdamas krizę išgyvenusius žmones ilgesnį laiką, E. Lindemann aptiko, kad vienus žmones kriziniai išgyvenimai užgrūdina, sustiprina, kitus palaužia. E. Lindemann priėjo išvados, kad svarbiausi faktoriai, kurie įtakoja žmonių reakcijas krizinių išgyvenimų metu, krizinių išgyvenimų pasekmes, tai: asmenybės brandumas ir galimybė gauti pagalbą tuo metu.

E. Lindemann pačiam teko išgyventi sunkią gyvenimo krizę – jis susirgo vėžiu. Tačiau jis įveikinėjo šią krizę ir dirbo iki pat gyvenimo pabaigos. Gulėdamas ligoninėje, užrašinėjo savo stebėjimus ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kol galėjo, tol visą laiką padėjo kitiems pacientams. Prieš mirtį visiems padėkojo už pagalbą, patvirtindamas, kad mirtinai sergančiam žmogui aplinkinių parama yra labai reikalinga.

Vieningo psichologinės krizės apibrėžimo nėra. Apibendrinę daugumos autorių pateikiamus psichologinės krizės apibūdinimus, galėtumėme naudoti šį apibrėžimą:

Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimų būdų, nes turimų nebepakanka. Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas.

Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai

Kiekvieno žmogaus išgyvenama psichologinė krizė yra individuali, kaip individualus ir nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus išgyvenimas. Tačiau visos psichologinės krizės turi ir bendrų bruožų. Juos svarbu žinoti atsakant į klausimą – ar tai psichologinė krizė, ar kitokį sukrėtimą atspindinti būsena? Atsakymas į šį klausimą tampa svarbus.

Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai:

1. Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykių – netektys. Jas turėtumėme suprasti plačiau – tai gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos, bedarbystė, socialinio statuso, materialinio gerbūvio netekimas. Tai visi atvejai, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai. Emociškai, vertybiškai yra labai svarbu. Psichologinės krizės gali išsivystyti ir įvykus tokiems dramatiškiems įvykiams, kaip netikėtos katastrofos, tarp jų ir masinės: transporto avarijos, gaisrai, sprogimai, žemės drebėjimai, teroro aktai ir pan. Psichologines krizes gali sąlygoti išgyvenamo streso, frustracijos, vidinio konflikto suintensyvėjimas, patirtas smurtas.

2. Psichinio diskomforto būsena. Jos metu žmogus išgyvena labai stiprią įtampą, nerimą, pasimetimą, bejėgiškumą, beviltiškumą, baimę, kaltę ir kitus jausmus, kurie nebeleidžia normaliai funkcionuoti ir trunka ilgiau, negu būdavo anksčiau, kai tekdavo įveikinėti iškilusias dideles gyvenimo problemas.

3. Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Kiekvienas žmogus, esant sunkiems išgyvenimams, visuomet turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri jam padeda įveikti kilusius sunkumus, su jais susijusias sunkias ir skausmingas būsenas. Tačiau psichologinės krizės atveju, anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka. Tokia situacija gilina bendrą pasimetimą ir bejėgiškumą, mažina pasitikėjimą savimi.

4. Pagalbos galimybė. Psichologinės krizės metu labai svarbu, ar yra galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimi žmonės (šeimos nariai, draugai), krizių įveikimo specialistai – profesionalūs psichikos sveikatos specialistai ir savanoriai. Jei pagalbos nesulaukiama, psichologinė krizė gali gilėti ir likti neįveikta.

5. Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėnesių. Jei maždaug per 2 mėnesius nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krizine. Tada nustatomi ar diagnozuojami galimi tokiais atvejais sutrikimai.

6. Kiekvienoje psichologinėje krizėje glūdi dvi galimybės:

• Įveikti krizę: jei psichologinė krizė įveikiama, krizinis išgyvenimas paskatina individo augimą, vystymąsi, emocinę
brandą.

• Neįveikti krizės: neįveikta psichologinė krizė sąlygoja krizės chronizaciją, t.y., galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar gilesni psichikos sutrikimai, ar kaip somatiniai simptomai ar ligos; gali atsirasti polinkis priklausomybėms – alkoholizmui, narkomanijai ir pan. Šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą. Visas šias pasekmes reikės ilgai įveikinėti jau daugeliui specialistų – bendrosios praktikos ir įvairių specializacijų gydytojams, psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t. Pasekmių likvidavimas kainuoja visuomet daug kartų brangiau, negu palankių sąlygų sudarymas, – kad būtų išvengta priežasčių, kurios sukelia tokias pasekmes.

Krizių klasifikacija

Visas psichologines krizes būtų galima suskirstyti į dvi stambias grupes:

1. situacinės – jos yra daugiau individualios, mažiau universalios ir mažiau numatomos;

2. vystymosi – būdingos atskiriems reikšmingiems kiekvieno žmogaus gyvenimo etapams.

Dažniausiai literatūroje yra pateikiami E.H.Erikson (1977) aprašyti 8 asmenybės vystymosi etapai, kurių kiekvienam būdinga atitinkam vystymosi krizė: kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, viduriniosios vaikystės, pradinio mokyklinio amžiaus, paauglystės, jaunystės, ankstyvosios brandos, senatvės.

Sutinkami įvairūs situacinių krizių apibūdinimai, kurie atspindi asmenybinius ir tarpasmeninius krizių aspektus.

Organizminės krizės – jos atsiranda, kai dėl stipraus dirgiklio (stresoriaus) veikimo pažeidžiama vidinė organizmo homeostazė. Toks dirgiklis gali būti ilgas, sekinantis fizinis ar protinis darbas, veikla slogioje, pavojingoje, emociškai rizikingoje aplinkoje(varžybos, konkurencija, konkursai, azartiniai žaidimai), įvykę kataklizmai, pavyzdžiui, žemės drebėjimas ar potvynis.

Krizės, keliančios grėsmę vidinei integracijai – tipiškiausius šios grupės krizės apibrėžimus pateikia Lindemann ir Caplan (1961): krizė kyla, kai žmogus patenka į situaciją, kurioje atsiranda pavojus jo vertybėms, gyvenimo tikslui. Tai gali atsitikti dėl artimo žmogaus mirties, mirtinos ligos, darbo netekimo ir pan.

Krizės, sukeliančios dideles permainas gyvenimo erdvėje – šį terminą siūlė Parkes, turėdamas omenyje Levin lauko teoriją apie žmogaus potyrius vidinėje ir išorinėje psichologinėje aplinkoje, t.y. gyvenimo erdvėje. Viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje, veikia jo vidų ir atvirkščiai. Žmogaus gyvenimo erdvės krizės pavyzdžiai – skyrybos, pasaulėžiūros kitimas, sveikatos netekimas ir pan.

Tarpasmeninės ir sociokultūrinės krizės – jų priežastys glūdi aplinkoje ir svarboje, kurią asmuo teikia kokiems nors socialiniams santykiams. Tai gali būti šeimos krizės, kylančios dėl prarasto kontakto tarp tėvų ir augančių vaikų, krizės kylančios iš augančio priešiškumo kokiam nors asmeniui ar žmonių grupei.

Krizės, kylančios dėl reikiamos informacijos trūkumo – Viljams nuomone, krizės kyla dėl to, kad tarp žmonių stinga komunikacijos ir informacijos. Daugelis krizių kyla dėl nežinojimo, kaip elgtis naujai užklupusioje situacijoje(pavyzdžiui, įvykus žemės drebėjimui). Lindemann tokias krizes vadina kolektyvinėmis.

Savižudybės krizės – jos kyla po psichologinės krizės (kaip bandymas tokiu būdu išspręsti situaciją) arba ūmios krizės fazės metu.

Religinės krizės – jos susijusios su religiniu patyrimu. Tai tikėjimo krizės – joms būdingos visos abejonės, netikrumas, nežinios pojūtis, teologijos ir mokslo žinių neatitinkamai asmeniniams tikėjimo išgyvenimams; krizės, kylančios dėl savojo religinio ir dvasinio gyvenimo raidos sunkumų.

Talpus ir atskleidžiantis krizinį būties aspektą yra egzistencinių krizių apibūdinimas: egzistencinės krizės – kyla iš vidinių konfliktų, nerimo išgyvenant ir sprendžiant esminius gyvenimo klausimus, atliekant svarbius gyvenime pasirinkimus, priimant reikšmingus sau ir kitiems sprendimus, susijusius su atsakomybe, laisve, nepriklausomybe, meile, mirtimi, tikėjimu ir kitais svarbiausiais žmogui egzistencijos fenomenais.

Psichologinių krizių fazės

Psichologinėms krizėms būdinga tam tikra dinamika, pasireiškianti keliomis fazėmis. G.Caplan (1946) ir K.France (1992) išskiria 4 situacinių krizių fazes.

1. Poveikio(konfrontacijos, įžanginė) – tai pirmoji žmogaus reakcija į tai, kas netikėtai tapo neišvengiama, t.y. įvyko. Šioje fazėje mažėja žmogaus orientacija situacijoje, auga įtampa, didėja nerimas. Žmogus niekaip negali išspręsti problemos, jaučia, kad jo pastangos ieškant išeities yra bevaisės, dėl to didėja sutrikimo jausmas. Tačiau žmogus vis tiek bando konfrontuoti su problema, ieško išeities.

2. Pasidavimo – įtampa auga toliau, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmus, kad ši problema niekuomet neišsispręs, skausmingi išgyvenimai nesibaigs.

3. Tvarkymosi (mobilizacijos) – sukaupiamos, mobilizuojamos visos pastangos. Motyvacija sprendimams tuo metu milžiniška, labai aukšta galimybė asmenybės augimui. Žmogus yra atviresnis, prieinamesnis kitų įtakai. Šioje fazėje galimos dvi
išeitys:

1. Krizė įveikiama, žmogus randa sprendimą. Įtampa palaipsniui atslūgsta, žmogus sustiprėja.

2. Krizė neįveikiama. Įtampa taip pat sumažėja, bet jau dėl kitų priežasčių: žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Kaip vienas iš galimų būdų išvengti su neįveikta krize susijusių jausmų gali kilti noras nusižudyti. Tačiau realiai žmogus dar netrokšta mirties. Nesulaukus adekvačios pagalbos atsiranda neadaptyvūs reagavimo į krizinius išgyvenimo būdai, kurie signalizuoja apie prasidedantį psichologinės krizės chronizacijos procesą:

1) krizę sukėlusi problema, ją lydintys nemalonūs išgyvenimai yra klaidingai traktuojami (iškreipiami), neigiami, išstumiami. Pradeda pasireikšti per didelė psichologinė gynyba;

2) žmogus atsisako atsakomybės už save, perkelia ją kitiems, dažnai kaltina kitus, neretai atsakymų ir sprendimų ima ieškoti mistiškuose išgyvenimuose;

3) alkoholizacija, narkotizacija;

4) psichologiniai sunkumai virsta somatinėmis, psichosomatinėmis arba psichiatrinėmis problemomis. Vienas iš dažniau pasireiškiančių sutrikimų po itin sunkių psichologinių traumų – potrauminio streso sutrikimas.

4. Galutinė (pasitraukimo) – žmogus jaučia didelį fizinį ir psichinį išsekimą. Jei krizė įveikta, žmogus palaipsniui grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jei krizė neįveikta, silpnėja vidinė asmenybės integracija. Tęsiasi galimi chronizacijos variantai. Krizės trukmė:6-8 savaitės (iki 2 mėnesių).

Kaip padėti žmogui, išgyvenančiam krizę?

Niekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išsiskyrimas su artimu žmogumi, mirtis, nesėkmės moksle ar darbe, išdavystė, sunki liga, kitokie nemalonūs ir netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Įprasti būdai, kurie jam anksčiau padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonėms, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę. Negalėdami įveikti krizės ir nesulaukdami aplinkinių pagalbos, jie gali tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, susirgti psichikos ligomis, arba net nusižudyti.

Gyvenimo prasmės problemos

„ Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo tarpsnį ieškojo to, ko aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie prarado viltį surasti.“

(Džeromas Selindžeris, „Rugiuose prie bedugnės“, 1951)

Neviltis – tai gniuždantis bejėgiškumo jausmas, apimantis tada, kai pasaulis atrodo ne toks, koks jis turėtų būti; kai nepavyksta įgyvendinti savo troškimų; kai norima, bet nepajėgiama pakeisti savo gyvenimo; kai nebematoma prasmės veikti, kurti ar net gyventi. Nevilties slegiamam žmogui dažniausia atrodo, kad jos priežastis – nepalankios, nepakeliamos aplinkybės. Tada žmogus ieško lengviausios išeities – pasineria į depresiją, pradeda vartoti narkotines medžiagas ir net bando žudytis, manydamas, kad jo egzistavimas yra beprasmis. Dažnai ir vaikai išgyvena krizę.Bendras savižudybės fenomeno apibūdinimas

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2051 žodžiai iš 4037 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.