TURINYS
1. ĮVADAS. 3.
2. TEMOS DĖSTYMAS. 5.
2.1 Kokybiniai prognozavimo metodai. 6.
2.2 Kiekybiniai prognozavimo metodai. 8.
2.3 Finansinių išteklių ir prekių kainų prognozavimas. 12.
2.4 Pardavimo prognozavimas. 14.
2.5 Finansinis prognozavimas. 16.
2.6 Rinkos poreikių prognozavimas. 18.
2.7 Verslo aplinkos prognozavimo metodo parinkimas. 19.
3. IŠVADOS. 21.
4. NAUDOTA LITERATŪTA. 22.
ĮVADAS
Kiekvienos įmonės veiklos sėkmė priklauso nuo jos sugebėjimo įvertinti savo galimybes rinkoje. Tam tikslui turi būti atliekamas įmonės verslo aplinkos prognozavimas, numatantis produkcijos paklausos, pardavimų apimties, kainų kitimo tendencijas. Prognozavimo tikslas – sumažinti situacijos, kurioje yra arba gali atsidurti organizacija, neapibrėžtumą, kurį didele dalimi lemia išorinės aplinkos veiksniai. Taigi prognozavimo objektais yra:
• šalies vidaus ir užsienio politikos padėtis bei galimi jos pokyčiai;
• visuomenės vystymasis ir ekonominė šalies padėtis, jų kitimo tendencijos;
• mokslo ir technologijų plėtros tendencijos, jų stoka organizacijos veikloje;
• gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų paklausos pokyčiai;
• padėtis darbo, žaliavų medžiagų, technikos bei technologijos ir finansų rinkose;
• galimi organizacijos veiklos ekonominių rodiklių pokyčiai. [6, p. 61]
Pats prognozavimo procesas yra veikla, susidedanti iš daugelio tyrinėjamų etapų, kurių bendras tikslas – gauti informaciją apie nagrinėjamo proceso būsimą lygį. Prognozuojant galima išskirti šiuos darbo etapus:
a) siekiamo tikslo nustatymas;
b) pradinės informacijos surinkimas;
c) nagrinėjamą procesą ribojančių sąlygų aptarimas;
d) prognozavimo metodų parinkimas ir naudojimas;
e) gautų rezultatų dalykinis įvertinimas.
Su prognozavimo procesu, pačių prognozių gavimu nereikia sutapatinti tokių sąvokų kaip numatymas, pranašavimas, predikcija.
Numatymas – galimos ateities modelis, logiškai pagrįstas, tačiau jo pagalba gaunami sprendimai dar negali būti tikimybiškai apibūdinti. Numatymai – tai dar tikimybinio pagrindo neturintys prognozių sprendimai.
Subjektyvus sprendimas apie ateitį, spekuliatyvus teikinys, nepagrįstas nei loginiu požiūriu, nei atliktais analitiniais skaičiavimais, gali būti vadinamas pranašavimu. Jiems priskirtini visi nemoksliniu būdu gauti sprendimai apie ateitį.
Predikcija suprantama kaip tyrimo procesas, per kurį norima numatyti ateitį, nustatyti būsimą nagrinėjamų procesų formavimosi eigą. Konkretus predikcijos rezultatas yra ūkinio reiškinio prognozė, todėl sąvokų sutapatinti negalima. Predikcija – tai visas prognozavimo procesas, prognozė – to proceso galutinis rezultatas.
Su prognozių sąvoka glaudžiai siejasi tokios kategorijos kaip ateities projektavimas, pradinė planinio darbo prielaida ar hipotezė. Tačiau šios kategorijos sudaro prognozavimo proceso dalį, bet neapima jos visumos. [10, p. 5 – 6]
Daugumai įmonių pagrindinė strateginė problema yra įėjimas į numatytą rinką tiek pasauliniu, tiek tam tikrų regionų mastu. Šios strategijos realizavimui pirmiausia reikalingas prognozavimas, kuris atsakytų į klausimą, ar rinkoje, kurioje veikia įmonė, yra pakankamai didelė niša, ir kokios galimybės išlaikyti joje ilgai atitinkamą poziciją. Daugeliui įmonių, norinčių užimti lyderės, ir ne tik lyderės, pozicijas rinkoje, prognozavimas yra viena iš pagrindinių užduočių. Prognozavimo metodai turi būti taikomi ir įmonės vidiniams procesams.
Juk pagrindinė vadovų užduotis, nustačius įmonės strategiją, yra sudaryti operatyvinį planą, leidžiantį pasiekti suformuluotą strategiją. Pagrindinė užduotis yra atsakyti į klausimus: kas, kaip ir kada turi būti atlikta. Ši veiklos programa turi būti pagrįsta marketingo skyriaus atlikta įmonės produkcijos poreikio prognoze, taip pat atsižvelgiant į jau atliktus užsakymus, įvertinant užsakymo skaičiaus didėjimo ar mažėjimo galimybę. Minėti prognostiniai dydžiai leidžia apibrėžti kapitalo, darbo jėgos, įrengimų, transporto ir kt. poreikį. Įvertinus šiuos dydžius, plane nustatomas galutinis produkcijos kiekis ir jos asortimentas atitinkamais laiko intervalais.
Kaip matyti, prognozavimas yra svarbus kiekviename įmonės veiklos planavimo lygyje. Jo rezultatyvumas didžiąja dalimi sąlygoja visos įmonės rezultatyvumą. Pagrindinės sąlygos, darančios įtaką prognostinės sistemos efektyvumui yra savalaikė, tikslinė informacija, bei gautos informacijos realumas, tikslumas ir pagrįstumas. [2, p.32]
TEMOS DĖSTYMAS
Prognozavimo procesas yra sudėtinga daugiaetapė tyrinėjimų veikla, kurios tikslas – nustatyti nagrinėjamo proceso ar objekto perspektyvą ateityje. [3, p. 44]
Prognozių teikiama informacija reikšminga beveik kiekvienam firmos padaliniui ir funkcinei veiklos sričiai, sudarant trumpo bei ilgo laikotarpio planus. [15, p. 252] Kiekvienas atsakingas centras, kuris turi parengti metinius biudžetus, privalo turėti tam tikrą prognozę apie tai, kokie bus jo poreikiai kitais metais. Apžvelkime keturias tipiškos firmos veiklos sferas.
Marketingas. Marketingo vadybininkui reikia turėti pagrįstas pardavimų prognozes, kad jis galėtų apskaičiuoti išlaidas savo personalo veiklai ir darbo
apmokėjimui, planuoti atitinkamas prekių paskirstymo programas ir sudaryti, greta kitų su marketingu susijusių funkcijų, bendrą rėmimo sąmatą.
Gamyba. Gamybos vadybininkui reikia pardavimų prognozės, kad jis galėtų planuoti medžiagų ir įrengimų poreikį, darbininkų skaičių, žaliavų ir produkcijos sandėliavimą, atsargas, sudaryti įrengimų remonto grafiką ir planuoti kitas gamybos funkcijas.
Personalas. Personalo vadybininkui reikia žinoti prognozuojamą firmos veiklos mąstą, kad jis galėtų deramai suplanuoti darbuotojų priėmimą arba atleidimą visuose firmos padaliniuose – darbininkų, pagalbinio administracijos personalo, cechų meistrų, remontininkų, kokybės kontrolierių ir kt.
Finansai. Finansus tvarkantis vadybininkas remiasi prognozėmis iš dalies tada, kai planuoja firmos pinigų srautą, numato, kada ir kiek firmai prireiks papildomų lėšų, taip pat rengdamas ateinančių metų firmos pelno ir nuostolių ataskaitos bei balanso projektus. Šiems darbams atlikti daugiausia remiamasi trumpo laikotarpio prognoze, tuo tarpu kapitalo sąmatai sudaryti reikia ilgo laikotarpio prognozės.
Taip pat svarbu nustatyti prognozės tikslumo lygį. Todėl reikia įvertinti didesnio tikslumo prognozės kaštus bei naudą. [1, p. 75 – 76]
Praktikoje taikomi įvairūs verslo aplinkos prognozavimo metodai – nuo elementarių procedūrų iki sudėtingos analizės. Literatūroje prognozavimo metodai klasifikuojami įvairiai. Labiausiai paplitęs jų skirstymas į kokybinius ir kiekybinius, t. y. priklausomai nuo to, kokia informacija jie grindžiami. Kokybiniai arba subjektyvūs metodai prognozuojant vartoja “jautrią” informaciją (personalo nuomones, nuojautas, ketinimus). Tuo tarpu kiekybiniai metodai analizuoja objektyvius ir patikimus, dažniausiai praėjusių laikotarpių duomenis. [8, p. 168] Šiuos metodus panagrinėsime plačiau.
KOKYBINIAI PROGNOZAVIMO METODAI
Administracijos nuomonės tyrimas, įvairiausios vartotojų apklausos, pardavėjų ir ekspertų nuomonės, statistinė sociologinė analizė, įvairaus rango vadybininkų ir įmonės personalo darbuotojų pasiūlymas priskiriami kokybinių metodų grupei. Pažinimo požiūriu jie visi remiasi intuityviniais metodais ir metodikomis. Individuali eksperto ar žinovo nuomonė, visa informacija gaunama įvairaus anketavimo būdu, ekonomistams ir politologams gerai žinomas Delfų būdas, vadinamasis “smegenų šturmavimas”, ir kitos ateitį numatančios procedūros yra pagrįstos intuityviniais metodais. Nors ne visi tyrinėtojai sutinka minėtas procedūras laikyti moksliniais prognozavimo metodais, tačiau niekas neabejoja, kad jas būtina naudoti, sudarant sudėtingų socialinių procesų raidos ilgalaikes prognozes, ypač numatant būsimus poslinkius technologijos srityse ir apskritai pasauliniame ūkyje. Pavyzdžiui, vadinamojo “smegenų šturmavimo” metu ekspertų grupėje geriausiai susiformuoja bendra nuomonė apie būsimus nagrinėjamo proceso plėtros būdus, kaip racionaliausiai įgyvendinti mokslines idėjas, diegti techninę inovaciją.
Jau keleri metai Lietuvos statistikos departamentas apklausos metodu atlieka pramonės, statybos ir prekybos ūkinės veiklos prognostinius skaičiavimus ketvirčiais. Įmonių vadovų apklausa – tokių prognostinių skaičiavimų pradinis etapas. Vėliau visas prognostinis tyrimas remiasi pačių įmonių vertinimais apie jų ūkinės veiklos pokyčius.
Atsakydami į anketos klausimus, įmonių vadovai arba kiti asmenys, gerai žinantys įmonės ekonominę situaciją, turi pasirinkti tinkamą atsakymo variantą. Pavyzdžiui, jeigu klausiama apie praėjusio mėnesio arba ketvirčio gamybos apimtį, atsakymas turi būti – padidėjo, nepasikeitė arba sumažėjo. Pateikti įmonių atsakymai sugrupuojami ir skaičiuojamas teigiamų (pvz., sumažėjo) atsakymų skirtumas, vadinamas balansu. Balansas parodo ūkinės veiklos tendencijas. Pavyzdžiui, kovo mėnesį 44 procentai įmonių teigė, kad produkcijos gamyba, palyginus su vasario mėnesiu, padidėjo (+), 38 procentai – nepasikeitė (=) ir 18 procentų – sumažėjo (-). Balansas: 44 – 18 = 26.
Atsakiusių įmonių procentas skaičiuojamas atsižvelgiant į įmonių dydį pagal gaminamos produkcijos apimtį ir darbuotojų skaičių.
Pramonės ūkinės veiklos pokyčiams nustatyti apklausai atrenkama apie 170 įmonių, kurios gamina apie 50 proc. pramonės produkcijos. Įmonėms kasmet pateikiama 17 klausimų, iš kurių – šeši kas mėnesį, aštuoni – kas ketvirtį ir trys – du kartus per metus (kovo ir gruodžio mėn.). Skaičiavimai atliekami taip, kad lentelėse ir grafikuose parodomos gamybos apimties pokyčiai mėnesio pabaigoje, produkcijos gamybos prognozė ateinantiems trims keturiems mėnesiams, produkcijos paklausos lygis Lietuvoje ir užsienyje, atsargų lygis, kainų prognozė, gamybos pajėgumo panaudojimas, darbuotojų skaičiaus pasikeitimo prognozė, įmonių dabartinės ekonominės būklės įvertinimai ir prognozė, taip pat pagrindiniai veiksniai, ribojantys produkcijos gamybą, investicijų pokyčiai ir kryptys.
Tokia tyrimų metodologija nėra tobula. Ji paremta racionalių lūkesčių teorija, kuri nėra vienareikšmiškai priimta ekonomistų. Vadovaujantis šia teorija, prognozės yra tuo patikimesnės, kuo daugiau informacijos turi ir panaudoja prognozuojantys asmenys. Taigi pagrįstas ir objektyvus respondentų parinkimas – tokia
prognozavimo metodikos sėkmės sąlyga. Deja, praktiškai ši prielaida sunkiai įgyvendinama. Apklausos visada turi nemažai subjektyvumo ir nėra laisvos nuo respondento aplinkos poveikio. Nuo ekonometrinių tyrimų apklausomis pagrįstas makroekonominių rodiklių prognozavimas iš esmės skiriasi pradiniu informacijos apibendrinimo pobūdžiu:naudojant verslo žinovų apklausos pagrindinius apibendrinimus, kuriuos atlieka rinkos dalyviai, o statistiškai apibendrinami tik jų atsakymai; šalių statistikos struktūros, kitos valstybinės žinybos daro atvirkščiai: iš verslo aplinkos surenkama unikali neapibendrinta informacija, kuri vėliau apdorojama statistiniais metodais.
Taigi, atliekant prognostinius skaičiavimus, sunku nustatyti kurio vieno metodo pranašumą. Kompleksinis jų panaudojimas gali garantuoti tikslesnes prognozių reikšmes. Svarbu, kad visi prognostiniai skaičiavimai būtų atliekami nuolatos, pastoviai vadovaujantis aiškiai suformuluota tyrimų metodika. Tada jų tikslumui matuoti jau galima taikyti specialius rodiklius. [10, p. 8 – 12]
Apskritai, kada kiekybinė analizė neįmanoma, tada vadybininkai, kurdami prognozes, turi pasikliauti kokybine analize. Yra trys pagrindinės kokybinės analizės formos, naudojamos prognozuojant.
Asmeninė nuomonė
Šiuo būdu individas ateities lūkesčius (perspektyvą), pagrįstus asmeniniu arba jo organizacijos patyrimu.
Grupinis sprendimas
Šis prognozavimo būdas remiasi keleto organizacijos ekspertų informacija pagrįsta nuomone.
Delfų metodas
Naudojant šį metodą, kiekvienas ekspertų grupės narys gauna konkrečios prognozuojamos problemos klausimus. Po to kita, nepriklausoma grupė, analizuoja jų atsakymus. Taigi Delfų metodu prognozė išvedama iš nepriklausomos ekspertų nuomonių analizės. [2, p. 75 – 76]
KIEKYBINIAI PROGNOZAVIMO METODAI
Kiekybinius prognozavimo metodus galima suskirstyti į šias grupes:
1. ekstrapoliacijos metodai,
2. ekonometriniai metodai ir skaičiavimai,
3. matriciniai modeliai.
1. Ekstrapoliacijos metodai – tai pirmiausia įvairūs dinaminių eilučių statistiniai išlyginimo būdai; jais naudojantis dabartiniai dėsningumai perkeliami į ateitį. Ekstrapoliacija – pakankamai efektyvus metodas sudarant pirminius prognozių variantus, ateities projektus. Planinis bet kokios trendo funkcijos variantas, palyginus su visais kitais, pranašesnis už juos, nes parodo ne tik numatomą planuojamo rodiklio lygį, bet ir sąlygas, būtinas jam pasiekti. Pirminėje planavimo stadijoje ypač svarbu sužinoti, koks būtų tam tikro rodiklio lygis ateityje, jeigu liktų dabartinė jo kitimo tendencija. Lygindami apskaičiuotus dydžius (gautus, panaudojant trendo funkcijas) su kitais variantais (ekspertiniu būdu nustatytais techniniais ir ekonominiais rodikliais, normatyviniu metodu gautais skaičiais ir pan.), geriau galime orientuotis, ką turime daryti, kad būtų pasiektas numatytas rodiklių lygis. Čia prognozinis ekstrapoliacinis variantas yra lyginimo pagrindas, numatant konkrečias priemones, realizuojant kitus planinius variantus.