Profesinių veiklų privalomasis civilinis draudimas
5 (100%) 1 vote

Profesinių veiklų privalomasis civilinis draudimas

11213141

TURINYS

ĮVADAS 3

1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS 3

2. PRIVALOMOJO DRAUDIMO SĄVOKA 4

3. PRIVALOMOSIOS DRAUDIMO FORMOS RŪŠYS 5

4.VALSTYBINIS SOCIALINIS DRAUDIMAS 6

5. PRIVALOMASIS SVEIKATOS DRAUDIMAS 6

6. NOTARŲ PROFESINĖS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMASIS DRAUDIMAS 7

7. ANTSTOLIŲ PROFESINĖS CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMASIS DRAUDIMAS 8

8. ADVOKATŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMASIS 8

9. AUDITO ĮMONIŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS 8

10. DRAUDIMO TARPININKŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMASIS DRAUDIMAS 9

11. RANGOVO CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMASIS DRAUDIMAS 9

12. STATINIO PROJEKTUOTOJO CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMASIS DRAUDIMAS 9

IŠVADOS 10

NAUDOTA LITERATŪRA 11

ĮVADAS

Yra teigiama, jog draudimas – tai žmogaus proto pergalė prieš netikėtus, atsitiktinius gyvenimo reiškinius. Taip pat nesuklystume jei draudimą laikytume – visuomenę drausminančiu ir tvarką kuriančiu veiksniu.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 4 str. 2 d. ir LR civilinio kodekso 6.988 str. 1 d. yra nustatyta, jog draudimas gali būti vykdomas dviem formom – privaloma ir savanoriška. Daugeliu atveju draudimas vykdomas savanoriška forma, t.y. remiantis privataus susitarimo tarp draudiko (draudimo įmonės) ir draudėjo pagrindu. Tačiau pasaulinėje praktikoje yra nusistovėjusi tendencija svarbius visuomenei ir valstybei draudimo teisinius santykius reguliuoti valstybės mastu. Tuo siekiama apsaugoti ūkio subjektų turtinius interesus nuo didelių finansinių nuostolių.

Draudimo formų – savanoriškojo ir privalomojo – išskyrimas yra reikšmingas ne tik grynai teoriniu – moksliniu, bet ir praktiniu požiūriu. „Draudimas atlieką ypatingą ir savarankišką vaidmenį visuomenės reprodukcijos procesų aptarnavime, todėl pasinaudodama, galima sakyti, unikaliais draudimo ypatumais ir pripažindama tam tikras draudimo rūšis privalomomis, valstybė tuo pačiu gali perkelti į privatų sektorių dalį visuomenės socialinės apsaugos funkcijų“ .

Šio darbo tikslas – atskleisti privalomojo draudimo sąvoką, aprašyti kokios draudimo rūšys yra laikomos privalomomis Lietuvoje, jas detalizuoti.

1. CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS DRAUDIMAS

Civilinės atsakomybės draudimas yra glaudžiai susijęs su šalyje egzistuojančiomis teisinėmis civilinės atsakomybės normomis. Jei civilinė asmens atsakomybė įstatymais būtų nenumatyta, t.y. jei nereikėtų atlyginti už kitiems asmenims ar jų turtui padarytus nuostolius (žalą), tai civilinės atsakomybės draudimas arba visiškai neegzistuotų, arba būtų nepopuliari ir nereikšminga draudimo rūšis.

Mūsų šalies Civilinis kodeksas apibrėžia civilinę atsakomybę kaip ,,turtinę prievolę, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių (žalos) atlyginimo ar netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimo, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius)“. Europos Sąjungos direktyva Nr. 73/23 9/EWG bei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas išskiria keturias civilinės atsakomybės draudimo grupes, o būtent: a) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą; b) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimą; c) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimą; d) bendrosios civilinės atsakomybės draudimą.

Apskritai, civilinės atsakomybės rizika yra labai pavojinga draudimo įmonėms, kadangi gali atnešti labai didelius nuostolius neprognozuojamoje, o gal būt ir visai netolimoje ateityje. Ypatingai profesinių atsakomybių atveju, kai draudimo polisai su prailgintu galiojimo laikotarpiu iššaukia didžiulius ieškinius, kuriuos reikia apmokėti draudimo įmonėms.

Civilinės atsakomybės draudimo atveju, nuostolių atlyginimo bylose neegzistuoja viršutinė iš anksto numatyta nuostolių atlyginimo nukentėjusiajam riba, tai reiškia, kad suma, kurią turėtų sumokėti draudėjas gali būti milžiniška, kas reiškia, kad net draudimo sutartyje nurodyta suma gali būti per maža kompensuoti visai padarytai žalai.

Taigi, tais atvejais, kai yra padaroma žala tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui, ji turi būti kompensuota nustatytos atsakomybės ribose.

Žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudimas nesuteikia nukentėjusiam asmeniui teisės tiesiogiai iš draudimo įmonės reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo. Draudimo įmonė bei žalą patyręs asmuo teisiškai neturi vienas kitam jokių įsipareigojimų. Tačiau praktikoje draudimo išmoka dažniausiai yra pervedama tiesiogiai nukentėjusiam ar nukentėjusiems asmenims, aplenkdama civilinės atsakomybės draudėją. Priklausomai nuo to, ar civilinės atsakomybės draudimas yra vykdomas laisvu draudėjo bei draudimo įmonės susitarimu, ar dėl egzistuojančio įstatyminio reikalavimo, yra skiriamas privalomas bei savanoriškas civilinės atsakomybės draudimas. Dažniausiai sutinkamos privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rūšys yra: – transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas; – darbdavių civilinės atsakomybės draudimas; – profesinės civilinės atsakomybės draudimas. Dažniausiai sutinkamos neprivalomojo civilinės atsakomybės draudimo rūšys yra: – bendrosios asmens civilinės atsakomybės draudimas; – ūkinės veiklos civilinės atsakomybės draudimas. Šių santykių
giminingumą rodo ta aplinkybė, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.

2. PRIVALOMOJO DRAUDIMO SĄVOKA

Privalomąjį draudimą galėtume apibrėžti taip – įstatymais reglamentuota tam tikrai asmenų grupei ar visiems asmenims privaloma draudimo rūšis ar grupė. Tai tokia draudimo forma, kaip privataus sektoriaus pagalba sukurtas instrumentas visuomenės socialinėms reikmėms tenkinti, yra efektyvus tik tuomet, kai atitinkamas Lietuvos Respublikos įstatymas aiškiai apibrėžia draudimo rūšies turinį, draudimo sutarties šalių teises bei pareigas, draudimo sumas, draudimo įmokas, draudimo išmokas, draudiminius ir nedraudiminius įvykius, draudimo sutarties terminus, draudimo sutarties galiojimo aplinkybes ir kita. Toks reglamentavimas turi vieningai galioti visų draudimo įmonių, vykdančių privalomąjį draudimą, o taip pat ir draudėjų atžvilgiu. Taigi, atitinkamuose Lietuvos Respublikos įstatymuose turi būti ne tik išvardinamos privalomojo draudimo rūšys, bet ir įteisinamos pagrindinės tokio draudimo nuostatos, o taip pat išdėstomi svarbiausieji privalomojo draudimo rūšies taisyklių principai. Taigi Privalomajam draudimui būdingi tokie principai:

1. Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai – įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas paprastai numato: privalomai draudžiamų objektų sąrašą, draudiminės atsakomybės apimtį, draudiminio apsaugojimo lygį ar normas, tarifų sumų nustatymo tvarką arba vidutinį šių sumų dydį (suteikiant teisę jas diferencijuoti vietose), draudimo įmokų įnešimo periodiškumą, pagrindines draudiko ir draudėjo teises ir pareigas. Įstatymas kaip taisyklė privalomąjį draudimą paveda vykdyti valstybinėms draudimo institucijoms.

2. Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju draudimu. Tuo tikslu draudimo organai kasmet vykdo apdraustų objektų registraciją, draudimo įmokų skaičiavimus ir įmokų paėmimą nustatytais terminais.

3. Automatiškumas apdraudžiant privalomuoju draudimu įstatyme nurodytus objektus. Draudėjas neprivalo pranešti draudimo institucijai apie privalomai draudžiamo objekto atsiradimą pas jį. Šis objektas automatiškai įjungiamas į draudimo sferą. Jei tai, pavyzdžiui, yra turtas, atliekant eilinę registraciją jis bus įskaitytas, o draudėjui bus pateiktos sumokėti draudimo įmokų sumos. Taip Lietuvoje buvo nustatyta, kad pastatai, priklausantys gyventojams, buvo laikomi apdraustais nuo to momento, kai jie pastatyti nuolatinėje buvimo vietoje ir uždengtas stogas. 4.Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo. Tais atvejais, kai draudėjas nesumokėjo priklausančių draudimo įnašų, jie išieškomi teismine tvarka. Jei žūva ar yra padaroma žala apdraustam turtui, už kurį nebuvo įneštos draudimo įmokos, draudimo atlyginimas yra išmokamas atskaičius įsiskolinimus už nesumokėtos draudimo įmokas. Už įnašų laiku nesumokėjimą imamos baudos.

5. Privalomasis draudimas yra neterminuotas. Jis galioja visą laiko periodą, kol draudėjas naudojasi apdraustu turtu. Turtui pereinant kitam draudėjui draudimas nenutrūksta. Jis netenka galios tik apdraustam turtui žuvus.

6. Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas. Siekiant supaprastinti draudimo sumą ir draudimo atlyginimo išmokėjimo tvarką yra nustatomos draudimo apsaugos normos procentais ar pinigais už vieną objektą.

Privalomajame asmens draudime visa apimtimi veikia visiško objektų apėmimo, automatiškumo, draudiminės apsaugos normavimo principai. Tačiau čia yra aiškiai apibrėžtas terminas, ir draudimas priklauso nuo draudimo įmokos sumokėjimo (pvz., nesenai nutrauktas privalomasis keleivių draudimas Lietuvoje).

Valstybės suinteresuotumas kištis į draudimo rinkos veikimą kyla iš bendro suvokimo, kad draudimas rizikos kaštų išskleidimo būdu duoda visuomenei naudos. Todėl visai logiška, jog tam tikros draudimo rūšys turi būti privalomos.

Privalomojo draudimo atveju draudikas ir draudėjas yra atitinkamų įstatymų pagrindu įpareigoti sudaryti privalomojo draudimo sutartis pagal privalomojo draudimo rūšies taisykles, kurios yra bendros visoms privalomąjį draudimą vykdančioms draudimo įmonėms, o taip pat tiems draudėjams, kurie pagal savo ypatumus ar veiklos pobūdį atitinka kriterijus privalančių sudaryti atitinkamos rūšies draudimo sutartis. Svarbu paminėti, jog privalomojo draudimo sutarties šalys neturi teisės tarpusavio susitarimu siaurinti draudiminės apsaugos ribų, nustatytų privalomojo draudimo rūšies taisyklėse.

3. PRIVALOMOSIOS DRAUDIMO FORMOS RŪŠYS

Šiuo metu Lietuvoje vyksta dideli pasikeitimo procesai privalomojo draudimo srityje – vienos draudimo rūšys panaikinamos, formuojamos kitos. Ir jos liečia didelę visuomenės dalį, todėl privalomąjį draudimą reikėtų panagrinėti kiek detaliau.

Privalomojo draudimo atsiradimas yra susijęs su valstybės reguliacinės funkcijos išaugimu, šioje srityje pasireiškiančios normatyvinių nuorodų išleidimu užsiimantiem atitinkama veikla asmenim sueiti į teisinius draudimo santykius nustatomomis sąlygomis. Pasaulyje
išryškėjo tendencija, kad pastoviai yra didinamas privalomojo draudimo rūšių ratas, kurios, kaip taisyklė, yra susijusios su atsakomybės draudimu. Atsakomybės draudimas iš pradžių atspindėjo suinteresuotų asmenų norą apsaugoti save nuo reikalavimų ir ieškinių iš asmenų, kuriem jie padarė žalą, pusės. Vėliau buvo užakcentuota trečiųjų asmenų didesnė apsauga, ko pasekoje privalomas atsakomybės draudimas apėmė įvairiausias sferas. Privalomas draudimas, atsiradęs ryšium su auto transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimu, daugelyje šalių taipogi paplito ir transporto srityje, įmonių, susijusių su atomine energija, veikloje ir kitose veiklos rūšyse (medžioklė, dviračių, arklių sportas).

Anksčiau minėtos privalomojo draudimo rūšys visų pirma liečia atsakomybę už sveikatos pažeidimus ir kai kuriais atvejais už žalą, padarytą turtui. Vėlesnės privalomojo draudimo rūšys neapsiriboja atsakomybe už materialią žalą, nustatydamos pareigą draustis nuo trečiaisiais asmenim prarastos naudos. Bendra taisykle tampa įstatymo įpareigojimai tam tikrų profesijų asmenim drausti savo atsakomybę, kylančią iš klaidų profesinėje veikloje.

Norėčiau išskirti kelias privalomojo draudimo rūšis Lietuvoje:

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Advokatų profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Audito įmonių civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Draudimo tarpininkų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

Sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomasis draudimas.

4.VALSTYBINIS SOCIALINIS DRAUDIMAS

Valstybinis socialinis draudimas yra valstybinės socialinės politikos dalis, kurio viena iš pagrindinių funkcijų – kiekvieno šalies gyventojo egzistavimo, t.y. minimalių pajamų, reikalingų pragyvenimui, užtikrinimas.

Kas privalo draustis valstybiniu socialiniu draudimu? Tai visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, taip pat fiziniai asmenys, samdantys darbuotojus bei turintys individualias įmones (savarankiškai dirbantys asmenys). LR Vyriausybė savo programoje yra numačius „plėsti socialinio draudimo įmokų mokėtojų ratą“.

Valstybinis socialinis draudimas teikia paramą sulaukus senatvės pensijos amžiaus, tapus invalidu, susirgus, pagausėjus šeimai ar ištikus netekčiai. Ši parama teikiama iš valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurias kas mėnesį draudėjai perveda į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.

Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą ar tarnybą. Draudėjai valstybinio socialinio draudimo įmokas skaičiuoja nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuotos atlyginimo už darbą ar tarnybą sumos, bet ne mažesnės už kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalią mėnesinę algą, perskaičiuotą proporcingai dirbtam laikui. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai ir jų dydžiai atskiroms draudimo rūšims kasmet tvirtinami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu.

Valstybinio socialinio draudimo išmokos paprastai yra finansuojamos iš per patį periodą surinktų socialinio draudimo įmokų.

Valstybinio socialinio draudimo rūšys:

1) pensijų draudimas, kai draudžiama pensijoms, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;

2) ligos ir motinystės draudimas, kai draudžiama ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą;

3) draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą;

4) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, kai draudžiama pašalpoms suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais ir kitoms išmokoms, numatytoms Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatyme.

5. PRIVALOMASIS SVEIKATOS DRAUDIMAS

1996 10 03 įstatymu įvestas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės draudimas. Pagal 16 jo str. sveikatos priežiūros įstaigos, akredituotos asmens sveikatos priežiūrai, ją vykdydamos, privalo drausti civilinę atsakomybę už žalą, padarytą pacientams gydytojų ar slaugos darbuotojų teisėtais veiksmais. Jei įstaiga priklauso Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, tai draudiku gali būti tik Valstybinė ligonių kasa. Ji tam tikslui suformuoja savarankišką Asmens sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už žalą, padarytą pacientams, draudimo fondą. Sveikatos priežiūros įstaigos, nepriklausančios Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, draudžiasi sudarydamos draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis teisę vykdyti bendrosios civilinės atsakomybės draudimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, arba sudarydamos sutartis su Valstybine ligonių kasa. Jei sutartis sudaroma su draudimo įmone, tai joje ir nustatomos draudimo sąlygos, draudimo išmokų dydis, jų mokėjimo tvarka ir kita. Tačiau pacientam padarytos žalos
nustatoma vieninga. Tai yra žala, kuri: atsirado kaip pacientų gydymo ar medicininių tyrimų pasekmė; atsirado dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu; atsirado dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jeigu tai nepagrįstai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar pan. Jei minėtos įstaigos neapsidraudžia nuo civilinės atsakomybės už tokią žalą, jos neturi teisės vykdyti asmens sveikatos priežiūros.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2272 žodžiai iš 4295 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.